Roberto de Mattei. Amoris Laetitia: pirmieji pasvarstymai

Popiežius Pranciškus, balandžio 8 d. paskelbdamas posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris laeti...


Popiežius Pranciškus, balandžio 8 d. paskelbdamas posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris laetitia“, oficialiai pareiškė savo nuomonę apie santuokinės moralės klausimus, dėl kurių buvo karštai ginčijamasi paskutinius dvejus metus.

2014 m. vasario mėnesį vykusioje konsistorijoje pop. Pranciškus kardinolui Kasperiui patikėjo užduotį pradėti diskusiją šia tema. Kard. Kasperio pasiūlymas, kad Bažnyčia turėtų pakeisti savo santuokinę sielovadą, 2014 ir 2015 metais tapo dviejų sinodų apie šeimą leitmotyvu, o dabar sudaro Popiežiaus Apaštalinio paraginimo pagrindą.

Per šiuos du metus į diskusiją ne kartą įsiterpė žinomi kardinolai, vyskupai, teologai ir filosofai, norėdami parodyti, kad tarp Bažnyčios doktrinos ir sielovadinės praktikos turi būti glaudus ryšys ir darna. Sielovada iš tiesų turi būti pagrįsta dogmatiniu ir moraliniu  mokymu. „Negali būti sielovados, kuri neatitiktų Bažnyčios tiesų ir moralės, kuri prieštarautų Jos įstatymams ir nesiektų krikščioniškojo gyvenimo įdealo“, ­– teigė kard. Velasio De Paolis 2014 m. kovo 27 d. savo įžanginėje kalboje Umbrijos bažnytiniame tribunole.

Likus kelioms savaitėms iki posinodinio apaštalinio paraginimo paskelbimo, įvairūs kardinolai ir vyskupai ėmė daug karščiau viešai ir privačiai raginti Popiežių neskelbti dokumento, kuriame būtų pilna klaidų ­– o tam būta pagrindo, kaip parodė didžiulis skaičius rankraščio pataisymų, kuriuos Šventajam Tėvui pasiuntė Tikėjimo doktrinos kongregacija. Pranciškus nepasidavė spaudimui ir galutinę dokumento redakciją, ar bent pagrindinius jo fragmentus, regis, atidavė į savo mėgstamų teologų rankas, teologų, kurie pamėgino naujai interpretuoti šv. Tomo mokymą remdamiesi Hegelio dialektika.

Iš šio mėginimo kilo tekstas, kuris yra toli gražu ne dviprasmiškas, o aiškus ­– savo miglotumu. Naujoji „praktinė“ teologija iš tiesų atsisako bet kokių doktrininių teiginių, palikdama žmogaus elgesio ir veiksmų vertinimą istorijai. „Suprantama“, ­– teigia Pranciškus, kad esminiu klausimu dėl Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems „nei Sinodas, nei šis paraginimas neketina pateikti kokių nors naujų bendrų taisyklių, kurios turėtų kanoninį statusą ir būtų pritaikomos visais atvejais“ (Nr. 300). Jei manome, kad krikščionims nereikia savo elgesio priderinti prie absoliučių tiesų ir kad vietoj to jie turėtų įsiklausyti į „laiko ženklus“, būtų nelogiška nustatinėti kokias nors taisykles.

Visi laukė atsakymo į vieną esminį klausimą: ar sudarę antrą, civilinę, santuoką gali priimti Eucharistijos Sakramentą? Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką. („Familiaris Consorio“, 84.)

Vietoj to, Posinodinio apaštalinio paraginimo atsakymas skamba: bendrai – ne, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Akivaizdu tampa viena: draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįveda ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudžia.

