Moderniosios genetikos tėvas pasisakė prieš abortus

Prof. Jerome'as Lejeune'as Ar žinojote, kad šiuolaikinės genetikos tėvas buvo katalikas, priekaištavęs mokslininkams, kurie rėm...

Prof. Jerome'as Lejeune'as
Ar žinojote, kad šiuolaikinės genetikos tėvas buvo katalikas, priekaištavęs mokslininkams, kurie rėmė abortus?

Profesoriaus Jerome‘o Lejeune‘o [sk. Žeromas Ležionas] gyvenimas (1926-1994) vertas dėmesio, o jo kova su pažangiausių Amerikos mokslininkų remiama mirties kultūra yra pavyzdys, kaip katalikas privalėtų elgtis, net kai nėra vilties laimėti.

Prof. Lejeune‘as yra šiuolaikinės genetikos pradininkas, trisomijos[1] atradėjas. 1969 m. spalio 3 d. jis buvo pakviestas į San Franciską, kur jam turėjo būti įteiktas prestižiškiausias genetikos apdovanojimas, Williamo Allano premija.

Už ką jam buvo paskirtas šis apdovanojimas? Už tai, kad jo darbas leido sėkmingai atlikti bandymus, galinčius aptikti dvidešimt pirmosios žmogaus chromosomos trisomiją (Dauno sindromą) motinos įsčiose. Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose šie bandymai (drauge su kitais bandymais) buvo atliekami siekiant užkirsti kelią tokių diagnozuotų kūdikių gimimui.

Teikiant premiją profesorius, didžiam savo nusivylimui, suprato, kad pasaulis slysta iš po kojų ‒ ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Tuo momentu konferencijų salę sukrėtė vienas iš San Francisko garsiųjų žemės drebėjimų. Įvykis privertė jį susimąstyti: „Tą akimirką supratau, kad pasaulis apsisuko apie savo ašį.“

Taigi, ką turėjo galvoje tie, kurie rengėsi jį apdovanoti? Ogi tai, kad jo mokslinis atradimas bus taikomas vaikų išnaikinimui motinų įsčiose, nes jie esą negalį būti kaip kiti vaikai, „normalūs“ arba „produktyvūs“ visuomenės nariai, o „kadangi tu nesi toks, kaip aš, vadinasi, turi mirti!“ Toks požiūris turėtų būti vadinamas „genetiniu rasizmu“.

Kaip atrodys šis „puikus naujas pasaulis“, kuriame, norėdamas gyventi, turi atitikti tam tikras normas: būti šviesiaplaukis, turėti aukštesnį intelekto koeficientą, būti politiškai angažuotas ir t. t.? Tiesą sakant, turėtume prisiminti, kad tokios normos jau buvo išbandytos anksčiau. Ir ne taip jau seniai.

Prof. Lejeune‘as savo studentams dažnai pasakodavo vieną istoriją, kurią išgirdo iš savo kolegos:

„Mano tėvas dirbo gydytoju mažame Austrijos kaimelyje. 1889 m. balandžio mėn. jo paprašė dalyvauti dviejų vaikų gimime: vienai motinai gimė sveikas berniukas, o kitai ‒ vargšė maža mergytė, serganti Dauno sindromu. Mano tėvas sekė šių dviejų vaikų gyvenimo kelią. Mažos mergaitės likimas buvo gana liūdnas. Vieną dieną, kai jai buvo tik šešiolika ar septyniolika metų, susirgo jos mama. Nors ir būdama žemo intelekto, mergaitė išbuvo prie motinos lovos ketverius metus, švelnindama jos gyvenimo pabaigą. Po to mergaitę atidavė į globos namus. Tai buvo gana liūdnas gyvenimas. Keista, bet tėvas neprisimena mergaitės vardo. Antra vertus, jis labai gerai atmena berniuko vardą. Šio vaiko likimas buvo puikus, jis pasiekė viršūnę. O, taip, žmonės jį šiek tiek jau primiršo, jo vardas buvo Adolfas Hitleris.“

Kas gali nutarti, kam leidžiama gyventi, o kam ne? Kas gali drįsti spręsti apie tokius dalykus? Toje konferencijų salėje profesorius suprato, kad pasaulyje įsteigiama šėtoniška tvarka.  

Tad ar Lejeune‘as ‒ gydytojas ir visame pasaulyje gerbiamas profesorius, kuriam kitais metais galbūt bus paskirta Nobelio Taikos premija ‒ laikys liežuvį už dantų vardan savo karjeros, kuriai nusimato šviesi ateitis, ar atvers savo lūpas ir paaiškins, jog tai, ką jie daro, yra siaubinga!

