Irena Petraitienė. Achille Ratti - Pijaus XI istorinis apaštališkasis vizitas Lietuvoje

Rengiantis paminėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos įkūrimo 90-ąsias metines (1926), prasminga prisiminti, kad apaštališkąją kon...


Rengiantis paminėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos įkūrimo 90-ąsias metines (1926), prasminga prisiminti, kad apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“ paskelbęs popiežius Pijus XI (Ambrogio Damiano Achille Ratti), būdamas Varšuvos nuncijumi ir apašataliniu vizitatoriumi Rytų Europos kraštams 1920 m. vizitavo Lietuvą, lankydamasis Kaune buvo apsistojęs istoriniuose Žemaičių vyskupų rūmuose (M. Valančiaus g. 6, dabar Kauno arkivyskupijos muziejus).                    

Vatikano archyvo ir bibliotekos prefektui, Šv. Petro patriarchalinės bazilikos kanauninkui, trijų daktaratų, 100 mokslinių darbų autoriui mons. Achille Ratti 1918 m. kovą buvo labai netikėtas popiežiaus Benedikto XV pranešimas. Skiriamas ne tik Lenkijos, bet ir kitų Rusijos jungą nusimetusių Rytų Europos kraštų apaštališkuoju vizitatoriumi. Niekada savęs nelaikęs tinkamu diplomato pareigoms, Šv. Tėvą prašė nuo tos misijos atleisti. „Kada monsinjoras manai išvažiuoti?“ – taip atsakė Benediktas XV.

Norėdamas savo misijai geriau pasiruošti, mons. A. Ratti keletą mėnesių diena iš dienos Vatikano valstybės sekretoriato archyve studijavo vizituotinų kraštų – Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Rusijos – Katalikų Bažnyčios gyvenimo problematiką.

Iš Romos mons. Ratti išvyko gegužės 19 d. Tikintis rasti papildomų žinių, stabtelta Vienos ir Miuncheno nunciatūrose, kelioms dienoms sustota Berlyne. Gavus leidimą lankytis ir veikti vokiečių kariuomenės užimtuose kraštuose, kelionės tikslas pasiektas gegužės 29-ąją.

Tada buvo pradėta ruoštis minėti Varšuvos arkivyskupijos įkūrimo šimtąsias metines. 1918 m. birželio 19–21 d. į metropolijos jubiliejui skirtą vizitatoriaus mons. Ratti pirmininkaujamą vyskupų konferenciją atvykęs Seinų vyskupas A. Karosas įteikė kun. J. Matulaičio MIC prašymą neskirti jo Vilniaus vyskupu. Tačiau, kaip pažymi kun. dr. J. Vaišnora MIC („Šv. Sosto atstovo Ratti vizitas Lietuvoje ir Latvijoje“, Bruklinas, 1982), vizitatorius, žinodamas, kad popiežiaus Benedikto XV sprendimas pakeistas nebus, tuokart nieko neatsakė. Bet spalio 11 d. atsiųstoje telegramoje ir lapkričio 22 d. išsamesniame laiške J. Matulaičiui pranešė, kad: „Jo Šventenybė Benediktas XV suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant bulių, tuojau iš katalikų vyskupo priimti šventimus ir užimti Jums paskirtą vyskupo sostą…“

Šv.Tėvo atstovas, savo vizitacijas pradėjęs nuo Čenstakavos, išsyk ėmė žvalgytis ir į kitus jo sričiai paskirtus Rytų Europos kraštus. Artimiausia ir svarbiausia buvo katalikiškoji Lietuva. Nors jau buvo pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, tačiau dar buvo valdoma vokiečių Oberesto karinės valdžios. Todėl A. Ratti rašo Rytų fronto vyr. vadui, Bavarijos sosto įpėdiniui Leopoldui raštą, prašydamas leidimo aplankyti Lietuvą. Deja, 1918 rugsėjo 5 d. atsakymas neigiamas, motyvuojant, kad lietuviai iš Varšuvos atvykusiam vizitatoriui būtų nepalankūs. Tačiau lapkritį, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, į Varšuvą leidimas vykti į Vilnių atėjo. Bet vėlgi – vokiečių traukimasis, bolševikų slinkimas į Vakarus… Vizitatoriaus mons. A. Ratti sekretorius mons. Hermenegildas Pellegrineti (vėliau kardinolas) gruodžio 14 d. savo užrašuose pažymi: „Kelionė į Lietuvą pradingo. Atrodė, kad viskas užtikrinta – lenkų karo ministeris davė automobilį, buvo vokiečių pasas… Bet šį rytą snigo. Sniegas smulkus, sausas ir landus. Leitenantas Pagovski pranešė, kad vykti negalima. Taip antrą kartą ši kelionė, tiek kartų bandyta, dingo.“