Interviu dienraščiui „Il Foglio“ (2014 m. kovo 15 d.) kardinolas Caffarra, kalbėdamas apie kard. Kasperio pasiūlymą, pabrėžė: „Čia paliečiamas Bažnyčios mokymas. Neišvengiamai. Galima sakyti, kad taip nėra, bet, deja, taip yra. Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

„Praktinei“ teologijai svarbu ne taisyklės, o konkretūs atvejai, ir kas neįmanoma teoriškai, galima praktiškai. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo kard. Burke‘as: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“[1]

Be to, išimtis neišvengiamai taps taisykle, nes sprendimas, ar priimti Komuniją, Apaštaliniame paraginime paliekamas „asmeniniam įvertinimui“. Šis įvertinimas turi būti individualus, jis atliekamas pasitarus su kunigu privačiame, slaptame pokalbyje (lot. forum internum) (Nr. 300). Tačiau kurie ganytojai išdrįs uždrausti priimti Eucharistiją, jei „pati Evangelija liepia mums neteisti ir nesmerkti“ (Nr. 308), ir jeigu būtina „integruoti kiekvieną“ (Nr. 297) ir „įvertinti konstruktyvius elementus tose situacijose, kurios dar neatitinka arba nebeatitinka Bažnyčios mokymo apie santuoką“ (Nr. 292)?

Ganytojai, norintys laikytis Bažnyčios įsakymų, pasak Paraginimo, rizikuotų tapti „malonės arbitrais, o ne jos skleidėjais“ (Nr. 310). „Dėl šios priežasties ganytojas neturėtų manyti, kad užtenka tiesiog pritaikyti moralinius įstatymus gyvenantiems „nenormaliose“ situacijose, tarsi šie įstatymai būtų akmenys, kuriuos galima mesti į žmonių gyvenimą. Tai tik paliudytų užvertą širdį to, kuris įpratęs slėptis už Bažnyčios mokymo, kuris „sėdi Mozės krasėje ir išdidžiai bei paviršutiniškai teisia sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.“ (Nr. 305.)

Tokia precedento neturinti kalba, kietesnė nei „malonės arbitrų“ širdys, būdinga visam dokumentui. Šią „Amoris laetitia“ ypatybę kardinolas Schönbornas per balandžio 8 d. spaudos konferenciją neatsitiktinai pavadino „lingvistiniu įvykiu“. „Dokumentas mane labiausiai džiugina tuo, –­ sakė Vienos kardinolas, ­– kad jis nuosekliai vengia dirbtinio, išorinio, tikslaus „normalių“ ir „nenormalių“ situacijų atskyrimo.“

Tačiau kalba išreiškia turinį. Situacijos, kurias „Amoris laetitia“ apibrėžia kaip „tariamai nenormalias“, yra viešas svetimavimas ir gyvenimas nesusituokus. Pasak dokumento, tokie santykiai išpildo santuokos idealą, net jei tik „dalinai ir analogiškai“ (Nr. 292). „Dėl tam tikrų veiksnių ir švelninančių aplinkybių įmanoma, kad asmuo, esantis objektyvioje nuodėmės situacijoje, subjektyviai gali būti visiškai ar bent jau dalinai nekaltas, gali gyventi Dievo malonėje, gali mylėti, taip pat gali augti meilėje ir malonėje, šiam tikslui gaudamas Bažnyčios pagalbą. (Nr. 305.) „Kai kuriais atvejais tai galėtų reikšti sakramentų pagalbą.“ (Išnaša 351.)

Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu.[2] Tačiau „Amoris laetitia“ atmeta mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priima „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja. Toks žmonių, gyvenančių malonės būklėje (normaliose situacijose), sulyginimas su žmonėmis, gyvenančiais nuolatinės nuodėmės būklėje (nenormaliose situacijose), nėra vien lingvistinis. Regis, jis atitinka Liuterio teoriją „simul iustus et peccator“[3], pasmerktą Tridento susirinkimo.

Šis posinodinis paraginimas yra daug blogesnis nei kard. Kasperio pasiūlymas, kuriam buvo išsakyta daug kritikos įvairiose knygose, straipsniuose ir interviu. Kard. Kasperis uždavė keletą klausimų, „Amoris laetitia“ pateikė atsakymą: atverkite duris išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems, kanonizuokite situacinę etiką ir pradėkite visų sugyvenimo formų įteisinimo procesą.

