Dom Gueranger. Dvasinės pratybos gavėnios laiku

Per šias keturiasdešimt atgailos dienų, kurios atrodo tokios ilgos mūsų sugedusiai prigimčiai, Jėzus nepaliks mūsų vienų. Jis tarsi buvo...


Per šias keturiasdešimt atgailos dienų, kurios atrodo tokios ilgos mūsų sugedusiai prigimčiai, Jėzus nepaliks mūsų vienų. Jis tarsi buvo pasitraukęs nuo mūsų per tas tris septuagezimos savaites, kai viskas bylojo apie nuodėmingo žmogaus prakeikimą, bet šis Jo pasitraukimas mums turėjo išeiti į naudą. Tai pamokė mus drebėti iš baimės prisiminus Dievo rūstybę. „Pagarbi Viešpaties baimė yra išminties pradžia.“ (Ps 110, 10.) Mes įsitikinome, kad tai tiesa. Mumyse prabudo atgailos dvasia, nes mes išsigandome.

Praleidę tris septuagezimos savaites mąstydami apie savo dvasinį silpnumą ir žaizdas, kurias mumyse padarė nuodėmė, turėtume būti pasirengę įžengti į ką tik Bažnyčioje prasidėjusį atgailos laikotarpį. Dabar jau aiškiau suprantame Dievo teisingumą ir šventumą, taip pat pavojus, tykančius neatgailaujančios sielos. O kad mūsų atgaila būtų rimta ir patvari, atsisveikinome su tuščiais džiaugsmais ir pasaulio menkniekiais. Pelenų trečiadienį mūsų puikybę sutramdė pranašystė, kad mūsų kūnas netrukus bus kaip tie pelenai, kuriais mūsų kakta buvo pažymėta kaip mirties atminimu. „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę sugrįši.“ (Pr 3, 19.)

O dabar įsižiūrėkime į dieviškąjį objektą, kurį mums pateikia šventoji liturgija. Tai Emanuelis, tas pats Jėzus, bet nebe kaip mielas kūdikis, kurį garbinome Prakartėlėje. Jis išaugo į vyrą pačiame jėgų žydėjime ir viskuo tapo panašus į nusidėjėlį, drebantį ir besižeminantį prieš dieviškąją didybę savo Tėvo, kurį mes įžeidėme ir kuriam Jis dabar aukoja save kaip atsiteisimo Auką. Jis myli mus broliška meile; matydamas, kad atėjo mūsų atgailos laikas, jis ateina pradžiuginti mus savo buvimu ir pavyzdžiu. Mes rengiamės praleisti keturiasdešimt dienų pasninkaudami ir susilaikydami nuo mėsos ‒ Jėzus, būdamas pati nekaltybė, atlieka tokią pat atgailą. Mes laikinai atsitoliname nuo pasaulio malonumų ir tuštybių ‒ Jėzus pasitraukia nuo žmonių draugijos. Mes ketiname uoliau dalyvauti dieviškose apeigose ir karščiau melstis nei anksčiau ‒ Jėzus praleidžia keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų melsdamasis kaip labiausiai nusižeminęs maldautojas; ir visa tai dėl mūsų. Mes mąstysime apie savo praeities nuodėmes ir su sielvartu jas apraudosime ‒ Jėzus kenčia už jas ir apverkia jas dykumos tyloje, tarsi pats būtų jas padaręs.

