Laisvūnas Šopauskas. Intelektualioji propaganda: Leonido Donskio teksto „Man skauda“ analizė

Lietuvos viešojoje erdvėje galima atrasti bent dvi propagandistų kastas. Vieną jų sudaro apmokami žodžio ir plunksnos darbininkai, banda...


Lietuvos viešojoje erdvėje galima atrasti bent dvi propagandistų kastas. Vieną jų sudaro apmokami žodžio ir plunksnos darbininkai, bandantys auditorijai įpiršti tai, ką valdžia norėtų, jog žmonės galvotų tam tikrais aktualiais klausimais. Šiam pogrupiui priskirčiau tokius autorius kaip Andrių Užkalnį, Romą Sadauską-Kvietkevičių, Rimvydą Valatką, Dovydą Pancerovą. Juos būtų galima pavadinti „liaudiškaisiais propagandistais“: jie metai po metų eksploatuoja tą pačią „dviejų Lietuvų“ ideologemą pritaikydami ją vis naujoms temoms, o „argumentacijai“ paprastai pasitelkia lengvai suprantamus įtaigius įvykius ir pavyzdžius, t.y. nusileidžia iki „tamsiųjų“ – kad šiuos nors kiek „suprotintų“.

Kitai propagandistų kastai priklauso mokslo daktarų laipsnius turintys ir didesnę gyvenimo dalį prie knygų praleidę asmenys. Jie rašo ne vien dėl honoraro ar pagal komandą, o savo skelbiamomis idėjomis beveik tiki patys. Taigi, subjektyviai žiūrint, jie, galima sakyti, nemeluoja. Jų tekstai stilingi, literatūriški, pilni nuorodų į filosofines, estetines, literatūrines idėjas ir kryptis, istorinius, politinius įvykius ir veikėjus. Vis dėlto ir tokie tekstai tėra propaganda – manipuliacijų emociškai prisodrintais simboliais koliažai, kurių tikslas – skaitytojui primesti tam tikrą poziciją. Pavadinsiu šio pogrupio atstovus „intelektualiaisiais propagandistais“, nors jie save mėgsta vadinti „viešaisiais intelektualais“. Pastarojo pasakymo nevartosiu – intelektualioji propaganda ir viešųjų intelektualų diskursas negali būti doroviniu ir tikslo požiūriu tapatinami.

Lietuvos viešojoje erdvėje iškiliausias intelektualiosios propagandos žanro pavyzdys, be abejo, yra prof. Tomo Venclovos straipsnis „Aš dūstu“, deja, iki šiol nesulaukęs deramo dėmesio ir analizės. Pastaruoju metu šio žanro lyderiu yra tapęs prof. Leonidas Donskis.

Neseniai L. Donskis paskelbė programinį tekstą „Man skauda“. Šis tekstas neabejotinai paveiktas neprilygstamo T. Venclovos opuso: abiejų centrinis motyvas yra autoriaus stipri emocija, kylanti dėl kultūrinio liberalizmo standartų neatitinkančių realijų, abiejuose ši emocija herojų sukilnina ir įkvepia stovėti iki galo, tol kol jo ideologijos idealas bus realizuotas žemėje, abu įkvėpimo semiasi iš to paties asmens – prof. Vytauto Kavolio – idėjų. Nors L. Donskis nemėgina sukurti naujo intelektualiosios propagandos standarto – jo tekstas trumpesnis, paliečia mažiau aspektų ir neperteikia išsamių vertinimų – vis dėlto dėl programinio pobūdžio ir reprezentatyvumo šis tekstas nusipelno išsamios analizės.

Straipsnio pavadinime minimas skausmas ne visai tinkamai nusako pagrindinį teksto motyvą. L. Donskis rašo ne apie šiaip skausmą, bet apie ypatingą skausmą, kylantį iš suvokimo, jog kenčia kiti. Tai – „gebėjimas sielotis dėl kitų“, „gebėjimas patirti svetimą skausmą“. Šis gebėjimas, anot autoriaus, yra toks filosofiškai reikšmingas, jog „gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra [...] tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas“. Net R. Dekarto garsusis Cogito ergo sum galįs (o gal – turįs?) būti performuluotas naujai: „Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu.“

Tačiau nesuklyskite – autorių domina ne žmogaus sąvokos adekvataus apibrėžimo problema ir ne filosofinis nepajudinamai tikro pažinimo galimybės pagrindimas. L. Donskį domina „etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu“, o šios etinės gyvybės esminis (būtinas ir pakankamas?) bruožas esąs skausmas dėl kitų: „jei man skauda dėl kitų, vadinasi, aš dar gyvas ir galiu kreiptis į kitus gyvuosius“. Ir, kaip skaitytojas, matyt, turėtų susigaudyti pats: kuo daugiau skausmo dėl kitų – tuo daugiau etinės gyvybės, o kuo daugiau etinės gyvybės – tuo žmogus etiškesnis ar moralesnis.

