Krikščionybė Sirijoje. Dviejų tūkstantmečių istorijos pabaiga?

Ignas Kriaučiūnas | „Ateitis“ P radžia Sirija. Ankstyvosios krikščionybės, pirmųjų bažnyčių ir pirmųjų vienuolių žemė, vieta, ku...


Ignas Kriaučiūnas | „Ateitis“

Pradžia

Sirija. Ankstyvosios krikščionybės, pirmųjų bažnyčių ir pirmųjų vienuolių žemė, vieta, kur Geroji Naujiena pasiekė apaštalą Paulių. Damasko apylinkėse vis dar yra vietų, kuriose kalbama aramėjų kalba – gimtąja Jėzaus Kristaus kalba.

Tačiau ne todėl mes žinome apie šį kraštą. Jau ketvirti metai Siriją niokoja pilietinis karas, jau senokai virtęs tarptautiniu konfliktu ir pagimdęs neregėto žiaurumo darinį – vadinamąją „Islamo valstybę“ (IV). Susikertantys didžiųjų valstybių interesai, greita įvykių tėkmė ir daugybė įvairiausių negandų pasaulyje, ir ypač Artimuosiuose Rytuose, užgožia faktą, jog šiuo metu Sirijoje ir visame regione vyksta turbūt baisiausias kada nors vykdytas krikščionių persekiojimas. Kunigų grobimai, šventovių griovimai ir tikinčiųjų žudymas verčia tūkstančius krikščionių bėgti iš šios žemės, taip artinant dviejų tūkstantmečių krikščionybės Sirijoje istorijos pabaigą.

Istorija, padėtis prieš karą, sudėtis

Prieš pradedant kalbėti apie pastarųjų metų Sirijos krikščionių negandas būtina trumpai apžvelgti jų istoriją, pasiskirstymą pagal denominacijas ir padėtį prieš karą.

Šiuo metu tikslus krikščionių skaičius Sirijoje nėra žinomas, nes gyventojų surašymuose neregistruojama religinė priklausomybė. Manoma, kad prieš karą jie sudarė daugiau nei 10 proc. visų 22 milijonų Sirijos gyventojų. Dauguma krikščionių gyvena didžiuosiuose miestuose, kaip Damaskas ir Alepas, bei šiaurės vakarų Sirijoje, Vadi al Nasara vietovėje, kas išvertus iš arabų kalbos reiškia Krikščionių slėnis (nasrani – arabiškai krikščionis, kilęs iš Nazareto miesto pavadinimo). Sirijos krikščionys priklauso daugybei skirtingos kilmės, apeigų, bet dažnai panašių pavadinimų denominacijų ir tai gali sukelti didelę painiavą. Turbūt vienintelis būdas aiškiai tai pristatyti yra visų krikščionybės krypčių išrikiavimas chronologine tvarka.

Taigi, dar V a. po Kr. nuo pagrindinio krikščionybės kamieno atskilo Asirų Rytų Bažnyčia, dar žinoma kaip Nestorionų Bažnyčia. Asirai kalba įvairiomis aramėjų kilmės kalbomis ir savo istoriją seka dar nuo Senojo Testamento laikų. Tame pačiame V amžiuje atskilo Sirų Ortodoksų Bažnyčia, savo liturgijoje irgi naudojanti aramėjų kalbą. Po schizmos 1054 metais gimė Graikų Ortodoksų Bažnyčia, jos šakai Sirijoje vadovauja Antiochijos patriarchas (dab. Antakija, Turkija). Tai kartu yra ir gausiausia krikščionių denominacija Sirijoje. Kryžiaus žygių metu ir po jų, atsiradus apčiuopiamiems kontaktams tarp Romos ir vietinių Rytų Bažnyčių, dalis kunigų pripažino popiežiaus viršenybę. Pirmoji taip padarė Maronitų Bažnyčia (2012 m. popiežius Benediktas XVI Maronitų patriarchui suteikė kardinolo titulą). Toliau sekė visų kitų Rytų bažnyčių skilimas. Taip gimė Sirų Katalikų Bažnyčia, Melkitų (Graikų) Katalikų Bažnyčia ir Chaldėjų (Asirų) Katalikų Bažnyčia. Kartu su į Siriją atkeliavusiais armėnais atėjo ir Armėnų Apaštališkoji bei Armėnų Katalikų Bažnyčios. Sirijoje taip pat yra mažų Romos Katalikų ir protestantų bendruomenių.

