Vilius Bernotas. Kaip feministės po musulmonų kojomis puolė

Kairuoliškoje mintyje ir jai būdingame kultūrinio bei socialinio gyvenimo supratime esama vidinio konflikto. Tai galima pastebėti nagrinėjant iš pažiūros viena kitai neprieštaraujančias idėjas, kurios remiasi liberalizmui ir marksizmui būdingomis prielaidomis. Vienas iš prieštaravimų iškyla pradėjus analizuoti multikultūralizmo ir feminizmo idėjas.

Feminizmas

Feminizmas dažniausiai apibrėžiamas kaip judėjimas, kurio apologetai siekia lygių moterų ir vyrų teisių. Kaip ir kitos kairiosios idėjos, feminizmas remiasi prielaida, jog individai yra absoliučiai laisvi ir lygūs, tačiau visuomenė dirbtinai – kultūrinių ir socialinių veiksnių pagalba – juos, esą, suvaržo. Todėl žmogui būtina padėti – jį išlaisvinti; šiuo atveju svarbu išlaisvinti vyrų priespaudoje gyvenančias moteris.

Nuosaikesni feminizmo šalininkai, teigdami, jog turi būti suvienodintos pilietinės vyrų ir moterų teisės, sudarytos lygios galimybės darbe, sykiu pripažįsta šeimos ir moters kaip žmonos ir mamos reikšmę. Tuo tarpu radikalaus feminizmo atstovai, neigdami gamtinius lytiškumo skirtumus, siekia apkeisti vyrų ir moterų vaidmenis, taip iš pagrindų griaudami socialinę tikrovę. Feministės jau kurį laiką kalba ne apie teisingumą ar lygybę, o skleidžia idėjas, kurių įtakoje atsidūrusios moterys ima abejoti natūralia savo tapatybe. Radikaliausi aktyvistai yra įsitikinę, jog moterimi (vyru) ne gimstama, o pasirenkama būti, dėl ko imamos pertvarkyti net kasdienės sąvokos, pavyzdžiui, vietoje „lyties“ (sex) pradedamas naudoti „socialinės lyties“ (gender) terminas. Atsiranda galimybė ne tik save priskirti bet kuriai lyčiai, bet ir įtvirtinti šį pasirinkimą, atliekant lyties keitimo operaciją.

Taigi, feminizmas savo tikslų siekia keisdamas nuo seno galiojančias elgesio normas naujomis, neretai kraštutinėmis viešojo gyvenimo taisyklėmis. Nepaisant krypties, jis skleidžia tą pačią mintį – privalu panaikinti moteris diskriminuojančius, o neretai – joms tiesiog nepatinkančius, kultūrinius įpročius. Todėl atsiranda būtinybė keisti kultūrų, kurios traktuojamos kaip nepažangios ir netinkančios pilnavertiškam moters gyvenimui, normas.

Multikultūralizmas

Multikultūralizmas – kitas kairiosios minties produktas – yra plačiai Europoje paplitusi idėja, skelbianti, jog visų kultūrų žmonės yra lygiaverčiai ir neprivalo gyventi pagal valstybėje vyraujančias normas. Tai žmones skatina jungtis į įvairias bendruomenes, turinčias savus elgesio standartus ir savas taisykles. Piliečiai, priklausantys skirtingiausioms kultūroms ir todėl neretai pripažįstantys viena kitos atžvilgiu priešiškas pasaulėžiūras, nėra integruojami, dėl ko neišvengiamai kyla įvairios įtampos ir konfliktai. Išpuoliai Prancūzijoje, prievartavimų banga Vokietijoje, getais virtę kvartalai Švedijoje ir Belgijoje yra vos keli pavyzdžiai, rodantys siaubingus tokios politikos padarinius.

