Kun. Robertas Urbonavičius. Taip kaip jis

Aš jums duodu naują įsakymą,  – sako Viešpats; –  kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus...

Aš jums duodu naują įsakymą,
 – sako Viešpats; – 
kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.
(Evangelijos antifona)

Liturginis Velykų laikas perkopė į antrą pusę, artėjame link Viešpaties Dangun Žengimo šventės. Šio sekmadienio Mišių Dievo Žodžio skaitiniai mums kalba apie Kristaus Karalystės plitimą, apie viską perkeičiančią Prisikėlusiojo Žinią ir Jo Naująjį Meilės Įsakymą. Pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų mums pasakoja apie Bažnyčios plėtimąsi. Apaštalai Paulius ir Barnabas lanko krikščionių bendruomenes, paskiria jiems ganytojus ir stiprina tikėjime. Jų pasakymas, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę,“ tinka ir mums. Patogumas yra krikščionio didžiausias priešas, jeigu mes nepatiriame suspaudimų, atmetimo ir nesupratimo, tai ženklas, kad šiame pasaulyje esame savi, kad pasirinkome platų kelią bei erdvius vartus. Kol esame čia, esame kelyje, esame dvasinėje kovoje. 

Apaštalo Jono regėtas Naujas Dangus ir Nauja Žemė dar nėra pasiekę pilnatvės. Bažnyčia dar nėra pasiekusi savo triumfo valandos, Kristaus Sužadėtinė dar patiria suspaudimą ir puolimus. Tačiau būdami Bažnyčioje, ypač dalyvaudami liturgijoje, mes jau išgyvename Naują Dangų bei Naują Žemę, patiriame tai, ką patyrė apaštalas Jonas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo.“ 

Evangelijos ištrauka prasideda iškalbingu akcentu: „Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo...“ Tas, kuris pasirinko tamsą, pasišalina iš mokinių tarpo, apleidžia Bažnyčią. Išganytojas nebando sulaikyti Judo, nebėga jam iš paskos, nesako: „lik su mumis toks koks esi, viskas su tavimi gerai.“ Viešpats suteikia laisvę, net jei tai reiškia ir atmesti Jėzų, pražudyti save. Malonė brukama per prievartą tampa pigia bei netikra. Pragaras yra didžiausias žmogaus laisvės įrodymas, nes Dievas leidžia žmogui pasirinkti buvimą ne su Juo.

Viešpats duoda savo Meilės Įsakymą: „kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“. Čia verta pastebėti du aspektus. Neapsigaukime iš pažiūros romantiškai skambančia Išganytojo fraze. Juk dabar apie meilę kalbama visur: internete, televizijoje, žurnaluose, knygose, politikų tribūnose bei sakyklose, tačiau, atrodo, kad su kiekviena diena tos meilės pasaulyje vis mažiau. Liepdamas mylėti, Viešpats Jėzus prideda: taip, kaip Aš jus mylėjau. O Jėzų meilė nuvedė ant kryžiaus. Jėzaus meilė nėra saldus jausmas, teigiamos emocijos, pozityvus mąstymas ar bevardė meilė žmonijai bei gyvūnams. Jėzaus meilė yra tarnystė Tiesoje. Ši meilė reikalauja apriboti save, kviečia eiti prieš srovę, ragina pamatyti kitame brolį ar seserį, kuriam reikia padėti, galiausiai drąsina nebijoti panešti kito kryžių, padėti jam pakilti. Ši meilė kartais verčia ir pasakyti kitam jo klaidas, tačiau ne tam, kad kitas būtų suniekintas, bet tam, kad būtų išgelbėtas.

Galiausiai Viešpats pasako, kad „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ Tai didelis iššūkis mums, Bažnyčios žmonėms. Ne iš mūsų skambių kalbų, gražių darbų, ne iš įgytų mokslinių diplomų ar titulų gausos, bet iš gyvenimo Kristaus meile kasdienoje būsime atpažinti kaip Jo mokiniai.

Meilingai sustiprink, Viešpatie, mus, savo žmones, ir dangiškaisiais sakramentais pagelbėk nusikratyti blogų įpročių ir pradėti naują gyvenimą.
(Postkomunijos malda)



Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 271088326461779298

Rašyti komentarą

  1. Kunige, jei galit, pasimelskite už tuos, kuriems atrodo, kad Dievas jų nemyli arba kad apskritai nemyli nieko, ką sukūrė. Nors yra aiškiai parašyta "Dievas taip pamilo pasaulį...", bet tie žodžiai atrodo tušti ir nieko nereiškiantys.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item