Vos gavusį Krikštą iš šv. Jono rankų, šv. Dvasia nuvedė Jį į dykumą. Atėjo laikas Jėzui pasirodyti pasauliui; bet pradžioje Jis mums duoda labai svarbią pamoką. Jis palieka šventąjį pirmtaką ir besigėrinčias minias, regėjusias, kaip Šventoji Dvasia nusileido ant Jo, ir girdėjusias Tėvo balsą skelbiant, kad jis yra Jo mylimasis Sūnus; Jis juos palieka ir išeina į dykumą. Netoli Jordano yra gruoblėtas kalnas, vadinamas Kvarantanu. Nuo jo matyti derlinga Jericho lyguma, Jordanas ir Negyvoji jūra. Į šios laukinės uolos urvą įeina Dievo Sūnus, jo vienintelė draugija bus tik nebylūs žvėrys, pasirinkę tą olą savo pastoge. Jis neturi maisto, kuriuo galėtų numalšinti alkio skausmą; rūsti uola negali duoti jam gerti; jo vienintelis guolis - akmuo. Čia jis ruošiasi praleisti keturiasdešimt dienų, po kurių jis leis angelams jį aplankyti ir atnešti maisto.

Taigi mūsų Išganytojas eina pirma mūsų šventuoju gavėnios keliu. Jis iškentė visą jos nuovargį ir sunkumus, kad mes, kai būsime pašaukti eiti siauru gavėnios atgailos keliu, galėtume turėti Jo pavyzdį, nutildantį savimeilės ir puikybės atsikalbinėjimus, sofizmus ir pasibjaurėjimą. Jėzaus duodama pamoka pernelyg aiški, kad nesuprastume; įsakymas atgailoti už nuodėmę parodytas labai akivaizdžiai, todėl negalime pasiteisinti nežinojimu. Taigi sąžiningai priimkime Viešpaties mokymą ir juo vadovaukimės. Jėzus apleidžia dykumą, kurioje praleido keturiasdešimt dienų, ir pradeda viešąją veiklą žodžiais, skirtais visiems žmonėms: „Darykite atgailą, nes čia pat dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17.). Neužkietinkime savo širdžių šiam kvietimui, kad neištiktų mūsų baisi grėsmė, slypinti mūsų Atpirkėjo žodžiuose: „Jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.“ (Lk 13, 3.)

Atgailą sudaro sielos gailestis ir kūno apmarinimas; šie du dalykai yra esminiai. Siela norėjo nuodėmės, kūnas dažnai bendradarbiavo nusidedant. Be to, žmogus yra sudarytas iš sielos ir kūno, todėl abu turi parodyti pagarbą savo Kūrėjui. Kūnas dalinsis su siela arba dangaus džiaugsmais, arba pragaro kančiomis, todėl negali būti jokio tinkamo krikščioniško gyvenimo ar rimtos atgailos ten, kur kūnas nedalyvauja drauge su siela.

Tačiau tik sielos dėka atgaila tampa tikra. To moko Evangelija pasakojimu apie sūnų palaidūną, Magdaleną, Zachiejų ir šv. Petrą. Siela turi būti pasiryžusi atsisakyti bet kokios nuodėmės; ji turi nuoširdžiai liūdėti dėl padarytų nuodėmių; ji turi nekęsti nuodėmės, vengti į nuodėmę vedančių progų. Šventasis Raštas šį vidinį nusiteikimą apibūdina tam tikru žodžiu, kuris vėliau paplito visame krikščioniškame pasaulyje. Tas žodis nuostabiai išreiškia nuo savo nuodėmių nusigręžusios sielos būseną. Tai atsivertimas. Todėl krikščionis gavėnios metu turi stengtis sužadinti savo širdyje gailestį ir žiūrėti į tai kaip į visų savo gavėnios pratybų pagrindą. Tačiau jis turi atminti, kad ši dvasinė atgaila bus tik apgaulė, jeigu jis neapmarins ir kūno. Tegul jis apmąsto Išganytojo duotą pavyzdį: Jėzus liūdi ir apverkia mūsų nuodėmes, bet taip pat atperka jas savo kūno kentėjimais. Todėl Bažnyčia, neklystanti savo Dieviškojo Mokytojo valios aiškintoja, mums sako, kad Dievas nepriims mūsų širdies atgailos, jeigu jos nelydės pasninkas ir susilaikymas.

