Kun. Robertas Urbonavičius. II Advento sekmadienis: pigios malonės pagunda

Advento laikotarpio viduryje pasirodo vienas iš pagrindinių šio liturginio laikotarpio figūrų – ...


Advento laikotarpio viduryje pasirodo vienas iš pagrindinių šio liturginio laikotarpio figūrų – šv. Jonas Krikštytojas, kuris mus kviečia prisiminti tokius žodžius kaip atgaila ir atsivertimas.

Kiekvienas žmogus širdyje trokšta, kad jam būtų atleista, kad jis būtų išlaisvintas – tačiau, didžiausia žmogiškoji tragedija ta, kad maža tokių, kurie išdrįsta pripažinti, kad jiems reikia atleidimo, kad jų darbai, mintys, troškimai sužeidė kitus, atitraukė juos nuo VIEŠPATIES kelio. Dažniausias pasiteisinimas, kodėl neinama išpažinties, o ir atėjus prie klausyklos langelio, skamba taip: „Nieko blogo nepadariau, neužmušiau, nepavogiau...ir t.t.“ Praradus nuodėmės suvokimą, prarandama ir galimybė patirti gydantį Dievo prisiletimą. Jeigu aš nesergu – kam man gydytojas? Jei nenusidedu – kam man Išganytojas?

Liuteronų pastorius Dietrichas Bonhoferis, žvelgdamas į Nacistinės Vokietijos Bažnyčios gyvenimą, taikliai ir pranašiškai kalbėjo apie įsivyraujančią pigią malonę: „pigi malonė – mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Pigi malonė - tai malonė, kuri parduodama turguj lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis <...> Malonė neturinti savo kainos. Nieko nekainuojanti malonė.“

Ypatingai šiuo laiku tokios savokos kaip Gailestingumas, Atleidimas – tapo nukainuotomis prekėmis, siūlomis už dyką. Tačiau toks gailestingumas ir toks atlaidumas tėra tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“, kaip pasakytų apaštalas Paulius. Dievas tapo žmogumi ne dėl to, kad neturėjo ką veikti, bet kad mus išgelbėtų iš velnio vergijos, į kurią patekome per pirmųjų Tėvų nuodėmę. Betliejaus prakartėlėje matomas ir Golgotos kryžiaus šešėlis. DIEVAS nužengė pas mus ne tam, kad išgertų su mumis arbatėlės ir pasiklausytų liaupsių, skiriamų jam, bet tam, kad pakeltų mus iš mėšlyno, į kurį per savo puikybę buvome įpuolę ir vis dar įpuolame. Tik suvokę savo nevertumą ir nuodėmingumą, savo kaltumą ir aklumą, mes širdyje pajusime gimstantį džiaugsmą – nepaisant to, Dievas mane myli! Aš, kuris esu vertas tik pasmerkimo, esu nuteisinamas, išgydomas, prikeliamas! 

Jo meilė „patvarkė nuslinkti aukštiesiems kalnams bei amžiais stūksančioms uoloms ir iki lygmės pakilti kloniams, kad Izraelis galėtų Dievo šlovėje saugiai keliauti. (I skaitinys) Jo Meilė ir Gailestingumas veda ir mane teisingumo takais. Adventas - tai metas, kada išgirstame kvietimą: „Kelkis, Jeruzale, į aukštumą kopk ir žiūrėk, kokį džiaugsmą siunčia tau Dievas.“ (Komunijos antifona) Tas džiaugsmas ateina su atgailos ašaromis, su nepelnytos malonės priėmimu.

Tad Mišių kolektos žodžiais prašykime: „Visagali gailestingasis Dieve, duok mums tikros išminties ir stiprybės, kad žemiški rūpesčiai nesukliudytų pasitikti ateinantį tavo Sūnų ir gyventi su juo.“


Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 1663491709671672291

Rašyti komentarą

  1. Kuo čia dėtas liuteronų pastorius? Ar ne iš katalikų liuteronai gavo brangios malonės supratimą? Pavartykite kelių dešimtmečių senumo maldynus arba ir apskritai prisiminkite, kaip seniau vertino išganymo malonę Bažnyčia: tai labai brangus dalykas, už kurį reikia stipriai kovoti. Ar ne patys protestantai nupigino (arba išvis panaikino) sakramentus, nuodėmių atleidimą, gailestingumą? Nei jiems rūpi Jūsų minimos kolektos anei antifonos. Ir argi ne iš jų katalikai perėmė lengvabūdišką malonės supratimą, sunaikinusį pašvenčiamosios malonės sampratą? Bonhoefferis, be abejonės, daug kentėjo kalėjimuose ir galėtų būti pavyzdys daugeliui katalikų, bet nederėtų kaskart atiduoti pigios duoklės ekumenizmui.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item