Turint galvoje, kad naujasis dokumentas nepriklauso neklystančiam ordinariniam magisteriumui, reikia tikėtis, kad jis taps išsamios analitinės kritikos objektu, kritikos, kurią atliks Bažnyčios teologai ir ganytojai, nepasiduodantys iliuzijai pritaikyti jam „tęstinumo hermeneutiką“.

Jei „Amoris laetitia“ tekstas yra katastrofiškas, dar labiau katastrofiška yra tai, kad jį pasirašė Kristaus Vietininkas. Nepaisant to, mylintys Kristų ir Jo Bažnyčią privalo netylėti. Todėl galime tik pakartoti drąsaus vyskupo Athanasiuso Schneiderio žodžius:

„Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“

[1] Interviu su Alessandro Gnocchi, Il Foglio, 2014 m. spalio 14 d.
[2] „Savaime blogas veiksmas dėl aplinkybių negali pasidaryti geras, tik dar blogesnis. Pavyzdžiui, keiktis prie mažų vaikų yra nedoresnis veiksmas, negu keiktis tik prie suaugusių žmonių.“ ­– Prel. dr. Bartkus, kan. dr. Aleksa, Dievas ir žmogus. Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas. Kaunas: Laetitia, 2015.
[3] Teorija, teigianti, kad žmogus Dievo akyse visada yra nusidėjėlis, bet pritaikius jam Jėzaus Kristaus nuopelnus, jis tam tikra prasme tampa teisus.

Versta iš Rorate Caeli

Susiję straipsniai

Straipsniai 4355995141663141241

Rašyti komentarą

  1. mūsų žmogiškas ribotumas pažįstant Dievo išminties gilybes yra daugiau nei ribotas, o vienok vis švaistomės enciklikomis ir deklaracijomis. Šv Raštas yra naratyvas apie Jėzų, o ne moralinė enciklopedija.Apkabinkim nusidėjėlį ir tai bus geriausia enciklika.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šv. Raštas yra ne šiaip naratyvas apie Jėzų, bet Dievo Apreiškimas. Nusidėjėlį kartais reikia apkabinti, o kartais subarti. Nereikėtų Bažnyčios dokumentų taip suspaprastinti. Jei viskas baigtųsi vien apkabinimais, vargu ar būtų geriau.

      Panaikinti
    2. Jargau, jau net man, netikinčiam, akivaizdu, kad "apkabinti" galima tik ATGAILAUJANTĮ nusidėjėlį. Skatinimas tiesiog "apkabinti nusidėjėlį", nekreipiant dėmesio į nieką, yra nei daugiau, nei mažiau, o tiesiog raginimas spjauti į moralės normas - t.y. bandymas "prastumti" neomarksistinę-liberastinę idoelogiją, užmaskuojant ją kaip "krikščionišką atlaidumą".

      Panaikinti
  2. Ar tu, Pikc, netikintis? Nepūsk arabų. :)
    Manau, kad čia parašė žmogus nieko nepagalvojęs, nes (įsivaizduok!) pas mus tie apkabinimai, glostymai, ašaros, švelnūs žodžiai yra taip įprasta, kad kitokios "meilės" nė neįmanoma įsivaizduoti. Papasakočiau tau vieną istoriją, bet užims per daug laiko. Esmė ta, kad tokiais meilumais (ir gyvūnams, beje, dar net labiau nei žmonėms) siekiama, dažnai nesąmoningai, išsisukti nuo tikro tikėjimo arba apskritai netikėjimo. Šiukštu nepasakyk niekam šiurkštaus žodžio, nes tai bemat bus pavadinta kaip neapykanta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nepučiu aš tų arabų - jie patys pučiasi. :) Ir ne, aš nesu religingas - tiesiog, mano galva, iki šiol RKB darė gerą darbą būdama moralės normų gynyboje, o dabar neomarksizmo-liberastijos puvėsis įsiveisė ir ten.
      Na, o tamstos šnekos apie visokius "meilumus" man neatrodo įtikinamai: pirma, (perdėtas) sentimentalumas nėra susijęs su (ne)tikėjimu, o antra, tamstos aiškinimai iš esmės nesusiję su tuo importiniu slapyvardžiu pasivadinusio veikėjo pozicija, tad aš lieku prie savo nuomonės apie liberast-neomarksistinį "Trojos arklį" - juolab, kad jis "naujųjų raudonųjų" LABAI plačiai naudojamas prieš moralės normas ginančius krikščionis.

