Roger Scruton. Didelė grožio ignoravimo kaina

Žmonėms reikia grožio. Daugelyje modernaus gyvenimo sričių – populiariojoje muzikoje, televizijoj...

Žmonėms reikia grožio. Daugelyje modernaus gyvenimo sričių – populiariojoje muzikoje, televizijoje, kine, kalboje ir literatūroje – grožis keičiamas triukšmingomis, tačiau žmogaus dėmesį pasigrobiančiomis klišėmis.

Britanijoje, valstybėje, kur yra tiek centrinė, tiek vietos valdžia, jums bus pasakyta, ar galite statyti ant savo nuosavos žemės. Ir jeigu jums duodamas leidimas statyti, tuomet jums bus nustatomi ne tik tikslai, kuriems bus naudojami pastatai, tačiau ir tai, kaip jie turėtų atrodyti ir iš kokių medžiagų turėtų būti statomi. Amerikiečiai yra pripratę prie pastatų statymo reguliavimo pagal utilitaristinius standartus: izoliacija, dūmų aliarmai, elektros instaliacijos saugumas, vonios kambarių dydis ir t.t. Tačiau jie nepripratę, kad jiems būtų nurodoma vadovautis tam tikrais estetikos kriterijais, kad pastatas derėtų prie kaimyninių namų, aplinkos architektūrinių detalių. Aš spėju, kad dauguma amerikiečių į tokius nurodymus reaguotų kaip į radikalų nuosavybės teisių pažeidimą ir matytų tai, kaip dar vieną įrodymą nelegaliam valstybės galių plėtimuisi.

Negalima sakyti, kad šis amerikiečių požiūris būtų visiškai nesveikas, tačiau iš to kyla pora klaidingų išvadų apie grožį ir estetiką. Pirmoji išvada sako, kad grožis yra absoliučiai subjektyvus kriterijus, apie kurį negali būti jokių logiškų argumentų, ir dėl jo yra beviltiška bandyti susitarti. Antroji išvada, iš esmės pritarianti pirmajai, yra tai, kad grožis nėra svarbus, kad ši vertybė nėra susijusi su ekonomine realybe ir niekaip negali veikti rinkos.

Pirmoji išvada, kad grožis yra subjektyvus, kelia klausimą, ar jis apskritai funkcionuoja demokratinėje kultūroje. Darydami šią prielaidą išvengiame nusižengimo prieš tuos, kurių skonis skiriasi nuo mūsų. Jis mėgsta sodų gnomus, Kalėdų švieseles, Bing Crosby, dainuojantį „White Christmas“, ir tūkstantį kitų dalykų, nuo kurių per išsilavinusio žmogaus stuburą nueina šiurpuliukai. Tačiau tai yra to žmogaus skonis, ir jis į jį turi teisę. Leiskite jam tuo mėgautis, ir jis taip pat netrukdys jums ir toliau klausyti Beethoveno, kolekcionuoti senovinius daiktus ir kurti savo namų dizainą Palladio stiliumi. Tačiau kartais išvada tampa nefunkcionuojanti. Kiekvienais metais jo kalėdiniai apšvietimai auga, tampa vis ryškesni ir įkyresni bei ilgiau kabo. Galiausiai to žmogaus namuose kiaurus metus bus papuošta kalėdinė eglutė, iš kamino kyšos Kalėdų Senelis, o ant vejos ryškiai švies šiaurės elnias. Kalbant atvirai, vaizdas, kurį kasdien matai pro langą, yra nepakenčiamas. Vėlai vakare leidi Wagnerį, o kaip atsaką gauni Bing Crosby garsus.

Štai ir vėl demokratinė kultūra dirba, naikindama savo narius.

