Edita Janulevičiūtė. Kultūra ir Mamona

Gyvename šalyje, kuri, regis, stokoja pinigų kultūrai, mokslui, švietimui. Ar mes tikrai tokie n...


Gyvename šalyje, kuri, regis, stokoja pinigų kultūrai, mokslui, švietimui. Ar mes tikrai tokie neturtingi, kad negalime sau leisti klestinčios kultūros? O gal pinigų būtų, tik nemokame jų tinkamai panaudoti? Negi iš tikrųjų, kaip dažnai kaltinama, valdžioje vieni vagys?! O gal viskas kaip tik atvirkščiai – mes todėl neturtingi, kad nerandame pinigų kultūrai? Juk, tiesą sakant, ta mintis, kad pirmiausia reikia užsidirbti pinigų, o jau paskui galėsim sau leisti mokėti už meną ir mokslą, labai primena marksistinio materializmo schemą, pagal kurią visa, kas materialu, yra tikroji tikrovė, o vadinamieji dvasiniai dalykai – antrinis antstatas.

Štai sakoma, reikia pritraukti daugiau investicijų. Tas, kas turi rimtą kapitalą, šių dienų globalėjančiame pasaulyje gali investuoti, kur nori, ir išsiderėti sau palankias sąlygas. Versle ne visada galioja principas, kad reikia investuoti kiek įmanoma mažiau. Kuo pigiau nupirkti ir kuo brangiau parduoti yra paprastų perpardavinėtojų užsiėmimas. Didelis verslas investuoja į kokybę, į intelektą. Šių dienų pasaulyje didžiausia vertybė yra smegenys, laisvo žmogaus gebėjimas mąstyti ir kurti. Todėl geriausių investicijų gauna tos įmonės, kuriose dirba aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai. Ir kokia gi turi būti šalis, kad tokie žmonės norėtų joje dirbti? Kokios tos „palankios sąlygos“, kurios gali juos privilioti? Pirmiausia kultūrinės sąlygos, galimybės rinktis norimą gyvenimo būdą. Verslas uždirba priemones, kultūra sukuria tikslus. Todėl šių dienų pasaulyje tikrais ekonominiais centrais tampa tos šalys ir tie miestai, kurie tampa kultūriniais centrais.

Susidaro įspūdis, kad mes vis negalime atsigauti po sovietmečio šoko. Tiek metų, dešimtmečių nebuvo galima užsiimti verslu, turėti nuosavybę, užsidirbti pinigų, kad vos atgavę laisvę puolėme užsidirbti. Ir iki šiol iš inercijos absoliutiname laisvą rinką, verslą, liberalizmą. Ir net universitetai ima kalbėti, esą reikia studentus ruošti pagal darbdavio poreikius... O tas darbdavys – tai ne valstybė, ne vyriausybinės įstaigos, ne mokyklos ar tie patys universitetai, ne ligoninės, ne teisinė sistema. Ne, tai pirmiausia – verslas. Ir staiga apsižiūrim, kad tautos gyvybinės jėgos senka. Kodėl tauta emigruoja ir nyksta, kodėl ji geria? Dėl pinigų? Iš dalies. Tik gal ne visai ta prasme, kaip paprastai pamanoma. Ne tiek dėl to, kad jų trūksta, bet, ko gero, pirmiausia todėl, kad jie užima ne tą vietą gyvenime, kurią turėtų. Mes iš tikrųjų nemokame jais naudotis. Turbūt nė nesusimąstome, kas tie pinigai yra.

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).

Egzegetai nesutaria, ar ta Mamona yra sirų turto dievybė, ar tiesiog graikiškame evangelijos tekste paliktas aramėjiškas žodis, kuris reiškia „pinigai, turtas“. Beje, dažnai taip ir verčiama: „Negalite tarnauti Dievui ir pinigui.“ Bet kuriuo atveju, kai kalbant viena kalba įterpiamas kitos kalbos žodis, jis skamba labiau kaip vardas nei bendrinis žodis. Juolab kad tas „pinigas“ pavadinamas šeimininku. Kodėl gi jis taip suasmeninamas? Kaip tai, kas tėra mainų priemonė, gali tapti šeimininku? O gal tai ne vien priemonė? Ką gi mes turime, kai turime pinigų?