Tad kaip klysta tie krikščionys, kurie pamiršta savo praeities nuodėmes arba lygina save su tais, kurių gyvenimas, jų manymu, yra daug nedoresnis. Šitaip jie tampa patenkinti savimi ir nemato jokios žalos ar pavojaus tame lengvame gyvenime, kuri ketina nugyventi! Jie jums pasakys nematą reikalo galvoti apie savo praeities nuodėmes, nes yra atlikę gerą išpažintį! Argi gyvenimas, kurį jie nuo to laiko gyvena, nepakankamai įrodo jų uolų pamaldumą? Ir kodėl kas nors turėtų jiems kalbėti apie Dievo teisingumą ir apsimarinimą? Todėl gavėniai prisiartinus jie rūpinasi gauti visokias nuolaidas. Santūra kelia pernelyg daug nepatogumų, pasninkas kenkia sveikatai, tai trukdys atlikti įprastus darbus, tai reikš didžiulį nukrypimą nuo jų įprasto gyvenimo būdo, be to, yra tiek daug žmonių, kurie yra geresni už juos, bet niekada nepasninkauja ir nesilaiko santūros įstatymo. O kadangi jiems nė neateina į galvą prie Bažnyčios skirtų atgailų prijungti kokias nors papildomas atgailos pratybas, tokie asmenys palaipsniui, patys to nesuvokdami praranda krikščionišką dvasią.

Bažnyčia mato šį gąsdinantį antgamtinio uolumo sunykimą, bet ji puoselėja tai, kas dar liko, kasmet lengvindama gavėnios papročius. Vildamasi, kad išsaugodama tai, kas dar liko, ji ilgainiui vėl pamatys šių papročių suklestėjimą, ji palieka Dievo teisingumui tuos savo vaikus, kurie neklauso jos patarimų, kaip jau dabar galima numaldyti Visagalio rūstybę. Deja! Šie jos vaikai, apie kuriuos mes kalbame, yra visai patenkinti savo būkle ir niekada nepagalvoja savo elgesio vertinti pagal Jėzaus ir šventųjų pavyzdžius arba pagal nekintančias krikščioniškos atgailos taisykles.

Žinoma, esama išimčių, bet kokios jos retos, ypač dideliuose miestuose! Nepagrįsti prietarai, tušti pasiteisinimai, blogi pavyzdžiai – visa tai skatina žmones nesilaikyti gavėnios. Ar ne liūdna girdėti, kai žmonės, paklausti, kodėl nepasninkauja ar nesilaiko santūros, atsako, jog tai nepatogu? Tačiau jie pamiršta, kad pasninko bei susilaikymo tikslas ir yra tai, kad šis „nuodėmės kūnas“ (Rom 6, 6) kentėtų ir jaustų nepatogumą. O ką jie atsakys Teismo dieną, kai mūsų Išganytojas parodys jiems, kaip netgi turkai, brutalios ir geidulingos religijos sekėjai, turėjo drąsos kiekvienais metais trisdešimt dienų laikytis griežtos Ramadano askezės?

Bet didžiausias kaltintojas bus jų elgesys. Tie patys žmonės, kurie įtikinėja save, esą jie neturi pakankamai jėgų laikytis gavėnios susilaikymo ir pasninko netgi dabartine, sušvelninta forma, nė nemirktelėdami ištveria nepalyginamai daugiau vargų dėl kokių nors laikinųjų gėrybių ar žemiškų džiaugsmų. Tie nelaimingieji, kurie prarado sveikatą vaikydamiesi lengvabūdiškų ir pavojingų malonumų, būtų išsaugoję visas savo jėgas, jeigu būtų vadovavęsi Dievo ir Jo Bažnyčios įsakymais, o ne noru patikti pasauliui. Tačiau į gavėnios nesilaikymą žiūrima taip abejingai, jog dėl to nejaučiama nė menkiausios sąžinės graužaties; ir tie, kurie dėl to kalti, ginčysis, kad Viduramžiais gyvenę žmonės galbūt ir galėjo laikytis gavėnios, bet šiais laikais tai neįmanoma. Jie drąsiai tai sako nepaisydami to, jog Bažnyčia taip ženkliai sušvelnino gavėnios pasninką, pritaikydama jį prie dabartinės kartos fizinio ir moralinio silpnumo! Kaip tai įmanoma, kad žmonės, kurie buvo išmokyti savo tėvų tikėjimo arba į jį atversti, gali pamiršti, kad gavėnios laikymasis yra esminis katalikybės bruožas ir kad protestantams ėmus ją reformuoti XVI amžiuje vienas iš pagrindinių jų nusiskundimų buvo, esą ji primygtinai reikalauja iš savo vaikų apsimarinti pasninku ir susivaldymu!

