Jolanta Ramonienė. Šeimos politikos tikslas – sugriauti šeimą?!

Evgenios Levin nuotrauka/Bernardinai.lt Politikai ir žiniasklaida dažnai atakuoja Jūsų protus s...

Evgenios Levin nuotrauka/Bernardinai.lt
Politikai ir žiniasklaida dažnai atakuoja Jūsų protus svarbiomis ir svariomis mintimis apie šeimą. Aš šį kartą kreipiuosi į Jūsų širdis: ar Jūs randate laiko dažną vakarą vakarieniauti visi kartu ir aptarti praėjusią dieną? Moterys, žmonos, kada su vyrais kalbėjotės apie vaikus, ne tik apie jiems parašytus pažymius? Tėvai, ar dažnai paklausiate savo vaikų, kaip jie jaučiasi ir juos išklausote? Vaikai, kokio amžiaus bebūtumėte, ar nepamirštate savo tėvų, gal jau senų, ligotų?

Visi šie klausimai yra ne tik šeimoms svarbūs klausimai, bet kartu ir šeimos politikos klausimai. Tos šeimos politikos, kuri nepamiršta šeimos, netampa tik politikavimu apie šeimą. Kiekvienas žinome, kad šeimose realybė skiriasi nuo siekiamybės, svajonių. O kaip yra su šeimos politika Lietuvoje?

Turime akivaizdžią problemą: dokumentuose įtvirtinus, kad šeima yra mūsų visuomenės ir valstybės pamatas, o valdžia, sutelkusi visus bendradarbiavimui, turi sudaryti palankias sąlygas šeimai būti stipria, kryptingai ir nuosekliai to nesiekiant realybėje pavirto priešingu rezultatu – valdžia pasijuto valstybės pagrindu, o šeima jai tapo našta, problema! Taigi, Lietuvoje turime aukštyn kojom apvirtusią situaciją!

Pažvelkime į pirmąją problemos dalį, į tai, kas yra įtvirtinta dokumentuose, kokia numatyta siekiamybė, šeimos politikos tikslas. Juk akivaizdu, kad šeimos politika, kaip ir visos kitos viešosios politikos sritys, turi būti tikslinga. Tik žinant, ko siekiama, galima pasirinkti tinkamas priemones, efektyviai naudoti turimus ribotus išteklius.

Džiugu pastebėti, kad jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo parengta Šeimos politikos koncepcija. Joje įvardintas siekis, cituoju: „skatinti įsigalėjimą demokratiškos ir savarankiškos šeimos, pagrįstos narių tarpusavio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų kaitą ir perimamumą; padėti šeimoms realizuojant šeimos funkcijas, kurti sąlygas, stiprinančias šeimas bei užtikrinančias pilnavertį jų funkcionavimą“.

Beveik po dešimtmečio (2004 m.) buvo priimtas dar vienas dokumentas – Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija, kurioje kalbama apie šeimos gerovę ir įvardintas pagrindinis strateginis tikslas šeimos gerovės srityje, vėliau (2008 m.) kitas dokumentas – Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kuria pagrįstas bendros šeimos politikos reikalingumas ir apibrėžtas valstybinės šeimos politikos tikslas. Visuose minėtuose dokumentuose siekiamybė įtvirtinta panaši – siekiama, kad šeima būtų stipri, savarankiška, pilnavertiškai funkcionuotų ir tam būtų sudarytos palankios sąlygos.

Taigi, galima teigti, jog jau nuo 1995 m. mokslininkai, nes jie daug prisidėjo rengiant minėtus dokumentus, yra įvardinę šeimos politikos tikslą. Kadangi kalbame apie Vyriausybės ir Seimo dokumentus, tai reiškia, kad politikai savo sprendimais tą tikslą yra patvirtinę, tačiau... jis taip ir lieka nei visuomenės, nei pačių politikų nesuprastas ir nesiekiamas!

Tyrimai rodo, kad visuomenė iki šiol nemato šeimos politikos naudos. Programiniuose dokumentuose įrašius labai abstrakčią siekiamybę, prisiminkite citatą (beje, vėlesniuose dokumentuose tikslas tik sudėtingėjo), jos įgyvendinimas tapo neįmanomas. Mokslininkai apklausė šeimos politikos formuotojus ir išsiaiškino, kad jie neturi aiškaus sutarimo, koks turėtų būti šeimos politikos tikslas, ko turėtų būti siekiama šeimos politikos priemonėmis.

Taip po dvidešimties metų tenka išgirsti įžvalgą, kad stebint realią situaciją susidaro įspūdis, jog šeimos politikos tikslas yra... sugriauti šeimą! Taip buvo pasakyta „Šeimos instituto“ drauge su Lietuvos teisės institutu šiais metais Tarptautinės šeimos dienos proga organizuotame diskusijų cikle „Koks turėtų būti šeimos politikos tikslas?“

Paieškokime atsakymų į mūsuose retai keliamą klausimą „kodėl“? Kodėl susidarė ši aukštyn kojom apversta situacija – vietoj šeimos stiprinimo – jos griovimas?

