Vysk. Jonas Kauneckas. „Kultūros žmogus privalo kovoti“

Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko kalba, sakyta vasario 15 dieną Vilniaus rotušėje jaunimo...


Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko kalba, sakyta vasario 15 dieną Vilniaus rotušėje jaunimo sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos organizuoto monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo renginio „Dievui ir Tėvynei: mons. Alfonso Svarinsko idealai ir šiandienos Lietuva“ metu.

Turbūt visi vienbalsiai patvirtins, kad monsinjoras Svarinskas buvo nepaprastai tvirtas ir nesulaužomas. Niekas negalėjo jo idealų pakeisti: nei tardymai, nei suėmimai, nei ilgi kalinimo metai, nei jo bendražygių partizanų žūtys, nei grasinimai, nei šmeižtai jau laisvoje Lietuvoje. Jo gyvenimas ir tvirtumas štai kaip šaukė:

„Net jeigu bus sunku, aš niekam nesiskųsiu,

Aš nei vergaut, nei suklūpt nemoku.

Bet jeigu tiesą gint reikės,

Aš pirmas mūšy būsiu.

Mane smerkė, niekino ir pragarais baugino,

Bet visos nuoskaudos, kaip ir naktis, praeina.

Geriau manęs ištroškusio neleiskit prie šaltinio,

Tik, žmonės, palikit man Tėvynės dainą.“

Tai poeto Jono Lapašinsko žodžiai, nepaprastai tinkantys monsinjorui Svarinskui.

Jam visada brangi buvo Tėvynė Lietuva, jam toks brangus Lietuvos žmogus! Bet juk visų didžiausia jam brangenybė ir jo idealų viršūnė – Dievas. Šios konferencijos rengėjai todėl ir parinko temą „Dievui ir Tėvynei“, ir visų pirma užrašė „Dievui“. Tik per tikėjimą, per Dievo Įsakymų laikymąsi Monsinjoras matė šiandieninės Lietuvos padėtį. Nepaprastai taikliai mąstytojas Petras Plumpa monsinjoro metinėse pavadino jį Dekalogo šaukliu. Niekas kitas nesugalvojo Monsinjorui labiau tinkamo vardo. Ir matydamas Dievo Įsakymų nesilaikymą Monsinjoras ir barėsi, ir verkė, ir grūmojo, ir maldavo. Jis ne kartą viešai šaukė, kad nors Lietuvos valdininkai apsivilko baltus apdarus, jų pamušalas liko raudonas. Kaip baisu! Tokiems Monsinjoras visada tiesiai šviesiai rėždavo, ką galvoja, nepaisydamas nei titulų, nei užimamų pareigų, nes labai sielojosi dėl tautos dvasią žlugdančių negerovių.

Cituoju Monsinjoro žodžius: „Nors Lietuvą pakaitomis valdė vis kitos partijos, jų valdymo kokybė mažai tesiskyrė, nes nei viena partija nesirėmė Dekalogu. Visose partijose pilna įstatymų negerbimo, duoto žodžio nesilaikymo, kombinavimo ir sukčiavimo. Nei viena partija nežvelgė Jėzaus žvilgsniu.“ O kaip gi žvelgti Jėzaus žvilgsniu? Prisimenu, kaip nepriklausomybę iškovojo Mahatmos Gandžio be ginklo vadovaujama Indija. Ir štai Gandis pasirūpino, kad pirmuoju premjeru taptų Jawaharlalas Nehru. Jis ir klausia Gandžio: „Koks turiu būti, kad visada mūsų tautai viską gerai nuspręsčiau?“. „Visada savo dvasioje matyk vargingiausią Indijos žmogų ir visada galvok, jog visa, ką padarysi ir nuspręsi, turi būti jam skirta. Tik po to kitiems“, - atsakė Gandis. Argi ne šitaip žvelgė ir Jėzus? Tai didysis Dekalogo įsakymas – mylėk kiekvieną žmogų kaip save, o pirmiausia – mažiausią žmogų. Jei tuo vadovautumėmės, viskas pasikeistų. Visi dešimt dorovės įsakymų išsipildytų.

Toliau cituoju monsinjorą Svarinską: „Kodėl Lietuvoje tokia baisi atskirtis? Kodėl iš Lietuvos turi bėgti žmonės, ypač jauni žmonės?“. Monsinjoras tikrai ne apie tokią Lietuvos ateitį svajojo ir ne už tokią kovojo. Ir nuolat šaukė: „Komunistai naikino Lietuvą, o dabar mes renkame juos į Lietuvos vadovus, prezidentus ar atstovus į užsienį.“ Tai Svarinsko žodžiai, ne mano. Iki pat mirties jis nenustojo kovoti. Stengėsi vis kitokiais būdais protinti politikus, kad pagaliau susirūpintų morale. Todėl visada pasiliko nemėgstamas, pasiliko opozicijoje. Poetas ir žurnalistas Rimvydas Stankevičius sako: „Kultūros žmogus niekada negali būti pozicijoje, jis visada pasiliks opozicijoje.“ O toks tikrasis kultūros žmogus iki pat mirties ir buvo Svarinskas. Net valstybei pasiekus gerovės aukštumas, kultūros žmogus nenustos kovojęs už mažiausią. Nes kultūros žmogus turi matyti, girdėti ir kalbėti, jis turi būti autoritetas. Bei, žinoma, kovoti. „Jei nekovosime, tauta pražus“, - tai Svarinsko žodžiai. Reikia gelbėti Lietuvą. Dar vienas Lietuvą žudantis dalykas, kuris nepaprastai rūpėjo Svarinskui, yra alkoholystė. Jis tiesiog maldavo visus liautis, daryti pasiryžimus, kad nevartosime alkoholio.

Baigti norėčiau poetės Puišytės žodžiais: „Ar išgirsime Monsinjoro žodžius? Ar įsiklausysime į jo idealus? Ar atsiliepsime į jo perskrodžiantį širdies skausmą? Ar sulauksime jo taip laukto dvasinio tautos atgimimo? Ar būsime to verti?“


Susiję straipsniai

Politika 444514214256601847

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-02-19 20:00

    Teisingai, šviesus žmogus tai Saulė kuri šviečia tamsoje, ir jei arti tai šildo, todėl laimingi tie kurie gali būt arti šviesaus žmogaus ir stengiasi lygiuotis į jį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item