Skaitydami šį straipsnį mes sužinome, kiek daug ir kokio įvairialypio skausmo dėl kitų patiria L. Donskis. Pirmiausia tai savi skausmai: dėl nesusikalbėjimo („[m]us žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas tais klausimais, kurie mums yra esminiai“), dėl priešiškumo („O kaina? Taip, ji nemaža ir nemaloni. Tave neigia, atmeta ir peikia – dažniausiai nei supratę ir įsigilinę, nei apskritai perskaitę ir išklausę“), dėl nejautrumo Holokaustui („visada esu ir būsiu jautrus Holokausto temai“), dėl antisemitizmo ir priešiškumo žydų valstybei („Mane žeis antisemitizmas ir visokių niekų kalbėjimas apie Izraelį“).

Tačiau, L. Donskio supratimu, moralumas tų, kuriems skauda tik savi ar savųjų skausmai, yra ribotas. Aukštesnio rango moralumas prasideda tada, kai ima skaudėti dėl kitų žmonių, ypač – kai ramybės neduoda niekuo su tavimi nesusijusių žmonių skausmai: „mano žmogiškas pralaimėjimas būtų likti jautriu tik tam [saviems ir savųjų skausmams]“. Kaip pats L. Donskis retoriškai prisipažįsta: „kuo aš būsiu geresnis už juos [atvirus tik saviems ir savųjų skausmams], jei liksiu aklas ir kurčias viskam, kas nesusiję su mano tapatybe ir patirtimi – šiuo atveju su mano žydiškais ir lietuviškais jautrumais?“

Straipsnyje pateikta daug argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad L. Donskis tikrai geresnis už tuos, kuriems skauda tik savi ir savųjų skausmai: jis išsamiai pristato, kiek daug ir kokių įvairių svetimų skausmų jis patiria; negana to, L. Donskis ne tik patiria svetimus dabartinius skausmus, bet iš anksto numato (ir iš anksto išgyvena?) galimus svetimus skausmus:

Ar mes labai gilinamės į pažeistą savigarbą ir orumą tų, kuriuos pažemina tyčiojimasis iš islamo? […]

O jei būtų tyčiojamasi iš Holokausto atminimo? Arba lietuvių tremtinių ir partizanų? Arba lietuvių karo pabėgėlių, kurie po Antrojo pasaulinio karo ir trumpo gyvenimo Vokietijos pabėgėlių stovyklose buvo priimti JAV, Kanados, Australijos ir Vakarų Europos?

Ir kuo geresnis yra tyčiojimasis arba priešiškumas Sirijos karo pabėgėliams? Ko vertos visos tos rasistinės kalbos apie tai, kad mūsų atveju vakariečiai priėmė vakariečius, o dabar…

Kadangi L. Donskis esąs moraliai pranašesnis už kitus, jis pakyla virš diskusijos, nes supratimas, kad kitam skauda, yra kilnesnis dalykas už pozicijos pagrindimą ir diskusiją. Svetimo skausmo pajauta esąs etiškai vertingas, o diskusija – etiškai bevertis, net peiktinas dalykas:

[...] lieka tik toks paprastas kelias – nieko nesistengti įtikinti ir nekovoti dėl nuomonės ar interpretacijos, o geriau suprasti, kad kitam žmogui skauda. Laimėta diskusija ir savo oponento surietimas į ožio ragą juk yra etiškai bevertis. Kas čia ką laimi, išskyrus patenkintą tuštybę ar noro dominuoti patenkinimą?

Tokiu būdu L. Donskis bet kokį potencialų oponentą pastato į nelygią padėtį, save iš esmės iškeldamas už kritikos ribų: ar galima lygiavertė diskusija tarp kenčiančio svetimus skausmus, kylančius iš „etinė[s] gyvybė[s], kurią mes vadiname žmoniškumu“, besistengiančio „geriau suprasti“, etiškai pagirtino ir moraliai pranašesnio L. Donskio ir kokio nors siekiančio „patenkint[os] tuštyb[ės] ar noro dominuoti patenkinim[o]“, greičiausiai nebandančio „geriau suprasti“ ir todėl peiktino oponento?