Kokio nors centrinio banko išspausdintas popieriaus lapelis su ženklais ar nukaldinta moneta dar panašu į konkretų daiktą, kurį gali turėti tiesiogine šio žodžio prasme, gali suskaičiuoti vienetais. Tiesa, tokio turėjimo vertė sąlyginė – ji galioja tik tam tikroje erdvėje ir tik tam tikromis sąlygomis. Ir netgi „padengtumas auksu“ negarantuoja tikrumo, nes tai, kad aukso gabalėlis yra vertingiau nei kriauklelė, irgi yra susitarimo – kultūros reikalas.

Na o plastikinė banko kortelė jau net ne pinigai. Tai ganėtinai keista priemonė netiesiogiai valdyti tuos pinigus, mįslingai su jais susisiekti. Nors taip prie jos pripratome, kad atrodo, jog ji veikia savaime, užtenka, kad dingtų elektra ar nutrūktų koks interneto ryšys, ir net pats turtingiausias žmogus neturės už ką valgyti nusipirkti, nes už jo kortelę kokio nors tolimo krašto čiabuvis ir topinambo nesutiks duoti. Nors už kriauklelę galbūt sutiktų... jeigu ji graži.

Mes pasitikime internetu, informacinėmis sistemomis, kliaujamės jomis, nors dar prisimename, kad tai – virtuali tikrovė. Tie pinigai, kurie tėra didėjantys ar mažėjantys skaičiai sąskaitoje, atskirų žmonių ir valstybių gyvenime tampa neginčijama tikrove, nes jie lemia mūsų realias galimybes. Ir visa tai grindžiama ne kuo kitu, o būtent pasitikėjimu. Galima tuo stebėtis ir galvoti, kad tai – didelė šių laikų naujovė. Bet ar mes dažnai susimąstome, kad pinigai nuo pat savo atsiradimo buvo virtuali tikrovė, kurios veikimas visada buvo grindžiamas būtent pasitikėjimu? Kai laikai rankoje monetą, ji atrodo labai tikra, konkreti. Bet jos vertė pagrįsta tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas abu tiki ta verte. Žmogus, kuris priima pinigą už prekę ar paslaugą, tiki, kad tas pinigas jam naudingas, nes jis pasitiki jį išleidusia valdžia. Valdžia išleisdama pinigus tarsi pasirašo skolos raštą, užtikrina, kad už juos gali įsigyti tam tikrą gėrybių kiekį. Pinigų vertė priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių. Viena vertus, yra ekonominės realijos: turtų kiekis, gamybos ar mainų apimtys ir t. t. Kita vertus, yra valstybė, kokia nors valdžia, kuri leidžia pinigus ir nustato jų vertę. Ir abiem atvejais viskas yra labiau susitarimo ir pasitikėjimo klausimas, nei kažkokios „objektyvios“ metafizinės duotybės. O ir kas tai galėtų būti?!

Apie tai net nesusimąstome. Mums pinigai atrodo kažkas tikra, patikima, jie suteikia mums daugiau saugumo negu pati mūsų egzistencija. Juk be pinigų numirtume badu... arba turėtume vėl tapti laukiniais, kurie minta iš medžioklės ir rinkybos. Dauguma mūsų šito net nemoka. Bet laukiniai ilgai nelieka laukiniais. Neužtenka jiems medžioklės ir rinkybos. Jie išranda mainus ir išranda pinigus. Atrodo, kad ši raidos perspektyva neišvengiama. Juk žmogus nėra vien biologinė būtybė. Jis yra dvasinė ir socialinė būtybė.

