Laisvūnas Šopauskas. Nerijos Putinaitės „demitologizacijų“ metodai ir taikiniai

Filosofę dr. Neriją Putinaitę, skirtingai nei tipišką filosofą, traukia ne filosofinių sąvokų, bet visuomenėje gyvuojančių mitų analizė....


Filosofę dr. Neriją Putinaitę, skirtingai nei tipišką filosofą, traukia ne filosofinių sąvokų, bet visuomenėje gyvuojančių mitų analizė. Anot filosofės, „kiekvienas iš mūsų neišvengiamai yra paniręs į mitus, o labiausiai puoselėti reikia tuos, kurie kyla iš visuomenės gyvenimo ir saisto ją jausminiu pagrindu. Taip mėginame esamoje situacijoje paaiškinti, kas mes esame ir kokią prasmę tai turi.“ Tačiau kylantys iš visuomenės gyvenimo ir ją saistantys mitai nėra vienodai vertingi ir ne visi yra puoselėtini, nes vieni nepavergia, o kiti pavergia:

„Totalitarinės valstybės sąlygomis yra galimybių monopoliškai palaikyti mitus. Valdžia vienakryptiškai gali konstruoti žmonių sąmonę ir jauseną. Vis dėlto ir laisvoje valstybėje žmonės be mitų negali gyventi. Bet demokratinės valstybės sąlygomis ir esant nuomonių įvairovei, kur nekontroliuojami rašytojai, kūrėjai ar mokslininkai, mitai konstruojasi spontaniškai ir kinta daug laisviau. Vyksta laisva konkurencija tarp mitų. Apskritai, mitai yra reikalingi, nes vienija visuomenę. Tačiau jos nepavergia būtent tie, kurie spontaniškai kyla iš visuomenės gyvenimo. Kol mitas kuriasi, laisvai gyvena, vystosi, keičiasi, jis veikia kaip labai pozityvus dalykas. Po sovietmečio buvo galvojančių, kad ateis visiškas išsiblaivinimas nuo „ideologijų“. Bet taip negali būti, be mitų visuomenė neegzistuoja. Tačiau didžiausias pavojus, kai mitas imamas kontroliuoti, panaudojant savo asmeniniams (pirmiausia - politiniams) tikslams, visuomenės pavergimui, tokiu atveju jis išsigimsta. Jeigu kokia nors partija ar vyriausybė mėgintų tam tikrą mitą įtvirtinti įstatymu ir pasakyti, kad jis bus pagrindinis per amžius, bus aiškus ženklas, kad Lietuvoje tiek ir tėra tos demokratijos.“

„Pavergiančių mitų“ analizei ir „demitologizavimui“ autorė skiria daug dėmesio ir dorojasi su jais kryptingai ir sistemingai. Šiame straipsnyje bandysime išsiaiškinti, kokius metodus Putinaitė naudoja „demitologizacijai“ atlikti ir į ką yra nutaikyta „pavergiančių mitų“ „demitologizacija“. Metodų aptarimą pradėsime nuo tų, kuriuos autorė taiko iškilių asmenų „mitams“ „demitologizuoti“.

Politinio dėmens ignoravimo metodas

Įsivaizduokime, kad kartą laikraščio ar žurnalo puslapyje perskaitome tokį jaunosios kartos filosofo, besidarbuojančio taip pat ir istorijos baruose, dr. Hermeneuto Pirmeivio pasisakymą:

Kaip rodo naujai atrasti archyviniai dokumentai ir jų interpretacija, paremta pažangiausiais šiuolaikinio mokslo metodais,  Lietuvos valdovai Mindaugas, Gediminas ir Vytautas buvo melagiai, sukti intrigantai, žiaurūs savo pavaldinių atžvilgiu, apsirijėliai, girtuokliai ir svetimautojai. Negana to, jie lupdavo savo vaikus ir žmonas, buvo beraščiai (tikrąja žodžio prasme!!!), provincialūs, prietaringi ir visiškai neišmanė filosofijos. Todėl juos reikia nuvainikuoti (perkeltine žodžio prasme), demitologizuoti ir nuo šiol vertinti atsižvelgiant į išdėstytus faktus. Laikas pradėti svarstyti, ar nereikėtų Lietuvos miestų ir miestelių aikščių atlaisvinti nuo Mindaugo, Gedimino ir Vytauto balvonų ir jas papuošti moderniai ir europietiškai Lietuvai labiau tinkančiais akcentais.

Kaip vertintume tokį pasažą? Turbūt pasakytume, kad net jei visa tai, ką sako dr. Hermeneutas Pirmeivis ir tiesa, visa tai turi tik visai nedidelę reikšmę arba jos visai neturi, nes Mindaugą, Gediminą ir Vytautą gerbiame ne už jų psichologines charakteristikas ir ne už jų asmeninės moralės dorybes, ir ne už jų dvasinę kultūrą; mes šiems valdovams rodome pagarbą už tą politinį vaidmenį, kurį jie atliko lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Todėl dr. Hermeneuto Pirmeivio atlikta „demitologizacija“ ir „nuvainikavimas“ tėra išpuolis, parodantis paties autoriaus nesusivokimą arba įtartinus ketinimus.

Atkreipkime dėmesį, kokiu būdu dr. Hermeneutas Pirmeivis „demitologizavo“ ir „nuvainikavo“ Lietuvos valdovus. Jis ignoravo jų veiklos politinį dėmenį ir apsiribojo psichologiniais, moraliniais ir pasaulėžiūriniais aspektais. Tai jaunajam ikonoklastui sudarė galimybę tris nacionalinius didvyrius pateikti kaip viso labo nesimpatiškus žmogelius. Tokį sofistinį triuką pavadinsime „politinio dėmens ignoravimo metodu“. Šis metodas laikytinas bendresnio sofistinio metodo – pasirinktinio duomenų ignoravimo –variantu.

„Demitologizacijos“ baruose uoliai besidarbuojanti dr. Nerija Putinaitė politinio dėmens ignoravimo metodą taiko kiekvieno „demitologizuojamo“ asmens atžvilgiu. Panašu, kad šio metodo pritaikymą dr. Putinaitė laiko pradiniu „demitologizavimo“ proceso žingsniu ar etapu. 

Ypač daug energijos Putinaitė išeikvojo „demitologizuodama“ tautinio atgimimo patriarchą dr. Joną Basanavičių. Tai, kad Jonas Basanavičius laikomas Tautos tėvu, tautinio atgimimo patriarchu, kuo aiškiausiai nurodo į jo išskirtinai reikšmingą ir pozityvų politinį vaidmenį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Tačiau dr. Putinaitei tokios „smulkmenos“ ne itin rūpi. Turtingoje Basanavičiaus biografijoje ji ieško to, kas galėtų pagrįsti „demitologizuojantį“ požiūrį. Kadangi Basanavičius buvo tik mirtingas ir klystantis žmogus, rasti tokių dalykų nesukelia sunkumų; o papildžius aptiktus faktus pačios autorės interpretacijomis, galima gauti kaip tik tai, ko reikia.   