Šie dalykai vienu metu buvo stipriai juntami Europoje, dėl to buvo kilusi tokia stipri reakcija į „McDonalds“ restoranų tinklą. Nors kiekvienas turi teisę reklamuoti savo prekę, tačiau reklama neturi sugadinti vietos, kurioje ji šviečia. Tačiau Amerikos reklamos, atrodo, sukurtos vien tam. Galbūt Amerikoje tai neturi tokio didelio efekto. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip bet kuri Amerikos miesto pagrindinė gatvė gali būti sugadinta šviečiančio ženklo ar ko nors kito. Tačiau Europos miestų pagrindinės gatvės yra skrupulingų estetikos sprendimų per amžius rezultatas. Ar mes tikrai norime, kad dviguba geltona arka konkuruotų su Šv. Morkaus arka?

Net jei ir amerikiečiai jaučiasi turį teisę statyti taip, kaip jie nori, tai jie tikrai nesijaučia turį teisę elgtis kaip tinkami su savo kaimynais. Amerikiečių kultūroje manieros yra itin svarbios.

Šis klausimas gali paskatinti mus permąstyti išvadą, kad grožis yra subjektyvus. Estetiniai sprendimai gali atrodyti subjektyvūs, kai jūs klajojate po estetinę Waco arba Las Vegaso dykumą. Tačiau senuosiuose Europos miestuose pamatome, kas nutinka, kai žmonės vadovaujasi bendra tradicija, kuri ne tik estetinį sprendimą padaro centriniu, tačiau ir nustato standartus kiekvieno individualioms statyboms. Venecijoje, Prahoje, Oksforde ar Lisabonoje pamatome, kuo skiriasi, kai estetiniai sprendimai yra laikomi kiekvieno individualaus skonio dalyku ir kai tai laikoma bendruomenės skonio dalyku. Galbūt mes matome grožį kaip subjektyvų dėl to, kad estetiniam sprendimui savo gyvenimuose esame palikę netinkamą vietą. Matome tai kaip savęs patvirtinimo, o ne savęs paneigimo, dalyką.

Čia galima įžvelgti paralelę su manieromis. Net jei amerikiečiai jaučiasi turį teisę statyti taip, kaip jie nori, jie nesijaučia turį teisę elgtis kaip tinkami su savo kaimynais. Priešingai, amerikiečių kultūroje manieros yra ypatingai svarbios, suprantamos kaip absoliuti taikaus bendrabūvio garantija. Amerikiečiai gerbia savo kaimynus, kalba mandagiai, visada šypsosi. Jei kas nors į juos atsitrenkia gatvėje, jie atsiprašo. Jie negali palikti nė vieno, net ir nepažįstamojo, nepalinkėję jam gražios dienos. Mandagumas yra pagrindinis principas visuose verslo susitarimuose. Trumpai tariant, amerikiečių manieros yra tam, kad žmonės sutartų tarpusavyje, o ne išsiskirtų. Šiuo būdu individualybė yra suvaržoma, todėl tą vietą užima vartotojiškais gestais reiškiama lingua franca (kalba, skirta susikalbėti žmonėms, kurių gimtosios skiriasi). Tai galima suprasti kaip norą apsisaugoti – tokiomis sąlygomis kiekvienam asmeniui kyla poreikis jaustis visiškai saugiu savo privačioje erdvėje, į kurią kuo mažiau kištųsi viešoji sfera.