1918-ųjų pabaigoje Lomžoje vykstant R. Jalbžykovskio konsekracijai, mons. Ratti vėl susitiko Seinų vyskupą A. Karosą. 1919 m. gegužę ganytojo siunčiamas kan. J. Narijauskas nuvykęs į Varšuvą apaštaliniam vizitatoriui įteikti oficialų kvietimą aplankyti Seinus, taip rašė: „Monsj. Ratti buvo labai patenkintas Seinų vyskupo pasiuntiniu ir mielai teikėsi virš valandos su juo kalbėtis. Vizitatorius teisinosi, kad į Seinus vis dar neatvyko, nors tris kartus buvo rimtai pasiruošęs. Deja, sutrukdžiusios kitos rimtos kliūtys... Teiravosi, ar daug nukentėjo Seinų kraštas nuo karo, kas dabar ten valdo, kaip žmonės jaučiasi, ar turi maisto ir panašiai. Beatsakinėdamas nepajutau, kad skundžiuosi lenkų skriaudomis, lietuviams daromomis ir praeityje padarytomis...“

1919 m. gegužės 9 d. Vilniaus vyskupo J. Matulevičiaus-Matulaičio „Dienoraštyje“ rašyta: „Sukviečiau pas save kapitulą. Tariausi, ar neverta nuvažiuoti man Varšuvon pas JE Msgr. Ratti vizitatorių. Visi sutiko, kad reikia. Pavojus dabar Vilniui negresia, taigi galiu važiuoti.“ Kun. J. Vaitkevičiaus MIC lydimas vysk. J. Matulaitis Varšuvą pasiekęs gegužės 11 d. gyvu žodžiu vizitatoriui išdėstė, kokia yra vyskupijos padėtis, kokie sunkumai ir vargai. Tų pačių metų pavasarį vizitatorius viešėjo Vilniuje kaip vyskupo J. Matulaičio asmeninis svečias. „Msgr. Ratti čia būdamas, – laiške Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui rašė J. Matulaitis, – štai ką sakė ir prašė, kad prie progos aš Jums tai praneščiau: „Jei Kauno J.E. vyskupas matytų, kad mano (Ratti) atvykimas Kaunan yra reikalingas ir naudingas, tegul man praneša, o aš pasistengsiu Kaunan nuvykti.“

1919 birželio 13-ąją popiežius Benediktas XV mons. Ratti nominavo Lepanto arkivyskupu ir Šv. Tėvo nuncijumi Lenkijoje, tačiau ir toliau kitiems kraštams jis liko apaštališkuoju vizitatoriumi. 

xxx

Varšuvos nuncijus arkivysk. A. Ratti, žinodamas, kad 1919 m. kovo 19 d. J. Pilsudskis užėmė Lietuvos sostinę Vilnių, kad į politinę kovą buvo įsitraukusi ir dvasininkija, kantriai laukė progos susidaryti pilnesnį vaizdą ir visa kuo asmeniškai įsitikinti. Ir staiga 1920 m. sausio 19 d. į nunciatūrą atvykęs J. Pilsudskio adjutantas grafas Potockis praneša, kad Lenkijos valstybės viršininkas, maršalas Pilsudskis sausio 22–23 d. kviečia nuncijų su juo drauge vykti į Vilnių. Po mėnesio kardinolui P. Gaspari arkivysk. Ratti rašytame pranešime apie priežastis, kurios, nepaisant sudėtingos politinės padėties, paskatino priimti pakvietimą, pažymėta: „Kelionei, kuriai netikėtai turėjau apsispręsti, buvau, ačiū Dievui, jau truputį pasiruošęs, šalia kai kurios skaitybos ir pasikalbėjimų su vysk. J. Matulaičiu, kun. Narjausku, kun. Viskanta, kun. Kulviečiu, taip pat ir iš tikro antplūdžio pranešimų, informacijų, apeliacijų ir kontrapeliacijų, protestų iš vyskupų pusės, dvasiškijos, pasaulietinės valdžios ir eilinių tikinčiųjų, paskirų asmenų ir bendruomenių. Nebereikia sakyti, kad šis pasiruošimas (kaip ir visi pasiruošimai iš tolo) neapsaugojo manęs nuo netikėtumų.“