Nors Sirija yra musulmoniška valstybė, iki pat karo krikščionys nejautė jokios diskriminacijos ir neužsidarė savo bendruomenėse. Netgi atvirkščiai – krikščionys visada buvo Sirijos visuomenės elito dalimi, daug jų yra įmonių vadovai, parlamento, vyriausybės nariai. Arabų Socialistinio Atgimimo Partijos (BAAS), kuri nuo 1963 metų valdo Siriją, vienas iš įkūrėjų buvo ne kas kitas kaip krikščionis. Tikintieji netrukdomai gali steigti savo mokyklas, statyti bei išlaikyti maldos namus (tiesa, abipusiu susitarimu Sirijos krikščionys nepropaguoja ir neskatina atsiversi iš islamo į krikščionybę). Šitokią tolerantišką aplinką daugiausiai lemia faktas, jog Sirijos valdančioji Assadų šeima yra alavitai. Ši musulmonų šiitų bendruomenė, savo religijoje įpinanti šiek tiek krikščioniškų elementų (duonos ir vyno konsekracija, Evangelijos skaitymas, krikščioniškų švenčių minėjimas), ilgai gyveno engiama musulmonų sunitų daugumos, todėl nenuostabu, kad dabartinė valdžia yra itin palanki daugeliui religinių ir etninių mažumų.

Pirmieji metai

Pirmieji „Arabų pavasario“ protestai Sirijoje įsižiebė 2011 metų kovą. Pradžioje tai buvo taikus judėjimas už reformas, todėl nenuostabu, jog greitai pritraukė nuoširdų vakariečių palaikymą. Tačiau dauguma Sirijos krikščionių stengėsi atvirai nepalaikyti nė vienos pusės. Pačioje protestų pradžioje dalis krikščionių palaikė protestuotojų pusę. Pavyzdžiui, vyriausiojo Sirijos sukilėlių organo „Nacionalinės Sirijos opozicinių jėgų koalicijos“ pirmininkas Georgas Sabra yra krikščionis, tiesa, ir senas komunistas. Konfliktui kaistant, valdžiai į gatves pasiuntus tankus ir protestuotojams pamažu virtus vadinamosios „Laisvosios Sirijos armijos“ sukilėliais, buvo net susiformavęs vien tik iš krikščionių sudarytas dalinys: „Dievo rėmėjų“ batalionas. Bet sekuliarią ir tolerantišką ginkluotąją opoziciją pamažu pradėjo keisti radikalūs islamistai. Tai greitai davė savo vaisių.

Gilėjant konfliktui, krikščionys pradėjo vis labiau linkti į vyriausybės pusę, kuri nuo pat protestų pradžios deklaravo sekuliarią, tolerantišką ir mažumas ginančią politiką. Vakarų valstybės netgi kaltina Sirijos vyriausybę su Basharu al-Assadu priešakyje, jog ji specialiai dedasi mažumų gynėja, kad į kariuomenę patrauktų daugiau krikščionių, alavitų ir kitų etninių bei religinių mažumų. Ir šiems kaltinimams tikrai yra pagrindo. Nemažai krikščionių bendruomenių, ypač provincijoje, suformavo vietinius savigynos būrius, kuriuos didžiąja dalimi apginklavo ir apmokė būtent Sirijos vyriausybė. Šiam žingsniui juos pastūmėjo padažnėję sukilėlių išpuoliai prieš tikinčiųjų bendruomenes, sistemingo krikščionių naikinimo užuomazgų atsiradimas. Bet sunkiausi laikai Sirijos krikščionims atėjo kartu su naujausiu Sirijos karo dalyviu – „Islamo valstybe“.