Ilgą laiką gyvendami taikos sąlygomis, europiečiai ne tik pamiršo, kaip svarbu užtikrinti šalies ir visos ES saugumą, bet ir pasidavė postmodernioms vertybėms, atmetančioms savos tautos ir kultūros vertę bei valstybės kaip ją kuriančios tautos namų suvokimą. Todėl nenuostabu, jog bandoma suderinti multikultūralizmą (faktiškai teigiantį, kad kultūros, kuriose moteris yra akivaizdžiai išnaudojama vyrų poreikiams, yra lygiavertės kitoms) su feminizmo, siekiančio keisti feministų akimis moteris žeminančias ir varžančias kultūrines normas, tikslais.

Įvairios istorinės priežastys lėmė, jog didelė dalis – virš 20 milijonų – ES gyvenančių ne europietiškos kilmės piliečių yra musulmonai, todėl kalbėjimas apie multikultūralizmą neišvengiamai žvilgsnius kreipia į musulmonus ir Islamą Europoje.

Moteris islame

Neabejotinai yra daugybė visiškai taikių ir prie Vakarų civilizacijos prisitaikyti galinčių musulmonų. Tačiau jų buvimas neišsprendžia problemos, jog Europoje egzistuoja atvykėlių grupės ir pavieniai asmenys, keliantys grėsmę europiečių saugumui. Islamo pasaulis, nepaisant to kokiomis – krikščioniškomis ar postmoderniomis – mąstymo prielaidomis būtų grįsti Vakarai, pastaruosius laiko priešais, o dėl postmodernių vertybių – ir moraliniais išsigimėliais. Sunku įsivaizduoti taikų šių dviejų pasaulių egzistavimą, tad kaip gali sugyventi Islamas, o tuo pačiu multikultūralizmas, ir feminizmas? Juk, nepaisant krypties, feminizmas siekia (tikros arba tariamos) moterų ir vyrų lygybės, todėl prieštarauja musulmonų fundamentalistų (kurie, remiantis multikultūralizmu, gali gyventi pagal savas normas) mokymui. Tai, jog moteris ne tik neprilygsta vyrui, bet ir egzistuoja tik tam, kad jam tarnautų, patvirtina Korano eilutės, galinčios padėti atsakyti ir į klausimus, kilusius po išprievartavimų bangos.

Korane teigiama, jog skirtingos lyties žmonės nėra lygiaverčiai: ne musulmonė moteris, norėdama ištekėti už vyro, privalo išpažinti Islamą (Koranas [2:221]: „Nevesk daugiadievių moterų, nebent jos atsiverčia [į Islamą]; <...> musulmonų vergas yra geresnis nei daugiadievės <...> “), tuo tarpu vyrui leidžiama turėti keturias žmonas (Koranas [4:3]: „<...> vesk vieną, dvi, tris ar keturias patinkančias moteris. Bet jei bijai, kad nebūsi teisingas, turėk vieną moterį. <...>“).

Taip pat ne tik mokoma, kad Alachas sukūrė vyrams turinčias paklusti moteris, bet jie yra ir kviečiami nubausti jas, šioms elgiantis nepaklusniai (Koranas [4:35]: „Vyrai prižiūri moteris, nes Alachas lėmė, kad vienas iš jų pranoktų kitą <...>. Todėl geros moterys yra nuolankios, slapčia saugodamos tai, ką sukūrė Alachas. Kaip dėl tų, iš kurių tikiesi maišto, tai pirmiausiai įspėk jas, tada, guldamasis į lovą ignoruok, tuomet jas bausk fiziškai. Jei jos paklūsta, neturi teisės veikti prieš jas.“; Koranas [4:15]: „Tad, jei jos [moterys] prisipažįsta [atlikusios gėdingą veiksmą], įkalinkite jas jų namuose, kol mirtis jas įveiks arba Alachas parodys joms kelią.“).

Sunku užčiuopti bendrus taškus tarp islamišku mokymu besiremiančių musulmonų ir šių dienų Europos gyventojų, jau nekalbant apie panašumus tarp musulmonų ir feminisčių. Remiantis teorinėmis prielaidomis, matomi visiškai priešingi tai pačiai mąstymo krypčiai priskiriamų idėjų tikslai. Multikultūralizmo šalininkams kalbant apie įvairių kultūrų lygybę, o feministėms – apie būtinybę kovoti su moteris diskriminuojančiomis kultūromis, kyla akivaizdus šių idėjų prieštaravimas. Abi koncepcijos, remdamosi negatyvia laisvės „nuo“ samprata, teoriškai (!) paneigia viena kitą.