      Panaikinti
    2. Dėl KB - kiek žinau, viskas ten pradėjo veistis planingai dar prieš II pas. karą. O dabar, ko gero, pasiekė apogėjų.
      Mūsų minėtieji reiškiniai - vieni gali turėti psichologinių priežasčių, kiti - politinių (vad. liberastneomarksistinių), gali būti sąmoningai žmogaus priimti ir labai susiję. Žmogus, tarkim, žino, kad tikėti yra geriau ir prasmingiau, bet žino ir tai, kad tikėjimas įpareigoja, ir būtent dėl to ginasi tikėjimo karikatūra - "myli" varlytes, katytes, skruzdėlytes, žodžiu, jaučiasi geresnis už tikinčius ir taip pasiteisina. (Čia nekalbu apie patį, nes nepažįstu).
      O liberastai savo pažiūras dažnai laiko pažangiomis ir nesuvokia, koks iš tikrųjų turi būti tikėjimas. Jie tiesiog pritaria modernistinės Bažnyčios linijai ir aršiai prieštarauja "viduramžiškam" tikėjimui. Dabartinėje Bažnyčioje gerą dirvą randa įvairiausio plauko sektos, išrausia gilius urvus po tradiciniais Bažnyčios pamatais, ir dauguma katalikiškų avelių, ieškodami "pažangos", paseka jais.
      Jota

      Panaikinti
  3. Visu pirma santuoka nera absoliuciai neisardoma -Jezus jas leido su islyga del paleistuvavimo. Galima pasitelkti kazuistiką, bet persiskaitykit evangelija -joje labai aiskiai parasyta. Staciatikiai tai suvokia, katalikai slepias po kazuistika ir veidmainiskomis santuokos anuliacijomis.

    Antra - popiezius tiesiog primine, kad isiskyre isiskyrusiems nelygus. Tarkim issiskyrusi moteris gyvena su kitu vyru,bet nera lytiniu santykiu. Hmm kur cia mirtina nuodeme? Popiezius kiek suprantu turejo tokius ir pan atvejus.

    Trecia -sitas straipsnis yra grupes, kuri nera vienybeje su kataliku baznycia - jie tiek artimi kiek staciatikiai ir tam tikrais aspektais dar maxiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Visu pirma santuoka nera absoliuciai neisardoma" - Hmm... Ar aš ne taip supratau, ar kalba buvo NE apie išsiskyrusius, bet apie gyvenančius su kitais partneriais? ;)
      "Tarkim issiskyrusi moteris gyvena su kitu vyru, bet nera lytiniu santykiu." - GERAS! Užskaitau šitą! Ką ten apie kazuistiką šnekėjot? :D
      "sitas straipsnis yra grupes, kuri nera vienybeje su kataliku baznycia" - su RKB ar radikaliais leftistais/liberastais? ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-04-20 09:33

      Gluosni, Jūsų prielaida “tarkim issiskyrusi moteris gyvena su kitu vyru,bet nera lytiniu santykiu. Popiezius kiek suprantu turejo tokius ir pan atvejus“ nėra teisinga. Jūs kalbate apie sąlygą, kurią Bažnyčia leido iki šiol, t.y. išsiskyrusiems ir persituokusiems priimti Komuniją, kai jie gyvena „kaip brolis ir sesuo“. Tačiau Bergoglio savo paraginime net nemini šios taisyklės tekste ir net paneigia ją, sakydamas, jog be tam tikro „intymumo“, kiltų pavojus „ištikimybei“.