Kai kalbame apie grožį, viskas absoliučiai priklauso nuo to, ar mes į jį žiūrime kaip į savęs išreiškimo būdą, ar kaip į savęs paneigimą. Jei mes žiūrime į jį antruoju būdu, tuomet išvados, kad tai yra subjektyvus dalykas, pradeda atkristi. Vietoje to grožiui tenka kitas vaidmuo – tai tampa viena iš mūsų bendro sutarimo stiprinimo priemonių, viena iš reikšmių, per kurią mes kuriame ir priklausome bendram ir visapusiškai sutariančiam pasauliui. Trumpai tariant, tai yra namų kūrimo dalis. Tai mes galime aiškiai matyti įsižiūrėdami į šeimos gyvenimo ritualus ir papročius. Stebėkite, kas vyksta, kai padengiate stalą valgiui. Tai nėra vien utilitarinis įvykis. Jei laikysite vien tokiu, tuomet neįvyks ritualas, ir visi šeimos nariai baigs pietauti pasigriebdami kiekvienas individualią porciją. Stalas yra dengiamas pagal preciziškas simetrijos taisykles, parenkant tinkamus įrankius, tinkamas lėkštes, tinkamus puodelius ir stiklines. Viskas yra skrupulingai daroma pagal estetikos normas, kurios netgi perduoda tam tikras šeimyninio gyvenimo reikšmes. Netgi tam tikri raštai ant lėkščių yra nusistovėję per keletą amžių, tai mums kalba apie ramybę, švelnumą, dalykus, kurie visada išlieka tokie patys. Labai daug pačių paprasčiausių dalykų ant stalo būdavo visada tokie patys, tačiau jie spinduliuodavo namų meilę, jaukumą. Jų kraštai nutrinti ir jie kalba prislopintais, nepretenzingais priklausymo kažkam tonais. Maisto serviravimas yra ritualinis veiksmas, per kurį liudijamos šeimos šeimos manierų ir estetinių vertybių tradicijos. Taip pat galima pamatyti dar vieną, ne tik estetinių vertybių, tęstinumą. Tai, ką jau romėnai žinojo kaip pamaldumą – momentas, kai atpažįsti, kad pasaulis nėra vien tavo rankose. Romėnų valgių metu dievai visada būdavo su jais, o krikščionys taip pat valgo su malone, nes prieš sėsdami patys, pasikviečia Dievą sėdėti tarp jų.

Šis pavyzdys mums pasako labai daug apie estetinio sprendimo ir grožio svarbą. Visų pirma tai rodo, kad grožis yra svarbiausias statant namus, taip pat svarbu statant atsižvelgti ir į bendrą aplinką. Kai atsiranda bendrumo motyvai, tuometmes ieškome normų ir konvencijų, kurias visi galime priimti. Paliekame už nugaros savo privatų apetitą ir subjektyvius pomėgius tam, kad pasiektume sutarimą, kuris kurtų bendrą pagrindą, atspindintį tai, kas mes esame ir ką mes darome. Tokiomis aplinkybėmis estetiniai nesutarimai nėra tokie paprasti kaip nesutarimai dėl maisto skonio (nors tai ne tiek nesutarimai, kiek skirtumai). Kai prieiname prie aplinkos kūrimo, neturėtume nustebti, kad estetiniai nesutarimai įplieskia aršius ginčus net ir Amerikoje, kur kiekvienas žmogus yra savo žemės suverenas.

Mes galime atmesti išvadą, kad grožis yra subjektyvus, nesvarstydami požiūrio, kad jis yra objektyvus. Subjektyvumo ir objektyvumo skirtumai nėra aiškūs. Norėčiau pasakyti, kad sprendimai grožio atžvilgiu išreiškia ir tai, kam mes racionaliai suteikiame pirmenybę. Kiek toli galime eiti racionalioje diskusijoje, priklauso nuo to, ką męs manome apie antrąją išvadą, kad grožis nėra svarbus.

Tai mane skatina grįžti prie kaimynų namo su šviečiančiomis kičinėmis dekoracijomis pavyzdžio. Šie dalykai svarbūs jam, taip pat ir man. Mano troškimas atsikratyti šių dalykų yra toks pat stiprus kaip jo noras juos išlaikyti. Gal jo noras net stipresnis, nes pagal mano skonį visi objektai turi derėti su aplinka. Štai čia yra vienas įrodymas, kad grožis yra svarbus, taip pat bandymas koordinuoti skirtingus skonius yra reikalingas statant bendrus namus, kuriant miestus, bendruomenes.