Atvykus į Vilnių, geležinkelio stotyje maršalo Pilsudskio ir nuncijaus arkivysk. Ratti laukė žmonių minia. Svečius, kaip rašė kun.dr. J. Vaišnora MIC, pasveikino Lenkijos užsienio reikalų ministras K. Skirmuntas, aistringoje kalboje nepraleidęs progos išplūsti „Kauno Tarybą“. Toji kalba buvusi „kartus jau nebeatgaivinamos praeities apraudojimas“, – savo atsiminimuose rašė mons. Pellegrinetti. Iš stoties aukštieji svečiai nuvyko į Aušros Vartus, kur dvasininkijos ir žmonių minios akivaizdoje įvyko nemaloni staigmena: Ratti ir Pilsudskiui suklupus prieš altorių, turėjo būti atidengtas stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Zakristijonas Gabrielius Gylys (vėliau tapęs marijonu) bandė patraukti virvutes, kuriomis atidengiamos užuolaidos, bet nepavyko. Pribėgo Aušros Vartų klebonas, bet ir jam nepasisekė. Pilsudskis susinervinęs pakilo ir išėjo iš koplyčios. Nuncijus palaimino žmones iš koplyčios balkono, ir taip tos iškilmės baigėsi. Išėjus aukštiems svečiams, Aušros Vartų klebonas dar kartą patikrino virvutes – viskas gerai, paveikslą, kaip visada, buvo galima atskleisti. Tą „stebuklą“ lietuviai aiškino taip: Dievo Motina nenorėjusi pasirodyti Pilsudskiui, kuris prieš gerą pusmetį ir visa jo svita, pravažiuojant Aušros Vartus, net kepurių nenusiėmė… O lenkai aiškino, kad Marija nenorėjusi pasirodyti nuncijui, nes buvo nepatenkinta jo planu vykti į Kauną.

Nuncijus arkivysk. Ratti, apsistojęs Vilniaus vyskupo J. Matulaičio namuose, iš karto pradėjo aiškintis, kaip pasiekti Kauną. Tarp lenkų okupuoto Vilniaus ir Kauno nebuvo tiesioginio susisiekimo nei telefonu, nei telegrafu. Teko naudotis Berlyno tarpininkavimu. Arkivysk. Ratti būtent šiuo keliu pranešė vysk. Karevičiui norįs aplankyti Kauną ir prašė susisiekimo priemonių nuo demarkacijos linijos. Kol kelionės į Kauną reikalas paaiškėjo, galėjo arčiau susipažinti su Vilniumi.

Sekmadienį, sausio 25 d., pontifikalines Šv. Mišias nuncijus aukojo Katedroje, kitą dieną jau prie atidengto Švč. M. Marijos paveikslo Aušros Vartuose, po to priėmė įvairias delegacijas (buvo ir kapitulos delegacija, reikalavusi, kad vysk. J. Matulaitis būtų atšauktas iš Vilniaus), paskui universiteto, Kunigų seminarijos lankymas. O vakare susitikimas su Vilniaus vyskupijos dvasininkija. Nors vysk. J. Matulaičio karšta sveikinimo kalba sulaukė pritariančių plojimų, tačiau… Lotyniškai užgiedojus „ad multos annos“, visi choristai darniai atsiliepė, o lenkiškai užtraukus „sto lat“, pusė salės tylėjo. Mons. Pellegrinetti rašė, kad nuncijus Ratti „pagautas galbūt nelabai laimingo įkvėpimo, tarė žodį, aiškindamas posakį „Polonia semper fidelis“ (Lenkija visuomet ištikima) ne tam, kad iškeltų lenkus, bet kad paskatintų likti vertus savo katalikiškų tradicijų“. Mat lietuviai kunigai nuncijaus žodį su kartėliu komentavo: „Lenkija visuomet ištikima, Lietuvos vardą panaikinusi.“ Vėliau nuncijus arkiv. Ratti, sužinojęs, kad lietuvių kunigų Vilniuje yra beveik tiek pat kiek lenkų, savo pranešime Romai teisinosi: „Iš mano pusės buvo kvailystė, kurios, tikiu, nebūčiau padaręs, jei būčiau tinkamai ir laiku įspėtas. Bet Viešpats ją leido mano vertam ir išganingam pažeminimui.“

