Thomas E. Woods. Kaip katalikų labdara pakeitė pasaulį

www.bernardinai.lt Vakarų civilizacija padovanojo mums mokslo stebuklus, įstatymų užtikrintą saugumą, žmogaus teises ir laisves, tokią...

Vakarų civilizacija padovanojo mums mokslo stebuklus, įstatymų užtikrintą saugumą, žmogaus teises ir laisves, tokią dorybę kaip labdara, nuostabų meną ir įkvepiančią muziką, logika grindžiamą filosofiją ir daugybę kitų dovanų.

Tačiau koks pirminis jų šaltinis? Thomas E. Woodsas teigia: atsakymą seniai žinome, tik pamiršome. Tai – Katalikų Bažnyčia. Autoriaus nuomone, jokia institucija, formuodama Vakarų civilizaciją, nenuveikė tiek, kiek daugiau kaip du tūkstančius metų gyvuojanti Katalikų Bažnyčia.

Thomas E. Woodsas yra Harvardo universiteto humanitarinių mokslų bakalauras ir Kolumbijos universiteto filosofijos mokslų daktaras.

Romėnų imperatoriaus Konstantino armiją IV a. pradžioje užpuolė badas ir ligos. Pachomijus, tos armijos karys ir tuomet dar pagonis, nustebęs žvelgė, kiek daug jo bičiulių romėnų neša maistą kenčiantiems žmonėms ir be jokios diskriminacijos padeda skurstantiesiems. Pachomijus pasidomėjo, kas tie žmonės, ir sužinojo, kad jie – krikščionys. „Kas tai per religija, – mąstė jis, – kad gali įkvėpti tokius dosnius ir humaniškus veiksmus?“ Pachomijus ėmė gilintis į tą tikėjimą ir, dar jo nepažinęs, jau buvo kelyje į atsivertimą.

Ištisus amžius labdaringą katalikų darbą lydėjo panaši nuostaba. Netgi Voltaire’as, turbūt žymiausias XVIII a. antikatalikiškų pažiūrų skleidėjas, buvo priblokštas herojiškos aukojimosi dvasios, kuri įkvėpė daugelį Bažnyčios sūnų ir dukrų. „Gal nėra nieko didingesnio žemėje, – rašė jis, – negu jaunystės ir grožio auka, dažnai iš kilmingos giminės, kai švelnioji lytis aukojasi dirbdama ligoninėse, kad palengvintų žmonijos kančias, kurių vaizdas taip žeidžia mūsų lepią akį. Žmonės, atsiskyrę nuo Romos religijos, tik netobulai imitavo tokį dosnų gailestingumą.“

Reikėtų daugybės tomų, norint užrašyti katalikų labdaros istoriją, darbą, kurį atliko pavieniai asmenys, parapijos, diecezijos, vienuolynai, misijos, vienuoliai, vienuolės ir pasaulietinės organizacijos. Pakanka pasakyti, kad niekas neprilygsta katalikiškai labdarai pagal jos atliktus įvairius gerus darbus ir pagal tai, kiek kančių ir nelaimių yra palengvinta. Eikime toliau: tokią labdarą, kokią mes, vakariečiai, žinome, sugalvojo Katalikų Bažnyčia.

Kokybinis skirtumas, kuris skiria Bažnyčios labdarą nuo jos pirmtakų, tiek pat svarbus, kiek ir labdaringo darbo apimtys. Būtų kvaila neigti, kad didieji antikos filosofai neturėjo kilnių ketinimų, kai tai siejosi su filantropija, ar kad turtingi žmonės įspūdingai nerėmė savo bendruomenių. Buvo tikimasi, kad turtingieji finansuos pirtis, visuomeninius pastatus ir įvairius viešus pasilinksminimus. Pavyzdžiui, Plinijus Jaunesnysis tikrai buvo ne vienintelis, dovanojęs gimtajam savo miestui mokyklą ir biblioteką.