Autorė aptaria Basanavičiaus figūrą dviem aspektais – psichologiniu ir pasaulėžiūriniu. Basanavičiaus autobiografijoje aprašytus tautos patriarcho psichologinius negalavimus Putinaitė pasitelkia  pristatydama patriarchą kaip psichinį ligonį. Putinaitės garbei turime pripažinti, kad Basanavičiaus psichinė sveikata vis dėlto netampa pagrindiniu jo veiklos vertinimą lemiančiu faktoriumi. Kur kas didesnį svorį autorė suteikia Basanavičiaus pasaulėžiūrai.

Basanavičiaus pasaulėžiūra, anot Putinaitės, padarė lemiamą įtaką lietuvių tapatybei. Basanavičius suformavęs lietuviškosios tapatybės tipą. Jis lietuvius orientavęs nuo europinės tapatybės į azijinę. Basanavičius kreipęs lietuvius į pasyvumą, perdėtą gėrėjimąsi praeitimi ir atitrūkimą nuo realybės. Senąją lietuvių civilizaciją įsivaizdavęs kaip taikią, neagresyvią, paremtą bendrumu ir neturėjusią konfliktų, o Europą laikęs griaunamąja jėga, besikėsinančia į senąją lietuvių civilizaciją. Basanavičiaus pasaulėžiūrai valstybiškumas buvęs svetimas; jis kūręs kultūrinę, o ne politinę tautą. Tokia Basanavičiaus kurta tauta valstybės sukurti negalinti. Basanavičius norėjęs tik kultūrinės autonomijos. Basanavičiaus suformuotoje lietuviškoje tapatybėje nesą nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą. Ši savimonė esanti ne už gėrį kovojančio kario, o bandito savimonė. Tai esanti barbariška savimonė, kuri remiasi įsivaizdavimu, kad teisus tas, kuris stipriausias, o jei esi pavergtas, turi susitaikyti su esama padėtimi, iš aktyvaus bandito tapdamas vergu. Tautiškumas, suprantamas basanavičiškai, anot Putinaitės, yra viena stipriausių įsiverginimo citadelių. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampa piliečiais.

Kiek tokioje interpretacijoje atspindėtos paties Basanavičiaus pažiūros, ir kiek dalykų, kurie patriarchui net į galvą nebuvo atėję, palieku spręsti skaitytojui. Į akis krinta kitas dalykas. Putinaitė kalba apie Basanavičiaus pasaulėžiūrą ir apie tai, kad Basanavičius (kažkokiu mistiniu būdu?) suformavo netikusią lietuvių tapatybę, tačiau vengia kalbėti apie Basanavičiaus politinę veiklą ir jo atliktą politinį vaidmenį. Prisiminus šį vaidmenį kyla klausimų, atskleidžiančių Putinaitės traktuotės dirbtinumą. Visų pirma, nuostabą kelia tas faktas, kad tokiam neva liguistam žmogeliui ir svaičiotojui, tikram kenkėjui, nukreipusiam šalį iš deramo kelio, atiteko pirmininko vaidmuo ir Didžiajame Vilniaus Seime, ir Lietuvos Taryboje, paskelbusioje Nepriklausomybę ir vadovavusioje valstybės atkūrimui? Ir kaip čia nutiko, kad šis kenkėjas pripažintas tautinio atgimimo patriarchu, Tautos tėvu?

Didelio „demitologizuojančio“ autorės dėmesio susilaukė ir antrojo tautinio atgimimo dainiaus Justino Marcinkevičiaus asmuo. Anot Putinaitės, „Marcinkevičius jau nebeturi poveikio žmonėms, yra spontaniškai nebeįdomus. Tačiau pats Marcinkevičiaus mitas dar tvirtas.“ Vis dėlto, kaip autorė sakė žurnalistui, apie Marcinkevičių ji kalbanti visur, kur tik skaito pranešimą, mat Marcinkevičiaus išskirtinis pozityvus vaidmuo tautai tėra vienas iš mitų apie tarybinę tikrovę, tačiau jo konkretus kūrybinis vaidmuo formuojant tarybinę propagandą nekelia abejonių. Jis rašęs propagandines eiles ir užėmęs nomenklatūrinius postus, už savo tokią veiklą buvęs dosniai režimo atlygintas. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose Marcinkevičius šlovinęs Staliną, vėliau pagal užsakymą parašęs apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Poema „Mindaugas“ buvusi „tautiškumo ir patriotizmo surogatas, kuriuo tarybiniai lietuviai buvo maitinami vietinės nomenklatūros. Ji įtvirtino pasakojimą apie tai, kad Lietuva buvo nuolat skriaudžiama ir engiama, ir kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti iš visų pusių ją visais laikais atakavę svetimieji. Ji suteikė galimybę tarybinei lietuviškai valdžiai save pateikti kaip puoselėjančią tautiškumą, kaip esančią vienintele tos nualintos ir vargstančios, pasyvios Lietuvos gynėja.“ Didelė Marcinkevičiaus įtaka buvusi ir ateistinėje propagandoje. Marcinkevičiaus „Publicistinė poema“ buvusi pavyzdinė ir propagandiškai įtakinga ateistinė autobiografija. Šiame kūrinyje Marcinkevičius parodęs, kaip Dievo atsisakęs žmogus tarsi atranda gamtą, žemę, jos amžinumą; sekant Marcinkevičiumi žemės poetika sovietmečiu buvusi įtvirtinta kaip tikėjimo į Dievą pakaitalas. Iki pat sovietmečio pabaigos Marcinkevičius tarnavęs sovietiniam režimui ir dėl tos tarnystės niekada neapgailestavęs. 

Putinaitė, aptarinėdama Marcinkevičiaus asmenį, nupiešia eilinio sovietmečio epochos prisitaikėlio kultūrininko, prasibrovusio į nomenklatūrą, portretą. Pakeitus kūrinių pavadinimus ir vieną kitą detalę galėtume gauti bet kurio kito nomenklatūrinio kultūrininko, tarkim, kad ir Eduardo Mieželaičio, portretą. Tačiau jei atkreipiame dėmesį į Putinaitės ignoruojamą politinį Marcinkevičiaus veiklos dėmenį, pamatysime visą rūpestingai konstruojamo portreto iškreiptumą. Visi puikiai žino, kad Marcinkevičius buvo Sąjūdžio Tarybos narys, kad jis sakydavo patriotines kalbas šimtatūkstantiniuose mitinguose, o tų mitingų dalyviai kažkodėl pasitikdavo poetą ne šūksniais „Gėda!“, bet audringais plojimais. Marcinkevičius taip pat yra Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos preambulės autorius. Visus buvo apėmęs pamišimas ir niekas nesugebėjo atpažinti daugelį dešimtmečių uoliai režimui tarnavusio propagandisto? 

O gal Putinaitės piešiamas paveikslas yra ne portretas, o tiesiog karikatūra?

