Kun. Robertas Urbonavičius. Kur Karaliaus sostas?

Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Viešpats Jėzus atėjo į Jeruzalės miestą, kur jį pasitiko vaik...

Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Viešpats Jėzus atėjo į Jeruzalės miestą, kur jį pasitiko vaikučiai. Rankose jie laikė palmių šakeles ir skardžiai šaukė: – „Osana aukštybėse! Garbė tau, kad ateini, didžiai gailestingas!“ – Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius! „Kas yra tas garbės Karalius?“ – „Galybių Viešpats; jis yra garbės Karalius!“ – „Osana aukštybėse! Garbė tau, kad ateini, didžiai gailestingas!“ (Mišių introitas)

Kristaus Kančios arba, suprantamiau, Verbų sekmadienis, atveria duris į Didžiąją (Šventąją) savaitę – svarbiausią liturginių metų laiką. Vėl per liturgiją būsime kviečiami išgyventi mūsų išganymo slėpinį – Viešpaties Jėzaus kančią, mirtį bei prisikėlimą. Didžiosios savaitės, o ypač Velykų tridienio, liturgija yra itin graži ir prasminga. Nors ir apkarpyta per kelias vykusias liturgines reformas bei nuolat apkarpoma ir mažinama parapijų lygmeniu, tačiau ji sugeba giliai paliesti ir prakalbinti.

Kuo ypatinga šio, paskutinio gavėnios sekmadienio liturgija? Ji susideda iš dviejų dalių: džiugaus Kristaus Įžengimo į Jeruzalę paminėjimo ir Jo Kančios pagerbimo.

Procesija. Prieš pagrindines Mišias šventinamos verbos ir rengiama procesija. Šis veiksmas atkartoja iškilmingą Kristaus Įžengimą į Jeruzalę. Procesijos kilmė – IV a. Jeruzalės Bažnyčia, kur buvo išvystytos Didžiosios savaitės apeigos. Ji prasidėdavo nuo Alyvų kalno ir užsibaigdavo Šventojo Kryžiaus bazilikoje. Jos metu vyskupas jodavo ant asilo, o tikintieji giedodami mojuodavo palmių šakomis. Vakarų Bažnyčioje palmių šakų šventinimas ir procesija atsirado VIII a. Frankų Bažnyčioje ir ilgainiui prigijo Romos liturgijoje. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo sukurtos specialios palmių šventinimo apeigos, susidedančios iš aštuonių maldų (lot. Missa Sica), jos buvo panaikintos 1955 m. Tuomet vykdavo procesija ir sugrįžus prie bažnyčios durų į jas buvo beldžiama procesijų kryžiumi, giedant: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius!“

Dabartinėje Verbų sekmadienio liturgijoje trumpa malda pašventinamos verbos, po to skaitoma Įžengimo Evangelija ir atliekama procesija.



Kristaus Kančios liturgija. Po procesijos prasidėjusios Mišios visą dėmesį skiria nebe triumfuojančiam Kristaus Įžengimui, bet Jo Kančios istorijai. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos, kalba apie Viešpaties Tarną, kuris net ir kentėdamas pasitiki Dievu: „Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas.“ 

Kristaus Kančioje mes jau regime ir Jo pergalę – blogis triumfuoja tik valandėlei, o gėris visada išlieka. Atliepiamoji psalmė perteikia Kristaus aimaną nuo kryžiaus: „O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Viešpats Jėzus, būdamas Dievas, taip save apiplėšia, kad ne tik prisiima tarno išvaizdą, bet ir visą žmogišką tamsą ir baimingą vienatvę, kuomet išgyvendamas agoniją nebejunta meilingo ryšio su Tėvu. Taip, Jėzus tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (antrasis skaitinys). Vietoje Evangelijos skaitomas ilgas Passio Domini (Viešpaties Kančios pasakojimas) – nuo Paskutinės Vakarienės iki Palaidojimo. Po jos sunku ką pasakyti. Viešpaties Kančios istorija yra pats geriausias pamokslas kiekvienam iš mūsų. Čia atskleidžiami žmonių charakteriai, jų poelgiai – Viešpaties Kančia nepalieka nė vieno abejingo, tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Kančios istorijoje susitinka žmonės ir Dievas. Apaštalai, svarstantys apie pirmąsias vietas, paliekantys savo Mokytoją; Petras, triskart Jo išsiginantis; Judas, pardavęs jį už vergo kainą; religinis elitas, kuris taip „laukė“ Mesijo, dabar Jam parodęs Jo vietą; Pilotas, dėl politinės ramybės paaukojantis Nekaltąjį; Erodas, laikantis Jėzų įdomiu fokusininku; minia, pasirenkanti Barabą; Simonas Kirėnietis, per prievartą nešantis Jo kryžių; raudančios moterys; gerasis latras... Ir Jėzus. Žvelgiantis į šią žmogiško skurdumo ir niekšybės dramą, kurios pagrindinis veikėjas jis yra. Jėzus, rodantis savo meilę iki galo. Neprakeikiantis, nekviečiantis angelų legionų, kad jie nubaustų visus nedorėlius. Jėzus, kuris lieka ištikimas Tėvui ir mums. Tai ne jis auka, o mes – savo nuodėmės, egoizmo, kvailumo, menkystės aukos. O Jis – KARALIŲ KARALIUS, žinantis ko atėjo: Jis žengia į savo sostą – Kryžiaus Sostą, – kad iš Jo viešpatautų visam pasauliui: „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Ziono – savo šventojo kalno!; VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis; O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. (Ps 2, 6; 110, 1; Jn 12, 32)

Per kančią jis veda mus į pergalę,
per mirtį – į naują gyvenimą.
Tautų Karaliui Kristui
skambės šlovė per amžius.
Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja! (Verbų procesijos himnas)





Susiję straipsniai

Verbų sekmadienis 6415367201173378422

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-21 13:35

    Teisingai kas gali pasakyt kur tokio Dievo Karaliaus sostas, Žemėje karaliuku nemažai, o aukštybėse, Karaliaus sostas tikriausiai yra, ir laimingi tie kurie keliauja prie jo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-22 18:46

    kur kas maloniau skaityti jauno ir idealisto kunigo pamokslus, negu nusenusio veidmainio tamkeviciaus...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kodėl jis veidmainis? O tu neveidmainis?

      Panaikinti
    2. Va man pikta, kaip gali modernistinėse Mišiose giedoti grigališkąjį choralą.

      Panaikinti

emo-but-icon

item