Rasa Čepaitienė. Lietuva komunistinio ir liberaliojo globalizmo verpetuose

Lietuva neseniai atšventė savo dvidešimtpenkmetį. Atrodytų, tai jauno, bet jau subrendusio ir s...

Lietuva neseniai atšventė savo dvidešimtpenkmetį. Atrodytų, tai jauno, bet jau subrendusio ir savarankiško žmogaus amžius, kurio, kaip žinia, tarpukario Lietuvai pasiekti nebuvo lemta. Proga atsigręžti atgal ir įvertinti savo praeitį bei dabartį. Besivaduodama iš žlungančios Sovietų Sąjungos glėbio, Lietuva, kartu su kitomis naujai besikuriančiomis posovietinėmis valstybėmis, patyrė bent du itin stiprius sukrėtimus, kurie tiesiogiai palietė kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Pirmąjį, susijusį su ankstesnės socialinės ir moralinės tvarkos žlugimu, kai atsivėrė sovietmečiu ilgai slėpti ar nutylėti režimo nusikaltimai bei skauduliai, ir buvo demaskuotas sovietinę sistemą palaikiusios ideologijos melas. Prasidėjo desovietizacija – buvusių sąjunginių respublikų ir vadinamojo „soclagerio“ valstybių politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo pertvarkymas po sovietų režimo žlugimo. Šį sukrėtimą įveikti labiausiai padėjo viltis, kad socioekonominiai šalies reikalai greitai pagerės ir iškovota laisvė veikiai atneš vaisių – tautiškai susipratusį ir naujam darbui susitelkusį politinį elitą, stiprią ir savivaldžią piliečių visuomenę, plačias ekonomikos ir kultūros plėtros galimybes.

Antrasis sukrėtimas, nors tuomet galbūt mažiau suvoktas ir iki šiol nepakankamai apmąstytas, buvo dargi stipresnis už pirmąjį. Lietuva atsivėrė pasauliui, kuriame tuo metu jau vyko itin spartūs ir neprognozuojami pokyčiai, nulemti globalizacinių jėgų ir pasaulinio neoliberaliosios ideologijos įsigalėjimo. Tada dar nebuvo aišku, nei kokia šių pokyčių kryptis, tikslai, nei kokį galutinį pavidalą jie ilgainiui įgis, nei kokias pasekmes Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms sukels. Šis laikotarpis veikiai buvo pavadintas tranzitiniu arba pereinamuoju, jau pakankamai aiškiai suvokiant, iš kur išeinama, tačiau dar tiksliai nežinant, ar tik miglotai įsivaizduojant, koks gi turėtų būti galutinis šios kelionės tikslas. Tačiau žodį „perėjimas“ galime kirčiuoti dvejopai: kaip perėjimas ir kaip perėjimas. Tad šiandien jau galime klausti, kas per nepriklausomybės laikotarpį buvo „išperėta“? Ar išties pavyko išsivaduoti iš sovietizmo paliestos sąmonės, apskritai išsilaisvinti iš ideologinio mąstymo? Juk nūnai įsitvirtinusi naujoji ideologija – neoliberalizmas - ne mažiau aršiai nei savo laiku totalitarinis komunizmas mums bruka utopinį ir bealternatyvį visuomenės raidos modelį ir bekompromisę uždarą pasaulėžiūrą.

