Edita Kazakevičiūtė-Etlioglu. Po dvidešimties metų Rytų Lietuvos problemos nebus

Respublika.lt/ S. Žumbio nuotrauka Apie „chlopų“ kalbą, tautų draugystę, lietuviškos kultūros ...


Respublika.lt/ S. Žumbio nuotrauka
Apie „chlopų“ kalbą, tautų draugystę, lietuviškos kultūros ir Lietuvos konteksto grąžinimo į Rytų Lietuvą problemas bei vaikų sielų ugdybą kalbamės su Marijampolio (Vilniaus rajonas) Meilės Lukšienės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Edita Kazakevičiūte-Etlioglu.

- Kiek girdžiu kalbų apie Rytų Lietuvą, lietuvių ir lenkų tarpusavio bendravimo problemas šiame krašte, Marijampolis visuomet minimas kaip maloni išimtis - ten skirtingų tautybių žmonės darniai buriasi į tą pačią bendruomenę, dalyvauja bendruose kultūros renginiuose, vietiniai lenkakalbiai gyventojai nevengia prabilti lietuviškai, į jūsų - taigi lietuvišką - gimnaziją mokytis leidžia savo vaikus. Kaip Marijampoliui pavyko viso to pasiekti?

- Ką kalbate apie Marijampolio bendruomenę - tiesa, tačiau reikia suprasti, kad visa tai neatsirado ir negali atsirasti per vienus metus. Manau, kad visa lemia įdirbis, tradicijų tąsa. Mūsų gimnazija - pirmoji ilgiausiai veikianti lietuviška mokykla visoje Rytų Lietuvoje, todėl ir veiklos rezultatai čia geriausiai matosi. Taip pat, manau, itin svarbų vaidmenį ne tik Marijampolyje, bet ir visame mūsų krašte yra suvaidinusi ir tebevaidina aktyvi „Ryto“ draugijos veikla. Beje, dabartinis šios draugijos pirmininkas - buvęs mūsų mokyklos direktorius, didelis lietuvybės skatintojas Algimantas Masaitis.

Taigi, visuomet drauge su moksleiviais esame kviečiami dalyvauti švenčiant valstybines šventes, kultūrinius renginius. Pavyzdžiui, prieš porą metų Vasario 16-ąją per Šalčininkų kraštą drauge su skautais nešėme Lietuvos vėliavas, dainuodami lietuvių liaudies dainas. Nors nesu skautė, o mano moksleiviai - tik penktokėliai, su džiaugsmu prisidėjome prie eisenos.

Eiti teko beveik per žmonių kiemus, o Šalčininkų kraštas - veik ištisai lenkakalbis, bet nesulaukėme nė vienos priešiškos replikos, nė vieno nepalankaus žvilgsnio. Vietiniai, net ir lietuviškai nemokėdami, mus sveikino, džiūgavo ir tam tikra prasme šventė drauge su mumis. Manau, vaikams tokie dalykai šventės kontekstą ir dvasią padeda pajusti nepalyginti geriau nei lozungai, ugningi pasisakymai ir nemokamas popmuzikos koncertas Katedros aikštėje.

„Ryto“ draugija tradiciškai su vaikais mus kviečia į Krašto raidos muziejų, kuris mums artimas ne tik dėl gausios ten sukauptos literatūros apie lietuvybę, Vydūno raštų rinkinio, bet ir dėl pačios Marijampolio kaimo istorijos, - vaikai apie savo krašto praeitį sužino taip detaliai, kad net mokyklos suole sėdinčių savo tėvų nuotraukas susiranda. Tokie dalykai neabejotinai kuria augančiosios kartos santykį su savuoju kraštu - juk neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti.

- Dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja būtent Rytų Lietuvoje ryžotės sunkiai? Juk turbūt buvote prisiklausiusi „baisybių“ apie šiuose kraštuose paaštrėjusius lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius?