Planuojant miestų pastatus turėtų būti skiriama atintinkama vieta estetiniams sprendimams. Jane Jacobs žymiame darbe „Didžiųjų Amerikos miestų gyvenimas ir mirtis“, publikuotame 1961-aisiais, teigiama, jog miestai turi vystytis spontaniškai ir organiškai, rezultatai turėtų būti neplanuojami, gyventojai dėl miestų kūrimo turėtų tartis patys. Tik taip, anot jos, galėtų būti pasiekta taiki urbanistinio gyvenimo evoliucija. Tikras miestas yra statomas jo gyventojų, kiekvienas jo kampelis turi atspindėti tai, ko norėjo nesuskaičiuojama gyventojų daugybė, o ne tai, ką nusprendė saujelė ekspertų. Tai yra senosios Romos, Sienos ar Stambulo, kurie traukia modernius keliautojus, bruožai. Kai kurie urbanistai J. Jacob argumentus interpretuoja, kad estetinės vertybės turėtų būti paliktos vystytis savaime, kai kurie, atvirkščiai, tvirtina, kad jos pavyzdžiai gauna jėgą iš estetinių vertybių.

Turėtume aiškiai suprasti, kad senieji miestai, kuriais žavisi organinio kūrimosi šalininkė J. Jacob, parodo pačius tikriausius planavimo pavyzdžius. Žinoma, ne išsamaus planavimo, tačiau su įvairiomis naujų statinių įterpimo galimybėmis, taip, kad būtų nepažeidžiama formų, simetrijos tvarka. Tai aiškiai parodo Piaza Novana Romoje ir  Suleimanije mosque Istambule. Šie projektai yra absoliučiai motyvuoti ir kontroliuojami estetinių vertybių. Pagrindinis tai dariusių architektų rūpestis buvo įsilieti į egzistuojančią urbanistinę aplinką, siekti simetrijos su istoriškai nusistovėjusiu kontekstu. Jokia didesnė estetinė katastrofa, tiek Europoje, tiek Amerikoje, neištiko mūsų miestų, kaip modernistų idėja, kad pastatai turi išsiskirti iš savo aplinkos, taip deklaruoti savo originalumą. Kaip ir namuose, miestuose yra svarbios geros manieros. Geros manieros reikalauja kuklaus prisitaikymo prie kaimynų, kur kas labiau nei arogantiškų teiginių apie išskirtinumą. Didelius konkursus šiandien laimintys architektai, tokie kaip Frankas Geghry, Richardas Rogersas, Danielas Libeskindas, Normanas Fosteris – yra žmonės, kurie kuria tokius pastatus kaip Centre Beaubourg Paryžiuje ar Gughenheimo muziejus Bilbao, kurie išsiskiria iš savo aplinkos, Ego salos Jungtinių Valstijų jūroje.

Jane Jacobs taikinys buvo ne stilistinis šiurkštumas, o funkcionalizmas, pagal kurį pastatų statybos yra diktuojamos naudojimo tikslų, kad tai turėtų amžinai išlikti. Kadangi kalbame apie žmogaus gyvenimą, tokio dalyko kaip „amžinai“ nėra, galiausiai tie pastatai po 20 metų stovi apleisti, ir galiausiai ištisi miestai būna paliekami ir apleidžiami, kai miršta vietos pramonė. Šis poveikis Amerikoje yra priėjęs iki absurdiškų miestų zonų kūrimo įstatymų, kurie pramonę ištremia į vieną miesto dalį, įstaigas – į kitą, dar kitoje yra galimybė apsipirkti, o gyvenamieji rajonai dienos metu būna apleisti, be pagrindinių socialinės komunikacijos mazgų. Miestas, statomas pagal zonų kūrimo taisykles, miršta po pirmojo ekonominio šoko. Tai galima matyti žvelgiant į pavyzdžius nuo Bufalo iki Tampos. Kai tam tikros miesto teritorijos praranda savo funkcijas, tuomet jos tampa vandalizmo zonomis, galiausiai ten įsiveši smurtas ir žiaurūs nusikaltimai. Išvalydami miestų centrus nuo gyventojų, amerikiečiai juos palieka neapsaugotus, palieka vien klajokliškam gyvenimui, taip pat juose pristatoma daug pastatų, kurie neprisitaikytų jokio socialinio ar ekonominio pokyčio atveju.