Mokslininkai šiais laikais įdėmiai tiria gyvūnus, juose įžvelgia intelektą. Antai ir delfinai geba skaičiuoti. Bet nei delfinai, nei jokie kiti gyviai nesukūrė kultūros ir neišrado pinigų. Mat žmogiškasis intelektas, tai nėra tiesiog gebėjimas skaičiuoti. Tai taip pat gebėjimas tą skaičiavimą paversti galia. Finansai yra galios socialinei ir ekonominei tikrovei išraiška. Pinigas yra galios – tegul ir perkamosios, bet visgi galios – ženklas ir priemonė. Leisdama pinigus valstybė įkūnija dalį savo turimos valdžios ištekliams ir atiduoda ją į piliečių ir įstaigų rankas tuo užtikrindama jiems didesnę ar mažesnę galimybę veikti, turėti priemones gyvenimui ir kūrybai.

Taigi pinigas, nors mums jis dažniausiai atrodo kažkas materialaus, iš tikrųjų yra dvasinė realybė. Tačiau nereikia pamiršti, kad jis visgi priklauso priemonių kategorijai. Bet štai bėda, galia yra labai patrauklus daiktas. Galima pradėti jos norėti dėl jos pačios. Tada pinigai, kurie buvo sugalvoti kaip sutartinė mainų priemonė, galima sakyti, seniausia skaitmeninė politinio ir ekonominio gyvenimo vertinimo bei valdymo technologija, pamažu tartum įgauna autonomiją. Iš bendro ekonominio ir politinio veikimo vektoriaus virsta kolektyvine galios projekcija. Žmonija, visuomenė nebekontroliuoja to, ką pati sukūrė, bet ima tarpusavyje kovoti dėl didesnės tos galios dalies. Tada pinigas tampa Mamona. Kadangi tai kolektyvinė projekcija, atskiras žmogus ar netgi grupė žmonių jos nevaldo, todėl ima atrodyti, kad ji viršija žmogų, turi kažkokią savaiminę, nepriklausomą egzistenciją. Būtent tokios suasmenintos kolektyvinės projekcijos tampa stabais. Stabas atlieka kelias funkcijas. Jis yra atsakingas už situaciją, už gerovę ar nelaimes. Kaip, pavyzdžiui, dabar jis atsakingas už tai, kad nėra pinigų kultūrai ir švietimui. Jis duoda galios, todėl reikia žaisti pagal jo taisykles, kad gautum tos galios, jam reikia įtikti. Taip jis ima lemti pasirinkimus. Tai ir reiškia „tarnauti šeimininkui“.

Evangelijoje pagal Luką tas teiginys apie Dievą ir Mamoną eina po pasakojimo apie apsukrų prievaizdą. Pirmiausia šeimininkas jį supeikė ir nutarė išvaryti, nes sužinojo, jog tas eikvojąs jo turtą. Tuomet tas prievaizdas ėmė klastoti šeimininko skolininkų skolos raštus, sumažindamas jiems skolas, kad tie jį priimtų į tarnybą, kai jis neteks darbo. Šįkart šeimininkas jį pagyrė. Prieš nustėrstant ir klausiant, negi Kristus palaiko korupciją ir sukčiavimą (kitaip to nepavadinsi), reikia pasakyti, kad tas šeimininkas – tikras keistuolis. Abiem atvejais jis patyrė nuostolį, abiem atvejais prievaizdas peržengė savo įgaliojimus ir pasisavino tai, kas jam nepriklauso. Bet pirmu atveju šeimininkas supyko, o antruoju pagyrė. Kodėl? Galima paspėlioti. Pirmuoju atveju žmogus, ko gero, eikvojo pinigus savo naudai, jis pasisavino šeimininko galią turėti. Antruoju atveju jis pasisavino šeimininko galią atleisti skolas. Kad ir savanaudiškais tikslais, jis kažkam padarė gerą darbą, panaudojo pinigus geriems santykiams.