„Islamo valstybės“ iškilimas

Irako ir Levanto „Islamo valstybė“ (ILIV), arba tiesiog „Islamo valstybė“ (IV), savo ištakas siekia dar nuo karo Irake laikų, tačiau ilgai balansavo ant žlugimo ribos. Chaosas Sirijoje ir auganti islamizmo idėjų įtaka tarp sukilėlių įpūtė šiai teroristinei organizacijai naujos gyvybės. Žaibo greitumu ši grupuotė užėmė didžiules Sirijos ir Irako teritorijas ir 2014 birželį paskelbė įkurianti „pasaulinį kalifatą“. Islamo fundamentalistų grupuotės Sirijoje seniai pagarsėjo išpuoliais prieš krikščionis ir kitas mažumas, tačiau Islamo Valstybė tai perkėlė į visai kitą plotmę: savo valdomose teritorijose Sirijoje ir Irake visiškai legitimizavo krikščionių persekiojimą ir žudymą. Apie tai puikiai byloja pavyzdys iš praeitais metais užimto antro pagal dydį Irako miesto Mosulo. Viena iš ten pabėgusių krikščionių šeima papasakojo, kaip jų kaimynas musulmonas, su kuriuo draugiškai sugyveno daugiau kaip 30 metų, atėjęs į jų namus pasakė: „Ar girdėjote apie IV įsakymą? Jūs, Alacho vardu, per 24 valandas turite išvykti ir jeigu aš jus čia rytoj pamatysiu – nužudysiu, nes aš turiu pilną teisę pasisavinti jūsų namus.“ Paprastai IV krikščionims duoda tris galimybes: atsiversti į islamą, sumokėti džiziją (mokestį ne musulmonams už „apsaugą“) arba būti nužudytiems. Jeigu įmanoma, krikščionys renkasi ketvirtąją galimybę – bėgti. Graikų Katalikų patriarcho Gregorijaus III Lahamo duomenimis, apie 450 000 Sirijos krikščionių pabėgo į užsienį arba į saugias, vyriausybės kontroliuojamas Sirijos dalis.

Dvasininkai mūšio lauke

Vienas iš pirminių islamo teroristų taikinių buvo visų krikščionių denominacijų šventikai. Pirmi žymūs pagrobimai įvyko dar 2013 balandį. Šiaurės Sirijos Alepo miesto Graikų Ortodoksų galva vyskupas Boulos Yazigis ir Sirų Ortodoksų vyskupas Gregorios Youhanna Ibrahimas buvo pagrobti ginkluotų vyrų, kai su humanitarine misija keliavo pro sukilėlių valdomą teritoriją. Kelios dienos prieš pagrobimą vyskupas Ibrahimas davė interviu BBC televizijai, kuriame dėl konflikto kaltino abi puses bei teigė, jog krikščionys nei yra persekiojami, nei egzistuoja planas juos išžudyti, o visos aukos žuvo kliudytos atsitiktinės kulkos ne todėl, kad jie krikščionys. Šių vyskupų likimas iki šiol nėra žinomas.

Kitas žymus pagrobtas kunigas yra jėzuitas Paolo Dall’Oglio. Daugelį metų šis šventikas kartu su savo įkurta bendruomene gyveno VI a. Sirijoje įkurtame vienuolyne. 2012 birželį, savo vyskupo prašymu, jis paliko Siriją, bet 2013 liepą grįžo ir buvo pagrobtas IV kovotojų. Kai kurie šaltiniai teigia, jog kunigas buvo greitai nužudytas, tuo tarpu Liudvikas Rapolas I, Chaldėjų Bažnyčios patriarchas, įsitikinęs, kad Paolo Dall’Oglio yra gyvas.

Bene žymiausias kovotojas už Sirijos krikščionių bendruomenės išlikimą yra Alepo Graikų katalikų arkivyskupas Jeanas-Klementas Jeanbartas. Šiuo metu miestą per pusę yra pasidalinę sukilėliai su Džabat al Nusros grupuote priešakyje bei vyriausybės pajėgos. Į rytus nuo miesto savo pozicijas turi ir „Islamo valstybė“, neseniai suaktyvinusi savo veiksmus šalia šio miesto. Tad štai tokio pavojaus akivaizdoje ir gyvena arkivyskupas Jeanbartas. Kadaise jo kongregacija turėjo apie 160 000 narių, tačiau dabar jų skaičius sumažėjo iki 100 000. Mažų mažiausiai 1 000 krikščionių buvo arba nužudyti, arba pagrobti, tarp jų – ir du jo vyskupai bei trys kunigai, teigia arkivyskupas, du kartus išgyvenęs pasikėsinimus į savo gyvybę. Arkivyskupas Jeanbertas lankėsi Londone norėdamas supažindinti Vakarų visuomenę su žiauria Sirijos krikščionių padėtimi ir paraginti vakariečius aktyviau kovoti prieš IV, kuri, jo teigimu, jeigu niekas nesustabdys, „gali nušluoti visus Sirijos krikščionis nuo žemės paviršiaus“. „Aš pasiruošęs ir savo gyvybę paaukoti, kad likčiau Sirijoje. Tai – pirmoji Bažnyčia pasaulyje. Kaip laivo kapitonas aš nepaliksiu jo, kol visi bus saugūs,“ – teigia arkivyskupas. Pastarąsias savaites Alepo apylinkėse vykstantis Sirijos vyriausybės pajėgų ir jų sąjungininkų puolimas tiek prieš islamistus sukilėlius, tiek prieš IV teikia vilties, jog Alepo krikščionims neteks palikti savo gimtojo miesto.