Etologijos dėsnis, kuris sako, kad neprisitaikymas prie esamos aplinkos yra preliudas į išnykimą, galioja ir Amerikos visuomenei. Žvelgiant toliau, funkcionalistinis pastatų stilius, kur nėra nieko daugiau nei blokai ir kampai, atima iš gatvės pagrindinę funkciją – vietos, kur žmonės gali būti, gyventi. Gatvės su durimis, atsiveriančiomis iš namų, kurie šypsosi, yra miesto arterijos ir venos, plaučiai ir virškinimo traktas. Tai yra kanalai, kuriais teka visa komunikacija. Gatvės, kuriose žmonės gyvena, dirba ir meldžiasi atsinaujina savaime, lygiai taip, kaip tai daro gyvenimas. Nieko nėra svarbiau, nei ginti gatves nuo tapimo autostradomis, nuo blokinių pastatų plėtros ir nuo zonų kūrimo įstatymų, kurie trukdo natūralią gyvenimo miestuose tėkmę.

J. Jacob idėjose galima pamatyti tai, kas įrašyta dažnoje istorinėje pranašystėje, bet paprastai žmonės susizgrimba tik tada, kai būna per vėlu. Jos žinutę pastaraisiais metais pastebėjo ir patikslino  Jamesas Howardas Kunstleris, kuris „Niekur geografijoje“ (The Goegraphy of Nowhere) aprašo estetinę ir moralinę katastrofą amerikietiškoje urbanizacijoje. Kaip pavyzdžius pateikia amerikietiškas miestų skirstymo į zonas taisykles, kurios atitolina žmonių darbo ir atsipalaidavimo vietas, taip pat, kad dažnai įmonių tinklai būna trumpalaikiai, todėl greitai iš jų lieka vien apleisti griaučiai. Toliau Flosteris tęsė teigdamas, kad suburbanizacija, kuri yra vienintelė bendru sutarimu priimta galimybė išvengti nelaimės, nėra pakankamai tvari.

Nesvarbu, ar palaikome Kunstlerio scenarijų, tačiau klausimas, kurį iškėlė J. Jacobs, išlieka. Kaip mes išeisime iš sumaišties? Jei yra numatyta problema, kaip mes ketiname jos išvengti? Ar nėra jokio skirtumo tarp gero ir blogo plano? Ar nebuvo suplanuoti tokie miestai kaip Venecija, Efezas ir kiti urbanistiniai laimėjimai? Galbūt išmintingiausias atsakymas J. Jacob argumentui būtų įvardyti skirtumą tarp planavimo ir šalutinių apribojimų. Nors laisva ekonomika yra reikalinga, tačiau jei norime spręsti jos koordinavimo problemas, laisvė turi būti apibrėžiama įstatymų. Legalūs šalutiniai ribojimai užtikrina, kad neklestėtų sukčiavimai. Taip pat ir miestuose planavimas dažnai yra įvardijamas negatyviai, kaip šalutinių ribojimų sistema, o ne pozityviai, kaip būdas pasirūpinti, jei kas nors kur nors nutiktų.

Čia, man atrodo, galima pradėti kalbėti, koks grožis yra svarbus ir kur. Per laiką žmonės ištobulino stilius, modelius, kurie miestų pastatuose atlieka tokią pat funkciją kaip manieros tarp kaimynų. Kaimynas pagal anglosaksišką etimologiją yra tas, kuris statosi šalia. Pastatai, kurie stovi mūsų kaimynystėje, mums yra tokie pat svarbūs kaip mūsų kaimynai. Jie patraukia mūsų dėmesį ir veikia mūsų gyvenimus. Jie gali apsunkinti mus arba teikti nusiraminimą, jie gali būti tiek kaip kažko svetimo buvimas šalia, tiek namai. Estetinių vertybių funkcija architektūros praktikoje yra atlikti svarbiausią uždavinį, kad visi pastatai derėtų tarpusavyje savo aplinkoje, kad kiekvienas namas būtų kaimynystės kuriamos bendruomenės dalis. Pastatai turi derėti su savo aplinka, geros manieros jiems galioja taip pat, kaip ir žmonėms. Tradicija architektūroje yra svarbi, nes būtent ji perteikia praktinių žinių, kaip reikia elgtis kaimynystėje.

