Vidmantas Valiušaitis: „Vis dar nesuprantama faktografijos svarba vertinant istoriją“

Vienas iškiliausių antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvių Juozas Brazaitis kaip ir v...

Vienas iškiliausių antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvių Juozas Brazaitis kaip ir visa Laikinoji vyriausybė šiandien susilaukia kaltinimų kolaboravimu su naciais ir dalyvavimu žydų žudynėse. Pirma tokių įtarimų banga mūsų dienomis Lietuvoje nusirito po 2012 metais įvykusio iškilmingo J. Brazaičio palaikų perlaidojimo Lietuvoje. Antrą kartą – šią vasarą, iškart po sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo. Kartu su kitais lietuvių rezistentais (K.Škirpa, J.Noreika) šiandien kaip karo nusikaltėlis neretai pateikiamas ir pats J. Brazaitis. Vykstančios diskusijos provokuoja nepatogius klausimus. Ar iš tiesų kritiškai vertiname Laikinosios vyriausybės vadovą? Ar esame išsivadavę iš sovietinio istorinio pasakojimo apie 1941-ųjų įvykius Lietuvoje? Ar mokame savo istoriją? Šiais ir kitais klausimais kalbamės su rezistencijos studijoms ilgus metus paskyrusiu žurnalistu, filologu, knygos „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai“ autoriumi Vidmantu Valiušaičiu. 

- Juozo Brazaičio asmenybė Lietuvoje, bent tarp jaunimo, nėra gerai žinoma. Mokykliniuose vadovėliuose jis viso labo paminimas kaip Laikinosios vyriausybės vadovas, o žiniasklaidoje paprastai nuskamba kaltinimų fone. Kas tai per žmogus profesine ir politine prasme?

- Tai ryški asmenybė, tampriai susijusi ne vien su XX a. lietuvių kova už laisvę, bet ir su literatūrologija, pedagogika, literatūros dėstymu mokykloje bei universitete. Tai buvo visų pirma talentingas literatūros mokslininkas, populiarus pedagogas, išraiškingas publicistas, o tik paskiau 1941 m. birželio sukilimo iškeltos Laikinosios vyriausybės švietimo ministras ir faktiškasis ministras pirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai prezidento Valdo Adamkaus 2009 m. birželio 26 d. jis po mirties apdovanotas aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Apie savo įsijungimą į politiką J. Brazaitis yra sakęs: „Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.“

J. Brazaitis labiausiai žinomas kaip pasipriešinimo svetimųjų viešpatavimui simbolis, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos ideologas. Daugeliui žinoma jo rezistencijos istorijos knyga „Vienų vieni“. Tačiau kaip literatūrologas, o ypač – pedagogas, literatūros mokytojas, jis žinomas mažiau, nors būtent literatūros sritis J.Brazaičiui buvo artimesnė ir jį traukė. Išeivija sugebėjo išleisti J. Brazaičio „Raštų“ šešiatomį, tuo metu nepriklausoma Lietuva deramo dėmesio jam vis dar nėra parodžiusi.

- 2011 metais rašėte: „Apie Juozo Brazaičio reikšmę lietuvių tautos rezistencijai byloja ir tai, kad jį sovietai persekiojo visą gyvenimą. Dvasiškai naikino ir po mirties, bandydami suversti atsakomybę jam ir Laikinajai Lietuvos vyriausybei dėl nacių nusikaltimų okupuotoje Lietuvoje. Šmeižtas nesiliovė net ir tada, kai JAV Kongreso komisija nustatė, kad kaltinimai J.Brazaičiui nepagrįsti.“ Sakyčiau, nepaprastai iškalbinga citata, nuo kurios galima atsispirti. Visų pirma, ką reiškia „suversti atsakomybę dėl nacių nusikaltimų“? Juk Laikinoji Vyriausybė skelbėsi turinti valdžią Lietuvoje tuo pačiu laikotarpiu, kai šalyje prasidėjo žydų žudynės. Ar ji nėra atsakinga?