Redukcijos į sovietžmogį metodas

Putinaitė puikiai supranta, kad politinio dėmens ignoravimo metodo galia yra menka. Pritaikius šį metodą galima sukelti abejonę, ar tam tikras gerbiamas asmuo buvo geras žmogus. Toks rezultatas ambicingam demitologizatoriui yra per menkas. Tikras demitologizatorius siekia visam laikui pakeisti egzistavusį palankų asmens vaizdinį nauju nepalankiu vaizdiniu. Tam tikslui pasiekti yra taikomi metodai, susiejantys ir sutapatinantys „demitologizuojamą“ asmenį su asmeniu ar asmenimis, kurie visuomenės akyse vertinami vienareikšmiškai neigiamai. Tokio susiejimo tikslas yra perkelti neigiamą vertinimą nuo visuotinai neigiamai vertinamo asmens ar asmenų ant „demitologizuojamo“ asmens. 

Kaip tai daroma, paaiškinsime pasitelkę pagalbon jau pažįstamą personažą – dr. Hermeneutą Pirmeivį. Tarkime, kartą dr. Pirmeivis, praradęs savitvardą, o gal priešingai – atsipalaidavęs, suformuluoja tokį pasisakymą:

Kodėl mes garbiname Vytautą ir net vadiname jį „Didžiuoju“? Ar žinote, tautiečiai, kad Vytautas yra didysis valstiečių įbaudžiavintojas? Ar žinote, ką reiškia būti baudžiauninku? Nežinote? Tai aš paaiškinsiu: baudžiauninkas – tai antrarūšis žmogus, sistemingai žeminamas žmogus; būti baudžiauninku yra ne ką geriau, negu žydu prie Hitlerio! O kai žemaičių valstiečiai įbaudžiavinimui pasipriešino, Vytautas žemaičių sukilimą paskandino kraujyje. Vadinasi, Vytautas – tai mūsų Hitleris, ir joks jis didysis, greičiau – kruvinasis! Ar ilgai dar stovės kruvinojo fašisto balvonai mūsų miestų ir miestelių aikštėse?

Jei atrodo, kad pavyzdys pritemptas, pagūglinkite žodžių junginį „american Hitler“ arba „american Hitler Jefferson Davis“. 

Ką tik pristatytame pasisakyme dr. Hermeneutas Pirmeivis pasitelkė metodą, vadinamą „redukcija į Hitlerį“. Šis sofistinis triukas yra atskiras bendresnio sofistinio triuko, kurį galima pavadinti „redukcija į blogą žmogų“, variantas. 

Dr. Nerija Putinaitė kiekvieno „demitologizuojamo“ asmens atžvilgiu pritaiko redukcijos į blogą žmogų metodo variantą, kurį galima pavadinti „redukcija į sovietžmogį“. Metodo esmė – parodyti, kad „demitologizuojamas“ asmuo turi gausų sovietžmogiams būdingų bruožų rinkinį, todėl yra viso labo pasigailėtinas sovietžmogis ir turi būti vertinamas kaip sovietžmogis, t. y. neigiamai. 

Justino Marcinkevičiaus atžvilgiu šį metodą pritaikyti yra visiškai nesunku, nes poetas didžiąją gyvenimo dalį nugyveno sovietmečiu, reiškėsi kaip tarybinis rašytojas, rašė propagandinius kūrinius, priklausė kūrybinei nomenklatūrai, už kūrybą jam buvo gerai mokama ir t.t. Žodžiu, tikras sovietžmogis, ne kas nors kitas, o būtent sovietžmogis ir viso labo pasigailėtinas sovietžmogis.

Pastaruoju metu Putinaitė Marcinkevičiaus atžvilgiu pritaikė dar vieną redukcijos į blogą žmogų metodo variantą – redukciją į Sniečkų. Kalbėdama diskusijoje Knygų mugės metu ji pabandė nutrinti ribą tarp poeto ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojo bei ilgamečio sovietinės Lietuvos komunistų vado Antano Sniečkaus. Anot Putinaitės, Marcinkevičius niekuo nesiskiria nuo Sniečkaus, nes ir pastarojo „kalbose, netgi išspausdintose „Tiesoje“, naudojami žodžiai Lietuva ir tauta, kur realiai buvo leidžiama kalbėti apie liaudį. Retorinis klausimas – tai A. Sniečkus irgi buvo valstybiškas, jis irgi už tautą, už Lietuvą buvo.“ Šis begėdiškas ir beprotiškas bandymas nutrinti ribą tarp poeto ir masinių represijų organizatoriaus yra labai svarbus, nes apnuogina Putinaitės etosą ir patosą, parodo, kad siekdama atlikti „demitologizacijas“ ir įgyvendinti tikslus, kuriems „demitologizacijos“ tarnauja, Putinaitė pasiryžusi nevengti jokios intektualinės ir moralinės akrobatikos.

Atrodytų, kad Basanavičiaus atžvilgiu redukcijos į sovietžmogį metodas nėra tinkamas – juk Basanavičius negyveno sovietinio režimo valdymo metais. Jei taip manote – giliai klystate! Lygiai taip pat, kaip redukcija į Hitlerį gali būti pritaikyta asmenų, gyvenusių tada, kai niekas nei apie Hitlerį, nei apie fašizmą nebuvo girdėjęs, taip ir redukcija į sovietžmogį gali būti pritaikyta atžvilgiu tų, kurie negyveno sovietų valdžioje ar gyveno tada, kai jokio sovietų režimo dar neegzistavo. Jau pristatėme Putinaitės interpretaciją, pagal kurią Basanavičius suformavo modernią lietuviškąją tapatybę, kuri, pasirodo, esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Šitaip interpretavus Basanavičiaus pasaulėžiūrą ir neva jo suformuotą lietuvišką tapatybę, Basanavičiaus atžvilgiu pritaikyti redukcijos į sovietžmogį metodą yra vienas juokas. Putinaitė tai ir daro. Ji teigia: „Okupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Štai ir viskas! Užtenka poros sakinių ir Basanavičius jau tampa protosovietžmogiu – visų sovietžmogių pirmeiviu, dar daugiau – pasirodo, ir jo idėjas bei veiklos rezultatus sovietinis okupantas pripažinęs savais, deramai įvertinęs ir panaudojęs savo tikslams...

Tiesa, yra keletas „smulkmenų“, kurias koncepcijos įtikinamumo labui Putinaitė nutyli. Visų pirma, ji nutyli, kad tas „nesunkus“ plono politiškumo luobo nuo lietuviškosios tapatybės „nuvalymas“ reiškė dešimtis tūkstančių bėglių, pasitraukusių iš Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei, dešimtis tūkstančių nužudytų partizanų, šimtus tūkstančių ištremtų į Sibirą ir penkias dešimtis metų griežtos pasaulėžiūrinės kontrolės, įgyvendinant nuoseklų projektą, kuriuo senoji inteligentija buvo pakeista naująja, klusnia sovietine inteligentija. Ir nepaisant visų šitų „nesunkių“ pastangų „krapštant“ ploną politiškumo luobą nuo lietuviškos tapatybės, vos atsiradus galimybei politiškumas prasiveržė Sąjūdžio revoliucijos pavidalu.