Visai neseniai pasibaigė kito kunigo pagrobimo istorija. Mar Elian vienuolyno vadovas kun. Jacques Mouradas, priklausantis dabar jau išsklaidytai kun. Dall’Oglio vienuolinei bendruomenei, sugrįžo į laisvę po penkis mėnesius trukusios odisėjos. Grįžimą į laisvę kunigas pavadino stebuklu. „Tai Dievo man suteiktas stebuklas. Būdamas belaisviu laukiau mirties dienos, tačiau su didžia vidine ramybe. Nebijojau mirti vardan mūsų Viešpaties. Nebūčiau buvęs nei pirmas, nei paskutinis, o vienas iš tūkstančių kankinių žuvusių už Viešpatį“. „Islamo valstybės“ ginkluoti kovotojai šių metų gegužės 21 d. privertė kunigą ir kitą jauną vyrą apleisti Mar Elian vienuolyną Al Karaitaino mieste, nuvežė juos į kalnų vietovę, kur keturias dienas laikė uždarytus automobilyje, paskui atidavė į kalėjimą prie IV sostinės Rakos, kur išbuvo tris mėnesius. Rugpjūčio 11 dieną kunigas buvo nuvežtas į vietovę prie Palmyros. Pasak kun. Jacques’o Mourado, ten kalinami 250 krikščionių iš Al Karaitaino miesto. Kunigas, be kita ko, sakė, kad išsivaduoti padėjo bičiulis musulmonas, slapta išvežęs jį motociklu, o dabar, padedant ortodoksų kunigui, bičiuliams beduinams ir musulmonams, deda visas pastangas, kad būtų išlaisvinti kiti krikščionys iš Al Karaitaino. Jau pasisekė išvaduoti keturiasdešimt, pasakojo kunigas Jacques Mouradas. Jis dėkojo visiems, kurie meldėsi už jo išlaisvinimą ir su nuostaba pridūrė, jog tai tikras stebuklas, kad jis, katalikų kunigas, buvo išgelbėtas iš IV grupuotės rankų.

Perspektyvos

Sirų Katalikų Bažnyčios patriarchas Ignacas III Johanas Vakarų žiniasklaidai pasakė tiesiai šviesiai: „Jei nebus imtasi jokių priemonių, nėra neįmanoma, jog krikščionybė bus nušluota nuo Sirijos paviršiaus.“ Popiežius Pranciškus susitikime su Pasaulio žydų kongreso atstovais pareiškė manantis, jog šiuo metu jau vyksta Trečiasis pasaulinis karas, kuris, skirtingai nuo ankstesnių, nevyksta vienu konkrečiu metu, bet pakopomis. Žydų delegacijos vadovas savo ruožtu lygina pasaulio tylą prasidėjus Holokaustui su dabartine tyla žudomų krikščionių atžvilgiu. Krikščionys ir jų namai islamistų kontroliuojamose teritorijose netgi žymimi atskiru simboliu – arabiška raide „N“, arabiško žodžio krikščionis (nasrani) pirmąją raide.

Sirijos bažnyčių vadovai kelis kartus kreipėsi į Vakarų valstybių vadovus siekdami pagalbos. Kai kurie netgi kaltina juos netiesiogiai prisidėjus prie islamistų iškilimo ir krikščionių naikinimo. Jau minėtasis patriarchas Ignacas III Johanas teigia, jog tolerancijos krikščionims Artimuosiuose Rytuose dingimas „yra tiesioginis Vakarų valstybių politikos padarinys. Todėl jos privalo priimti pabėgėlius“. Krikščionių vadovai ragina JAV ir Europos valstybes teikti pirmenybę dialogui ir diplomatijai, o ne remti sukilėlius ir toliau vadinti juos „kovotojais už laisvę“. Jie teigia, jog problema yra ta, kad Sirijos kare stipriausia opozicija yra užsienio opozicija, t. y. remiant opoziciją iš tikro remiami užsienio teroristai džihadistai. Ir šiam teiginiui pagrįsti yra realių faktų. Amerikiečiai Turkijos teritorijoje apmokė ir naujausiais ginklais apginklavo būrį vadinamosios „nuosaikios opozicijos“ kovotojų. Tačiau už leidimą saugiai pravažiuoti per jų kontroliuojamas teritorijas, Džabat al Nusros (Al Qaedos šaka Sirijoje) džihadistai pasiėmė nemažą dalį amerikiečių ginkluotės.