- Pirmiausiai Laikinoji vyriausybė niekada nesiskelbė „turinti valdžią”. Sukilėliai paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaraciją, o Laikinoji vyriausybė sutiko prisiimti istorinę naštą tą deklaraciją bandyti įgyvendinti. Kaip tai 1918 m. darė Augustino Voldemaro vyriausybė, stojusi vykdyti Lietuvos Tarybos nepriklausomybės deklaracijos, kaip 1990 m. – Kazimieros Prunskienės vyriausybė, siekusi Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Kovo 11-osios akto įgyvendinimo. Nei vienas iš tų kabinetų tikros valdžios svertų tada neturėjo. Vien tautos lūkesčius, ryžtą ir politinę valią tuos lūkesčius vykdyti.

Ar Laikinoji Vyriausybė atsakinga už tai, kas vyko okupuotoje Lietuvos teritorijoje 1941 m. birželio ir liepos mėnesiais? Atsigręžkime į ne taip tolimus įvykius. Ar 1991-ųjų Lietuvos vyriausybės atsakingos už tai, kad Sausio 13-ąją Vilniuje buvo pralietas kraujas, kad liepos 31-ąją buvo išžudyti Medininkų posto muitininkai, kad eidami pareigas žuvo pasienietis Gintaras Žagūnis, savanoris parlamento sargybinis Artūras Sakalauskas? Ar vyriausybė turėjo galių tuos žmones apsaugoti, bet to nedarė, todėl jie žuvo? 

Neturėjo. Kadangi Lietuvoje šeimininkavo ir jos teritoriją kontroliavo Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos. Priešingai. Tie žmonės ėjo saugoti praktiškai beginklės vyriausybės vien savo sąžinės balso vedini, sąmoningai prisiimdami ir su tuo susijusią riziką. Suprato, kad tuo metu buvo lemtingai sprendžiamas klausimas: pavyks lietuviams išsikovoti teisę patiems lemti savo likimą ar ir toliau už mus tai darys kiti?

Panašią dilemą sprendė ir 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriai, kurių kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais žuvo per 2000 asmenų. Nepriklausoma Lietuvos valstybė XX amžiaus pabaigoje buvo atkurta antrąsyk, nors aukų irgi išvengti nepavyko. Vis dėlto jų buvo 100 kartų mažiau.

Tuo metu J. Ambrazevičiaus vyriausybė okupacinės valdžios buvo užgniaužta ir bandymas atkurti nepriklausomybę žlugo. Netgi nepaisant to, kad 1941 m. birželio sukilimas pareikalavo maždaug tiek pat ar net daugiau aukų, nei 1918-1920 m. nepriklausomybės kovos. Laikinosios vyriausybės padėtis buvo nepalyginamai sunkesnė tiek už 1918 m., tiek ir už 1990 m. vyriausybių padėtį. Kadangi ji atsirado ne tik jau vykstančio didelio karo sąlygomis, bet dar ir vienai okupacijai keičiant kitą.

Esant tokioms sąlygoms – neturint nei karinių pajėgumų, nei finansinių išteklių, nei politinio palaikymo iš šalies – veikti buvo be galo sunku. Laikinosios vyriausybės pasirodymas politinėje scenoje prieštaravo ir sovietų, ir nacių interesams. Todėl ir vieni, ir kiti nedelsiant ėmėsi jai kenkti, kiek tomis sąlygomis įstengė. Ne veltui savo veikalą J. Brazaitis pavadino “Vienų vieni”. Sukilėlių politinis 1941 m. birželio 23 d. pareiškimas apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą sukėlė tiek sovietų, tiek nacių įtūžį. Lietuvą nusiaubusi ir iš šalies bėganti sovietų valdžios administracija sadistiškai ir tulžingai keršijo negalėjusiems išsivaduoti politiniams kaliniams ar į jos nagus pakliuvusiems sukilėliams. Naciai, vos sužinoję apie be jų sutikimo lietuvių paskelbtą vyriausybę, akimoju internavo Berlyne buvusį ministrą pirmininką Kazį Škirpą ir savo politinėms struktūroms davė nurodymą nepalaikyti jokių santykių su Laikinąja vyriausybe. Tikėdamiesi, kad politiškai izoliuota ji netrukus žlugs savaime.