Lietuvių nuotaikos pasikeitė, kai kitą dieną nuncijus aplankė lietuvių Šv. Mikalojaus bažnyčią, „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnaziją, kur galėjo savo tėviškus jausmus išlieti ir lietuviams. Dėmesio, be abejo, susilaukė ir lenkiškos švietimo įstaigos. Laisvą nuo vizitų ir priėmimų laiką skyrė ilgiems ir, pasak mons. Pellegrinetti, karštiems pokalbiams su vyskupu J. Matulaičiu. Nuncijus, kaip Šv.Sosto atstovas, nors ir žinodamas, kokie surizgę lietuvių ir lenkų santykiai, laikėsi nuomonės, kad dvi katalikiškos tautos turėtų taikiai gyventi. O vyskupas Jurgis dviejų tautų išsiskyrimo priežastis aiškino, remdamasis konkrečia politine padėtimi. Tą skirtumą pabrėžė ir nuncijaus palydovas mons. Pellegrinetti: „Bet kas daryti, kad lietuviai patriotai lenkams buvo „litvomanai“, o lenkai buvo vadinami „panpolonistais“.

Viešint Vilniuje žavėtasi Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo šventovėmis, Šv. Jono bažnyčia, pasak aukšto svečio, „su kolonų ryšuliais ir nepaprastai elegantiško polėkio varpine“. Būdamas patyręs alpinistas arkivysk. A. Ratti net labai šaltą dieną mielai kopė į Gedimino pilies kalną, kur išsitarė, jog net Monte Rosa (4638 m. aukščio) labiau nejutęs, kaip spindintis oras – tarsi pilnas ledo adatų – bado veidą.

xxx

Nors Kauną, sužinojus, kad Vatikanas atsiunčia, kaip buvo tikėtasi, ne nuolatinį atstovą, o vizitatoriumi paskirtą Varšuvos nuncijų, ir plovė nuomonių banga, tačiau sveikas protas nugalėjo. Apie tai atsiminimuose rašydamas vysk. J. Staugaitis pažymėjo, jog vyriausybė, Lietuvos Taryba, dvasininkija vieningai nutarė Šv. Tėvo atstovą arkivyskupą A. Ratti priimti su derama pagarba. Todėl į Vilnių per Berlyną buvo pranešta, kad svečias Kaune yra laukiamas ir kad 1920 m. sausio 29-osios rytą, septintą valandą, Vievyje jam bus skirtas traukinys į Kauną. Apaštališkąjį vizitatorių lydėję sekretorius mons. H. Pellegrinetti, marijonas kun. J. Vaitkevičius ir mons. A. Viskantas tikėjosi netrukus pasiekti Kauną.

Deja, kelionė užtruko: Lentvaryje teko krautis malkų, Vievyje užšalo vanduo, Kaišiadoryse prie vieno garvežio reikėjo prikabinti kitą. Taip vietoj numatytų poros, tik po dešimties valandų kelionės, 1920 sausio 29-osios vakare Kauno žalumynais išpuoštoje geležinkelio stotyje garbingąjį svečią sutiko vysk. Pr. Karevičius, užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Pr. Liatukas, Valstybės Tarybos pirmininkas St. Šilingas ir vicepirmininkas, Vasario16-osios signataras kun. J.Staugaitis, komendantas plk. A. Birontas, dvasininkijos atstovai ir didelis būrys kauniečių.

Apaštališkasis vizitatorius tokio sutikimo nesitikėjo. Jis nebuvo diplomatinis Šv. Sosto atstovas, akredituotas prie Lietuvos vyriausybės, todėl manė atvykęs vizituoti ne civilinės, o tik bažnytinės valdžios. Bet valdžios viršūnių sutikimas rodė, kad jis priimamas kaip Šv. Sosto atstovas Lietuvai.

