Kun. Robertas Urbonavičius. Tavimi Aš gėriuosi (Kristaus Krikštas)

„Viešpačiui pasikrikštijus, atsivėrė dangus; Šventoji Dvasia pleveno virš jo kaip balandis, o Tė...


„Viešpačiui pasikrikštijus, atsivėrė dangus; Šventoji Dvasia pleveno virš jo kaip balandis, o Tėvo balsas prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. (Šv. Mišių introitas)

Kristaus krikšto švente Bažnyčia užbaigia liturginį Kalėdų laiką. Žvelgiant į šį šventės pavadinimą, iš kart galima pagalvoti, kad per Kalėdas minėjome Jėzaus gimimą, o dabar švenčiam Jo krikštynas. Deja, ši mintis, nors gal ir tinkama anekdotui, bet yra klaidinga. Jėzus neturėjo tokio krikšto kaip mes, neturėjo ir krikštatėvių. Katalikų Bažnyčios Katekizmas taip paaiškina Kristaus Krikšto prasmę: „Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno pasiuntinybe, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai, su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti.“ (KBK 536) Dievas tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų iš nuodėmių vergijos į kurią buvome patekę. Priimdamas Jono teikiamą atgailos krikštą, Jėzus pradeda savo pasiuntinybę – gelbėti tai, kas buvo pražuvę. Jis nesibodi žmogiškojo silpnumo bei trapumo, bet Jį priima ir atperka. Nuo Kristaus krikšto prasideda viešoji Jėzaus veikla – Jo misija mokant, gydant, atleidžiant, kuri galiausiai bus vainikuojama mirtimi ir prisikėlimu: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Suteikiau jam savo dvasios, kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės jo balso. Jis nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio; jis ištikimai neš teisybę.“ (Iz 42,1-3) Išganomoji Viešpaties misija prasidėjusi įbridus į Jordano vandenis, tęsiasi ir dabar: per Bažnyčią Kristus ir toliau vykdo savo Išganymo misiją: „Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, kad tavo Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams gerosios naujienos.“ (šventės prefacija)

 Ką mums kalba ši šventė ? Ji mums primena mūsų krikštą, kuomet tapome Kristaus broliais/sesėmis ir Dievo vaikais. Mus krikštijant irgi atsivėrė Dangus ir Dievo Tėvo balsas bylojo: Tu esi mano mylimas sūnus, mylima dukra – tavimi Aš gėriuosi. Esame girdėję, kad reikia Dievo klausyti, gerbti, bijoti ir mylėti. Tai teisinga. Tačiau ar kada pamąstėme, kad esame Dievo mylimi ? Kad jis mumis gėrisi, kad Jam gera mus matyti ? Apaštalas Jonas rašė: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1Jn 4,10) Tai esminė mūsų tikėjimo tiesa: DIEVAS MUS MYLI. Jam nereikia mūsų aukų, ataskaitų, duoklių – pirmiausia Jis nori, kad mes patikėtume Jo meile ir į ją atsilieptume. Daugybė neurozių, fobijų, depresijų ir kitų ligų kyla dėl to, kad žmogus jaučiasi nemylimas, vienišas, nereikalingas, nematantis prasmės. Visa tai yra melas ateinantis iš piktosios dvasios, kuri nuo pat Adomo ir Ievos laikų trokšta mus įtikinti, kad Dievas yra piktas, kad Jis pavydi ir baudžia už kiekvieną pražangą. Taip mes turime būti atsakingi prieš Dievą ir artimą, tačiau pirmiausia eina Meilė. Jei priimame ir išgyvename meilę, tuomet ir kitiems trokštame šią meilę perduoti. Priimkime savo kaip Dievo vaikų pašaukimą, atsiverkime mus gelbstinčiai Kristaus meilei.

„Šventomis dovanomis pasisotinę, karštai meldžiame tave, maloningasis Viešpatie, kad, ištikimai klausydami vienatinio tavo Sūnaus, galėtume vadintis ir būti tavo vaikai.“ (postkomunijos malda)


Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 7072794408350238177

Rašyti komentarą

  1. O tai kada Šv. Šeimos šventė?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip ir nesuprantu, pagal kokį liturginį kalendorių (reformuotąjį?) ir pagal kokį ritą kun. Robertas laiko Mišias?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Puikus tekstas. Šaunu, kad atsirado mąstantis kunigas, kuris netingi bendradarbiauti ir su spauda. Pagarba.

    AtsakytiPanaikinti
  4. „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Šitie žodžiai yra skirti Jėzui.Ir manau toli gražu ne apie kiekvieną žmogų Dievas taip galėtų pasakyti.Ir išvis ar galėtų Kad dukra ar sūnus, kad myli,tai taip, bet kad gėrisi? Tikrai ne apie kiekvieną.

    AtsakytiPanaikinti
  5. „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Šitie žodžiai yra skirti Jėzui.Ir manau toli gražu ne apie kiekvieną žmogų Dievas taip galėtų pasakyti. Kad dukra ar sūnus, kad myli,tai taip, bet kad gėrisi? Tikrai ne apie kiekvieną.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item