Vytautas Sinica. „Siekiama panaikinti įstatymo nuostatą, saugančią vaikų požiūrį į šeimą“

Įstatymu įtvirtinta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams daro viešoji informacija, kuria niekinam...

Įstatymu įtvirtinta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams daro viešoji informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia negu Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata. Ši nuostata įtvirtinta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme. 2002 metais tuometinė Kultūros ministrė sudarė darbo grupę šio įstatymo projektui parengti, ką darant buvo remtasi tarptautiniais teisės aktais ir užsienio šalių patirtimi. JTO Vaiko teisių konvencijos 17 straipsnis skelbia, kad „valstybės dalyvės skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos“. Dar 2001 m. JTO Vaiko teisių komitetas paskatino Lietuvą įgyvendinti įstatymus, kuriais būtų stengiamasi apsaugoti vaikus nuo informacijos, ypač propaguojančios smurtą ir pornografiją. Kodėl reikalinga tokia nepilnamečių apsauga? Kas ir kodėl Lietuvoje nori šią apsaugą panaikinti? Pokalbis apie tai su politologu, sambūrio „Pro Patria“ nariu Vytautu Sinica. 

- Lietuvos įstatymuose įtvirtinta, bet ir be to akivaizdu, kad už nepilnamečių ugdymą atsakingi jų tėvai arba globėjai. Kodėl tam dar reikalinga įstatyminė apsauga? Argi viešosios informacijos kūrėjai ir platintojai neturi savo vaikų ir supratimo, kokia informacija vaikams yra žalinga? Kur prapuola žmonių gera valia, kurios čia turėtų užtekti?

- Gera valia prapuola ten, kur prasideda viešųjų medijų rinkos santykiai. Populiariausia produkcija, kaip dabar mėgstama sakyti, yra smurtas, siaubas ir seksas. Kaip tik šiuos didžiausią auditoriją prie ekranų surenkančius dalykus ir draudžia mūsų aptariamas įstatymas. Galiausiai mūsų laikais, kai visi apie viską turi savo nuomonę ir viskas yra klaidingai laikoma tik nuomonėmis, nebegalime kliautis kieno nors gera valia patiems suprasti, ko nereikėtų rodyti vaikams. Daugybė žmonių nuoširdžiai mano, kad smurtas, siaubas ir seksas yra normali viešoji informacija bet kokio amžiaus žiūrovui. 

Žiūrint bendriau, kiekvienas įstatymas yra bandymas nubrėžti gyventojams elgesio normą. Įstatymai atsako į klausimą, koks elgesys mūsų visuomenėje turėtų būti siektinas. Ne koks jis faktiškai egzistuoja, o koks turėtų būti. Mes visi žinome, kad egzistuoja įvairiausių reiškinių ir elgesio formų, bet būtent dėl to, kad jie yra ir mūsų netenkina, mums ir reikalingi įstatymai, aiškiai sakantys, kad toks elgesys yra netinkamas ir valstybė siekia kitokios elgesio normos, kreipdama žmones prie konkrečių dorybių ir idealų. Tai visiškai normalu. 

Akivaizdu, kad šis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (NANVIP) savo srityje atlieka kaip tik tokią funkciją. Aišku, kad tam tikros informacijos nepilnamečiams rodyti neverta, nes tai bus žalinga jų asmenybės ir vertybinės sistemos formavimuisi. Ginčijamasi tik dėl to, kokią informaciją laikome žalinga. Įstatyme punktas apie šeimos vertybių niekinimą ir šeimos sampratą įstatyme yra 16-tas sąraše. Tai reiškia, kad prieš jį yra 15-ika kitų dalykų, kuriuos valstybė pripažįsta žalingais nepilnamečiams. 

- Pakalbėkime būtent apie punktą, kuriuo saugoma nuo informacijos, kuria niekinamos šeimos vertybės. Europos Tarybos rekomendacija siūlo, o ir šis įstatymas tarsi numato suinteresuotų šalių savikontrolės sistemą, kas atrodo pernelyg optimistinis įsivaizdavimas. Pakankamai silpna grandis čia yra būtent nepilnamečių interesus atstovaujantys tėvai, kurie turėtų, pastebėję pažeidimus, teikti skundus ar kitaip rūpintis vaiko apsauga, ne būti pasyviais stebėtojais. Neakcentuojama, kad tėvai turi būti budrūs, neaiškinama, kaip jie galėtų įsitraukti į pagalbą vaikui. Jeigu nebūčiau aktyvi tėvų organizacijų nėra, greičiausiai net nebūčiau apie tai girdėjusi. Ar įmanoma įgyvendinti šį įstatymą be tėvų informavimo ir skatinimo veikti?

- Kiekvienam įstatymui, o ypač tokiam kaip šis, kad jis pasiektų savo tikslus yra reikalinga ir visuomenės informavimo kampanija. Šiuo atveju reikalinga tėvus informuoti apie jų teises ir pareigas. Apie šį įstatymą tokios informacijos nėra arba aš nesu to matęs. Apskritai veikimas nepilnamečių apsaugos srityje paprastai kyla visiškai ne iš tėvus vienijančių organizacijų, o iš ekspertinėmis prisistatančių, bet iš tiesų kitus, dažnai verslo interesus turinčių nevyriausybinių organizacijų. Jos dažniausiai suinteresuotos žiūrėti į vaiką kaip į atskirą nuo šeimos subjektą, kurį nuo tėvų net reikia saugoti, kalba apie vaiko teises, bet vis nutyli pareigas ir nuolat išsiduoda siekiančios, pavadinkime, vaiko gyvenimo seksualizavimo. 