Pasibaigus sutikimo ceremonijai, svečias buvo palydėtas į Žemaičių vyskupų rūmus M. Valančiaus gatvėje, kur gyveno vysk. Karevičius ir kur jam buvo paruošta apsistojimo vieta. Čia jau buvo susirinkusi Kauno kapitula ir keli vyskupo pakviesti svečiai, tarp jų buvęs vysk. J. Staugaitis rašė, jog vakarienė buvo gana kukli, be kalbų ir tostų. Jos metu aukštasis svečias laikėsi santūriai, nors nuncijus lengvai kalbėjo vokiškai ir prancūziškai, vyravo lotynų kalba. Tvyrojo ir tam tikra įtampa. Juk nuncijui arkiv. Ratti vykstant į Kauną, Vilniaus ir Kauno lenkai skundikai galvojo, kad jis suspenduos vysk. Karevičių, Kaune nenakvos ir vėl tuoj grįš į Vilnių. Toks gandas pasiekė ir vysk. Karevičių. Galbūt todėl vyskupo ir nuncijaus pokalbį kan. J. Narjauskas vėliau viename pranešime pavadino „audringu“, o mons. Pellegrinetti „opių ir erzinančių klausimų svarstymu“.

Pats vysk. Pranciškus Karevičiaus savo atsiminimuose rašė taip: „Vakarienę pavalgius, kapitulai išėjus, aš svečią įsivedžiau į savo kabinetą ir ištraukęs iš kišenės apaštalinio vizitatoriaus iš Varšuvos pirm poros mėnesių rašytą laišką, atsiprašiau, kad į jį neatsakiau. Tame laiške jis įspėja, kad vis daugiau ateina skundų, esą kunigai iš sakyklų siundo žmones išžudyti lenkus, prašo, kad aš „positivis argumentis“ įrodyčiau, kad tai netiesa.

Paskaitęs iš jo laiško tą pastabą ir reikalavimą, prabilau: „Ekscelencija, tamsta pirmiau iš denuncijantų pareikalauk, kad jie „positivis argumentis“ įrodytų tada, kur ir kokie kunigai taip pasielgė.“

Į tai arkiv. Ratti atsakė: „Visgi dėl to, kad taip skundžiasi, turi būti bent pusė tiesos.“

Tada aš ištraukiau iš kišenės kan. Narjausko man iš Romos pasiųstas fotografijas, kuriose vaizduojamas miškas, jame būrys žmonių, kunigas arnote su asista besėdįs, o kitas kamžoje ir stuloje bekalbąs kažką žmonėms. Puolė tas fotografijas žiūrėti ir mons. Pellegrinetti, ir kun. Viskantas, klausinėjo, kas čia vaizduojama.

Atsakiau, kad čia vaizduojamos lenkų pamaldos miške, netoli Seinų. Arkiv. Ratti susijaudinęs pradėjo mosikuoti abiem rankom ir protestuoti: kaip galėjo tai pramanyti ir kaip galima tokiam pranešimui tikėti…“

Kitas opus klausimas buvo Kauno benediktinių vienuolynas, į kurį nuo seno buvo priimamos tik dvarininkų ir didikų dukterys lenkės. Todėl atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno benediktinės, pasak vysk. J. Staugaičio, tapo „placuvka“, (forpostas), kur lietuvaitės buvo ne tiek lavinamos vienuolių dvasia, kiek lenkinamos.

Vysk. Karevičius atsiminimuose pažymėta: „ Benediktinės rašo skundus į Varšuvą dėl jų persekiojimo. Nuncijus, matyt, žymia dalimi jais patikėjo. Dėl to jis pareiškė norįs rytoj aplankyti vienuoles benediktines, o po to 10 val. celebruoti katedroje pontifikalines Mišias. Aš jam pateikiau vienuolyno vizitacijos aktus, kuriuos surašė kan. Jokubauskis, pasirašė vizitatoriai kan. Paltarokas ir kun. Alekna. Abu su mons. Pellegrinetti kibo į tuos aktus, o aš atsisveikinau… Rytojaus dieną arkiv. Ratti, mons. Pellegrinetti, kan. S.Jokubauskio lydimi, pėsčiomis nuėjo į benediktinių vienuolyną, kur užtruko virš valandos. Į katedrą šv. Mišioms jau atvykęs prezidentas, keli ministrai, Tarybos pirmininkas ir vicepirmininkas, todėl vysk. Karevičiui teko siųsti namų durininką P. Čėsną, kad svečius paragintų…“