Popiežius Pranciškus daugybę sykių yra išreiškęs susirūpinimą dėl Sirijos ir visų Artimųjų Rytų krikščionių padėties ir daug kartų meldėsi už tai. Popiežius smerkia žiaurius, nežmoniškus ir nepaaiškinamus persekiojimus, ypač krikščionių, kurie yra tapę fanatizmo ir netolerancijos aukomis, dažnai visam pasauliui stebint ir tylint. Tarptautinė bendruomenė negali likti tylia ir inertiška stebėtoja nepateisinamų nusikaltimų atžvilgiu; jie yra rūpestį keliantis nukrypimas nuo esminių žmogaus teisių ir stabdo darnų tautų, kultūrų ir tikėjimų sambūvį, teigia pontifikas.

Tačiau yra ir vilties ženklų. Graikų katalikų patriarchas Grigalius III Lahamas teigia, jog tose keliose vietose, į kurias grįžo taika, sugrįžo ir tikintieji. Jis ypač pabrėžė Malulos miesto pavyzdį. Ši netoli Damasko esanti vietovė, kurioje vis dar kalbama Jėzaus gimtąja aramėjų kalba, 2013 metais buvo užimta islamistų sukilėlių, nors ir neturėjo jokios strateginės reikšmės. Dar tais pačiais metais vyriausybės pajėgos atsiėmė Malulą, kurią po to aplankė ir pats Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas, paprastai dažnai neišvykstantis iš sostinės Damasko. Patriarcho duomenimis, mažiausiai 450 krikščionių šeimų, apie 2 250 žmonių, iki šios dienos grįžo į Malulą. Nemažai tikinčiųjų grįžo ir į Homsą bei Vadi al Nasarą (Krikščionių slėnį). Nepaisant besitraukiančio tikinčiųjų skaičiaus, Grigalius III Lahamas tvirtai tiki, jog Bažnyčia išgyvens: „Mes kovosime ir darysime viską, ką galime, kad išlaikytume kuo daugiau krikščionių krikščionybės lopšyje. Krikščionys Artimuosiuose Rytuose turi didžiulę reikšmę. Mes rūpinamės ne tik savo tikinčiaisiais, mes skatiname dialogą ir rūpinamės visais žmonėmis.“

Nepaprasti Šventosios Dvasios darbai

Net ir šioje kraujo vonioje Šventoji Dvasia nepaliauja stebinti savo galia. Krikščionių labdaros organizacijos darbuotojai pasakoja, kaip „Islamo valstybės“ teroristas iš Libijos, kuris tiesiogine prasme „su pasimėgavimu“ žudė krikščionis, atsivertė į krikščionybę. Vyras pasakoja, jog jis pradėjo dažnai sapnuoti baltai apsirengusį žmogų, kuris priėjęs prie jo sakydavo: „Tu žudai mano žmones.“ Kovotojas pradėjo jaustis tikrai nepatogiai ir šlykščiai dėl to, kuo jis užsiima. Eilinį kartą ruošdamasis nužudyti krikščionį, jis netikėtai gavo neįprastą dovaną. Auka jam sakė: „Aš žinau, kad mane nužudysi, bet aš tau atiduodu savo Bibliją.“ Krikščionis buvo nužudytas, tačiau islamistas vis dėlto paėmė aukos Šventąjį Raštą ir pradėjo jį skaityti. Vėliau kitame sapne Jėzus paprašė jo sekti paskui ir nuo to laiko kovotojas pradėjo eiti krikščionybės keliu, gilintis į tikėjimo tiesas. Įspūdinga istorija, labai primenanti apaštalo Pauliaus atsivertimą kelyje į Damaską.

