Santa Kančytė. Monsinjoro laisvės pamoka - mylėti tiesą

Jaunystė turi savo privalumų ir trūkumų. Vienas jų – kad niekada niekas nėra akivaizdu. Štai aš esu jaunas žmogus, turįs tarti žodį api...

Jaunystė turi savo privalumų ir trūkumų. Vienas jų – kad niekada niekas nėra akivaizdu. Štai aš esu jaunas žmogus, turįs tarti žodį apie mons. Alfonsą Svarinską, kurio niekada asmeniškai nepažinojau. Ir tada man kyla baisiai įžūlus, bet nuoširdus klausimas: kokia prasmė kalbėti apie mons. Svarinską? Jums, kurie jį gyvai pažinojote, šis klausimas tikriausiai pasirodys absurdiškas. Jūs buvote šalia ir matėte, kokių didžių darbų monsinjoras nuveikė dėl Dievo ir Tėvynės. Dar daugiau – Jūs tuos darbus dirbote kartu su juo, ir kiekvienas pagal savo pečius nešėte didesnį ar mažesnį kryžių. 

Bet man – dovanokite už mano jaunystę – atrodo, kad, nors esame monsinjorui skolingi, šios skolos kalbomis apie jį jam nesugrąžinsime – Amžinojo Tėvo namuose kita valiuta ir, tikiu, ten jam yra su kaupu atlyginta. Tad kokia prasmė apie jį kalbėti? Manau, prasmė vienintelė – jei galime žvelgti į jį kaip į pamoką, jei taip galime tapti geresni ir teisingesni žmonės.

Tad dabar pasakysiu dar vieną dalyką apie jauno žmogaus širdį. Radau tai labai taikliai įvardinta šv. pop. Leono Didžiojo: „Mylimieji, – sako jis, – norėdami įvykdyti savo tarnystės pareigą mes dažnai jaučiamės bejėgiai ir tingūs, o kai trokštame būti pasišventę ir ryžtingi, mums kliudo vis tas pats silpnumas. Tačiau be paliovos mums paramą teikia visagalis ir amžinas Kunigas, kuris, būdamas panašus į mus ir lygus Tėvui, dieviškumą priartino prie žmonių ir žmoniją pakylėjo prie dieviškumo.“

Taip jau yra. Šiandien, kai žvelgiu į Europą, kuri savižudiškai dėl politinio korektiškumo verčiau gins islamą, nei prisimins savo krikščioniškas šaknis; ir kai žvelgiu į Lietuvą, kuri viena pirmųjų pasaulyje pagal savižudžių ir alkoholikų skaičių, o jos politikams atrodo, kad būsime stipresnė valstybė, jei atsisakysime savo pinigų, žemės ir kalbos – man ima atrodyti: ar mano jėgoms ką nors pakeisti? Ar kova nėra beprasmė?

Štai tada reikia žvelgti į mons. Svarinską, kuris buvo kunigas pagal visagalio ir amžinojo Kunigo pavyzdį. Kuris žinojo esąs Kristaus Karalystės karys ir dirbo šioje tarnyboje ištikimai ir iki galo. Kuris siekė, jog Kristaus valdžiai būtų palenkta ne tik dvasinė, bet ir socialinė tikrovė. Kuris neprarado tikėjimo teisingumu, net ir patyręs didžiausią neteisybę. Kuris nesirūpino per daug, kada sulauks savo darbo vaisių, žinodamas, kad, gali būti, jam neteks jų išvysti. 

Bet dar svarbiau yra tai, jog negalime žvelgti į monsinjorą tik kaip į didų žmogų. Jis buvo didus, bet ne toks didelis, kad jo batai būtų mums per dideli. Man dabar 25-eri, panašiai tiek monsinjoras praleido kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje. Išdidu būtų manyti, jog, prireikus, ir aš tą pakelčiau. Nepakeliu ir mažesnių dalykų. Kaina, kurią monsinjoras mokėjo už tiesą, gali daugeliui būti per didelė, bet pati tiesos meilė – prieinama kiekvienam. Tai toji pamoka, kurios turime mokytis iš monsinjoro – mylėti tiesą. Pirmiausiai kovoti, jog mūsų pačių širdis būtų tiesi, o tuomet – kad nebūtų melo aplink mus. Monsinjoras Svarinskas, tiek metų kalintas, vis dėlto buvo neįkalinamas žmogus – jis visada buvo laisvas dėl tiesos, kurią pažino, pamilo ir kuriai atidavė savo gyvenimą. Tokie galime būti ir mes. Tokia kova nėra mums per didelė.



Susiję

Santa Kančytė 2811519682512316645
item