Apie Šv.Sosto atstovą arkiv. A. Ratti ingresą į Kauno katedrą vysk. Karevičius detaliai dėstė savo atsiminimuose: „Aš su kapitula, kaip reikalauja ceremonialas, sutikau jį ir po baldakymu įvedžiau į bažnyčią. Aplankius Švč. Sakramentą ir jam atsiklaupus prie didžiojo altoriaus, atgiedojau pontifikalo ingresui skirtas maldas, nuvedžiau iki vyskupo sosto ir paprašiau jame atsisėsti, o patsai, kiek paėjęs, su mitra ir pastoralu rankoje, prabilau į jį: „Palaimintas, ateinantis Viešpaties vardu. Osana aukštybėse!“

Per ingreso iškilmes vysk. Karevičius aukštąjį svečią pasveikino gražiai parengta lotynų kalba, priminė Apaštalų Sosto su Lietuva santykius, pradedant nuo senųjų kunigaikščių laikų. Baigdamas vyskupas pasidžiaugė, kad nepriklausoma Lietuva vėl gali atnaujinti santykius su Apaštalų Sostu, kad lietuviai laimingi, galėdami pasveikinti Šv.Tėvo pasiuntinį.

Lotyniškai žodį taręs arkiv. A. Ratti pažymėjo: „Jūsų vargai, jūsų sunki padėtis Apaštalų Sostui žinomi. Šv. Tėvas pakartotinai man sakė: „Eik, išklausyk ir pranešk Lietuvos žmonių dvasios reikalus“. Aš pakartotinai apie tai esu galvojęs, apie tai esu svajojęs, ir štai šiandien aš, menkiausias žmogus, atstovauju jums Šv. Tėvą...“

„Visi pastebėjome, – rašė vysk. J. Staugaitis, – jog svečias, kad ir ne jaunas turi gražų stiprų balsą ir gieda griežtai laikydamasis nustatytų melodijų. Taip pat stebėjomės, kad JE vizitatorius, būdamas šiltos Italijos gyventojas, taip lengvai pakelia mūsų šaltį, nes celebravo pasivilkęs po violetine sutana gal tik kokį megztuką. Mums, kailiniais apsitaisiusiems, nebuvo šilta, o kad celebrantas jaustųsi sušalęs, nebuvo matyti.“

Po iškilmingų pamaldų sugrįžus į vyskupo rūmus, arkiv. Ratti pusryčiaudamas papasakojo apie kai kuriuos lenkių benediktinių nusiskundimus ir sulaukė konkretaus paaiškinimo. Vysk. Karevičiui paliko įspūdį, kad po pusryčių, arkiv. Ratti priėjo prie vysk. Motiejaus Valančiaus portreto ir balsiai ištarė: „Volončiauskas.“

Arkiv. Ratti, vysk. Karevičiaus ir kelių kitų dvasininkų lydimas, aplankė Žemaičių kunigų seminariją, kur jį sutiko rektorius prel. J. Matulevičius-Maironis. Išpuoštoje salėje jau laukė susirinkę profesoriai ir klierikų choras, pagiedojęs „Gratulamur Tibi“. Maironis, lotyniškai tardamas sveikinimo žodį, pareiškė viltį, kad ryšys su Roma jau bus tiesioginis, be tarpininkų. „Tuo būdu Roma sužinotų, kad mūsų dvasininkai, net jaunesnieji, nėra, kaip, rasit, mūsų priešų pranešama, apsikrėtę siauru nacionalizmu ar kitais per daug pasaulietiškais pradais. O jei jie eina su žmonėmis, tai dėl to, kad nenori jiems likti svetimi, nenori palikti ganytojais be ganomųjų.“

Po rektoriaus kalbos klierikų choras pagiedojo „Tu es Petrus“. Arkiv. Ratti iš širdies dėkodamas sakė, kad gražesnio sutikimo jis negalėjęs laukti, nes, kur širdis, ten daugiau nieko nereikia.