Kita istorija. IV kovotojas atsivertė į krikščionybę po to, kai buvo krikščionių misionierių išgelbėtas nuo mirties dykumoje. Misionieriai, radę šį žmogų po mūšio tarp IV ir Sirijos kariuomenės, norėjo jį tinkamai palaidoti, bet benešant, po beveik penkių valandų, vyras atgijo. Besigydydamas jis kunigui papasakojo, kas įvyko ir kodėl jis atsivertė į krikščionybę. Vyras visada tikėjo, jog jei mirs kaip „kankinys“, iškart pateks į rojų. Bet, pasakoja kovotojas, kai tik pradėjo kilti link dangaus šviesos, pasirodė puolę angelai, arba, kaip jis įvardija, džinai, ir pradėjo vesti jį į pragaro ugnį. Ten jis turėjo patirti visą skausmą, kurį pats sukėlė kitiems. Jis netgi turėjo savo kūnu pergyventi visus galvų nukirtimus, kuriuos įvykdė savo aukoms. Tada, pasakoja kunigas, Alachas arba Dievas jam pasakė, jog būdamas žmogaus siela jis nepadarė nieko gero, todėl, jeigu dabar pasirinks mirtį, Dangaus vartai jam tikrai neatsivers. Bet, jeigu pasirinks gyventi, jis gaus dar vieną galimybę, progą atgailauti ir pasitaisyti. Tada jis ir vėl galėsiąs eiti Dievo keliu. Iškart po to jaunasis kovotojas atgavo sąmonę ir po kelių dienų atsivertė į krikščionybę.

Pabaigai

Seniai pasaulio neregėti žiaurumai privertė tūkstančius žmonių bėgti iš savo namų Sirijoje. Kaip matome, skaudžiausiai tai atsiliepia krikščionims. Du tūkstančius metų skaičiuojanti bendruomenė yra priversta rinktis tarp Basharo al-Assado režimo ir musulmonų teroristų, tarp gyvenimo ir mirties. O pasaulio sąžinė, rodos, tyli. Atrodo, jog toli nuo mūsų tie naikinami Sirijos krikščionių kaimai ir miestų kvartalai. Bet jei blogio jėgos laimės ten, nereikės nė pusės amžiaus, kad ir mūsų bažnyčios degtų nuo bedievių rankų. Tad bent vieną savo kasdieninę maldą nusiųskim ir į šį tolimą, karo iškankintą kraštą. Juk kadaise malda ir tikėjimas būtent iš ten atėjo ir pas mus.

Susiję straipsniai

Pasaulis 7331767242483490103

Rašyti komentarą

  1. O man Kristaus žodžiai islamistui "Tu žudai mano žmones" labai daug sako. Taip pat ir vaizdas su puolusiais angelais. Vadinasi, neteisinga mūsų, krikščionių, pozicija kitų religijų kaip "teisingų" ar kaip dialogo objektų atžvilgiu; neteisinga ir religinės laisvės deklaracija, o tik Kristaus priesakas "Eikite ir skelbkite Evangeliją visam pasauliui: kas priims, bus išteisintas, kas ne - pasmerktas". Arba - arba. Yra tik laisvė pasirinkti nuodėmę, kitaip sakant, vergovę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-12-28 09:51

      Pritariu. Prasmingas komentaras.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-12-28 03:16

    Gerai bent jau, kad jūs ne islamistas ekstremistas :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O jūs gerai, kad bent jau ne tolerastas modernistas:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Keletas pastebėjimų:
    1. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Taip kad tiek krikščionybė turi pradžią, turės ir pabaigą, tiek ir islamas turi pradžią, turės ir pabaigą.
    2. Visi ezoterikai kalba apie tai, kad žmogus po mirties patenka į tam tikrą teismą ( tik skiriasi požiūriai, kas tai per teismas ), kur iš naujo išgyvena visus savo poelgius, kur jie įvertinami. Taip kad čia visiškai nieko ypatingo.
    3. Atrodo, kad dažnai įvyksta tai, kad pasikeitus santvarkai buvę draugiški kaimynai tampa negailestingais priešais. Tai paminėta čia, taip buvo Kryme, taip buvo prieš kelis tūkstančius metų Egipte, kur žydai tepliojo savo kaimynų, egiptiečių duris avies krauju, kad Jahvė ( dar kol kas nesupratau, ar pats vienas, ar duodamas komandą mirties angelui ) galėtų išžudyti visus egiptiečių pirmagimius.
    4. O kažin, ar nors vienas iš katalikų, krikštydamas ,,pagonis" ugnimi ir kalaviju, patyrė, ką nors panašaus, kokias kančias sukelia kitiems žmonėms.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item