Tai yra požiūris į viešąją erdvę, su kuriuo sutikti jokiu būdu negaliu. Profesorius L. Donskis kažkodėl pamiršta, jog egzistuoja racionalios, dalykinės diskusijos samprata – samprata diskusijos, kurioje tiek proponentas, tiek oponentas, tiek diskusiją stebinti auditorija siekia to paties etiškai reikšmingo dalyko – tiesos, ir diskusijos eigoje laikosi tam tikrų standartų – diskusijos taisyklių ir logikos reikalavimų. Net jei supratimas, kad „kitam žmogui skauda“, būtų esminis „etinė[s] gyvybė[s], kurią mes vadiname žmoniškumu“, bruožas, racionalios dalykinės diskusijos samprata visiškai išlaikytų savo svarbą, o viešąją erdvę be tokių diskusijų tektų laikyti nevisaverte.

Tačiau kokią reikšmę turi supratimas, kad „kitam žmogui skauda“? Ar tai tikrai esminis „etinė[s] gyvybė[s], kurią mes vadiname žmoniškumu“, bruožas?

Tuo tenka rimtai suabejoti. Panašu, kad etikos ar moralės esmė yra ne jautrumas kitų skausmui, ne kokie nors kiti jausmai ar suvokimai, bet valia ir veiksmai. Paimkime kaip pavyzdį du asmenis: provincialų konservatorių Joną ir globaliai mąstantį liberalą Petrą. Petras yra jautrus svetimam skausmui, išgyvena aktualius ir potencialius artimų bei tolimų žmonių grupių skausmus ir dėl tų išgyvenimų naktį sunkiai užmiega. Tuo tarpu Jonas miega gerai, svetimų skausmų neišgyvena, bet dalyvauja savo parapijos labdaros grupėje – šelpia ir padeda savo parapijos vargstantiems bei pagyvenusiems asmenims. Kuris iš jų etiniu ar moraliniu požiūriu pagirtinas? Turbūt pasakysime, kad Jonas – jis atliko tam tikrus veiksmus. O ar bus už ką girti Petrą? – turbūt, ne. O jei Petras save dar ir laiko moraliai pranašesniu, tai, ko gero, jis dar ir peiktinas. Šis pavyzdys, manau, pakankamai gerai parodo, kad jautrumas kitų skausmui, kaip ir kiti jausmai, yra atsitiktinė moralaus žmogaus charakteristika, t.y. charakteristika, kuri jei jam ir būdinga, pati savaime nepadaro žmogaus nei moralaus, nei labiau moralaus, o jei nebūdinga – nei nemoralaus, nei labiau nemoralaus (pagal predikabilių teoriją jautrumas kitų skausmui būtų moralumo accidens, ne species, ne genus, ne differentia ir ne proprium). Matome, kad L. Donskis vaizduoja save moraliai pranašesnį nurodydamas į charakteristiką, kuri su moralinėmis charakteristikomis tiesioginio ryšio neturi.

Atkreiptinas dėmesys, kad L. Donskio jautrumas svetimam skausmui yra abstraktus. Rūpestį konkrečiu žmogumi galima parodyti jam padedant, tačiau L. Donskis apie tai net nekalba – jis išgyvena svetimą skausmą, o pasirūpinti tais, kuriems skauda, matyt, turi kažkas kitas; pats jis šios naštos sau neprisiima. L. Donskio jautrumo svetimam skausmui abstraktumą išryškina jo požiūris, jog aukštesnio rango moralumas prasideda tada, kai ima skaudėti tolimų žmonių skausmai. Toks požiūris yra filosofinės ordo caritatis koncepcijos apvertimas: jei pagal ordo caritatis turėtume pirmiausia rūpintis šeima, gimine, bendrapiliečiais, o tik po to – visais kitais, tai pagal L. Donskį pirmiausia mums turėtų rūpėti tolimi žmonės. Bet tolimiems žmonėms padėti turime kur kas mažiau galimybių negu artimiems. Išeitų, jog moralumas tuo aukštesnio rango, kuo asmuo turi mažiau galimybių savo moralinį jausmą paversti moraliniu veiksmu. Tačiau taip galvoti gali tik žmogus, kuriam kaip nors realiai padėti kitiems nerūpi.