Akivaizdu, kad kol kas visais lygmenimis nesuvokiame, ką esame įtvirtinę, kalbu apie mūsų Konstitucijos nuostatą – „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Taip, ją jau daug kartų girdėjome, puikiai visi žinome ir norite pasakyti, kad nebereikia jos kartoti? Nesutinku, kartoti reikia, kad ne tik žinotume, bet ir tuo gyventume. Deja, šeimos nesijaučia tuo pagrindu ir politikai nestato valstybės „ant“ šeimos.

Kalbant apie šeimas, pati esu šeimos žmogus, bendrauju su šeimomis, tikrai drįstu teigti, kad:

- šeimos nesuvokia savo reikšmės, šeimos nepakeičiamumo kiekvienam asmeniškai ir bendruomenėje;

- nesuvokia, jog nuo kuriamų tarpusavio santykių, vaikų auklėjimo, jiems perduodamų vertybių, bendruomeniškumo kūrimo, priklauso jų įvertinimas ir pripažinimas visuomenėje;

- viešai dažniau kalbant apie „visų lygybę“ ir nediskriminavimą, apie lyčių lygybę kaip pelningą investiciją ar apie partnerystės finansinę naudą, visuomenėje prarastas aiškus suvokimas, kuo šeima yra išskirtinė, nebeaišku, ar mūsų valstybėje vertinamas įsipareigojimas ir atsakomybė;

- deja, daug šeimų išlieka abejingos, netiki galimybe daryti įtaką politiniams sprendimams, šeimos menkai susitelkę, nesistemingai atstovauja savo interesams, lyg ir viliasi, kad viskas savaime sėkmingai susiklostys.

Ar tai tesingas pasirinkimas? Sau esu atsakiusi, kad ne. Apsispręsti padėjo popiežiaus šv. Jono Pauliaus II-ojo Apaštališkajame paraginime „Familiaris Consortio“ dar 1981 m. išsakyta mintis: „Prie visuomeninių šeimos uždavinių taip pat priklauso nuomonės pareiškimas politinės intervencijos forma: taigi šeimos pirmosios turi rūpintis, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik nepažeistų šeimos teisių ir pareigų, bet jas remtų ir pozityviai gintų.“

Kol šeimos žmonės mąsto apie savo pasirinkimus, žvelkime į valdžios atstovus ieškodami atsakymo, kodėl jie valstybės nestato „ant“ šeimos? Tikrai lengva pastebėti, kad politikai, valdininkai:

- retai mato šeimos, kaip vieneto, poreikius, dažniausiai šeima yra išskaidoma – matomi atskirai vaikai, moterys, dirbantieji ar bedarbiai, turintys negalią, sergantys, lyg dauguma jų neturėtų juos supančios ir jiems įtaką darančios artimiausios aplinkos – šeimos, nebūtų susiję bendruomeniniais ryšiais; tikimasi pokyčių, padedant tik individui, o ne visai jo aplinkai. Atkreipiu dėmesį, kad kalbu ne apie gražius teiginius rinkiminėse programose ar bendruosiuose teisės aktuose, kalbu apie realybę, konkrečius darbus.

- vis dar vengia skatinti, imtis ilgalaikių priemonių, kad tiek pavieniai asmenys, tiek šeimos rinktųsi tai, kas naudinga visuomenei, valstybei. Deja, dauguma susitelkia į gaisrų gesinimą. Galbūt tai paprasčiau, pirminis poveikis matosi greičiau? O kaip reikalai klostosi toliau, ar tikrai buvo padėta, teisingai pasirinkta tuo sunkiu metu, kam tai svarbu?

- dažnai painioja diferenciaciją - skirtumų išryškinimą, su diskriminacija - nepagrįstu teisių ribojimu ir taip skirtingus dalykus ima traktuoti vienodai;

- šeimoms, tėvams primeta vieną kelią, o ne siūlo pasirinkimą pagal realius poreikius – visi vaikai turi gimti pagal vieną tvarką, tiesiog kitu atveju pagalba bus nelegali, visus vaikus reikia paskiepyti – kitu atveju tėvai bus nubausti, valstybė palaiko tik vaikų vedimą į darželius-kombinatus (tėvai, geriau jau nežinokite, kokia jų tikroji kilmė...), visi turi mokytis pagal vienodą standartą, koks dar mokymas namuose, koks nepasitenkinimas programomis, tėvai juk yra nekompetetingi (supraskite, kad tokie esate ir visi Jūs, kai į Jus žiūri kaip į tėvus, o ne savo srities specialistus) ir t.t. Visus norima „užmauti ant vieno kurpaliaus“. Taip patogiau valdyti? O gal aktyvios, sąmoningos šeimos yra grėsmė mases valdančiam ir savo interesų siekiančiam „elitui“ – politikoje, versle, žiniasklaidoje?