Bet ‒ kas nors paklaus ‒ argi nebūna teisėtų priežasčių būti atleistam nuo gavėnios pasninko? Būna, ir šiandien tai pasitaiko daug dažniau negu ankstesniais amžiais ‒ dėl mūsų fizinio silpnumo. Vis dėlto lieka didžiulis pavojus apsigauti. Jei turime pakankamai jėgų pakelti didžiausius vargus siekdami patenkinti savo savimeilę, kodėl esame per silpni laikytis santūros? Jei net menkiausias nepatogumas atitraukia mus nuo atgailos, kaip atsiteisime už savo nuodėmes? Juk atsiteisimas turi būti skaudus mūsų prigimčiai. Mūsų gydytojo nuomonė, kad pasninkas mus nusilpnins, gali būti klaidinga. O jeigu ji teisinga, argi ne kūno apmarinimo ir siekia Bažnyčia, žinodama, kad mūsų siela tik laimės pajungusi kūną savo valdžiai? Vis dėlto tarkime, kad lengvata mums reikalinga; tarkime, kad raidiškai laikydamiesi gavėnios įstatymo pakenktume savo sveikatai ar apleistume savo luomo pareigas. Tačiau ar tokiu atveju stengiamės kitais atgailos darbais pakeisti tuos, kurių mūsų sveikata neleidžia laikytis? Ar jaučiame liūdesį ir nusižeminimą, kad nesame pajėgūs prisijungti prie ištikimų Bažnyčios vaikų ir drauge nešti gavėnios disciplinos jungą? Ar prašome mūsų Viešpatį suteikti mums malonę kitais metais dalytis mūsų brolių krikščionių nuopelnais ir laikytis tų šventų papročių, kurie sielai suteikia tikrumo, kad ji sulauks Dievo gailestingumo ir atleidimo? Jei taip elgiamės, lengvata nepadarys žalos mūsų dvasiniam gėriui; ir kai ateis Velykų šventė, kviesdama tikinčiuosius dalyvauti jos didžiuosiuose džiaugsmuose, galėsime su pasitikėjimu užimti vietą šalia tų, kurie pasninkavo, nes, nors mūsų kūno silpnumas neleido jiems prilygti išoriškai, mūsų širdis liko ištikima gavėnios dvasiai.

Iki šiol mes kalbėjome apie gavėnios nesilaikymo žalą pavieniams asmenims ir ypač katalikams; dabar trumpai pakalbėkime apie įtaką, kurią šis nesilaikymas daro visai tautai ar valstybei. Maža likę socialinių klausimų, kurie nebūtų deramai ir karštai aptarti šio amžiaus rašytojų, pašventusių savo talentus vadinamosios politinės ekonomijos studijoms; ir mus dažnai stebina, kad jie praleido šį mus itin dominantį dalyką – gavėnios panaikinimo padarinius visuomenės gyvenimui. Kas atsitinka pašalinus paprotį, kuris labiau nei bet kuris kitas palaiko visuomenės sąmonėje gyvą moralinio gėrio ir blogio jausmą, priversdamas tautą kasmet atsiteisti už nuodėmes? Nereikia gilaus proto, kad pamatytum, kuo skiriasi dvi tautos, iš kurių viena kasmet laikosi keturiasdešimties dienų atgailos pasninko, atsiteisdama už Dievo įsakymų pažeidimą, o kita iš principo atmeta šį iškilmingą atsiteisimą. O pažvelgus į šį klausimą iš kitos pusės, ar nereikia nuogąstauti, kad per didelis gyvulinio maisto vartojimas labiau silpnina, o ne stiprina sveikatą? Mes įsitikinę, kad ateis laikas, kai vegetariška, o ne mėsiška dieta bus laikoma svarbia priemone išsaugant žmogaus kūno jėgas.