Suteikęs Šv. Tėvo palaiminimą jau buvo beišeinąs, bet klierikai dar pagiedojo jėzuito kun. B. Andruškos sukurtą kantatą. Vizitatorius sustojo ir išklausė ją iki galo. Atsisveikindamas tarė prancūziškai: Adieu, sans adieu, vadinasi – iki pasimatymo. (Kai 1922 m. vasario 6 d. kardinolas A. Ratti buvo išrinktas popiežiumi, seminarijos rektorius J. Maironis didžiojoje seminarijos salėje, ties Katedra, iš kurios jis kalbėjo, pastatė marmuro lentą su lotynišku tekstu, skelbiančiu, kad iš šios vietos yra kalbėjęs popiežius Pijus XI, tebebūdamas dar apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai.)

Iš seminarijos nuncijus nuvažiavo susitikti su prezidentu. Aplankė vyriausiąjį kariuomenės vadą, užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus ir prancūzų misijos šefą.

Tuoj po antros valandos aukštam svečiui pagerbti vysk. Karevičius suruošė iškilmingus pietus. Dalyvavo valstybės prezidentas, Valstybės Tarybos pirmininkas St. Šilingas, ministrai L. Noreika, A. Voldemaras, V. Čarneckis, visi kapitulos nariai. Vysk. Karevičius savo atsiminimuose aprašo, kaip jis svečius susodinęs prie stalo: vienoje stalo pusėje – arkiv. Ratti, jo dešinėje – prof. Voldemaras, kairėje – Maironis. Ir tuoj pat pareiškia abejonę: „Gal Nuncijus, matydamas mane ir vysk. Skvirecką atsisėdusius greta Prezidento, padarė išvadą, kad esava glaudžiau susiję su savo vyriausybe, negu su Apaštalų Sosto atstovu?..“

Pietų metu buvo pasakyta kalbų – sveikinimų. Po ilgokai užsitęsusių pietų nuncijus skubėjo grįžti atgal į Vilnių, nes per Berlyną gavo dvi raginančias telegramas. Prieš išvykdamas arkiv. Ratti vysk. Karevičiui raštu suteikė įgaliojimą apeliacine bažnytinio teismo instancija laikyti Seinų vyskupijos tribunolą, nes Mogiliovo bažnytinis teismas buvo nepasiekiamas.

Vizitatorių palydėti į geležinkelio stotį vysk. Karevičius paskyrė du itališkai kalbančius kunigus Klemensą Šovą ir Stanislovą Jokūbauskį. 
Šį kartą prie demarkacijos linijos jokių kliūčių nebuvo, ir 1920 m. sausio 30 d. vėlai naktį aukšti svečiai jau buvo Vilniuje, o po vidurnakčio išvyko į Varšuvą, iš kur nuncijus arkiv. Ratti, kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, vysk. Karevičiui, Respublikos prezidentui ir Valstybės Tarybos prezidiumui atsiuntė padėkos raštus.

xxx                                     

Apaštalinis vizitatorius arkiv. A. Ratti norėjo aplankyti ir Latviją, kur buvo aktualių bažnytinių reikalų. 1920 m. kovo vidurį į Varšuvą atvykusi Latvijos vyriausybės delegacija tartis su lenkais dėl šiaurinės Latvijos sienos, atgal į Rygą grįžtant pakvietė kartu važiuoti ir vizitatorių. Laimingai pravažiavus Gardiną, vizitatorius atvyko į „ gražų ir svetingą Vilniaus miestą“. Čia lenkų generolas jam nepatarė su latvių delegacija tęsti kelionės per Daugpilį. Reikia vykti per Kauną – kelionė būsianti saugesnė. Arkiv. Ratti toks maršrutas patiko, nes labai norėjo savo akimis pamatyti Lietuvos gamtovaizdį.

Mons. Pellegrinetti rašė, kad šis sustojimas Vilniuj buvo malonesnis už pirmąjį, nes „šį kartą nereikėjo vynioti į kamuolį surizgusių politinių ir religinių siūlų“. Iš Vilniaus Ratti išvyko 1920 m. kovo 18 d., lydimas savo sekretoriaus ir kan. Juozapo Kuktos. Kadangi Kaišiadoryse reikėjo ilgiau sustoti (atrodo, kad čia lenkų traukinys buvo pakeistas lietuviškuoju), tai apaštališkasis vizitatorius su palydovais aplankė Kaišiadorių statomą naują bažnyčią (ji vėliau virto katedra), pasimeldė senojoje medinėje bažnytėlėje, užėjo pas kleboną kun. J. Varną, kuris padavė svečiams pasirašyti knygą. Šio Kaišiadoryse apsilankymo arkiv. Ratti neužmiršo ir popiežiumi būdamas: 1936 m. naujos Kaišiadorių katedros pašventinimo proga atsiuntė dovaną – didelę brangią monstranciją.