Komunistinę ir liberaliąją pasaulėžiūras vienija tai, kad joms abiems būdingas galutinių žmogaus tikslų ir laimės siekio sutapatinimas vien su materialia gerove, atmetant transcendentinį asmens matmenį ir vertybinius pagrindus. Nuo Čikagos ekonomikos mokyklos susiformavimo laikų XX a. aštuntajame dešimtmetyje pergalingą žygį per pasaulį su savo kūrėju ir pagrindėju ekonomistu Miltonu Frydmenu (Friedman) priešakyje pradėjęs neoliberalizmas visur, kur tik pajėgdavo prasiskverbti ir įsigalėti, anaiptol ne demokratiniu būdu diegė privatizaciją, valstybės galių apribojimą ir rinkos išlaisvinimą, kaip pasekmė sukeldamas vis labiau besiplečiančią socialinę atskirtį. Tokiame pasaulyje mažytė superturtuolių dalis nusavina ir valdo ekonominių bei politinių galių vis labiau netenkančios didžiosios daugumos sukuriamą turtą, o korporacinėmis paverstos valstybės tiesiog aptarnauja jų privačius ar grupinius interesus. Ir nors šios ideologijos propagandinei raiškai nebūdingi mums iš sovietmečio pažįstami paradai, paminklai, lozungai ar vadų kultas, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jos pasitelkiamos žymiai modernesnės ir paveikesnės kolektyvinės sąmonės įtaigojimo priemonės nėra pakankamai efektyvios, kad visuotinai įtvirtintų pinigų valdžios „etiką“ ir besaikio savitikslio vartojimo poreikį.

Ši naujoji tvarka Lietuvoje buvo kuriama ant seno pamato. Iš sovietmečio paveldėjome liustracijos beveik nepaliestą, jokių atgailos ar kolaboravimo patirties permąstymo ženklų, išskyrus pavienes išimtis, taip ir neparodžiusią ir, nepaisant skirtingų partijų pavadinimų, per nepriklausomybės laikotarpį dar labiau konsoliduotą politinę klasę, kurios aukštoji nomenklatūra šiandien mėgaujasi sovietmečiu nė nesapnuotomis privilegijomis ir turtais, parankiai atsikračiusi realaus atstovavimo rinkėjų interesams pareigos ir socialinės rūpybos naštos. Visus tuos „ir tuomet dirbusius Lietuvai“ ar po 1990 m. Kovo Vienuoliktosios partinėse mokyklose tyliai „tebekariavusius savo mažuosius karus“, už kuriuos taip mielai balsuoja garsiausiai rėkiantys apie nekenčiamuosius Žaliojo tilto „balvonus“... Paveldėjome fasadinę, popierinę demokratiją, todėl piliečiai, būdami racionalios būtybės, likę veikiau parduoti savo balsą politinių vertelgų pasiūlyta rinkos kaina, nei toliau naiviai tikėtis, kad kas nors po eilinių Seimo ar savivaldos rinkimų jų gyvenimuose pasikeis į gera. Paveldėjome sovietinio parodomojo kolektyvizmo sutraukytus autentiško bendruomeniškumo ir solidarumo saitus bei sugriautus pilietinio bendrabūvio etinius pagrindus, leidusius suvešėti nūdieniam individualizmui ir narcisizmui. Perėmėme kaip ir sovietmečiu bedantę ir prijaukintą kairiąją mintį ir veikiau valdžiai, galingiesiems, o ne daugumos dirbančiųjų interesams atstovaujančias silpnas profsąjungas. Beje, pasiskaičius kai kurių šiuolaikinių kairiųjų intelektualų ar tokiais besidedančių tekstus susidaro įspūdis, kad Lietuvoje, išskyrus seksualines mažumas, nebeliko kitų diskriminuojamųjų ir gintinų socialinių grupių. Panašiai sovietmečiu „pažangiečiams“ labiau rūpėjo kokių nors Trečiojo pasaulio šalių darbininkų išnaudojimas, nei jų pačių krašto proletarų būklė. Neveltui tuomet atsirado ir anekdotas: „Kuo skiriasi kapitalizmas nuo socializmo? Tuo, kad kapitalizme žmogus išnaudoja žmogų, o socializme – atvirkščiai“.