Redukcijos į sovietizmą metodas

Ambicingas demistifikatorius vargu ar apsiribos atskirų iškilių asmenybių „demitologizacija“. Galų gale, viena iškili asmenybė – tai tik vienas „mitas“. Aukštasis pilotažas „demitologizacijos“ baruose yra parodomas tada, kai „demitologizuojama“ ištisos šalies ar net viso civilizacinio regiono kultūrinė tradicija, t.y. kada „demitologizuojamas“  iš karto visas tą tradiciją sudarantis „mitų“ rinkinys.

Išsiaiškinti, kaip tai daroma, ir vėl mums padės geras pažįstamas, ambicijų nestokojantis demitologizatorius dr. Hermeneutas Pirmeivis. Tarkime, kad išpūtęs cigaro dūmus ankstesnę savo oraciją dr. Pirmeivis pratęsia taip:

Vytauto suformuotas fašistinis baudžiavinis režimas išliko Lietuvoje daugelį šimtmečių ir padarė neišdildomą poveikį Lietuvos kultūrai ir lietuvio tapatybei. Nė kiek neperdėdami galime pasakyti, kad Lietuvos kultūra ir lietuvio tapatybė savo esme yra nuosekliai fašistinė. Nieko nuostabaus, kad vos įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei, lietuviai iš karto puolė žudyti žydų. Jei ne sovietinė okupacija, tai protofašistinis Smetonos režimas dėl natūralių lietuviškos kultūros tendencijų būtų dėsningai evoliucionavęs į fašistinį ir lietuviai vis tiek žydus būtų išžudę. Vokiečių kariuomenės atėjimas tiesiog padėjo atsiskleisti visuotinai įsigalėjusioms fašistinėms lietuvių kultūros tendencijoms. Prieš fašizmą Lietuvos kultūroje reikia kovoti, nes jei šioms tendencijoms bus ir toliau leista dominuoti, Lietuva bus amžinai pasmerkta vilktis pažangiosios žmonijos uodegoje.

Atrodytų – paistalai, kokių joks psichiškai sveikas žmogus nesuformuluos? 

Neskubėkite!

Dr. Hermeneutas Pirmeivis Lietuvos kultūrai pritaikė redukcijos į fašizmą metodą. Šis metodas iš tikrųjų taikomas ištisų šalių kultūrai „demitologizuoti“. Štai Erichas Frommas redukavo į fašizmą keleto pastarųjų šimtmečių Vokietijos kultūrą. Na ir kas, kad 18 ar 19 amžiuje nebuvo nei Hitlerio nei fašistų judėjimo. Užtat, anot Frommo, buvo tradicinė šeima, kurioje vyras dirbo ūkyje arba amatininko dirbtuvėje, o žmona prižiūrėjo namus ir augino vaikus. Tokia šeima, anot Frommo, ugdė „autoritarinę asmenybę“, o tokia asmenybė esanti fašizmo pagrindas. Taigi, visa Vokietijos kultūra per kelis pastaruosius šimtmečius esanti fašistinė ar bent protofašistinė.

Redukcijos į fašizmą metodas yra bendresnio metodo, kurį galima būtų pavadinti „redukcija į blogą -izmą“ versija. Redukcijos į blogą -izmą metodo versijų yra daugybė, ir jos yra plačiai naudojamos. Vakarų šalyse yra gausybė kairiųjų intelektualų, kovojančių prieš savo šalies ir neretai – prieš visos Vakarų civilizacijos kultūrinę tradiciją savo tekstuose jas pristatydamai kaip viso labo visokiausių ydų – nelygybės, neteisingumo, eksploatacijos, imperializmo, militarizmo,  kolonializmo, rasizmo, vergovės, antisemitizmo, fašizmo, patriarchalizmo, maskulinizmo, seksizmo, homofobijos ir gausybės kitų anksčiau išgalvotų bei naujai išrandamų smerktinų -izmų rinkinius.

Šioje vietoje norėčiau nesutikti su paties įžvalgiausio teksto, analizuojančio Putinaitės koncepcijas, autoriumi Vytautu Rubavičiumi, kuris autorės ir jos ratelio literatūrinę veiklą laiko netipišku reiškiniu:

Sunku būtų kitose Europos šalyse rasti politinį mąstytoją, filosofą, istoriką ar kultūrologą, kuris savos tautos valstybingumo steigtį įsivaizduotų ir vaizduotų kaip tam tikrą ydą, o paprasčiau kalbant – blogybę. Tačiau dabartinėje Lietuvoje gausu tokių „mąstytojų“.

Iš tikrųjų Putinaitės opusai neiškrenta iš bendrų tendencijų; jie net labai tipiški. Putinaitės knygos priklauso tai gausiai kultūrinių liberalų ir neomarksistų komponuojamai literatūrai, kurioje ištisos šalies kultūrinė tradicija yra redukuojama į blogųjų -izmų rinkinį. Putinaitės tekstai priklauso šiai „įžvalgiai“ literatūros pakraipai ir skiriasi nuo įprastų šios pakraipos opusų tik tuo, kad autorė turi savo arsenale labai ribotą  -izmų, kuriais galėtų apkaltinti Lietuvos visuomenę ir civilizaciją, pasirinkimą.   Putinaitė puikiai supranta, kad  absoliuti dauguma įprastų -izmų, kuriuos Vakarų kairieji prikaišioja savo visuomenėms, tarkim, tokie kaip rasizmas ar patriarchalizmas, ne itin „pažengusios“ Lietuvos skaitytojui jokio įspūdžio nepadarys. Todėl ji nusitveria vienintelio, bet Lietuvos sąlygomis labai paveikaus ir parankaus  -izmo – sovietizmo. Į tai atsižvelgdami metodą, kurį Putinaitė pritaiko Lietuvos kultūros atžvilgiu, vadinsime „redukcijos į sovietizmą metodu“.

Lietuvio tapatybės tipas, kurį suformavo Basanavičius, anot Putinaitės, buvo priimtinas sovietiniam režimui ir prie sovietinių aplinkybių lengvai prisitaikė. Lietuvybės puoselėjimo praktikos sovietmečiu neatskiriamai susiliejo su sovietų valdžios taikytomis indoktrinavimo priemonėmis, kurias lietuviai sąmoningai ir noriai patys savo apsisprendimu naudojo. Šitoks basanavičiško lietuviškojo tapatumo ir sovietinių indoktrinavimo praktikų susiliejimo rezultatas buvęs „tarybinis tautiškumas“. Sovietmečiui pasibaigus tas tapatybės tipas kiek transformavosi ir prisitaikė prie dabarties poreikių.