Kaltinti Laikinąją vyriausybę dėl žydų žudynių yra nesusipratimas, paremtas senos tarybinės istoriografijos propagandinės klišės nenuilstamu kartojimu ir ignoruojant esminį veiksnį – lietuvių savarankiško valstybingumo aspiracijas. Laikinoji vyriausybė siekė atkurti Lietuvos valstybę, ne persekioti žydus ar keršyti rusams. Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje nei sukilimo, nei Lietuvos Laikinosios vyriausybės nebuvo, bet žydų persekiojimai vyko ir ten. Todėl, kad „žydų klausimas” nebuvo jokios vietinės administracijos, o tik išskirtinai nacių politikos reikalas. Tuo metu naciai, gerai suprasdami vykdą siaubingą nusikaltimą, stengėsi įtraukti į jį kuo daugiau vietinių žmonių ir jais prisidengti. Žinoma, tai neatleidžia į holokausto nusikaltimą įsivėlusių žmonių nuo atsakomybės. Tačiau nesąžininga tuo pretekstu kaltinti visus už Lietuvos laisvę kovojus žmones. Taip 50 metų elgėsi sovietų propaganda. Dabar privalu jau atskirti pelus nuo grūdų.

Istorikas Arvydas Anušauskas yra gerai išnagrinėjęs vadinamąjį “Lietūkio” garažo atvejį ir parodęs, kaip nacių agentai, vadovaujami Kybartų vokiečio Juozo Surmo, organizavo tą parodomąjį linčo teismą. Laikinoji vyriausybė tomis chaoso dienomis, kai viena kariuomenė traukėsi, kita veržėsi į kraštą, kai gatvėse praktiškai dar vyko susišaudymai, neturėjo jokių priemonių apsaugoti visuomenę nuo panašių incidentų. Kodėl pasaulis Lietuvos nepriklausomybės nepripažino iš karto po 1990 m. kovo 11-osios? Todėl, kad ji nekontroliavo savo teritorijos ir virš jos nuolat kabojo sovietų Damoklo kardas, kuris galėjo bet kurią akimirką tą vyriausybę sužlugdyti. Tai ką kalbėti apie 1941 m. birželį, kada siautė karas, kada birželio 14-18 dienomis nieko dėti žmonės dar buvo grūdami į gyvulinius vagonus ir vežami į Sibirą, o to paties mėnesio 23-26 dienomis jau panikos apimti ta pačia kryptimi bėgo jų kankintojai, baudėjai ir represijų vydytojai?

Daugiausiai ką galėjo padaryti Laikinoji vyriausybė, tai įspėti visuomenę nesiimti keršto akcijų ir nebandyti suvedinėti sąskaitų be teismo. Tą ji ir padarė. Bet užkardyti viso to ji paprasčiausiai neturėjo priemonių.

Istorinius įvykius ir reiškinius kartais sunku suprasti dėl tos priežasties, kad juos vertiname dažnai iš savo šiandieninio žinojimo aukštumos. 1941-ųjų birželį žmonės dar nieko nežinojo nei apie slaptuosius Molotovo-Ribentroppo pakto protokolus, nei apie holokaustą, nei apie būsimąjį Trečiojo reicho kolapsą. Negalima užmiršti, kad Hitlerio, kaip politinio lyderio, autoritetas tuo metu buvo zenite. Žurnalas „Time” 1939 m. sausio 2 d. buvo paskelbęs jį 1938 metų žmogumi. Nesistengdami ar nepajėgdami įsigilinti į istorinį to meto kontekstą, niekada nesuprasime veiksnių, lėmusių vienus ar kitus to meto žmonių veiksmus.

- JAV kongreso komisija nustatė, kad kaltinimai Brazaičiui nepagrįsti. Ar galima pristatyti plačiau: kokia komisija, kada, kokiame kontekste? Jos išvados nepatikimos, kad iki šiol ignoruojamos?