- Ne. Jokių baisybių prisiklausiusi nebuvau - nebuvo kada jų klausytis, buvau ką tik baigusi universitetą, dar apskritai nežinojau, ką reiškia būti mokytoja, tad labiau galvojau apie savo kompetenciją nei apie tai, koks kraštas ir kokie žmonės manęs ten laukia. Nuo tos dienos jau prabėgo trylika metų ir galiu pasakyti, kad šis kraštas negąsdino anuomet - negąsdina ir dabar.

Manau, visi pykčiai ir tautinės konfrontacijos prasideda politiniame lygmenyje. Seniūnijos veiklos ir politinių nuostatų aš nesiimu vertinti, tačiau mūsų gimnazijoje, kurią lanko ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, ir baltarusiai, konfrontacijos dėl tautybės nėra. Visi tie vaikučiai yra kaimynai, kiemo žaidimų bičiuliai ir į mokyklą jie jau ateina susibendravę, vienas kitą pažinodami ir pagal tautybę vieni kitų tikrai nevertina.

Labai daug šiame krašte mišrių šeimų. Nors, pavyzdžiui, mūsų gimnazija - lietuviška, tačiau atsivertę dienyną tarp vienos klasės moksleivių vargu ar atrastumėte daugiau nei penkias lietuviškas pavardes. Be to, lietuviška pavardė - taip pat jokiu būdu nereiškia, kad toje šeimoje įprastai yra kalbama lietuviškai.

Neretai į mūsų gimnaziją mokytis ateina vaikai, pabaigę lenkiškas pradines mokyklas. Žinoma, kad moksleiviai, kalbantys pertraukų metu lenkiškai, sulaukia pastabų, juk mokykloje turi būti kalbama valstybine kalba. Tačiau lygiai tokių pat pastabų sulaukia ir moksleiviai, pertraukų metu kalbantys angliškai. Tautinė diskriminacija čia niekuo dėta.

Nėra lengva, tačiau dėl kitų priežasčių. Tokių vaikų kalba įprastai būna nepalyginti skurdesnė, neretai pasitaiko, kad ir pačių paprasčiausių žodžių reikšmių nežino... Bet bendromis pastangomis visko įmanoma pasiekti - jeigu pats apie Marijampolį girdite tokius gandus, vadinasi - rezultatai nėra prasti.

- Išties, vaikams tarpusavio priešiškumas tautiniu pagrindu nėra būdingas. Pastebiu tai su literatūriniais renginiais lankydamasis Rytų Lietuvos mokyklose. Bet apie suaugusiuosius, deja, to paties pasakyti negalėčiau. Dažnai tenka dėl tautinių dalykų konfliktuoti su moksleivių tėvais?

- Deja, dar esama ir tokių, kuriems lietuvių kalba yra „chlopų“ - t.y. prasčiokų, tarnų kalba, todėl ja kalbėti esą neoru. Tokie, be abejo, savo vaikų į lietuviškas mokyklas neleidžia ir atskirtį tarp lietuvių ir lenkų tautų stengiasi akcentuoti, tačiau tokių jau absoliuti mažuma ir jų vis mažėja. Dauguma supranta, kad už jų „orumą“ svarbiau yra jų vaikų ateities gyvenimo visavertiškumas ir profesinės galimybės.

Dažniau pasitaiko, kad mūsų gimnazijos moksleivių tėvai patys nemoka ir net nesupranta lietuviškai. Kaip su jais pasikalbėti apie jų pačių vaikus, jų problemas, jų pasaulį? Ir į tėvų susirinkimus jie būtent todėl gėdijasi ateiti... Taip, vyresnioji karta iš tiesų dar turi kalbos barjerą, kuris sukelia sunkumų, tačiau tarp jaunuomenės nuoširdžiai lietuvių kalbos nesuprantančių žmonių jau beveik nėra. Todėl esu įsitikinusi, kad po kokių dviejų dešimčių metų drauge su vyresniosiomis kartomis pasibaigs ir pati Rytų Lietuvos problema.

Anksčiau priešiškumo ir tarpnacionalinių kibirkščių į mokyklos gyvenimą, beje, dar įnešdavo rinkimų laikotarpiai. Ačiū Dievui, dabar, matyt, agitacijos kampanijos mokyklose yra uždraustos, tad agituojantys politikai (įprastai - iš lenkų frakcijos) jau kokie septyneri metai pas mus nebesiveržia.