Anot Putinaitės, „turėdami valstybę su moderniais įstatymais, gyvendami rinkos sąlygomis, mes vis tiek tebesame homo sovieticus.“ Lietuvos visuomenę sovietizmas esąs persmelkęs taip giliai, jog „[g]alėjo taip susiklostyti, kad atsikratę okupacinės valdžios būtume turėję lokalinę sovietinę valstybę, daugiau ar mažiau nepriklausomą nuo Rusijos.  Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jis šalia – Baltarusija. Tai tarsi nepriklausoma valstybė, bet yra totalitarinė. Tokio pasirinkimo galimybė buvo visai reali ir mums.“ 

Sovietizmas, pasireiškiantis kaip žmonių atsiribojimas ir priešiškas santykis su valstybe, menka pagarba įstatymams, specifinis individualizmas ir vartotojiškumas. Kasdienės prisitaikymo praktikos, išplitusios sovietmečiu, tebeveikia lietuvių elgseną. Todėl turime iš esmės sovietinį lietuvio tapatybės tipą. Anot Putinaitės, „Europinė valstybė remiasi laisve, ir svarbiausia, asmenybe, gebančia šia laisve naudotis bei pasirengusia ją ginti. Kai skundžiamasi pilietiškumo stoka Lietuvoje, tai reiškia, kad sovietmečiu sustiprintas azijinis mentalitetas yra daug stipresnis nei laisvės vertinimas. [...] Mes turime tik destrukcijos patirtį. Tad prasilenkiame su Europa, keliančia laisvės ir pozityvios kovos tikslus.“ Taigi, anot Putinaitės, turime giliai sovietinį lietuvį ir giliai sovietinę kultūrą; lietuviškumas iš esmės tapatus sovietiškumui.

Atkreipsime dėmesį, kad redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietizmą metodai yra labai parankūs, nes autorę padaro nepaveikią jokiai kritikai ir suteikia pagrindą užimti moralinio pranašumo poziciją – autorė save gali vaizduoti kaip kovotoją už nenorimą matyti ir pripažinti  tiesą, o kiekvienas kritikas gali būti pavaizduotas kaip sovietizmo vis dar neatsikratęs ir sovietinių laikų išsiilgęs žmogelis.

Tikrieji Putinaitės taikiniai

Putinaitė save mėgsta pristatyti  kaip kovotoją prieš sovietizmo apraiškas. Tačiau aukščiau pateikta analizė verčia tuo suabejoti. 

Iškalbingas pats faktas, kad Putinaitės vykdomos „demitologizacijos“ objektais tampa tautinio atgimimo patriarchas Basanavičius ir antrojo tautinio atgimimo dainius Marcinkevičius – dvi centrinės figūros politinio tautiškumo (nacionalizmo) judėjime. „Demitologizacijų“ objektu taip pat tampa lietuviškasis tapatumas ir lietuviškoji kultūra, kurie didžiąja dalimi dabartinį pavidalą įgavę būtent dėl nacionalizmo įtakos. Visa tai verčia manyti, kad Putinaitės atliekamos „demitologizacijos“ yra nukreiptos visai ne prieš sovietizmą, o prieš nacionalizmą – sovietizmas viso labo yra priemonė, kuria naudodamasi Putinaitė bando sukompromituoti nacionalizmą ir nacionalistus. Kitaip tariant, sovietizmas yra visai ne objektas ar taikinys, o vėzdas, kuriuo Putinaitė daužo jai neįtinkančius nacionalizmą ir nacionalistus; tikrieji Putinaitės taikiniai – nacionalizmas ir didieji nacionalistai.

Nuožmi kova prieš nacionalizmą, kurią su tokiu užsidegimu vykdo Putinaitė ir kiti kultūrliberalai, nėra nauja. Kiekvienas sovietmečiu gyvenęs puikiai prisimena, kaip nuožmiai komunistų partija, komjaunimas, ideologinis aparatas ir saugumo tarnybos kovojo prieš menkiausias „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškas. Nacionalistai tuo metu buvo laikomi komunistinės ideologijos ir Sovietų Sąjungoje statomos naujos visuomenės priešais. Dabarties Lietuvoje, nepaisant visų pokyčių, matome kone tiesioginę analogiją su sovietmečio situacija: prieš nacionalizmą kovoja Europos Sąjungos elitas ir jį aptarnaujantys valstybių-narių elitai, ES lėšas įsisavinančios ideologinės institucijos, liberalų ir neomarksistų eurokomjaunuoliai.

Šioje vietoje dera aptarti ir Putinaitės kovos prieš nacionalizmą santykį su patriotizmu. Putinaitės knyga pretendavo į „Patriotų“ premiją, o KAM vadovo Juozo Oleko atsisakymas ją skirti sukėlė gyvas diskusijas visuomenėje.

Klausimas, kaip kova prieš nacionalizmą dera su patriotizmu, gali buti atsakytas tik apibrėžus nacionalizmo ir patriotizmo santykį.

Patriotizmo sąvoka tinkamai gali būti apibrėžta pasakius, kad patriotizmas yra įsipareigojimas politinės tautos projektui. Norėdami suprasti, kas yra nacionalizmas, turime padaryti nedidelį ekskursą į istoriją. Politinės tautos yra senas reiškinys; jos egzistuoja nuo to laiko, kai atsiranda pilietybės institutas, t.y. nuo Antikos epochos archainio laikotarpio pabaigos. Iš istorijos žinome atėniečių, spartiečių, tėbiečių, romėnų ir kitas politines tautas; taip pat žinome persų, lidų, asiriečių ir kitus etnosus bei valstybes, bet ne politines tautas, nes pastarosiose šalyse nebuvo pilietybės instituto.

Iki kapitalizmo laikotarpio visuomenė  buvo luominė, ir jei tokioje visuomenėje susiklostydavo pilietybės institutas, jis apimdavo tik tam tikro luomo ar luomų asmenis, sudarančius šalies gyventojų mažumą. Atitinkamai, politinę tautą sudarė tik luomas, ar luomai, turintys piliečio teises. Tai turėtų būti gerai žinoma mūsų šalies pavyzdžiu – LDK nuo 16 amžiaus egzistavo pilietybės institutas ir LDK piliečiais buvo tik bajorų (riterių) luomo nariai.

Kapitalizmo sąlygomis luomai netenka savo ūkinio pagrindo ir ilgainiui panaikinami, o piliečio teises įgyja visi arba beveik visi šalies gyventojai. Piliečio teises įgijusios plačios gyventojų masės įgyja ir galimybę save laikyti politinės tautos nariais ir būti patriotais.

Tai nėra vien kiekybinis skirtumas, pasireiškiantis tuo, kad kad kapitalizmo sąlygomis yra daugiau asmenų, turinčių piliečio teises ir todėl yra daugiau potencialių patriotų. Pasikeitimas yra kokybinis, ir todėl mes galime kalbėti apie dvi patriotizmo atmainas:

- luominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą;
- neluominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą.