- Laikinoji Vyriausybė reiškė lietuvių tautos valią būti nepriklausoma. Reiškė pasipriešinimą svetimai okupacijai. Ta valia išliko iki dabartinių laikų. Ji prikėlė Lietuvą nepriklausomybės žygiui 1988-1990 metais. Tas žygis buvo grindžiamas ne vien laisvės aspiracijomis, bet ir kova už sovietų paneigtų žmogaus pagrindinių teisių atkūrimą. 

Sovietai jautė, kad tautos valia gyventi nepriklausomai jiems yra didžiausia grėsmė. Todėl siekė ją palaužti ir visa, kas susiję su nepriklausomybės aspiracijomis, stengėsi suniekinti. Ir pirmiausiai nuplėšti garbę žmonėms, kurie buvo tos laisvės kovos simboliai. Išbandytas būdas – susieti juos su genocido vykdytojais.

1974 metais sovietams pasisekė per dienraštį „The New York Times” išplatinti 38 tariamų nacių talkininkų sąrašą. Tarp jų buvo ir du Laikinosios Vyriausybės: nariai Juozas Brazaitis ir Jonas Šlepetys, vidaus reikalų ministras. Byla pasiekė JAV Kongresą. Buvo atlikti išsamūs tyrimai. JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas 1975 metų sausio 13 dieną pranešė: „Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J. Brazaitis ir J. Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų.” 

Iš turimų dokumentų matyti, jog tyrimą atliko, Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos įgaliotinio žodžiais, „labai kvalifikuoti ir už visų Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų bylų priežiūrą bei vertinimą atsakingi pareigūnai iš kiekvieno mūsų tarnybos veiklos padalinio”. Būtent jie ir konstatavo, kad „tyrimo metu nerasta jokių faktinių įrodymų, kuriais galima būtų pagrįsti pareikštus įtarimus”. Bet J. Brazaitis tos išvados nebesulaukė. Jis mirė 1974 metų lapkričio 28 dieną.

Dėl išvadų patikimumo ar „nepatikinimumo”. Jas pateikė ne kažkokia saviveiklinė lietuvių emigrantų komisija, bet įgalioti Amerikos Kongreso ir Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos atstovai, prieš tai apklausę daugybę asmenų bei organizacijų, įskaitant žydų. Galima neabejoti, kad tie amerikiečių šaltiniai nebuvo suinteresuoti kaip nors „išskalbti J. Brazaičio baltinius”, jeigu jie būtų buvę dėmėti. Tačiau kompetentingos amerikiečių įstaigos pasakė tai, kas buvo pacituota. Manyčiau, kad be tokios išvados, nebūdamas tikras dėl J. Brazaičio moralinio integralumo, prezidentas Valdas Adamkus nebūtų ryžęsis apdovanoti jo aukščiausiu valstybės apdovanojimu ir nebūtų vykęs į jo palaikų perlaidojimo iškilmes Kaune 2012 m. gegužės 20 d. O jis tai padarė, nepaisydamas netgi tam tikrų jėgų didelio spaudimo to nedaryti. Ir už tai prezidentas V. Adamkus vertas nuoširdžios laisvę mylinčių žmonių pagarbos.

- JAV dėl galimų nusikaltimų prieš žydų tautą tirta daug lietuvių?

- Sovietai suprato, kad iš holokausto tragedijos jie gali turėti naudos – svetimomis rankomis susidoroti su savo dar neįveiktais ar nepagautais priešais. „Kolaboravimo su naciais” etiketės sunku atsikratyti. Gintis nuo tokių kaltinimų nelengva. O kurstyti aistras, klaidinti neįsigilinusius žmones – nesunku. Kadangi ši tema sąžinės turintiems žmonėms natūraliai jautri. 