Taigi, Bažnyčios vaikai, drąsiai laikykimės gavėnios atgailos. Sąžinės ramybė yra būtina krikščionio gyvenime, tačiau ji pažadėta vien tikrai atgailojančioms sieloms. Prarastas nekaltumas bus atgautas nuolankiai išpažinus nuodėmes ir gavus kunigo išrišimą, bet tegul tikintieji saugojasi pavojingos klaidos, kad jiems nieko nebereikią daryti gavus atleidimą. Tegul jie prisimena iškilmingą įspėjimą, kurį jiems davė Šventoji Dvasia Šventajame Rašte: „Nebūk per daug tikras dėl atleistos nuodėmės!“ (Sir 5, 5.) Mūsų įsitikinimas, kad mums atleista, turi būti proporcingas mūsų širdies atsivertimui; kitaip tariant, kuo labiau nekenčiame savo praeities nuodėmių ir kuo rimčiau trokštame daryti atgailą už jas visa likusį gyvenimą, tuo labiau pagrįstas mūsų tikėjimas, kad už jas atleista. Kaip moko Šventasis Raštas, žmogus nežino, ar jis vertas meilės, ar neapykantos (žr. Koh 9, 1); bet tas, kuris palaiko savyje atgailos dvasią, turi pagrindo viltis, kad Dievas jį myli.

Antra vertus, drąsų Bažnyčios priesako laikytis gavėnios pasninko ir susilaikymo vykdymą turi lydėti kiti du ypač geri darbai, kuriems Dievas taip dažnai mus ragina Šventajame Rašte. Tai malda ir išmalda. Kaip žodžiu „pasninkas“ Bažnyčia vadina bet kokį apsimarinimą, taip žodis „malda“ apima visas maldingumo praktikas, kuriomis siela palaiko ryšį su Dievu. Dažnesnis pamaldų lankymas, kasdieninis dalyvavimas Mišiose, dvasinis skaitymas, amžinųjų tiesų ir Kristaus kančios apmąstymas, pamokslų klausymasis ir, svarbiausia, artinimasis prie Atgailos ir Šventosios Eucharistijos sakramentų – tai yra pagrindinės priemonės, kuriomis tikintieji turėtų aukoti Dievui maldos prievolę šiuo šventuoju laikotarpiu.

Išmalda apima visus gailestingumo darbus artimui ir yra sutartinai rekomenduojama Bažnyčios šventųjų daktarų, kaip būtinas gavėnios pasninko ir maldų papildymas. Dievas išmaldą padarė prievole ir maloningai susiejo ją su savimi – artimui parodytas gailestingumas siekiant patikti Kūrėjui bus atlygintas taip, tarsi tai būtų padaryta pačiam Dievui. Tai parodo, koks patvarus ir šventas ryšys turėtų egzistuoti tarp visų žmonių. Iš tikrųjų, jis yra toks būtinas, kad mūsų Dangiškasis Tėvas nepriims meilės iš jokios širdies, kuri atsisako parodyti gailestingumą; kita vertus, Jis priima kiekvieno krikščionio išmaldą kaip tikrą ir kaip suteiktą Jam, kai šis artimui padarytu gailestingumo darbu iš tiesų pripažįsta ir pagerbia tą aukščiausią vienybę, kuri žmones padaro viena šeima, vadovaujama Dievo, kaip jos Tėvo. Todėl gailestingumo darbai, padaryti šia intencija, nėra tik žmogiško gerumo aktai, bet tampa kilniais religiniais veiksmais, kurių tiesioginis objektas yra Dievas, ir turi galios numaldyti jo Dieviškąjį Teisingumą.