      Situacijos, kurios Bergoglio paraginime apibrėžiamos kaip „tariamai nenormalios“, išpildo santuokos idealą, net jei tik „dalinai ir analogiškai“ (Nr. 292). Bergoglio ateina iki ginčo su pačiu Jėzumi, Jam susidūrus su fariziejais dėl skyrybų klausimo (Evangelija pagal Matą, 19, 3-12). Bergoglio teigia, kad „gerokai per daug abstraktus ir beveik dirbtinis teologinis santuokos idealas [yra] atitolęs nuo realių šeimų konkrečių situacijų ir praktinių galimybių“ (36) ir todėl neturi būti siūlomas. Net taip: „nėra reikalo dviem ribotiems asmenims užkrauti didžiulę naštą tobulai pakartoti sąjungą, egzistuojančią tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios“ (122).

      Laimei, pats Bergoglio nuo pat pradžių aiškiai nurodo, jog posinodinis paraginimas nėra Bažnyčios mokymo dalis bei nekeičia pastoracinės praktikos. Tad katalikai nepainios asmeninio požiūrio su įpareigojančiu Magisteriumu. Sudaryta ir konsumuota galiojanti santuoka negali būti nutraukta jokios žemiškos jėgos – taip pat ir Bažnyčios, – yra katalikų doktrinos dalis, jos dogma. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“

      Tikėjimo mokymo kongregacija, vadovaujama kard. Josepho Ratzingerio, 1994 m. „Laiške dėl Komunijos išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems tikintiesiems“ dar kartą nedviprasmiškai išaiškino, kad „Bažnyčios praktikos šia tema negalima kaitalioti remiantis įvairiomis situacijomis.“ Be to, laiške pabrėžta, kad tokie tikintieji neturėtų artintis prie Komunijos vadovaudamiesi savo sąžinės sprendimu: „Jei mano tai esant galima, ganytojams ir nuodėmklausiams tenka rimta pareiga įspėti, kad toks sąžinės sprendimas aiškiai prieštarauja Bažnyčios mokymui.“

      Jonas Paulius II aiškino, jog didžiausias Bažnyčios bei popiežiaus motiniškas darbas yra būtent įspėjimas apie nuodėmę ir riziką būti pasmerktam: Jėzaus Kristaus įgaliojimas Petrui yra skirtas „sutvirtinti tikėjimo brolius“, o ne juos supainioti, destabilizuoti ir suklaidinti.

      Popiežių Evangelija įpareigoja kalbėti absoliučiai aiškiai: „Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Evangelija pagal Matą, 5, 37).


      Panaikinti
  4. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Riba tarp „kaip brolis ir sesuo“ ir ne kaip brolis ir sesuo yra palaipsniui pilkejanti zona, o ne aiskiai apibrezta. Nemanau, kad „intymuma“ Bergoglio supato, kaip regurialius ir pastovius lytinius santykius. Kiek suprantu jis paliko nuodemklausiams nuspresti kur mirtina uodeme - o kur ne.

    Kataliku baznycia deja daugybei savo tikinciuju uzejo nasta drausdama skyrybas. Staciatikiu baznycia tai leidzia (pagal Jezaus islyga skyryboms del istvirkavimo - jei kam idomu - lai susiranda citata evangelijoj) - ir neapkrauna neiveikiamomis kliutimis zmoniu. Kataliku baznycia astumia nuo saves daugybe... Mano pazystama - jos vyras ja su mazu vaiku paliko ir "isvare" i uzsienius pas kita moteri. Liko viena ant ledo - o dar prie viso to ir baznycia atsuko nugara uzkirsdama kelia i kita santuoka - dabar susituoke ir gyvena su liuteronu.

    Mano nuomone Popiezius zaidzia su zodziais nedrisdamas pripazinti, kad reiketu pasimokyti is Staciatikiu ir is esmes keisti Kataliku baznycios mokyma. Tokiu atveju gal ir pralaimetume visokius lefebristus - bet butu didelis zingsnis prie rytu ir vakaru baznyciu susijungimo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Riba tarp „kaip brolis ir sesuo“ ir ne kaip brolis ir sesuo yra palaipsniui pilkejanti zona" - teisybė! Štai tamstos liberalūs bendraminčiai lygiai tą patį teigia: http://www.dailymail.co.uk/news/article-3458702/Necrophilia-incest-legal-says-Swedish-Liberal-party-youth-wing-accused-laughable-nitwits-party-senior.html. Įdomu, kada popiežius tiek "nuprogresuos". Ilgai neturėtų trukti, atsižvelgiant į tendencijas. :)
      Apskritai, liberal-neomarksistiniu požiūriu, visa moralė yra "pilka zona", tad kuo kuo, bet nuoseklumo stoka tamstos neapkaltinsi. :)

      Panaikinti
  6. Gerbiamajam Pikc viskas yra labai aisku visada - tikriausiai nuodemklausio niekad nesat klauses paaiskinimo.