Tačiau, nepaisant visų geradarysčių, antikinio pasaulio dosnumo dvasia, palyginti su Bažnyčios labdara, buvo nepakankama. Dauguma antikos laikų labdaringų darbų rėmėsi savanaudiškais interesais, o ne neatlyginama dovana. Turtuoliai finansuodavo pastatų statybą, norėdami save išgarsinti. Dovanojama buvo, kad gavėjai įsiskolintų arba norint atkreipti dėmesį į save ir į didelį savo liberalumą. Principas, kad skurstantiesiems reikia padėti ir jais pasirūpinti, nemąstant apie atlyginimą arba apie naudą, tikrai nebuvo žinomas antikos laikų pasauliui.

Stoicizmas, antikinė minties mokykla, atsiradusi maždaug 300 m. pr. Kr. ir vis dar klestėjusi ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, kartais vadinama ikikrikščioniška mintimi, kuri patarė daryti gera savo artimui, nesitikint už tai jokio atlygio. Tiksliau sakant, stoikai mokė, kad geras žmogus yra pasaulio pilietis, kuris mėgaujasi broliškumo su žmonija dvasia, ir todėl jie gali atrodyti kaip labdaros pranašai, tačiau stoikai kartu mokė užgniaužti jausmus ir emocijas kaip žmogui nederamus dalykus. Žmogaus visiškai neturėtų jaudinti ir patys tragiškiausi išoriniai įvykiai. Reikia save taip stipriai valdyti, kad galėtum visiškai abejingai reaguoti net į pačią baisiausią katastrofą. Išeina, kad išmintingi žmonės turėjo padėti tiems, kuriems prasčiau sekasi, tačiau nesidalyti jų sielvartu ir liūdesiu, neužmegzti jokių emocinių ryšių, atlikti savo pareigą abejingai, be jokių jausmų. Rodney Starkas apibūdina klasikinę filosofiją, kaip manančią, kad „gailestis ir malonė yra patologiškos emocijos – charakterio trūkumai, kurių turi vengti visi protingi žmonės. Kadangi gailestingumas teikia neužsidirbtą pagalbą ir palengvinimą, jis prieštarauja teisingumui.“3 Romėnų filosofas Seneka rašė:

Išminčius paguodžia raudančius, net neraudodamas su jais; jis padeda išsigelbėjusiems iš sudužusio laivo, teikia pastogę ištremtiesiems ir išmaldą vargšams , atgaivina sūnų motinos ašaroms, apsaugo belaisvius nuo arenos ir netgi palaidoja nusikaltėlį; tačiau nei jo protas, nei jo veidas nebus sudrumstas. Jis nejaučia gailesčio. Jis padeda, daro gera, nes yra gimęs padėti artimui savo, dirbti žmonijos gerovei ir pasiūlyti savo pagalbą. Nei jo veidas, nei siela neišduos emocijų, kai jis žvelgs į sunykusias kojas, į sudriskusius skarmalus, į sulinkusį ir išsekusį elgetos skeletą. Tačiau jis padės tiems, kurie yra to verti, ir, kaip dievai, links prie vargšų. Tik sergančios akys sudrėksta, pamačiusios ašaras kito akyse.