- O kokį vaidmenį Rytų Lietuvoje vaidina vietinė kunigija? Girdėjau, kad esama čia ir tokių kunigų, kurie per pamokslus parapijonis „protina“ neleisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes neva „pagonims bažnyčioje - ne vieta“?

- Mūsų Parudaminio parapijos kunigas lenkų tautybės, bet Mišias laiko taip pat ir lietuvių kalba. Šiuo metu nieko blogo apie kleboną pasakyti negaliu, bet anksčiau jis prolenkiškumą skleidė kur kas aršiau. Ypač tais laikais, kai mūsų mokykloje vaikams tikybą dėstė. Būtent dėl šio kunigo politikavimo jo paslaugų mokykloje buvo atsisakyta.

O tai, kad mokyklos šiais laikais kaip įmanydamos vilioja vaikus mokytis pas save - ne tiek su tautiniais ar politiniais dalykais, kiek tiesiogiai su mokyklų išgyvenimu susijęs reiškinys. Vaikų mažėja, mokyklos uždaromos. Kiekviena mokykla suinteresuota išlikti, todėl dėl kiekvieno moksleivio konkuruoja visos Lietuvos provincijų mokyklos. Taip pat ir mūsiškė. Žinoma, Bažnyčios arba, pavyzdžiui, savivaldybės spaudimas būtų nedoras ir netoleruotinas, tačiau tokių dalykų pasitaiko vis rečiau ir rečiau.

- Ačiū jums - nuraminote sakydama, kad Rytų Lietuva natūraliai ima sugrįžti į lietuvių kultūros ir Lietuvos valstybės kontekstą, tačiau noriu pasiteirauti: ar argumentų šiems žodžiams turite?

- Taip. Manasis argumentas - Rudaminoje lenkišką mokyklą pabaigusio jaunuolio interviu, publikuotas viename lietuviškame interneto portale. Štai jis - lenkų tautybės žmogus, pabaigęs lenkišką ir dar kaimo mokyklėlę, sugebėjo šimtiniais rezultatais išlaikyti egzaminus, sėkmingai studijuoja inžineriją.

Manasis argumentas - jo pasakyti žodžiai: „Koks skirtumas, kad kitataučių mokyklų ir lietuvių programą suvienodino? Juk vis tiek aš privalau perskaityti lietuvių literatūros klasiką - nesvarbu, kad esu lenkas, bet esu Lietuvos valstybės pilietis.“

Juk iš tiesų ir nesistengiame ignoruoti žmogaus šaknų - nesiekiame Lietuvoje gyvenančių lenkų, rusų ar kitų tautybių žmonių paversti lietuviais. Jeigu žmonės sąmoningi ir jeigu kitataučių mokyklų pedagogai sąmoningi - nieko nėra blogo, jeigu Lietuvos lenkai mokysis lenkiškose mokyklose. Tačiau tik tada, jei supranta, kad bet kurioje valstybėje augantys vaikai privalo išmokti kalbėti tos valstybės valstybine kalba, paklusti jos įstatymams ir būtent jai būti lojalūs.


Susiję straipsniai

Ugdymo politika 3009020360818790983

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-15 09:35

    kažkaip sunku patikėti tuo optimizmu apie jaunų lenkų "atsivertimą", paskaičius piktus, įžeidžiančius komentarus apie lietuvius ir Lietuvą kokiame nors Kurier Vilenski ar radio znad Vilii tinklapyje

    AtsakytiPanaikinti
  2. nesuprantantis2016-03-16 20:44

    čia per „chlopų“ kalba?

    AtsakytiPanaikinti
  3. nesuprantantis2016-03-16 20:48

    atsiprašau, suklydau, viskas aišku

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-03-17 11:06

    Šamanizmas nuolatinis dvikojo palydovas, jis visada daug daug žino ir svarbiausiai, žino kada neliks problemų, girdėtos pasakos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item