Profesorius nutaria netylėti. Jis prabyla jiems žodžiais, kuriuos jie gali suprasti. Jis nekalba jiems apie krikščionišką moralę, nei apie Hipokrato priesaiką. Kodėl jis turėtų kalbėti apie šią priesaiką išsimokslinusiems amerikiečiams, kurie jos jau seniai nebesilaiko? Jis galėtų pasakyti, kad jo krikščioniška širdis srūva krauju, bet tada jie lieptų jam savo religinius jausmus pasilaikyti sau ir leisti jiems galvoti taip, kaip jie nori. Ne! Jis ketina kalbėti jų kalba, ir jie niekada jam to neatleis.

„Jūs lygiai taip pat puikiai, kaip ir aš, žinote ‒ tai žino ir bet kuris genetikos studentas, ‒ kad nuo pat savo užsimezgimo akimirkos kiekviena gyva būtybė savyje nešioja savo chromosominį pranešimą, kurio niekas negali pakeisti. Žmogaus gemalo neįmanoma supainioti nei su beždžionės, nei su anties, nes iš šio chromosominio rinkinio negalima nieko nei atimti, nei prie jo pridėti. Todėl reikalaudami sustabdyti šių negimusių kūdikių vystymąsi nesakykite, kad nenužudote žmogiškos būtybės. Jie jau yra žmonės, ir niekas šito negali pakeisti. Jiems tereikia leisti užgauti. Ne! Jūs nužudote žmogų, kuris neatitinka jūsų normų, tačiau neneikite jo žmogiškos prigimties, kurią jūs leidžiate tyliai nužudyti.“

Jis žinojo, kad už šį pasakymą jam nebus atleista. Taip pat jis suprato, jog ką tik paaukojo savo karjerą ir niekada nebebus tarptautinės genetikos autoritetas.

Be to, jis žinojo, kad jo kalba iš tiesų nieko nepakeis, nes buvo giliai įsitikinęs, jog stojo į jau iš anksto pralaimėtą kovą. Nepaisydamas to, jis paaukojo savo karjerą šiai kovai.

Taip padaryti jį skatino dvi priežastys: žmogiška ir antgamtinė. Pirma, prof. Lejeune‘as buvo optimistas ir tikėjosi po kelerių metų atrasti vaistą Dauno sindromu sergantiems kūdikiams. Tokiu atveju nebebūtų buvę jokios priežasties nutraukti jų gyvenimą.

Antra, prieš keletą metų gauta atsivertimo malonė parengė jį kovai, kuri be galo viršijo jo jėgas ‒esminei kovai tarp gėrio ir blogio, pasibaigusiai sąmoningu pasirinkimu tarp Dievo miesto ir velnio miesto, nepaisant iš to plaukiančių pasekmių.

Todėl šią akimirką jis nusprendė pasakyti savo besišypsantiems (bet netrukus supyksiantiems) Amerikos kolegomis:

„Taip, darykite tai, ką jau nusprendėte. Nužudykite šiuos vaikus, kuriuos atsirinkote, bet nesakykite, kad jie ne vaikai.

Tačiau saugokitės, nevaidinkite burtininko mokinio[2]. Aš negrasinu jums Dievo pykčiu, Dievo, kuris yra gailestingas. Aš grasinu jums gamta, nes gamta nėra nei Dievas, nei asmuo, ir jeigu kas nors sutrypia jos dėsnius, ji baudžia, ir baudžia be gailesčio.

Kada nors jūs užmokėsite už tai, ką šiuo metu darote, bet nesakykite, kad nebuvote įspėti!“

Lejeune‘o kalba nebuvo palydėta aplodismentais. Mirtinoje tyloje apdovanotasis profesorius nusileido nuo pakylos ir praėjo pro minią, kuri buvo susirinkusi jo pasveikinti, bet dabar atšlijo nuo jo lyg nuo raupsuotojo, atsisakydama paspausti jam ranką.

[1] Trisomija ‒ chromosomų mutacijų rūšis, kai individas turi tris homologines chromosomas vietoj poros (2n+1). Tie individai, kurie išgyvena, turi fizinių ir psichinių sutrikimų, vadinamų sindromais. Tarp žmonių dažniausias Dauno sindromas – dvidešimti pirmosios chromosomos trisomija. Kitų chromosomų trisomijų atvejais kūdikiai miršta negimę.

[2] Aliuzija į J. V. Getės poemą „Burtininko mokinys“. Joje seno burtininko pameistrys iššaukia dvasias, norėdamas, kad jos jam padėtų, bet, būdamas tik mokinys, nebegali jų suvaldyti.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 7487381562867512268

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item