Prancūzijos jaunimas protestuoja dėl liberalizuojamų darbo santykių

Pirmadienį Paryžiaus policijai išardžius studentų barikadas Respublikos aikštėje, antradienį jaun...

Pirmadienį Paryžiaus policijai išardžius studentų barikadas Respublikos aikštėje, antradienį jaunimas tęsė daugiau nei savaitę trunkančius protestus, įkvėptus kairiosios vyriausybės siekio liberalizuoti darbo santykius.

Pravėrusi savo palėpės duris, kad užlopytų varvantį stogą, prancūzų šeima namuose netoli Tulūzos rado visų pamirštą paveikslą. „Karavadžo darbas“, – pareiškė Luvro ekspertai po trijų savaičių tyrimų. Jame žydė Judita, suviliojusi imperatoriaus Nabuchodonosaro siųstą generolą Helofernesą, nurėžia jam galvą tam, kad žydai išsilaisvintų iš babiloniečių apsupties. Tapyba ekspresyvi, tarsi trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Bet paveikslui 400 metų. Tad ir jo kaina – apie 210 mln. eurų.

Už poros kilometrų nuo Luvro, Respublikos aikštėje, tapyba irgi ekspresyvi, bet Paryžiaus policijos – nevertinama, ir barikados krenta, nes policininkai išsimiegoję, o dauguma statytojų parpia, kad popiet vėl galėtų ruoštis „nuit debout“, nakčiai ant kojų. Dvyliktajai iš eilės.

„Norime įsikvėpti pasitikėjimo savimi, nes nebepasitikime valdžia. Kai jie sako, kad dirba dėl jaunimo, smarkiai meluoja, nes jie tiesiog bando nutraukti veržlų mūsų judėjimą, nes mūsų bijo, nes kasnakt Respublikos aikštėje mūsų – tūkstančiai, ir mes demokratiškai organizuoti“, – sakė vienas iš protestuojančių studentų.

Protestų sprogdiklis – vyriausybės siekis pailginti 35 valandų darbo savaitę ir palengvinti darbuotojų atleidimą. Tai suprantama kaip dovana didiesiems verslams, kairuoliškai mąstant, kad jie būtinai – dirbančiųjų priešas. Bet nepasitenkinimo šaltinių ir daugiau. Vieniems čia trūksta būsto už prieinamas kainas, kitiems kairioji socialistų valdžia per mažai kairė, vienam – saugumo priemonės po sprogdinimų per daug griežtos, kitam – per mažai augmenijos ir per daug vartojimo. Ir nesvarbu, kad prašymai panaikinti skolas ar įvesti minimalų atlyginimą vyriausybėje nelabai girdimi. Susirinkusiems gera vien dėl to, kad čia atėjusiems rūpi.

„Kas šiandien dalyvauja Prancūzijos politiniame gyvenime, išskyrus kelis šimtus parlamento narių, kelis ministrus ir kelis aukštus biurokratus? Kas dalyvauja šalies ekonominiame gyvenime išskyrus didelių kompanijų tarybas? Piliečiai, „kabutėse“?“ – retoriškai klausė upinio laivo kapitonas Kleberis.
Prancūzijai reikia klausytis savo jaunimo, pirmadienį priimdamas studentus pareiškė premjeras Manuelis Valsas. Jis paskelbia, kad vyriausybė imsis 500 000 eurų plano paskatinti spręsti nedarbo problemą šalyje, kur nedirba ketvirtis jaunimo. Bet tiems, kas nori visos revoliucijos, tokių pažadų maža, ir kai pradeda temti, apie 6 valandą vakaro, Paryžius važiuoja iš darbo, o tie, kas dar nedirba, vėl sėda ant grindinio priešais respublikos simbolį, Marianą, ir iš respublikos reikalauja – tiek labai rimtai, tiek juoko forma, – kad tik pabudintų prancūzus iš apatijos ir politinės izoliacijos, nors antradienio vakarą protestuojančių ir mažiau nei paskutinę kovo dieną, kai visoje Prancūzijoje į gatves išėjo 390 000 žmonių.

Parengė Karolis Kaupinis


Susiję straipsniai

Pasaulis 3315982290299949810

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item