Kaune pernakvojo vysk. Karevičiaus namuose ir 1920 m. kovo 19 d. ryte traukiniu kun. St. Jokūbauskio lydimas išvyko į Mažeikius. Traukinys, velkamas duslaus garvežio, davė progos arkiv. Ratti stebėti lietuvišką gamtovaizdį, „toje ūkių ir ganyklų Žemaitijoje, kuri šimtmečiais daugeliu atžvilgių pasiliko nepakitusi“. Kun. Jokūbauskis svečiui aiškino Žemaitijos istoriją nuo Mindaugo laikų, kovas su kryžiuočiais, žemaičių krikštą ir vėlesnę istoriją iki paskutiniųjų laikų….
Kokie konkretūs Šv. Tėvo atstovo apaštalinio vizitatoriaus arkiv. A.Ratti Kaune apsilankymo rezultatai? Dr.kun. J. Vaišnora MIC dėstė taip: „1920 m. birželio 28 d. vysk. Karevičius gavo iš Varšuvos nunciatūros raštą, pranešantį, kad Vienuolių kongregacija yra nusprendusi, jog Kauno benediktinių vienuolynas išimamas iš vietos vyskupo jurisdikcijos ir ateityje bus tiesioginėje Šv. Sosto žinioje, o jurisdikciją tam vienuolynui vykdys nuncijus.“
1921 m. balandžio 26 d. Kauno katedra pakelta į bazilikos rangą. 1921 m. lapkričio 20 d. Vatikano valstybės sekretorius kard. P. Gasparri vysk. Karevičiui pranešė, kad jėzuitas Antoninas Zecchini yra paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms.

Vysk. J. Staugaitis savo atsiminimuose komentavo, jog arkiv. Ratti apsilankymas Lietuvoje – nepaprastos reikšmės istorinis faktas: Nepriklausomoje Lietuvoje pirmąkart apsilankė Šv.Tėvo pasiuntinys. Tasai pasiuntinys – tai būsimasis popiežius: „Popiežius Pijus XI buvo didelio proto žmogus. Jis, atvykęs į Kauną, tuoj susivokė situacijoj ir jautėsi labai nejaukiai. Šiaip Pijus XI buvo gyvo temperamento žmogus ir santykiuose su žmonėmis kad ir korektiškas, bet nuoširdus.“

Savo lankymąsi Lietuvoje Pijus XI prisimindavo ir pabrėždavo, priimdamas audiencijoje tiek atskirus asmenis, tiek maldininkų grupes. Kun. dr. Vaišnora atsiminimuose rašė: „1935 m. teko palydėti marijonų vienuolijos vyr. vadovą t. A. Cikoto į privačią audienciją pas pop. Pijų XI. Pagal protokolą, po t. Cikoto buvau įleistas į popiežiaus darbo kambarį ir aš. Sveikindamas atsiklaupiau prie kėdėje ant tam tikro paaukštinimo sėdinčio popiežiaus. Jis uždėjo ranką man ant galvos ir paklausė, iš kur esu kilęs. Atsakiau iš Marijampolės. O Marijampolė ar toli nuo Kauno? Apie 50 km. Kaune esu buvęs. Dabar Kaunas tikriausiai yra pasikeitęs, išgražėjęs. Juk tai dabar Lietuvos sostinė.“ 1936 m. pavasarį prel. Ladas Tulaba kartu su kitais Romoje studijuojančiais lietuviais kunigais buvo priimti popiežiaus Pijaus XI audiencijoje: „Jo Šventenybė paklausė manęs, ar aš nebūsiu iš Kauno arkdiecezijos, kai atsakiau, kad esu iš Vilkaviškio diecezijos, pareiškė apgailestavimą, kad nė vieno nėra iš Kauno ir pridūrė: „O mes buvome Kaune. Esame pirmasis popiežius, kuris asmeniškai lankėsi Lietuvoje. Tikėkimės, kad nebūsiu paskutinis.“ 

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6085249346196134859

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item