Neluominės visuomenės sąlygomis gyvuojantis patriotizmas yra ne kas nors kita, o nacionalizmas (pažymėsime, kad terminas „nacionalizmas“ yra neutralus, t.y. jį vartojant nėra perteikiamas teigiamas ar neigiamas dalyko vertinimas). Neluominės visuomenės sąlygomis jokio kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo nebuvo, nėra, ir, nepaisant J.Habermaso ir kai kurių filosofų pastangų, visiškai nepanašu, kad atsiras. Galime sakyti, kad dabartinės visuomenės sąlygomis sąvokų patriotas ir nacionalistas referentai sutampa, t.y. šiuo metu kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir atvirkščiai. Atitinkamai ir kova prieš nacionalizmą reiškia ne ką kitą, kaip kovą prieš patriotizmą.

Taigi, kovodama prieš nacionalizmą Putinaitė tuo pat metu kovoja ir prieš patriotizmą. Rimtai svarstyti tokį asmenį kaip pretendentą į „Patriotų“ premiją yra graudus nesusipratimas.

Išvados

Nei Putinaitės pamėgtieji politinio dėmens ignoravimo, redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietiškumą metodai, nei bandymas nuslėpti tikrąjį objektą, o priemonę pristatyti kaip tyrimo objektą, nei siekis bet kokiomis priemonėmis sutriuškinti nacionalizmą, be abejo, nieko bendra su objektyvumu ir mokslu neturi. Siekis sutriuškinti nacionalizmą yra ideologinis ir propagandinis, o metodai, kuriuos šiam tikslui pasitelkia Putinaitė, yra manipuliaciniai ir sofistiniai.

Putinaitės ir jos ratelio kova prieš sovietinę Lietuvą ir sovietiškumą yra ne kas kita, kaip gudriai užmaskuota kova su politiniu tautiškumu (nacionalizmu),  o kova prieš nacionalizmą kartu yra ir kova prieš patriotizmą. Šie entuziastingi kovotojai prieš lietuviškąjį nacionalizmą nuo Lietuvos piliečiams iš sovietinių laikų gerai pažįstamų sovietinio režimo kovotojų prieš nacionalizmą skiriasi tik dviem neesminiais aspektais. Pirma, dabartinė kova prieš nacionalizmą yra vykdoma nebe iš sovietinio marksizmo, bet iš jam giminingos Apšvietos politinės pasaulėžiūros – ekonominio ir kultūrinio liberalizmo – pozicijų. Antra, dabartinių kovotojų įkvėpėjai ir šeimininkai sėdi nebe Maskvoje, bet Briuselyje.  Savo esme ir galutiniais tikslais – ištautinti ir išvalstybinti Lietuvos piliečius paverčiant juos klusnia individų mase, iš kurios socialiniai eksperimentatoriai lipdys pažangią ateities visuomenę pagal ideologijos diktuojamą vaizdinį – Putinaitė nesiskiria nuo sovietinių kovotojų prieš nacionalizmą. Taip pat reikia pastebėti, kad dr. Nerijos Putinaitės tekstai ir veikla kaip reta akivaizdžiai atskleidžia, kokiu mastu dabarties Lietuvoje yra ideologizuoti socialiniai ir humanitariniai mokslai – gal net labiau, negu sovietmečiu.

Susiję straipsniai

Politika 5374083853950810779

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-03 15:00

    Teisingai liaudies išmintis sako:, Galima iš degtuko priskaldyt vežimą malkų'', daug tokių yra kurie tai padaro, o sovietmečiu dažnai sakydavo:,,Ar galima suvynioti karvę į laikraštį, atsakydavo galima jei ten yra Brežnevo kalba'', kažkas panašaus ir su Putinaitės premija, o gal ji gali būt susijusi su Putinu?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-03 15:07

    Ačiū.Net žilos moterys žavisi Jumis.Neišvėskite,dekite ir šildykite.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-03-03 15:43

    wow...kaip sako jaunimas (o aš žila moteris). Kvapą gniaužantis komentaras. Ačiū

    AtsakytiPanaikinti
  4. PUIKIAI parašyta! Ir dar kartą patvirtina, kad "senasis marksistinis" komsomolas ir neomarksistinis homsomolas (autoriaus vadinamas eurokomjaunimu) iš esmės nesiskiria.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2016-03-03 18:21

    autorius sako (ir aš visiškai pritariu), kad :" Patriotizmo sąvoka tinkamai gali būti apibrėžta pasakius, kad patriotizmas yra įsipareigojimas politinės tautos projektui."
    Atkreipkime dėmesį, ne etninės tautos, o pilietinės tautos projektui.
    O vėliau autorius patriotizmą (kalbėdamas apie beluomę, t.y. mūsų laikų visuomenę) jau sulygina su nacionalizmu, t.y. etniniu angažavimusi.
    Kad ir kaip bando daryti mastymo ekvilibristikas, prieštaravimai paties autoriaus argumentacijoje aiškiai rodo vaikišką kartumą, po kuriuo nieko nėra - nebent puikybė, kuri leidžia kažkokiam šopauskų kaimo bernui mokyti Habermasą... Apgailėtina ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-03 18:23

      vaikišką karštumą

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-03-03 18:35

    ir dar - apie autoriaus liguistas fantazijas. Putinaitė niekur niekada nesako, kad Basanavičius atsakingas už sovietų veiksmų rezultatus, ugdant lietuvių nepilietiškumą, jų suviliojimą etnografiniu lietuviškumu ir atsimetimą nuo Bažnyčios. Putinaitė sako, kad Basanavičiaus Lietuvos vizija pati buvo tokia - nepilietiškų lietuvių, suviliotų romantišku etnografiniu lietuviškumu ir laisvamaniška, "laisva" nuo krikščioniškų "prietarų". Putinaitė tesako, kad sovietams buvo patogiau vykdyti kolonizaciją, esant tokiam lietuvių mąstymo tipui, kuriam turėjo įtaką Basanavičius. o net jeigu ir neturėjo, tai siekė turėti.
    Apskritai, kas sąžiningai skaitė Putinaitę (vargu ar čia tokių yra) - vargu ar galėjo rasti vietų, kur ji niekino Basanavičiaus ir Marcinkevičiaus nuopelnus modernios Lietuvos valstybės sukūrimui (Basanavičius) ir jos valstybingumo atkūrimui (Marcinkevičius). Autoriaus kalbos apie politinio dėmens pašalinimą tėra paistalai - paties susigalvpotas triukas, kurį pritaikius, sukuriamas patogus atakuoti taikinys, vaizduojant "polemiką" su Putinaite.