Tiesa ta, kad tuo pat metu, kai vystėsi krikščionybė, stoicizmo atšiaurumas po truputį ėmė tirpti. Skaitant II a. Romos imperatoriaus ir filosofo stoiko Marko Aurelijaus apmąstymų knygą Sau pačiam, sunku nesistebėti, kaip šio kilnaus pagonio mintis primena krikščionybės idėjas, būtent todėl kankinys šv. Justinas taip šlovins vėlyvąjį stoicizmą. Tačiau kraštutinis emocijų ir jausmų slopinimas, taip būdingas stoikams, jau buvo padaręs savo poveikį. Prigimčiai svetima atsisakyti žmogiško silpnumo. Mus atstumia panašūs stoicizmo pavyzdžiai kaip Anaksagoro, kuris, sužinojęs apie savo sūnaus mirtį, pasakė niekada ir nemanęs, kad pradėjo nemirtingąjį. Glumina mo­ra­linė Stilpo tuštuma, kai jis, pamatęs, kad sužlugo jo šalis, priešai užėmė gimtąjį miestą, o jo dukros tapo vergėmis ar sugulovėmis, pareiškė nepatyręs jokios netekties, nes išminčius geba pakilti virš visų aplinkybių. Buvo natūralu, kad žmonės, taip atsiskyrę nuo blogio realybės, neskuba palengvinti skausmo savo artimiesiems. „Žmonės, atsisakę pripažinti skausmą ir ligas kaip blogį, kažin ar labai norėtų palengvinti juos kitiems.“

Katalikiškos labdaros dvasia neatsirado iš tuštumos, ją įkvėpė Kristaus mokymas. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip pat mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35; dar plg. Jok 4, 11). Šv. Paulius aiškina, kad tie, kurie nepriklauso tikinčiųjų bendruomenei, taip pat turi gauti krikščionių globą, labdarą, net jei jie ir būtų tikinčiųjų priešai (plg. Rom 12, 14–20, Gal 6, 10). Toks mokymas buvo naujas antikiniam pasauliui.

Pasak W. E. H. Lecky, dažnai aštraus Bažnyčios kritiko, „nėra abejonės, kad nei praktiškai, nei teoriškai, nei pagal įkurtas institucijas, nei pagal vietą, paskirtą toms pareigoms atlikti, antikos labdara negalėtų būti prilyginama krikščioniškajai. Beveik visa pagalba buvo valstybinės priemonės, kurias veikiau diktavo politika nei labdara, o įprotis parduoti vaikus, vargšų pasiruošimas tapti gladiatoriais ir dažni bado laikotarpiai rodė, kiek daug nelaimių taip ir liko nepalengvintos.“


Galima minėti daugybę gerų ankstyvosios Bažnyčios darbų, kuriuos atliko tiek skurdžiai, tiek turtuoliai. Netgi Bažnyčios tėvai, kurie perdavė Vakarų civilizacijai milžinišką kiekį grožinės literatūros ir mokslinių studijų, rasdavo laiko atsiduoti artimo tarnystei. Šv. Augustinas įkūrė prieglaudą piligrimams ir paleistiems už išpirką vergams, dovanodavo drabužius vargšams. (Jis įspėjo žmones nedovanoti jam brangių apdarų, nes tik parduos juos, o pinigus atiduos vargšams.) O šv. Jonas Auksaburnis Konstantinopolyje įkūrė net kelias ligonines. Šv. Kiprijonas ir šv. Efremas maro ir bado metu organizavo pagalbą.Įprotis aukoti vargšams atsirado pačioje Bažnyčios istorijos pradžioje. Mišių metu tikinčiųjų aukos būdavo sudedamos ant altoriaus. Buvo ir kitos dovanojimo formos, tokios kaip collecta, ypač paplitusios tam tikromis pasninko dienomis, kai tikintieji, prieš skaitant Evangeliją, dovanodavo žemės vaisių. Bažnyčios iždui būdavo aukojami pinigai, ir turtingesni tikintieji dovanodavo įspūdingas sumas. Pirmieji krikščionys dažnai pasninkaudavo, skirdami pinigus, kuriuos būtų išleidę maistui, kaip pašventintą auką. Šv. Justinas pasakoja, kad dauguma žmonių, kurie mėgo turtus ir daiktus, atsivertę į tikėjimą džiaugsmingai aukojo vargšams.