Politkorektiškumas

Dėl šių prieštaravimų kyla klausimas, ar ir kaip šios idėjos „sugyvena“ praktiškai? Bendras jų abiejų bruožas yra tas, jog jos kalba apie engėjus, kuriuos reikia pažaboti, ir engiamuosius, kuriems privalu padėti. Tai yra ir viena iš pagrindinių kultūrinio marksizmo prielaidų, kuris, daugumą sudarančią žmonių grupę laikydamas savotiškais valstybės vardu prieš mažumas veikiančiais tironais, iškelia tikslą visomis priemonėmis ginti ir saugoti mažumas. To siekiama net ir tais atvejais, kai yra akivaizdūs prieštaravimai tarp pačių mažumų.

Vienas iš ciniškiausių gynybos, o tiksliau – kovos su tikrove, ginklų yra politkorektiškumas. Nemaža dalis visuomenės veikėjų tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų vis dar kalba, kad tai – visapusiškai naudingas ir reikalingas politinio proceso įrankis. Tačiau realybėje jis veikia jau ne kaip savikontrolės, padedančios neįžeisti žmonių, principas, o kaip savicenzūra, neleidžianti kalbėti apie faktus ir juo labiau pateikti kai kurioms grupėms nepatogius faktų vertinimus. Prisiminus Naujųjų metų įvykius Vokietijoje ir beviltiškus žiniasklaidos bandymus nuslėpti informaciją apie šiuos ir daugelį kitų migrantų nusikaltimų, darosi akivaizdu, jog po „politkorektiškumo“ kliše slypi propagandinis įrankis, naudojamas santvarkos veiksmų ir ideologijos pateisinimui.

Naujojo tipo cenzūra kovoja prieš tuos, kurie nesibijo užgauti asmeninius arba grupinius mažumų jausmus. Visų lygybės taisyklė, nublankusi prieš toleranciją bet kokioms vis naujoms visuomenės mažumoms, virto mažumų diktatūros principu ir iš esmės pakeitė politinį ir visuomeninį gyvenimą. Šiame mąstyme, mažuma (tariamai užguita daugumos) – tiek grupiniame, tiek individualiame pavidale – negali būti užgauta ar įžeista vien dėl to, jog yra. Jos nevalia skaudinti, net jeigu šį skausmą sukeltų neginčijami faktai apie mažumos gyvenimo būdą ir laisvus pasirinkimus. Todėl imama vengti būtinų, bet neparankių empirinių duomenų, o tai praktiškai reiškia, jog nyksta liberalioms visuomenėms vienas iš pagrindinių – žodžio laisvės – principų. Net ir remiantis faktais, bandymai teigti, kad Islamas nėra taikos religija, o šiuolaikinis feminizmas kovoja jau tik už tariamas moterų teises, neišvengiamais daro „islamofobo“ ir „seksisto“ epitetus.

Būtent dėl politkorektiškumo, feministės nesilaiko pirminės savo doktrinos ir nenuosekliai remia musulmonus, kurie, „sėkmingai“ integravęsi į Europos visuomenes, kažin ar supras pirmųjų intencijas ir siekius. Todėl paradoksaliausia yra tai, jog būtent feminizmo aktyvistai ne tik nekovoja su realiu moterų engimu Islamo pasaulyje, bet yra ir vieni aktyviausių multikultūrinės visuomenės rėmėjų. Jie tylėjo, kai Europoje buvo masiškai prievartaujamos moterys, maža to, kairiosios aktyvistės net atsiprašė prievartautojų, jog šie buvo sugundyti (suprask – aukos pačios prisiprašė, jog jas išprievartautų). Feministų kova už moteris pavergiančių kultūrų teisę siautėti Europoje tarnauja kaip liūdnas simbolis pačios Europos polinkio į susinaikinimą, vardan Kito aukojant save – valstybes, tapatybes ir neretai klaidingas politines idėjas.