Architektūra nėra kaip poezija, muzika ar dailė – menas, kuris priklauso atsipalaidavimo ir prabangos pasauliui. Ji gyvuoja nepaisant estetinės vertės ir tik labai retais atvejais būna kūrybinė genijaus išraiška. Yra didžių architektūros darbų ir dažnai, tokie darbai kaip Mansarto ar Borominio bažnyčios, būna vieno žmogaus darbas. Tačiau dauguma architektūros darbų nėra didūs ir neturėtų veržtis tokiais būti, kaip ir paprasti žmonės neturėtų siekti genijaus privilegijų kontakte su savo kaimynais. Architektūroje svarbiausia yra mokytis iš liaudiško stiliaus – būtent jis įgalina kurtis miestus su atitinkančiais vienas kitą, nekonkuruojančiais tarpusavyje pastatais.

Amerikos miestai buvo kuriami naudojantis klasicizmo standartais, atkeliavusiais iš 3000 metų senumo tradicijos. Senos modelių knygos (tokios kaip 1797 m. Ir 1806 m. Bostone publikuotos Asherio Benjamino, kurių pagrindu buvo priimtas sutarimas dėl Naujosios Anglijos miestų, tarp kurių yra ir Bostonas, statymo modelio) statytojams siūlė formas, kurios buvo harmoningos ir suderintos, kurios nesugadintų ir nemenkintų gatvių, kur namai yra statomi. Tai mes ir matome Europos miestų gatvėse: tai nėra kažkoks bendrų visiems proporcijų nustatymas iš viršaus, bet organiškas gatvių augimas iš suderintų detalių atsikartojimo. Modernizmo klaida, mano galva, nėra tai, kad jis nekūrė didžių ar gražių pastatų – Ronchampo koplyčia, Frank Lloyd Wright pastatai įrodo, kad yra priešingai. Nėra patikimų modelių, kurie galėtų būti naudojami nepatogiose ar naujose situacijose ir galėtų padėti naujus dėmenis suderinti su jau esančiu urbanistiniu dekoru. Mūsų miestų degradacija yra rezultatas „moderniojo liaudiškumo“, kurio pagrindinis dalykas buvo sluoksnis horizontalių linijų su išsikišusiais, į akis krentančiais kampais, statoma neatsižvelgiant į esamą gatvės aplinką, be koherentiško fasado ir neatsižvelgiant į kaimyninius statinius. Kitais žodžiais tariant, degradacija, kurią mes liudijame ir kuri yra tikroji skrydžio į priemiesčius priežastis, kyla dėl to, kad kuriant miestus nebuvo estetinių apribojimų.

Kai nėra tokių ribojimų, kaina neturėtų būti skaičiuojama vien pagal žmonių, kurie turi gyventi ir dirbti besikuriančioje dykvietieje. Kaina mokama tiek mūsų gyvenamos aplinkos, tiek ekonomine sąskaita. Stiklo ir gelžbetonio blokai, statomi be fasadų ir abejingi tam, kaip jie dera su savo kaimynais, taip pat tokie pastatai yra ir ekologinė prapultis. Tradicinė architektūra koncentruojasi į formos visumą, į detales, kuriose yra įrašyta tai, ko reikia, kad žmogus susigyventų su pastatu. Taigi tradicinė architektūra prisitaiko prie mūsų. Ji atitinka mūsų poreikius ir teigia prieglobstį tam, ką mes darome. Ji išgyvena, kaip išgyveno Džordžtaunas ir Aleksandrijos senamiestis, tačiau, deja, tai buvo iki sprendimo skirstyti miestus zonomis. Modernūs statiniai yra statomi taip, kad nebūtų galima pakeisti tikslo, kam jie naudojami, tad architektų prognozuojama jų pastatų gyvenimo trukmė yra apie 20 metų. Kai statai turėdamas šią mintį omenyje, nepastatysi gyvenimui tinkamos vietos, juo mažiau galėsi sukurti tvarią kaimynystę. Tuo metu yra konstruojama be galo brangi ir ekologiškai kenksminga palapinė. Aplinkai tokie architektūriniai sprendimai yra pražūtingi, kiek energijos yra išeikvojimą statant tokį pastatą, griaunant ir pakeičiant toje pačioje vietoje kuo nors kitu.