Šiandien, kaip ir sovietmečiu, vienų ar kitų propaguojamų vertybių ir normų tariamas „pažangumas“ kartu su raginimais „atsikratyti praeities atgyvenų“, dažnai kaip pagrindinis argumentas pasitelkiami dorojantis su politiniais oponentais, ir ypač, kaip anuomet, išjuokiant tradicines krikščioniškąsias ir tautines vertybes. Galiausiai, paveldėjome visuotinį prisitaikėliškumą, stuburo lankstumą bei baimę viešai sakyti, ką galvoji ir atvirai išreikšti politiškai ar ideologiškai nesankcionuotą mintį, būdingą dabar įsigalėjusiam „politiniam korektiškumui“ ir naujajai (auto)cenzūrai. Jei sovietmečiu už antirežimines kalbas ar veikimą grėsė tremtys ir kalėjimai, tai šiandien pasipriešinimo slopinimo mechanizmai ne ką mažiau efektyvūs – grėsmė tiesiog netekti darbo daugelį atbaido nuo noro kovoti prieš akivaizdžią neteisybę.

Iš sovietmečio paveldėjome ir šiandien itin aktyviai pasitelkiamas „visuomenės priešų“ kūrimo ir atskyrimo strategijas: kriminalizaciją ir psichiatrizaciją. Pirmoji remiasi siekiu politiniams oponentams inkriminuoti atvirai piktavališkus ar nusikalstamus veiksmus (stalininio žargono antisovietinio pasipriešinimo dalyviams taikytus epitetus „buržuaziniai nacionalistai“ ir „banditai“ palyginkime kad ir su nūdiene, lengva ranka prikabinama „Rusijos agentų“, suprask, - Tėvynės išdavikų - etikete). O antroji puoselėja ir į naują degradacijos lygį „pakelia“ visuotinai Lietuvoje iškerojusią patyčių „kultūrą“: visus kitaminčius užkalniškai-ramanauskiškai be išlygų išvadinant „vatnikais“, „psichais“ ar „marozais“ (prisiminkime, kaip abejojantys režimo piešiamu optimistiniu tikrovės vaizdiniu sovietmečio disidentai būdavo kaip akivaizdūs bepročiai kišami į psichiatrijos klinikas).

Taip visuomenė pajungiama iš jos organiškai nekylančiai ir iš esmės jai priešiškai jėgai:  totalitarinio režimo sąlygomis - visagalei Valstybei, o įsigalėjus neliberaliajam režimui – visagalei Laisvajai rinkai. Jei sovietmečiu „nešventoji trejybė“ buvo Režimas-Partija-Lyderis, tai šiandien meldžiamasi naujai „nešventajai trejybei“: tai senovės graikų panteono pirklių (ir vagių, - prisiminkime kad ir pirminį kapitalo kaupimo etapą Lietuvoje...) dievas Hermis, beprasmį ir savitikslį vartojimo troškimą skatinantis Erosas ir jųdviejų „kūdikis“ – savimyla Narcizas.

Abiems šioms ideologijoms būdingas dar viena bendra ypatybė - priešiškumas tautinei savimonei ir naujojo kosmopolitinio žmogaus kūrimo projektas – ar tai būtų homo sovieticus ar šiuolaikinis homo consumans, homo economicus. Laisvosios rinkos instituto „ekspertai“ – šios naujosios ideologijos žyniai - daugelį metų mums kala į galvas, kad visi turi vienodas starto pozicijas, o mūsų asmeninė sėkmė ir ekonominė gerovė esą priklauso tik nuo mūsų pačių, tad jos siekiant tikėtis kokios nors valstybės paramos būtų baisi „sovietmečio atgyvena“ ir „socialistinio mąstymo atrūgos“. Tačiau iš tiesų mes neturime jokios galios nei priemonių pakeisti ar bent paveikti saujos galingųjų sukurtų ir visiems likusiems primestų žaidimo taisyklių. Sociologas Z. Baumanas yra nekart kruopščiai analizavęs šiuos „neturinčiųjų pasirinkimo individualius atsakus į sistemines problemas ir iššūkius“, kuriuos mums visiems primeta pasaulėžiūra, įtvirtinta atgavus Nepriklausomybę, ir veikiai pamiršus sąjūdininkų svajonę sukurti Lietuvoje „švediško tipo socializmą“.