„Karo nusikaltėliais” jie buvo paskelbę ir profesorių Vaclovą Biržišką, ir iškilų rezistentą, teisininką, žurnalistą ir visuomenės veikėją Stasį Žymantą (Žakevičių), ir vyskupą Vincentą Brizgį, ir net Kauno komendantą Jurgį Bobelį, kuris tuo pat metu savo namuose slėpė ir gelbėjo žydus. Daugeliui kitų garbių asmenų buvo šmeižikiškai prikabinta ši etiketė. Tai buvo įprasta sovietinė taktika. Buvo kurstomos plačios visuomeninės akcijos net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1963 metais Čikagoje ir Niujorke organizuoti žydų mitingai prieš „karo nusikaltėlius”. Tačiau ne visi žydai davėsi suklaidinami. Čikagos žydų karo veteranų vadovybė įspėjo savo narius, kad tai gali būti komunistų darbas. 

- Grįžkime prie J. Brazaičio. Ar ne keista, kad J. Brazaičiui ir toliau inkriminuojami tie patys nusikaltimai, kuriuos jam ir bendražygiams priskyrė sovietai. Kodėl šia prasme net ir nepriklausomoje Lietuvoje niekas nepasikeitė?

- Nesakyčiau, kad niekas nepasikeitė. Kai kas pasikeitė. Jeigu palygintume žodyną, kuriuo būdavo apibūdinamas 1941 m. birželio sukilimas ir su juo susijusieji asmenys sovietų laikais ir dabar, skirtumas – akivaizdus. Atkūrus nepriklausomybę, išleista šia tema vertų dėmesio knygų, parašyta studijų, straipsnių. Žinoma, nepakankamai. Ypač trūksta šaltinių publikacijų. 

50 metų trukęs sovietų viešpatavimas Lietuvoje, suprantama, negalėjo nepalikti pėdsako. Jie kontroliavo archyvus, kurie buvo periodiškai „apvalomi” nuo „atliekamų dokumentų”, okupaciniam režimui neparankių įkalčių. Jie rengė mokslininkus, kurie rašė studijas, skirtas bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Tai iš dalies paliko įspaudą ir visuomenės sąmonėje. Dalis žmonių iki šiol nuoširdžiai mano, kad buvo tik „fašistinė okupacija”, paskui vyko „didysis tėvynės” karas, o tada vėl „sugrįžo tarybinė santvarka”. 1990 m. įvyko tik „vietinės valdžios pasikeitimas”. Todėl „natūralu”, kad 1991 m. „savi šaudė į savus”. Pagal atitinkamą istorijos mokyklą – viskas logiška. 

Jeigu net populiarus amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, pasikliovęs nepatikimais, sovietų indoktrinuotais šaltiniais, daro svarbias faktografines klaidas, ką tuomet kalbėti apie nekritiškus T. Snyderio skaitytojus? Jie tik kartos: taip rašė T. Snyderis!

- Ar įmanoma rasti bendrą vardiklį visuomeninėms grupėms, siejančioms Brazaitį ir Laikinąją Vyriausybę su žydų žudynėmis 1941 metais? Kokios pažiūros ar interesas jas sieja? Jei sieja. 

- Čia platesnis klausimas nei vien Lietuvos „visuomeninių grupių” nesusikalbėjimas. Pateiksiu porą pavyzdžių. 

Kai šeštame-septintame XX a. dešimtmetyje pasaulio viešoji opinija kaltino sovietus dėl žydų persekiojimo, jų interesas buvo nukreipti dėmesį nuo savęs į Laikinąją Vyriausybę. Skelbti ją kaip „žydų persekiotoją”. Kadangi sovietinio režimo piktadarybės Lietuvos žydams – taip pat didelės. 1941 metų birželio trėmimuose nukentėjusių žydų ne komunistų skaičius buvo neproporcingai didelis. Tokia sovietų politika vertė juos atitinkamai elgtis. Jie leido „Dokumentai kaltina...” tipo knygas, leidinių redaktorius vertė vienus dokumentus klastoti, kitus – nutylėti. Iš selektyviai sukomplektuotų dokumentų – daryti išvadas, kurios būtų priešingos to laikotarpio gyvenimo faktams ir tikrovei. Juos vertė į anglų kalbą, siekė sukurstyti ir sau palenkti ypač Amerikos žydų viešąją nuomonę. Dalinė tiesa – pati rafinuočiausia melo forma. 

