Kun. Robertas Urbonavičius. IV Advento sekmadienis: Rorate Caeli

Paskutinysis Advento sekmadienis yra tarsi Šv. Kalėdų įžanga. Nebegirdime perspėjimų apie budėjimą, atgailą, atsivertimą, - šio sekmadienio liturginiai skaitiniai ir tekstai mums kalba apie būsimą Kristaus užgimimą: „Iš aukštybių rasokite, dangūs, išlykite, debesys, Teisųjį! Tegul atsiveria žemė ir Gelbėtoją mums išdaigina“, to prašoma Mišių introite. Evangelijos ištrauka pasakoja apie Mergelės Marijos ir šv. Elzbietos susitikimą – iš pirmo žvilgsnio jauki, graži, kalėdinė istorija. Senyva moteris, kentusi kitų pašaipas ir užgaulę dėl savo nevaisingumo, dabar pačia savimi liudija, kad Dievui nėra negalimų dalykų ir Mergelė tapsianti Motina – Naujosios Sandoros Skrynia, sutalpinanti savyje tą, kuriam Dangus ir Žemė yra per ankšti, kaip pasakytų Bažnyčios Tėvai. Džiaugsmas, ramybė ir Dievo palaima...

Tačiau ar tik tiek, tik savęs nuraminimo galima tikėtis iš šio sekmadienio Žodžio liturgijos? Anaiptol, nes jei tik tiek, tai Evangelija ir Bažnyčia būtų tik dar viena raminamųjų rūšis. O juk Dievo Žodis yra dviašmenis kalavijas, kaip rašė apaštalas Paulius, ne paguodos piliulė. Ko turėtume ieškoti šio sekmadienio skaitiniuose, ko prašyti? Ilgą laiką Išrinktoji Tauta gyveno troškimu, kad Viešpats Dievas įžengtų į žmonijos istoriją ir juos išgelbėtų: „O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki! Tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų. Pakilk su didžiąja savo galybe, ateik mūsų vaduoti! – Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki, pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!“ (atliepiamoji psalmė).

Atėjus laiko pilnatvei tas ir įvyko. Neregimas Dievas tapo regimu Marijos iš Nazareto sūnūje. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14) Tačiau žinome, kad „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ (Jn 1,10-11) Ir tai įvyko ne vien prieš du tūkstančius metų Palestinoje, tai vyksta kasdien mūsų širdyse. Kasdien turime pasirinkti, ar gyvensiu taip, kaip mokė, kaip nori Viešpats Jėzus, dėl manęs gimęs iš Mergelės Marijos ir kentėjęs prie Poncijaus Piloto, ar gyvensiu taip, tarsi Jis ir nebūtų nužengęs. Visas Kristaus gyvenimas buvo Tėvo valios vykdymas: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko ir deginamosios aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Antras skaitinys) To jis prašo ir mūsų, savo mokinių: gyventi ne sau, vykdyti ne savo valią.

Taigi šį sekmadienį esame kviečiami sekti Mergelės Motinos, tos, kurią šv. Elzbieta vadina „laiminga įtikėjusia“ pėdomis: ištarusi savajį Fiat, ji ištarė visiems laikams. Ji sakė Tebunie ir tada, kai teko gimdyti ne namuose o gyvulių oloje; Ji tarė Tebūnie, kuomet su skausmu ieškojo vaikelio Jėzaus Jeruzalėje; galiausiai Ji neatšaukė savojo Taip kuomet stovėjo prie mirštančio savo Sūnaus, taip tapdama mūsų visų Motina ir Mokytoja. Prašykime, kad Geroji Motina ir Padėjėja paremtų mūsų pastangas savo galingu užtarimu.