Ankstyvoji Bažnyčia oficialiai įtvirtino našlių ir našlaičių priežiūrą, rūpinosi ligoniais, ypač siaučiant epidemijoms. Per maro epidemiją Kartaginoje ir Aleksandrijoje krikščionys pelnė pagarbą ir susižavėjimą jų drąsa, su kuria jie guodė ligonius ir laidojo mirusiuosius, kai tuo tarpu pagonys siaubingam likimui palikdavo net savo draugus.11 III a. Kartaginoje vyskupas šv. Kiprijonas priekaištavo gyventojams pagonims, kad tie, užuot padėję maro aukoms, jas apiplėšia: „Jūs nerodote jokios užuojautos ligoniams, tik jūsų godumas ir plėšikavimas suleidžia dantis į mirusįjį: tie, kurie pernelyg bijosi gailestingo darbo, yra tiek įžūlūs, kad nusikalsta, siekdami naudos. Tie, kurie vengia laidoti mirusiuosius, gobšiai gviešiasi jų palikimo.“

Šv. Kiprijonas kvietė Kristaus sekėjus veikti – slaugyti ligonius ir laidoti numirusius. Prisiminkite, kad tai vis dar buvo amžius, kai krikščionis su pertrūkiais persekiojo, taigi didysis vyskupas kvietė padėti tiems, kurie kažkada juos persekiojo. Tačiau jis sakė: „Jei darytume gera vien tiems, kurie daro gera mums, ką padarytume daugiau negu stabmeldžiai ir smuklininkai? Jei esame Viešpaties, privertusio saulę šviesti vienodai geriesiems ir blogiesiems, pasiuntusio lietų teisiesiems ir neteisiesiems, sekėjai, įrodykime tai veiksmais, laimindami tuos, kurie mus keikia, ir darydami gera tiems, kurie mus persekioja.“

Aleksandrijoje, kurią III a. taip pat krėtė maras, krikščionių vyskupas Dionizas rašė, kad pagonys „atstumdavo susirgusįjį ir šalindavosi netgi brangiausių savo draugų, išmesdavo pusgyvius žmones ant vieškelių, o kai šie mirdavo, niekinančiai elgdavosi su jais ir palikdavo nepalaidotus.“ Tačiau dar jis rašė, kad labai daug krikščionių „negailėjo savęs, laikėsi vienas prie kito, lankė ligonius, nemąstydami apie savo pražūtį, ir patarnaudavo, padėdami ligoniams , užsikrėsdami savo kaimynų ligomis, noriai prisiimdami artimo kančių naštą“. (Martinas Lutheris, kuris XVI a. pradžioje atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios, vis dėlto išlaikė pasiaukojimo dvasią ir kėlė klausimą, ar bus moralu, jei krikščionis kunigas pabėgs nuo maro. Lutheris teigia, kad ne: tai yra jo avių bandos dalis, kurios dvasinius poreikius reikia patenkinti net ir jų mirties akimirką.)

Šv. Efremas, atsiskyrėlis iš Edesos, yra nepamirštamas dėl savo didvyriškumo, kai badas ir maras užgriuvo šį nelaimingą miestą. Jis ne tik rūpinosi rinkti ir dalyti išmaldą, bet taip pat įkūrė ligonines, slaugė ligonius ir laidojo mirusiuosius. Kai valdant Maksimijui badas ištiko Armėniją, krikščionys padėjo vargšams, nepaisydami religinių įsitikinimų. Euzebijus, didysis IV a. istorikas ekleziastas, pasakoja, kad veikiami gero krikščionių pavyzdžio daug pagonių „ėmė domėtis religija, kurios mokiniai gebėjo taip bešališkai atsiduoti“. Atskalūnas Julijonas, nemėgęs krikščionybės, skundėsi krikščionių gerumu, rodomu pagonių vargšams: „Tie bedieviai galilėjiečiai maitina ne tik savo, bet ir mūsų skurdžius, kviesdami juos į savo agapę, krikščionys masina juos taip, kaip vaikai patraukiami pyragėliais.“

Ištrauka iš knygos Thomas E. Woods. „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“, 2016 (Katalikų pasaulio leidiniai)


Susiję

Thomas E. Woods 1598631945854876823
item