Kiekvienas šį sąrašą galite tęsti patys.

Tad ką daryti? Sėdėti ir laukti, gal kas nors ateis ir išgelbės? Kaip pakeisti dabartinę situaciją, viską sugrąžinti į savo vietas?

Pavienių sprendimų tikrai nepakaks. Pastangos sustiprinti šeimą bus sėkmingos, jei aiškiai suprasime dabartinę situaciją ir tai, į ką ji veda, jei pokyčių sieksime susitelkę ir turėdami aiškią veiksmų strategiją. Taip teigia mokslininkai, tą patį patvirtina ir praktikai.

Kalbant apie tai, koks turėtų būti šeimos politikos tikslas, tai jis turi būti:

- aiškus – visi turi suprasti, ko yra siekiama;

- pagrįstas argumentais, atsakant kodėl reikia/verta tokio tikslo siekti. Argumentai taip pat turi būti visiems suprantami;

- visiems suprantamas tikslas dar nereiškia, kad visiems priimtinas. Tačiau dėl jo pagrindimo, argumentų jis turėtų būti pripažįstamas teisingu pasirinkimu;

- žinoma, jis turi būti visuomenei patraukliai pristatytas ir vis primenamas;

- ne mažiau svarbu, kad tikslo siekimas būtų pamatuojamas, įvertinamas, kad būtų stebimas procesas ir pagal poreikį koreguojamos priemonės, veiklos;

Pabaigai dvi žinutės: šeimoms ir valdžios atstovams.

Šeimoms vėl pacituosiu popiežių šv. Joną Paulių II-ąjį: „šeimos kaskart geriau turi suprasti savo vaidmenį kuriant vadinamąją „šeimos politiką“ bei jausti atsakomybę už visuomeninius pasikeitimus: priešingu atveju jos taps auka to blogio, į kurį žiūrėjo abejingai.“

Valdžios atstovams noriu pasakyti, kad politikoje, tame tarpe ir šeimos, trūksta tikrų lyderių. Lyderių, kurie drąsiai rinktųsi nepopuliarius ir greito politinio kapitalo nekraunančius, bet vedančius į geresnę ateitį, sprendimus.

O visiems likusiems skiriu asmeninį atradimą, tikiu, jį žinote kiekvienas – pokyčiai pirmiausia prasideda mūsų širdyse. Tad kiekvienas sau atsakykime, ar mums svarbi mūsų šeima? Taip? Tuomet kaip darbais, kasdienoje mes tai parodom?

Parengta pagal 2015-11-30 LR Seime vykusioje konferencijoje „Šeima ir valstybė“ skaitytą pranešimą.

Susiję straipsniai

Šeimos politika 8132854583097296487

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-12-02 14:03

    Laibai taikliai įvardintos, bėdos ir "ligos' simptomai. O kur "vaistai"? Ką skaitytojui daryt?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Vaistai" yra, įdėmiau skaitant juos galima rasti "ligos" diagnozėje. Jei skaitytojas yra šeimos žmogus, tai pirmiausia teatsako sau į pabaigoje užduotą klausimą, o tuomet grįžta prie šeimų situacijos, kur rašoma "daug šeimų išlieka abejingos, netiki galimybe daryti įtaką politiniams sprendimams, šeimos menkai susitelkę, nesistemingai atstovauja savo interesams, lyg ir viliasi, kad viskas savaime sėkmingai susiklostys".
      Paprastas žingsnis - išdrįsti ir aktyviai įsijungti į šeimų interesams atstovaujančių NVO veiklą!

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-12-02 15:46

    dar prie tos puokštės- šianien per radiją girdėjau , kad jau palaimintas PRIVERSTINIS vaikų nuo 6 m darželių lankymas,esą ir taip jau apie 95 procentai lanko ,tai didelių problemų neturėtų kilti.Klausimas-kad jau ir taip daug vaikų tuos darželius lanko,kam dar kažkokie atskiri istatymai.Įdomu ,kaip tėveliai gyvenntys kaimuose ir neturontys automobilių savo vaikus nuves i darželius ,o gal tuos mažutėlius turės patikėti, kaimo keliukais lakstantiems, GELTONŲJŲ AUTOBUSIUKŲ VAIRUOTOJAMS...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-12-03 20:49

    Geras straipsnis, ypač pastebėjimas, ,,Valstybė tai mes'' sako valdžios vyrai, o šeimos tai bėda.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item