    Pilka zona mano komentare nebuvo pilka zona del moralinio absoliuto ar normos nebuvimo. Pilka zona - tai bukle kuomet reikia ivertinti daugiau nei viena aspekta pries darant galutines isvadas. Pavyzdziui moteris gyvena civilineje santuokoje su vyru, abu supranta kad busena netvarkinga moraliskai ir stengiasi gyventi susilaikant nuo lytiniu santykiu...bet ivyko nuslydimas...Cia mirtina nuodeme ar ne. Ar sios moters bukle skiriasi nuo kitos moters civilinej santuokoj ir nesukancios galvos del abejotino moralumo... Kokia iseiti gerbiamasis Pikc pasiulytu tokiai moteriai - palikti civilinej santuokoj turima vyra ir vaikus? Kuo ji kalta kad pirmas vyras nuejo i kaire?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žiūriu, tamsta megstate kelti GEROKAI "įdomius" klausimus. Pvz.:
      1. "Kuo ji kalta kad pirmas vyras nuejo i kaire?" - o mes apie JOS ar apie jos pirmo ar dar kažkelinto vyro elgesį kalbam? ;)
      2. "Cia mirtina nuodeme ar ne." - nesu specialistas, kad įvertinčiau, ar tai mirtina nuodėmė, bet, kiek suprantu, RKB akyse tai neabejotinai elgesys, neleidžiantis priimti komunijos - apie ką ir kalbam. :)
      3. "Kokia iseiti gerbiamasis Pikc pasiulytu tokiai moteriai - palikti civilinej santuokoj turima vyra ir vaikus?" - o katroj vietoj ŠITAS klausimas apskritai svarstomas? Ir beje, jei vaikai iš pirmos santuokos - kodėl ji turėtų juos palikti, o jei iš antros - tai akivaizdu, kad buvo ne "vienas atsitiktinis paslydimas". ;)
      Apskritai, man toks požiūris gerokai primena aiškinimus apie įstatymo pažeidimus - o jeigu tik biški, o jeigu nedažnai? :)
      Kad būtų aiškiau, imam paprastą palyginimą: Jonas pasirašo darbo sutartį, kurioje aiškiai parašyta, kad būtina sąlyga gauti premiją - neturėti pravaikštų. Jonas pravaikštas padarė, bet Gluosnis aiškina, kad premija jam vis tiek priklauso, nes tos pravaikštos nesiskaito, kadangi a) Jonas šiaip jau stengėsi, bet "įvyko nuslydimas" ir b) Petras irgi turi pravaikštų (dzin, kad jis į tą premiją net nepretenduoja). Vartyk kaip nori, bet išvada viena: Gluosnis aiškina, kad galima spjauti į taisykles ir vis tiek gauti už jų laikymąsi numatytą atlygį, nes, mat, tarp taisyklių laikymosi ir nesilaikymo yra "palaipsniui pilkėjanti zona". Taigi, čia IŠTIES viskas aišku. Ir - taip, tai yra moralinis reliatyvizmas. :)

      Panaikinti

  7. Jėzus pasakė savo pasekėjams
    MT5-13 „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

    Kaip druska apsaugo maisto produktus nuo sugedimo, taip ir tikintieji turi saugoti pasaulį nuo sugedimo ir nuodėmės, o jeigu jie "issidvoks", t.y pradės skelbti visokius modernistinius "briedus" ir po "meilės" ir "gailestingumo" priedanga įteisins mirtinas nuodėmes, tai taps niekam nebetinkami ir bus atiduoti žmonėms sumindžioti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item