Kun. Robertas Urbonavičius. Taboro svajonė

Antrąjį gavėnios liturginio laikotarpio sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties Atsimainymo ant Ta...

Antrąjį gavėnios liturginio laikotarpio sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties Atsimainymo ant Taboro kalno slėpinį, kuomet keliems mokiniams buvo leista išvysti Jėzaus Šlovę: „Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.“ Greta Jėzaus atsiranda Mozė ir Elijas – dvi svarbiausios Senojo Testamento figūros, kurios simbolizuoja Įstatymą bei Pranašus. Galiausiai balsas iš Dangaus paskelbia: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Nenuostabu, kad apstulbintas šios mistinės patirties apaštalas Petras nusprendė pasilikti čia ilgam. Galima jį puikiai suprasti, visi daugiau ar mažiau esame išgyvenę tas akimirkas, kuomet norisi, kad jos niekada nesibaigtų: džiaugsmas, ramybė, nuostaba, pilnatvė – visa tai traukia kiekvieną žmogų. Ar ne dažnai ir mes pasakome: „viską, atiduočiau, visko užtektų, kad širdy tik būtų ramu.“ Mūsų skubančioje, neurotinėje visuomenėje, išgyventi ramybę tampa beveik neįmanomu iššūkiu, kuris įgyvendinamas tik atsitraukus į kokį kontempliatyvųjį vienuolyną ar į vienkiemį. Tačiau Bažnyčia pateikdama šį slėpiningą Evangelijos pasakojimą gavėnios pradžioje, mūsų žvilgsnius ir žingsnius kreipia link kito kalno, kito įvykio. Ant Golgotos kalno mes neišvysime Jėzaus atsimainymo: nei baltų drabužių, nei spindinčios veido. „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku <...> mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu.“ – taip kenčiantį Išganytoją apibūdino pranašas Izaijas. Nebuvo čia nei Mozės ir Elijo, tik du latrai, nukryžiuoti kartu su Jėzumi. Neaidėjo ir Tėvo balsas, tik Jėzaus šauksmas į tuštumą: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai ?“ Nenuostabu, kad čia nebuvo ir Petro siūlančio pastatyti palapines – jis apraudojo savo bailumą, nes tris kart išsigynė Mokytojo. Tačiau, kad ir kokia atrodė baisi ši vieta, būtent čia įvyko mūsų atpirkimas. Būtent čia, Jėzus „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“ – vėliau parašys apaštalas Jonas. Tai kas atrodė pralaimėjimas, buvo pergalė. Štai tikrasis atsimainymas – Viešpats prisiėmė mūsų tamsą, kad mumyse nušvistų Jo šviesa.

Kadaise dovanų gavau kryželį su užrašu: „Taboras be Golgotos būtų svajonė“. Tai tiesa. Mes turime gyventi ne vaikydamiesi svajonių, bet drąsiai pasitikdami visus gyvenimo sunkumus, kurių neišvengsime, žinodami, kad jei einame kartu su Viešpačiu, mums nėra ko bijoti. Mūsų Bažnyčia vadinama Ecclesiae militantis – Kovojanti Bažnyčia. Neturime gyventi ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo. Tikėjimas nėra tam, kad mums būtų gera ir patogu, bet tam, kad būtume perkeisti ir išganyti, taip padėdami perkeisti ir išganyti pasaulį. Šiandienos katalikų troškimas pasitraukti į saugias dvasingumo katakombas, atsisakant nešti Kristaus tiesą pasauliui, nes tai yra nepatogu ir galima nukentėti – tai tas pats troškimas pasilikti ant Taboro kalno ir nelipti į Golgotą, kur įvyko atpirkimas. Nebijokime.


„Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ – skelbia dangaus Tėvas (Komunijos antifona)

Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 5471693287194482688

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item