    Visiškai sutinku su mintimi, kad negalime suniekinti atramų, ant kurių laikosi Lietuvos valstybės mitas (tą sako ir Rubavičius). Bet nebijoti kritiškai į juos pažiūrėti ne tik galima, o ir reikia, nes tik blaiviai (vadinasi ne vien su liaupsėmis) žiūrėdami į save, galime būti stiprūs. Dabar (ir todėl, kad esame ne kritiški, bet tik šlovinti arba niekinti mėgstantys) tesame buki kaimiečiai buduliai, verti nemąstančių ir juodai-baltai pasaulį matančių gyvulėlių banda. Tokia patriotiškai (pagal autorių - pilietiškai įsipareigojusių) nusiteikusių žmonių valstybės nesukūrė, nesukurs ir jos nėra verta.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Ir vėl paklausysiu prof. Preobraženskio patarimo Šarikovui alaus neduoti. :D

    AtsakytiPanaikinti
  8. to anoniminei šlykštynei 2016-03-03 18:35.\\\
    Vien už šitą šlykščią ir įžeidžiančią frazę"tesame buki kaimiečiai buduliai" tau priklauso patvarkyt marmuzę,buduli tu nelaimingas.Mano Seneliai,amžiną atilsį Jiems, buvo baigę tik keturis skyrius, bet turėjo inteligencijos šimtąkart daugiau nei dabartiniai tipai,turintys du aukštuosius.Tu net ne gyvulys, o dvasios ubagas, mėgdžiojantis elgesį tokių pat ubagų,apsimetančių faktiniais vadovais ir valdovais,kurie serga didybės manija ir žemina kitus tokiais epitetais kaip kirmėlynas, putlerynas, referendūmininkai, šunauja ir t.t.Išgerk uspakajoncų ir baik kakot padoriems šio portalų skaitytojams ant galvų.Patinka vanagaitės su putinaitėm - nusiųsk jom telegramas ir nupirk gvazdikų, o savo purvinas kanopas nuo mūsų garbingų tautiečių patrauk.
    Niekam čia tavo ekshibicionizmai neįdomūs.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nekreipkite dėmesio - homjaunuolis jau seniai savo komentarais įrodė esąs neadekvatus. Jis tiesiog lieja savo kompleksus ir pan. psichologines problemas komentaruose, savo neigiamas savybes priskirdamas visiems kitiems. Psichologijoje tai vadinama projekcija - gana dažnas reiškinys homjaunime, kiek teko pastebėti. Tas nabagas savo kvailomis rašliavėlėmis net nesiekia kažką įrodyti - jo tikslas yra sukelti pyktį ir susierzinimą. Matyt, tokiu būdu pajunta kažkokį iškreiptą malonumą, tai ir stimuliuoja save. ;)

      Panaikinti
  9. Sutinku su baigiamosiomis Autoriaus išvadomis. Taip, ponia putinaitė yra tiesiog viena iš tų europederalistinio neomarksitliberastinio projektėlio stūmimo talkininkų govėdos. Nemanau, jog toji ponia/panelė yra iš tų kuriai būtų svarbūs oponentų argumentai. Jeigu jau tokia persona apsisprendžia parduoti dūšelę, tai apeliuoti neverta. Tokias personas reikia griežtai demaskuoti ir išstatyti viešai apžiūrai lyg kokį kunstkameros eksponatą.
    Kuo pavojinga šios "fējos" veikla- tuo, kad ji savo nuodus gana gudriai nutaikiusi į jaunimo sąmonę.
    Apskaičiuota neblogai- paauglių, jaunimo ypatybė yra ta, jog jaunoji karta yra maištininkai, savo tėvų, senelių kartų atžvilgiu. Jaunimas yra linkęs maištauti net tuomet, kai nėra realaus pagrindo. Tokie dėsniai. S ituacija tiesiog palanki poniai homjaunuolei - jos tikslinė auditorija yra vakarykščiai moksleiviai. Įsivaizduokime harmonų pertekliaus kamuojamą paauglį, kuriam tuo metu yra svarbiau "pasitūsinti" su draugais, nei zubrinti kažkokią paauglio akimis nuobodžią "Katedrą". Bet mokytpojai laužia, tėvai, seneliai- visi suaugę lyg susitarę tvirtina choru: reikia, nes vertinga.
    Paauglys muistosi bet kol dar nėra alternatyvos, skaito ir kartais net suvokia kas Poeto parašyta. Jeigu nesuvokia, tai bent kažkokia nesąmoninga pagarba prieš talento Autoritetą lieka, kas suteikia vilties, jog kažkada, tas jaunas žmogus taps brandesniu ir gal tuomet paims tą poemą į rankas samoningai.
    Gi dabar, tokiame kontekste pasirodo geroji fėja/dulsinėja ir tam spuoguotam nebrendylai paslaugiai pakužda- neskaityk vaikeli to šūdo, nes tai tiesiog atgyvena.
    Sovietinis "marozas" buvo tas poetėlis. Nekvaršink sau galvos naftalininiais kriošenom, geriau pasimėgauk mergos su barzda dainavimu. Nes merga su bazda telike yra "cool", o kažkoks vutautas yra bull sheet, nes jis buvo seniai ir patinka tik tavo atsilikusiems seneliams ir nemoderniems tėvams. O tu jaunuoli esi modernus, nesvarbu, kad gimei ne londonuos ir ne paryžiuose- tu nesikrimsk, būk tiesiog moderniu europiečiu. O moderniu galėsi būti tik atsikratęs tėvų ir senelių atsilikėliškų tautiniû marazmų.
    Ir... Manau, jog nemenka dalis žalio jaunimėlio, naiviai pakimba ant tokio jauko.
    Tai ir yra blogai. Putinaitės vagia mūsų vaikų protus ir sielas.
    Todėl aš tokias putinaites laikau itin pavojinga infekcija.
    Šį globalistinį NPT virusą reikia stabdyti griežtai ir be skrupulų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Griežtai, bet iš esmės teisingai. Dar pliusas, kad šita padaras ne mokyklose dirba, minusas, kad apskritai į švietimo sistemą įleista, didelis minusas - kad tokie padarai plačiai reklamuojami ir aukštus postus gauna, o kad jiems KAM "Patriotų" premijos skiriamos - išvis kažkoks groteskas.