2012 m. Maskvoje išleistas dokumentų rinkinys rusų kalba „Holokausto išvakarėse. Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940-1941 m.”. Jo sudarytojas – Aleksandras Diukovas, jaunas istorikas (g. 1978), Maskvos Istorijos archyvų institute 2004 m. parašęs diplominį darbą “Sovietinių partizanų sąjūdžio 1941-1943 m. valdymo sistemos susidarymas ir raida”. Internetiniuose šaltiniuose rašoma, kad jo motina rusė, tėvas – indėnas iš Gajanos, Venesuelos rytinės kaimynės Pietų Amerikoje, vietinės “progresyvios partijos” narys. 2004-2007 m. A. Diukovas dirbo karinės-techninės informacijos agentūroje (АРМС-ТАСС), nuo 2008 m. vadovauja „aktualių istorinių tyrinėjimų” fondui „Istorinė atmintis” («Историческая память»).

Jo sudarytoji knyga – tinkamas pavyzdys, kaip „aktualūs istoriniai tyrinėjimai” naudojami dabarties propagandinėje kovoje, siekiant nusikratyti arba sumenkinti istorinių nusikaltimų atsakomybę, ją visą arba bent dalį suverčiant kitiems. Knygoje pridėta įdomių dokumentų. Bet jie atrinkti selektyviai, sudėlioti taip, kad susidarytų įspūdis, jog Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos NKVD pajėgos persekiojo, terorizavo ir trėmė lietuvius dėl to, kad „apsaugotų žydus”. Tik ten nutylima, kad tie patys NKVD baudėjai pirmiausiai patys siuntė žydus į mirtį Sibire.

Taigi, ta pačia antisemitizmo korta, kuri buvo eksploatuojama Sovietų Sąjungos laikais, vis dar žaidžiama iki šiol, mėginant vaizduoti lietuvius kaip zoologinius antisemitus. Nes taip paranku daug kam. Neišskiriant nei vokiečių, nei rusų. Kadangi tuomet ir jų pačių kaltės tarsi sumažėja. 

Lietuvoje, deja, vis dar nepakankamai suprantama kiek svarbus dalykas yra faktografija. Vienas ir tas pats faktas, greta kitų to paties laikmečio faktų, gali turėti vieną reikšmę, o ištrauktas iš konteksto ir vertinamas atskirai, gali būti suprantamas jau visai kitaip ar net vertinamas priešingai. Todėl sąžiningai sudarytų istorinių šaltinių publikavimas, ne manipuliuojant istorijos faktais dabarties propagandinėje kovoje, o siekiant teisingai atspindėti istorinę epochą, yra aktualus ir išskirtinės svarbos uždavinys.

Kalbino Vytautas Sinica




Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 2312413124173928569

Rašyti komentarą

  1. O juk nuo tiesaus atsakymo į paskutinį klausimą gerbiamas V. Valiušaitis išsisuko... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-01-18 12:00

      Išsisuko nuo atsakymo, kad Sovietų Rusijoje(SSRS) nugalabyta virš 66 milijonų nekaltų žmonių? Bet šitos aukos bevertės ir nereikšmingos, ane? Juk tai padaryta dėl visuotino gėrio, dėl Gėrio iškilimo pasaulyje ir būsimos Komunizmo(Proletariato diktatūros) pergalės visame pasaulyje ir darbo žmonių išvadavimo iš vergijos, tiesa? Nepavardino žmogžudžių načalnykų pavardžių?

      Panaikinti
  2. Juozas Valiušaitis2016-03-07 20:59

    Pradedame mokytis Istorijos.
    Nebe iš okupantų vadovėlių, bet iš gyvų, Vidmanto tiesiogiai pažinotų Laikinosios Vyriausybės narių liudijimų, nebe iš politikieriautojų Istorija.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item