Abi šios ideologijos manosi „žinančios“ galutinę tiesą. Todėl tai, kas netelpa į jų suvokimo rėmus, atmetama ar represuojama, nepaisant net sveiko proto. Taip ideologija stoja prieš pačią tikrovę. Antai Švedijoje, Vokietijoje ir kitur Vakaruose, baiminantis kaltinimų rasizmu, užmerkiamos akys net prieš beįsigalintį kolektyvinį atbėgėlių musulmonų nusikalstamumą. Panašų tikrovės nepaisymą rodo ir dabartinių valdančiųjų siekis bet kokia kaina, nepaisant priešiškos visuomenės nuomonės, aiškiai išreikštos sociologinėse apklausose, prisikviesti į Lietuvą didelį kiekį imigrantų iš Artimųjų Rytų. 

Tiek elito, tiek ir pačios visuomenės orientavimasis vien į medžiaginių poreikių tenkinimą toliau skaido bendrystės saitus, kas neišvengiamai kelia abejonių pačiu Nepriklausomybės projektu ir buvimo patriotu šioje šalyje prasmingumu. Leiskite paklausti, koks Lietuvos kaip valstybės raidos tikslas ir kelio, kaip tai pasiekti, vizija po 2004 m., kai buvo pasiekti geopolitiniai siekiai įstoti į NATO ir ES? Gerovės valstybė ar neoliberaliosios utopijos pakraštys? Galima pastebėti, kad valdantieji jau seniai šio klausimo nebekelia. Nelinkę jie pastebėti ir didžiųjų visuomenės skaudulių – masinės emigracijos, smurto, savižudybių, alkoholizmo. Gelbėdamiesi nuo neoliberaliojo „rojaus“ žmonės priversti bėgti iš jo egzistenciškai - nusižudydami, arba fiziškai – evakuodamiesi į palankesnes sąlygas gyventi siūlančias šalis. Tai akivaizdus demografinis ir dvasinis Lietuvos naikinimas ir susinimas, kurio nenori matyti blizgančias ataskaitas Briuseliui pyškinantys valdantieji... Tokiu būdu komunistinės nomenklatūros pagrindu susiformavęs ir nepajudinamai valdžioje įsitvirtinęs politinis elitas atskleidžia savo iš sovietmečio paveldėtą vasalo mentalitetą. Naujojo centro sprendimai, net akivaizdžiai priešingi ir priešiški Tautos ir Valstybės interesams, priimami be svyravimų. Tačiau ši pokolonijinė savimonė, arba mažo ir silpno žmogaus sindromas, iš esmės būdingas ne tik elitui, bet ir visai visuomenei.

Tad šiomis grėsmingomis aplinkybėmis būtina aiškiai, be ideologinių akidangčių ir saviapgaulės įvardinti ir įvertinti pagrindinius Lietuvai kylančius iššūkius ir problemas. Visų pirma tai išorinės grėsmės:

• nacionalinių valstybių reikšmės silpninimas bei siaurinimas bei vis didesnis politinių galių delegavimas viršnacionaliniams politiniams junginiams;
• agresyvi ir neprognozuojama V. Putino Rusijos politika kaimynų atžvilgiu;
• sąmoningas nacionalinės savimonės bei krikščioniškųjų vertybių niekinimas ir atmetimas;
• vietines kultūras griaunanti globalizacija, vulgarioji masinė kultūra ir vartotojiškumas;
• nepažabojamų pasaulinių ekonominių krizių poveikis nacionalinėms ekonomikoms;
• neišvengiami užsienyje gyvenančių lietuvių nutautėjimo procesai;
• prie mūsų namų slenksčio artėjanti islamiškojo terorizmo grėsmė ir neadekvatus Lietuvos valdančiųjų atsakas į ES ištikusią pabėgėlių krizę;

Taip pat vidaus grėsmės:

• visuotinis neoliberalizmo ideologijos įsigalėjimas įstatyminiame, instituciniame ir mentaliniame lygmenyse ir alternatyvų jam stoka bei preventyvus jų slopinimas;
• nebaigta desovietizacija ir gaji pokolonijinė savimonė (iš sovietmečio išlikęs valdančiųjų polinkis ir įgūdžiai įsiteikti metropolijos elitui tautos interesų sąskaita); 
• asmens redukavimas į ištekliumi bei preke paverstą, rinkai pajungtą, šaknų, tapatumo ir orumo netekusį individą – laisvosios rinkos sraigtelį. Įdiegta ir priimta ši vartotojiška logika neišvengiamai veda ir prie jo dvasios degradacijos;
• dešimtmečiais nesprendžiamos socioekonominės šalies problemos, - kaip parodė Saviečių kaimo ir kitos šiurpios pastarojo meto tragedijos, esančios neoliberalios socialinės politikos pasekme, kai socialinės rūpybos sritis apleidžiama ir finansiškai nususinama, o kaimas valdininkų tiesiog nurašomas kaip ekonomiškai neperspektyvus (beje, dabartiniai valdantieji ir šiuo atveju situaciją įvertino visiškai neadekvačiai, pasiūlę steigti eilinę biurokratinę vaikų apsaugos struktūrą, užuot pagaliau įvardinus ir pradėjus gydyti tikrąsias tokių tragedijų šaknis);
• ir toliau didėjanti socialinė, finansinė ir kultūrinė nelygybė bei atskirtis, kadaise įvardinta „dviejų Lietuvų” – „runkelių ir elito” – įvaizdžiu;
• nestabdoma masinė emigracija (čia nejučia peršasi nemaloni analogija su V. Putino režimu, paremtu vadinamąja „geologine ekonomika“, kai sistema laikosi tik iš gamtinių išteklių eksporto. Gi Lietuva, neturinti gausių naftos ir dujų klodų, intensyviai eksportuoja savo gyvuosius išteklius – „perteklinius“, „nereikalingus“ žmones;
• dėl neproporcingai didelio dirbančiųjų apmokestinimo ir ciniškai minimalizuotų mokesčių kapitalui drastiškai auganti socialinė nelygybė ir dėl to nesurenkamo nacionalinio biudžeto silpstanti viešųjų paslaugų kokybė bei apimtis;
• visuomenės negebėjimas kontroliuoti išrinktuosius valdžios atstovus ir išsireikalauti jų politinės atsakomybės atliepiant teisėtus tautos lūkesčius ir interesus, kas sudaro prielaidas ir nebaudžiamą terpę sisteminei korupcijai, švogerizmui ir nepotizmui klestėti;
• silpna pilietinė visuomenė, jos susvetimėjimas ir bendruomeniškumo trūkumas;
• fizinis ir dvasinis skurdas, baimė, “baudžiauninko mentalitetas”, panieka ir savinieka, bejėgiškumo ir beprasmybės jausmai;
• visuotinis “patyčių kultūros” ir „stipresniojo teisės“ įsigalėjimas;
• gyventojų senėjimas ir tolesnis ne tik kaimų, bet jau ir miestų bei miestelių „sodybų tuštėjimo metas“;
• nemenkos dalies suvereniteto praradimas įstojus į ES ir nacionalinės valiutos - lito – netektis, tuo pačiu netenkant ir galimybės savarankiškai formuoti bei tvirtinti nacionalinį biudžetą;
• pozityvios ir vienijančios valstybės ateities vizijos stoka ir iš to sekantis nusivylimas pačiu nepriklausomybės projektu.

Manau, kad atsižvelgiant į šias grėsmes, atėjo metas sutelktomis jėgomis pradėti siekti Lietuvą atgauti ir dvasiškai atgaivinti.

Pranešimas skaitytas 2016 metų sausio 9 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“

Susiję straipsniai

Rasa Čepaitienė 3492343989691605379

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-01-25 15:06

    Teisingas puikus straipsnis, kuo daugiau šviesos tamsoje tuo didesnis matomumas, ypač tiems kurie neprarado regėjimo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai geras pranešimas. Verta išsaugoti ir nepamiršti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item