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2016-03-03 22:55

    Juokingiausua, kad ta pacia giesme kaip ir veisliniai lietuviai gieda senieji komunistai, ginantys savo teise (isgalvota brazausko) buti vadinamiems Lietuvos kurejais, sovietu rezimo griovejais is vidaus. Juostelemis (ju rastu ne kiek neismanydami) pasipuose valio patriotai kazkodel galvoja , kad savo tautiskumu sugriove sovietu sistema Lietuvoje ir net (oho) visoje sovietu sajungoje. Nesamone, bet toks pasitenkinimas savimi leidzia tiems nevykeliams terlioti viska aplink save. Terlioti savimi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmmm.... matau, pilnaties poveikis užsitęsė... :)

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2016-03-04 10:22

    Čia kažkas kliedi apie protą, kurį kažkas gali atimti, kaip gali atimti to ko nėra, protą galima tik išauginti, jo neprikrėsi ir neiškrėsi tai ne užmaišytas mišinys.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškam chuliganui2016-03-04 12:49

    Na,ką būtų galima pasakyt Anonimiškam padarui. Sunku net kreiptis,nes tiek titulų ir apibūdinimų apie save prirašo komentaruos, kad net perspjauna visokius rentom,medaliais ir rentom apsidovanojusius signatarus,auksinių tvartelių savininkus,AE propaguotojus, žemių skraidintojus, faktinius vadovus be karūnų,tarybinius profesorius ir t.t.
    Eik tu , negerbiamas Anonimiškas, "pilietiškas" nelietuvi, kažkokio balagano-"a lia pilietinės tautos" projektuotojau, šopauskų ir kitų kaimų bernų niekintojau, blaivus liberastinių propagandų liaupsintojau, bukas kaimieti buduli, nemąstantis ir juodai-baltai matantis pasaulį gyvuly,... sliekam pažastų kasyt. Ir kad nuobodu nebūtų pasiimk kartu savo simpatiją putinaitę- galėsit iš tos apturėtos pilietinės(šiukštu ne tautinės !!!) laimės viens kitam ausis apsigraužt.
    Šis portalas tikrai nėra vertas tokių anonimiškai transliuojamų kliedesių, virstančių kažkokiu verbaliniu onanizmu.
    Atsiprašau,Anonimiškas'ai,jei kurio tamstos paties sau pasiskirto apibūdinimo ar titulo nepaminėjau.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Noriu paklausti2016-03-04 12:53

    Noriu paklausti komentatorių, kuo tarkim pilietinė tauta yra pranašesnė už etninę tautą ? Ir kas šitą cirką išgalvojo?

    AtsakytiPanaikinti
  14. Anonimiškas2016-03-04 15:29

    man liūdna žiūrėti į šitą buką minią. Juk tai - Lietuvos piliečiai, netgi jeigu jie patys to nevertina, vertindami TIK savo lietuviškumą (lietuviškumą labai vertinu, kol jis nėra TIK). Labai "daug" argumentų buduliai sugeba išstenėti. Tai tinka patvirtinti jų buduliškumą, bet nedžiugina... Gerai bent tai, kad čia renkasi seni marazmatikai perdylos, kurie neužilgo nunyks. Ne jų ateitis. Ne jų Lietuva, kaip besisavintų. Čia susirenka kaip į kokį slaptą komunistų pogrindininkų susirinkimą ir pavydžiai žiūri, kad nebūtų kitokios nuomonės, apskritai, kad nebūtų kitokių. Tai vėl liudija jų begalinį, beviltišką tamsumą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškai "šviesybei" 15.292016-03-04 15:52

      Jo didenybė Anonimiškas'is vėl teikėsi kreiptis į portalo skaitytojus prisistatydamas šįkart taip: jis(Anonimiškas) yra lietuviškas nelietuvis, nestenantis,bet ir nedžiuginantis budulis, jaunasis marazmatikas perdyla(keista,juk ką tik teigė,kad neprastena?), trokštantis gyvent amžinai ir niekada nesunykt; tik jam vienam priklauso ateitis ir Lietuva, dar jisai kaip koksai maniakas ieško slaptų komunistų pogrindininkų susirinkimų, bet nepavydi ir nesijaudina dėl to,kad yra panašių ar kitokių nuomonių,kitokių individų. Visi šie bruožai,išvardyti paties Anonimiško'jo apie save, liudija begalinį beigi beviltišką jojo...šviesumą...Ups.
      Dabar trūksta tik to,kad visi komentatoriai atsistotų ir garsiai jam paplotų už tą jo "šviesumą'.
      Ei tu, Anonimiškas, o kur putinaitę pametei? Taip su ja susiporavai,tiesiog susicementavai, o dabar ardaisi komentaruose vienas. Ar negėda tau,habermaso kaimo jurgi?

      Panaikinti
    2. Per daug dėmesio kreipiate. Na, pradėjo homjaunuoliui dygti pirmieji inkštirai, ta proga nusprendė, kad jis, škia, yra didis entelektualas beigi šiaip progreso šviesos spindulys retrogradiškoje tamsoje. Neįstangdamas išturėti to savo entelektualizmo, užsimanė verbališkai pasimasturbuoti eteryje. Būna, nieko tokio - ankstyvosios paauglystės laikotarpiu tai nėra labai retas atvejis. Aišku, šitas sunkesnis, negu paprastai - greičiausiai komplikuotas vidinių psichoemocinių problemų (žema savivertė, pavydas protingesniems ir pan.), kurias vargšas vaikas bando ištransliuoti į aplinką ir "prikabinti" kitiems (mano jau anksčiau minėta psichologinė projekcija), o taip pat, kaip gynybinė reakcija (nors niekas ir nepuola - bet jauniems paaugliams taip būna) - žemo lygio chamizmas, taip norint pasirodyti "kietu". Tikėtina, kad laikui bėgant, branda (ne lytinė, o protinė) sustatys viską į savo vietas. Jei ne - visada yra psichologų pagalba. ;)
      P.S. Aš tokį tuščią susireikšminimą esu linkęs vadinti "musės taško sindromu" - čia kaip muilo burbulas, tik išpūstas (tiksliau, išsipūtęs) ne iš muilo, bet iš nutūpusios musės paliktos substancijos. Suprantama, tokių veikėjų reikšmingumo lygmuo - irgi atitinkamas. ;)

      Panaikinti
  15. Siūlau PP straipsnių komentarus (ir ne tik šito, yra kitų ne mažiau geresnių) išleisti atskiru leidiniu. Paskaityti tai tikrai yra ką ,o ir autoriams mokėti nereiktų

    AtsakytiPanaikinti
  16. Anonimiškas2016-03-04 19:17

    Au au au... Na ir kas? Putinaite atliko sovietlaikio visuomenes tyrima. Su isvadomis galima sutikti, galima, jeigu turi proto argumentams, nesutikti (nemaciau geru nesutikimo argumentu, isskyrus pikta rekima ir dirbtini kovojima su tuo, ko Putinaite niekada nesake). O idomiausia, kad niekas nesugeba paaiskinti, kaip sudinoje visuomeneje (kuri ne medis ir gamtoje be ja sudaranciu zmoniu neegzistuoja) eme ir atsirado nesudini jos svarbiausi asmenys, ja ir sukure. Cia tautiniai buduliai, isteriskai niekinantys ta laika, bet ginantys svarbiausius ta laika formavusius zmones (pasirinktinai ginantys) patenka i savo paciu priestaravinu spastus, bet to ne nesiruosia matyti. Suprantu, buvote jauni. Bet jeigu tu laiku dvasiniai lyderiai buvo puikus, is kur tokia istorine nesekme? Jus esate geriausias tos nesekmes irodymas.

    AtsakytiPanaikinti
  17. Anonimiškas2016-03-07 10:36

    Anonimiškas 19:17, pastebėjimas gan logiškas jei įkrenti į šūdą, tai koks bebūtum stengiesi labai neišsitept, o yra tokių kurie net išsivolioja.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item