Tačiau yra dar viena priemonė, padėsianti mums užsitikrinti didžiąsias gavėnios malones; tai vienumos ir atsiskyrimo nuo pasaulio dvasia. Mūsų kasdienis gyvenimas, t. y. toks, kokį įprastai gyvename likusį metų laiką, taip pat turi būti paveiktas šio švento atgailos laikotarpio, kitaip išganingas įspūdis, kurį mums padarė šventoji Pelenų trečiadienio apeiga, greitai išblės. Todėl krikščionis per gavėnią turėtų sau uždrausti visus tuščius pasilinksminimus, pramogas ir vakarėlius, kurie tokie įprasti šiandieniniame pasaulyje. O dėl teatrų ir pokylių, tai jie, dėl savo galios padaryti didžiulę žalą, laikytini Pasauliu iš didžiosios raidės, ir nė vienas, vadinantis save Kristaus mokiniu, neturėtų juose dalyvauti, nebent jį įpareigotų būtinybė ar visuomeninė padėtis. Tačiau jei kas nors šiuo šventuoju atgailos ir susimąstymo laiku savanoriškai įstums save į tokius pavojus, paniekins savo, kaip krikščionio, vardą ir duos pagrindą manyti, jog nebetiki, kad privalo atsiteisti Dievui už kokias nors savo nuodėmes. Pasaulis (turime omenyje krikščioniškąjį pasaulį) atsisakė visų tų išorinių gedėjimo ir atgailos ženklų, kurių, kaip skaitome, buvo laikomasi Tikėjimo amžiais. Na ir tebūnie. Bet vienas dalykas niekada nesikeičia ‒ Dievo teisingumas ir žmogaus pareiga patenkinti tą teisingumą. Kad ir kaip pasaulis maištautų, dieviškasis nuosprendis yra neatšaukiamas: „Jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.“ (Lk 13, 3.) Tai Dievo žodžiai. Galbūt tarsite, kad mažai kas šiandien kreipia į juos dėmesį, bet kaip tik dėl tos priežasties daugelis pražūna. Taip pat ir tie, kurie šių žodžių klauso, neturėtų pamiršti įspėjimo, duoto paties mūsų Dieviškojo Išganytojo Seksagezimos sekmadienio evangelijoje. Viešpats papasakojo palyginimą apie tai, kaip kai kurios sėklos yra sumindžiojamos praeivių arba sulesamos padangių sparnuočių, kaip kitos nukrinta į akmenuotą dirvą ir sudžiūsta, o dar kitas nustelbia erškėčiai. Būkime išmintingi ir negailėdami pastangų tapkime ta gera žeme, kuri ne tik priima dieviškąją sėklą, bet duoda šimteriopą derlių artėjančioms Velykoms. <…>

Drąsiai ženkime atgailos keliu, ir palaipsniui mus nušvies dangiškoji šviesa. Jei dėl savo nuodėmių esame toli nuo Dievo, šis šventas laikotarpis bus mums tuo, ką šventieji vadina Apsivalymo gyvenimu, ir suteiks mums tą skaistumą, kuris leis mums pamatyti mūsų Viešpatį pergalės prieš mirtį šlovėje. Jeigu, priešingai, mes jau gyvename Apšvietimo gyvenimą; jei per tris septuagezimos savaites mes narsiai tyrinėjome savo vargingumo gelmes, gavėnia suteiks mums aiškesnį vaizdą To, kuris yra mūsų Šviesa; ir jei mes galėjome atpažinti savo Dievą Betliejaus Kūdikyje, mūsų sielos akys atpažins Jį dieviškajame dykumos Atgailautojuje arba krauju paplūdusioje Kalvarijos Aukoje.

Susiję straipsniai

Straipsniai 1956146103516473083

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item