Aptariamojo intelektualo kultivuojamas abstraktumas nėra atsitiktinis. Jis aiškintinas tuo, kad L. Donskis pasisako kaip tipiškas ideologas, kuriam rūpi jo ideologinės srovės programa (joje minimi kažkokie „žmonės“), bet konkretiems žmonėms jis visiškai abejingas. Atkreipkime dėmesį į L. Donskio išgyvenamų svetimų skausmų sąrašo kulminaciją:

Ir kuo geresnis yra tyčiojimasis arba priešiškumas Sirijos karo pabėgėliams? Ko vertos visos tos rasistinės kalbos apie tai, kad mūsų atveju vakariečiai priėmė vakariečius, o dabar…

Tai yra charakteringas pavyzdys demagogijos, kurią kultūrinio liberalizmo šalininkai nukreipia prieš kiekvieną, kuris ima abejoti nekontroliuojamos imigracijos iš kultūriškai svetimų šalių privalumais: migrantai, tarp kurių pabėgėliai sudaro mažumą, be išlygų vadinami „karo pabėgėliais“, o bet kokios abejonės dėl ES marksistuojančio elito vykdomos imigracijos politikos, bet koks rūpestis sunkiai numatomomis imigracijos pasekmėmis tautai ir suvereniai valstybei paskelbiamas „rasizmu“, „ksenofobija“, „tyčiojimusi“ iš vargšų karo pabėgėlių.

Panašu, kad L. Donskiui svetimi skausmai skauda pagal ideologinio karo poreikius – skauda dėl tos asmenų grupės, kuri šiuo metų yra tapusi kultūrinių liberalų kovos už šviesų rytojų objektu. Šiandien tai „pabėgėliai“, rytoj gal bus kokios nors seksualinės, socialinės ar etninės mažumos, poryt – kokia nors kita žmonių grupė.

Susirūpinimas pirmiausia svetimais žmonėmis ir jų skausmais lyg ir nedera su tuo, ką L. Donskis sako apie savo visuomenę:

Daugių daugiausia, ko mes galime tikėtis – tai Ernesto Renano nusakytasis kasdienis plebiscitas, leidžiantis mums kasdien savo veiksmais ir įsipareigojimais siųsti žinią, kad šią visuomenę laikau pirminiu savojo atsidavimo, lojalumo ir, žinoma, kritikos objektu.

Iš tiesų viskas čia pakankamai nuoseklu, nes didžiausias svoris, be abejo, atitenka ne įsipareigojimui, bet „kritikai“. Na, o ši kritika, yra ne kas kita, kaip tokių ideologinių opusų, parodančių, kokia Lietuva esanti atsilikusi, „dekonstruojančių“ bet kokias pažiūras, institutus ir įsipareigojimus, trukdančius pergalingam žygiui į šviesų kultūriškai liberalų rytojų, komponavimas.

Baigdamas dar norėčiau atkreipti dėmesį į L. Donskui būdingą žongliravimą terminais, tikėtina, bandant parodyti tam tikras idėjas kaip savaime suprantamas. Atkreipkime į žodį „liberalus“:

Racionalistinė liberalizmo versija jau nuo Apšvietos laikų skelbia, jog visi turi lygias teises, o romantiškoje liberalinės moralybės versijoje sužinome, kad visų skausmas lygiai skauda. Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra gyvenimas su disonansu – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui.

Nors visai neaišku, kas yra „racionalistinė liberalizmo versija“, „romantiška liberalinė moralybė“, „liberali politika“, „atvira visuomenė“, bet žongliravimas tokiais terminais sudaro įspūdį, kad liberalizmo ideologija ir jos ideologemos yra savaime suprantami, pažangūs ir siektini dalykai.

Ar tikrai?

Susiję straipsniai

Politika 6339313992753477523

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-12-03 22:22

    Demaskavo vos ne šventą,kuriam dėl visų skauda, bet tikriausiai labiausiai jam skauda dėl savo kailio.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-12-03 22:54

    Aiškiai, taikliai, riebiai... Lenkiu galvą autoriui.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-12-04 11:21

    Leonidui https://www.youtube.com/watch?v=05_XnjKlPMk

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-12-04 20:50

    Daug rašoma apie Sirijos pabėgelius ir Izraelį - beveik kaimynus. Kažin, ko jie taip toli beldžiasi į Europą? Juk saugus prieglobstis taip netoli!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-12-05 10:05

    Laisvūnas netiki Leonidu. Ir...?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Puikus straipsnis. Ir intelektualios vingrybės analogišku stiliumi nusodinamos iki mirtingųjų pasaulio.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item