Toliau Evangelijos tekste sakoma: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 8). Vargu, ar čia kalbama apie „geriečius“ ir „blogiečius“. Tiesiog kai žmogus nori pinigus panaudoti, kad uždirbtų jų daugiau, jis būna gudresnis, veiklesnis negu tada, kai reikia kurti santykius, pasitikėjimą. Žmogus kažkodėl labiau pasitiki pačiu pinigu kaip tokiu negu kitu žmogumi, kuris iš tikrųjų yra vienintelis to pinigo vertės garantas.

„Taip pat ir aš jums sakau: neteisingąja Mamona pasidarykite sau bičiulių, kad, kai jos nebeliks, priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9). Ne, tai nereiškia: pirkite ryšius. Tai reiškia: supraskite, kad pinigai, galia – perkamoji ar kitokia – neturi jokios savaiminės būties. Tai yra priemonės, joms nereikia tarnauti, jos turi tarnauti jums. Tarnauti turime vieni kitiems, o visas savo turimas galias panaudoti tarpusavio santykiams, žmogiškai kokybiškoms gyvenimo sąlygoms sau ir kitiems. Juk tai ir yra kultūra. Beje, kultūra tai nėra pirmiausia muziejai, bibliotekos, koncertai. Tai visų pirma etika, santykio su savimi ir kitu kokybė, bendrabūvio kokybė, be kurios mokslas ar menas taip pat tampa bergždi.

Žodis „kultūra“ atėjo iš žemės ūkio. Tai reiškia auginti kokį augalą ar gyvūną, jį puoselėti, kultivuoti, leisti išsiskleisti jo potencialui. Tikroji kultūra kultivuoja, puoselėja žmogų. Jeigu neturime pinigų jai, kam mes juos turime? Vartojimui? Romėnų plebsui valdyti užteko duonos ir reginių. Šių dienų žmogui reikia nuolat jausti vartojimo galią. Tačiau tai bedugnė, kuri gali mus suryti ir nė kaulelio nepalikti. „Gėrybių, kurios yra gėrybės iš prigimties, nėra daug ir jas lengva įgyti, o štai tušti troškimai nepasotinami“, rašė malonumo virtuozas Epikūras. Šiuolaikinė ideologija, kuri daugelį ir mūsų krašte yra apžavėjusi, net deramos malonumo kokybės nepalieka. Ar reikia stebėtis, kad nykstame?

Visa popiežiaus Pranciškaus enciklika Evangelijos džiaugsmas yra apie tai. Jis kalba apie ekonomiką, kuri žudo (§53). Ar verta žudytis dėl tikėjimo į „rinką“, už kurios ribų iškritę nė topinambo negautume?


Susiję straipsniai

Ekonomika 8161918884412908070

Rašyti komentarą

  1. Kažkaip visą laiką intuityviai jaučiau kažką panašaus į tai, ką Autorė išdėstė šiame straipsnyje, tik negalėjau tiksliai įvardyti, kas tai būtų. Autorė tiesiog mano nuojautas išdėstė. :) Ačiū už šį straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Valdžia išleisdama pinigus tarsi pasirašo skolos raštą, užtikrina, kad už juos gali įsigyti tam tikrą gėrybių kiekį."

    Čia svarbus žodelis "tarsi". Anksčiau panašiuose skolos raštuose buvo minimas auksas ar, galbūt, kriauklelės. Dabar valdžia nemini NIEKO. Tik burtažodį "euras". Taip kad prigyvenome absoliutaus pasitikėjimo laikus: tikrą darbą ir tikras prekes atiduodame už eurus ar kitokius burtažodžius, kurie reiškia... ką?!.

    AtsakytiPanaikinti
  3. supratingas2016-03-06 17:51

    Neblogai, visai neblogai, tačiau iki optimalaus požiūrio į pinigus teks dar gerokai pasistengti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item