Punske vyks filmo apie Lietuvos partizanus premjera

Dainavos ir Tauro apygardos partizanai.
Antras iš kairės stovi Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas

2016 m. balandžio 10 dieną 14.00 val. (Lenkijos laiku)  Punsko lietuvių kultūros namuose vyks filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą premjera. Tai pilno metražo (2 valandų) vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos partizaninį judėjimą Lenkijos-Lietuvos pasienyje. Jis pasakoja apie 1949 m. gruodžio 15 dieną Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą bei jų ryšininkus ir globėjus.

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas žuvo Šlynakiemyje, šalia Punsko! Jie žuvo už laisvę! Už Lietuvą! Žuvo iki galo būdami ištikimi partizanų duotai priesaikai! 

Filmo scenarijus parengtas pagal Punsko krašto partizanų ryšininkių prisiminimus. Vaidina: Punsko ir Vilniaus aktoriai. Prisiminimais dalijasi: partizanai, partizanų ryšininkai, rėmėjai, pokario rezistencijos liudininkai. Istorinės įžvalgos: dr. Bronius Makauskas ir dr. Darius Juodis. Muzika: Andrius Radziukynas. Filmo autorius - Sigitas Birgelis. Filmo režisieriai: Sigitas Birgelis ir Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

***

Sigito Birgelio komentaras apie filme vaizduojamus partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą

Apie 1949 m. gruodžio 15 d. tragediją žinome iš Lenkijos išslaptintų saugumo dokumentų bei tų įvykių liudininkų. Maždaug apie gruodžio 13-ąją Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigoje buvo parengtas J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio-Žaibo suėmimo planas. Operacijai atlikti pasitelkta 300 Vidaus saugumo korpuso karių, 25 Suvalkų viešojo saugumo operacinius darbuotojus, 20 milicijos pareigūnų. Prieš du lietuvių partizanus buvo sutelktos milžiniškos pajėgos. Kareiviams buvo įsakyta žūtbūt paimti partizanus gyvus. Jei šie bandytų bėgti – šaudyti į kojas.

Operacija prieš partizanus prasidėjo 1949 m. gruodžio 15 d. 7 val. ryto. Šturmuojančios grupės vadas, norėdamas parodyti partizanams, kad ugnies persvara ne jų pusėje, įsakė kareiviams šaudyti, taikant pro slėptuvę. Nuščiuvus šūviams, kareiviai privedė prie angos lietuvį iš gretimo kaimo, kuris turėjo pasakyti partizanams, kad šie pasiduotų ir išeitų. Partizanai jam atsakė, jog komunistams nepasiduosią. Po to keli Šlynakiemio gyventojai buvo priversti ardyti bunkerį. Besislapstantiems partizanams pranešta, kad tai daro vietiniai žmonės. Kovotojai atsidūrė dramatiškoje padėtyje be išeities.

Atkasus bunkerio viršų, rasti du partizanai. Lenkų saugumo raporte rašoma: „Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas PARABELLUM pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą. Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo PEPEŠA. Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. [...] Išgabenus juos į paviršių [...] buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas PRABULIS, kitas sužeistas – lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis KRIKŠČIŪNAS, slapyvardžiu RIMVYDAS. Sužeistą banditą vietoje KBW daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežta jį į Suvalkų ligoninę.“

Partizanų palaidojimo vieta nežinoma. Istoriko dr. B. Makausko įsitikinimu, J. Krikščiūno lavoną rusai galėjo išvežti į Sovietų Lietuvą. Sovietams jis buvo pavojingas net ir miręs.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Suvalkų lietuviai J. Krikščiūnui ir V. Prabuliui miesto kapinėse pastatė simbolinį kapą su antkapiu, tikėdami, kad kažkur netoli iš tikrųjų gali būti palaidoti Lietuvos laisvės kovų didvyriai.

Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis žuvo ar nusižudė? Tai svarbus, bet vargu ar esminis klausimas. Lietuvos kriminologai, apžiūrėję žuvusių J. Krikščiūno ir V. Prabulio nuotraukas, priėjo prie išvados, kad tokių žaizdų negalėjo padaryti pistoleto kulka, veikiau kulkosvaidžio. Gal lenkų saugumas raporte parašė, kad Vytautas Prabulis net du kartus šovė sau į galvą. Kita vertus, ar iš viso tai įmanoma? Bunkerio likvidavimo saugumo raporte užsiminta, kad Jurgis Krikščiūnas buvo sunkiai sužeistas į galvą. Ką norėjo nuslėpti saugumiečiai, jei užrašė netiesą? Žiūrint iš krikščionybės pozicijų, savižudžiai buvo neverti pagarbos. Ar saugumas juos taip ketino diskredituoti, paniekinti tarp vietos gyventojų? Vargu, nes toks partizanų aktas buvo ir yra vertas pačios didžiausios žmonių pagarbos. Saugumas neįvykdė užduoties, partizanų nesuėmė gyvų. Raporte galėjo teisintis, kad jie nekalti, nes „banditai“ patys nusižudė.

J. Krikščiūnas ir V. Prabulis atėmė sau gyvybę žymiai anksčiau, nei juos pakirto kulka. Jie tai padarė atsisakydami pasiduoti, ką jiems siūlė lenkų kareiviai. Iki paskutinės akimirkos galėjo bandyti gelbėti savo gyvybę. Patekę į lenkų rankas, būtų buvę perduoti rusams. Prabulio gal laukė 15–20 metų Sibiro, Krikščiūno gal ir mirties bausmė, kaip ir Adolfo Ramanausko-Vanago, nuteisto mirčiai ir sušaudyto. J. Krikščiūnas ir V. Prabulis sąmoningai pasirinko mirtį. 

Svarbu žinoti, kad Lenkijoje veikiantys Lietuvos partizanai buvo lenkų antikomunistinio pogrindžio sąjungininkai. Jie veikė su lenkų partizanų (vietinės) vadovybės žinia ir pritarimu. Ne vienas lietuvių partizanas dalyvavo lenkų pogrindžio struktūrose, statė lenkų partizanams bunkerius, net ir vadovavo daliniams. 

Lietuvos valdžia galėtų dėti pastangų, kad Rimvydas ir Žaibas sulauktų ir Lenkijos valdžios aukštų apdovanojimų.