Taip pat verta prisiminti didįjį žmogaus atradimą – langą. Tradicinių namų langai, pagaminti iš malonių, žmogui priimtinų medžiagų, yra tų pastatų akys. Karštu oru jie yra atidorami, kad būtų įleista šiek tiek vėjelio, tai užtikrina natūralią oro cirkuliaciją. Šaltu oru jie gali būti uždaryti. Jie papuošti paprastais bagetais ir yra tobulai atitinkantys mūsų akiai malonias proporcijas. Jie yra proporcingai integruoti į namo fasadą, tad lengva rasti atitinkamas duris ar palėpės langelį, kuris greta jų derėtų.

Modernių miestų pastatų langai jau nebėra akys, jie nesužmogina fasado. Jie nepasiūlo jokios formos ar modelio, kuris galėtų būti atkartojamas, ir nesufleruoja, kas galėtų ar negalėtų būti statoma šalia jų. Pastatas taip pat priklauso nuo per metus suvartojamos energijos, žiemą jį reikia šildyti, vasarą – vėsinti. Tačiau pastate visą laiką cirkuliuoja tas pats šildomas ar vėsinamas oras, kuriame užsikonservuoja ir įvairios ligos. Net yra atsiradęs terminas „sergančio pastato sindromas“, kuris mums kainuoja labai daug nedarbingumo dienų dėl padidėjusio tokiuose pastatuose dirbančių žmonių sergamumo. Rezultatas nėra vien estetinė katastrofa, yra ir ekologinė katastrofa. Tai iliustruoja vieną šiuolaikinio pasaulio bruožą – sunkų darbą, kad prarastume per istoriją turėtas žinias. Moderni liaudis, kuriai priimtini juodo stiklo pastatai, laikomi nematomų betono ir plieno konstrukcijų kelia abi grėsmes – tiek paties didžiausio nežinojimo, tiek ekologinę. O architektai ir jų teoretikai sudeda daug jėgų, kad pasiektų šį rezultatą.

Koncentravausi ties architektūra, nes būtent ji geriausiai iliustruoja socialinę, aplinkos ir ekonominę kainą, kurią mes sumokame, ignoruodami grožį. Tačiau yra ir kita kaina, kurią mes patiriame savo individualiuose gyvenimuose ir bendruomenėse. Tai estetinė kaina. Žmonėms reikia grožio. Jiems reikia pasaulyje jaustis namie, o su kitomis sielomis – bendrystėje. Tiek daug modernaus gyvenimo sferų – populiariojoje muzikoje, kine, televizijoje, literatūroje ir kalboje – grožis yra keičiamas vien dėmesį pasigrobiančiomis klišėmis. Mes esame nugręžiami nuo savęs pačių triukšmingų ir įžūlių gestų žmonių, kurie nori vien pasiglemžti mūsų dėmesį, bet nieko neduoti atgal.  Nors tai ir ne vieta ginčytis, tačiau galbūt reikėtų pasakyti, kad šis grožio praradimas, panieka jam yra vienas žingsnis į naują žmogaus gyvenimą, kuriame ėmimas pakeičia davimą, o migloti geismai – tikrą meilę.

catholiceducation.org vertė Vaiva Lanskoronskytė


Susiję straipsniai

Skaitiniai 3274401689972591164

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-02-10 23:08

    Koks gražus straipsnis

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-02-12 19:55

    Nelabai patiko. Elitizmas. Tą Vagnerį kiša. Ir dar vertimo liapsusiukų yra :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item