Tai yra, siekia skatinti vaikus kuo anksčiau pradėti lytinį gyvenimą ir kuo drąsiau jame eksperimentuoti. Tai siekiama daryti, o Vakarų šalyse ir daroma, per lytinį švietimą ir kitas priemones, pavyzdžiui, įvairius tiesiai mokykloms pasiūlomus „švietimo ir bendradarbiavimo“ projektus. Jiems įgyvendinti nereikalingas joks politinis sprendimas: NVO pasiūlo bendradarbiauti konkrečioms mokykloms, o šios, neįžvelgdamos vertybinių problemų ir norėdamos su projektu ateinančių pinigų, tiesiog sutinka leisti „ekspertams“ bendrauti su mokyklos mokiniais. 

Taigi egzistuoja didžiulis aktyvumo disbalansas tarp organizacijų, kurios siekia „laisvinti“ vaikų pažiūras ir jas keisti priešinga kryptimi nei ugdytų patys tėvai, ir tarp tėvų, kurių organizuotis niekas neskatina ir jie to nedaro. Pagaliau tai absoliučiai natūralu: vaikų mąstymą keisti siekiančios organizacijos yra sukurtos šiam tikslui, tai jų veikla ir pragyvenimo šaltinis. Tuo tarpu tėvus kaip visumą vienija tik pati tėvystė, nieko daugiau. Jie turi savo darbus, finansinius ir kitus rūpesčius, tad viešojoje erdvėje ginti vaikų interesus jiems būna darbas, kuriam niekada neateina laikas. 

- Sugrįžkime prie paties įstatymo. Kaip kenkianti nepilnamečiams įvardijama informacija, kurioje vaizduojamas smurtas, orumo žeminimas, pornografija ir kita. 2010 metais atsirado tas „16-asis punktas“, kuriame kalbama apie šeimos vertybių niekinimą ir konstatuojama, kad žalinga informacija, kuri skatina kitokią nei Konstitucijoje šeimos kūrimo sampratą. Kodėl tokio punkto išvis prireikė?

- Baisu nepelnytai pervertinti parlamentarų nuovokumą, bet tai atrodo kaip labai savalaikė reakcija į Lietuvoje jau dešimtmetį besitęsiančią aktyvią kampaniją pakeisti šeimos sampratą dviejuose frontuose – visuomenės nuostatose ir valstybės įstatymuose, kuriuos šia linkme paprastai paleisti lengviau ne demokratiniu keliu, o per teismus. Galima sakyti, kad procesas yra „nelietuviškos kilmės“, nes šeimos sampratos kaitą inicijuoja daugiausia iš užsienio fondų finansuojamos NVO. Jų pastangos duoda vaisių, nes diskusija apie šeimos sampratą Lietuvoje paversta tariamai normalia ir savaime suprantama. Jei prieš dešimt metų šia tema nebuvo apie ką diskutuoti, nes objektyvi tiesa, kas yra šeima, buvo aiški, tai dabar jau „yra apie ką diskutuoti“. Reikia manyti, kad parlamentarai, suvokdami esamo šeimos ir santuokos apibrėžimo svarbą, nusprendė tokia forma padėti jai apsiginti nuo mūsų dienų visuomenės pliuralizmo ir subjektyvizmo. 

- Įdomu tai, kad kai 2009 metais Seime vyko svarstymai dėl šio įstatymo, tarp pateiktų siūlymų buvo ir Marijos Aušrinės Pavilionienės iš pažiūros jai nebūdingas pasiūlymas įstatyme tiesiog įtraukti punktą, jog nepilnamečiams žalinga informacija ta, kuria žeminamas asmens pagarbus požiūris į šeimą. Atrodo, tuo viskas pasakyta, tačiau Seimo nariai diskutavo toliau ir apsistojo ties kitokiais pasiūlymais. Tiesiog „šeima“ šiandien gali reikšti bet ką, o nuorodos į Konstitucinę sampratą suteikia aiškesnį vaizdą. Tačiau ir dabar diskusijos tęsiasi, nes Konstitucinis Teismas yra labai plačiai išaiškinęs šeimą. Prigimtinės vyro ir moters šeimos oponentai dažnai tuo remiasi, o Seime, reaguojant į tai, užregistruotas siūlymas patikslinti konstitucinę šeimos sampratą, kad klausimų daugiau nekiltų. Socialdemokratai šio sprendimo priėmimą vilkina, nors siūlymą pasirašė 107 Seimo nariai. Tokiame kontekste, gal mūsų aptariamą įstatymo punktą galima interpretuoti pernelyg miglotai ir todėl žurnalistų etikos inspektorei sudėtinga juo remtis. Kodėl Seime trūksta valios ir iniciatyvos priimti šeimos sampratos pataisą?

- Mūsų aptariamas klausimas dėl NANVIP 16-to punkto labai gerai atskleidžia, kokioje pasirinkimo kryžkelėje šiuo metu yra Lietuva. Kaip šalis turime nepakankamai tiksliai apibrėžtą šeimos sampratą, nes 1992 metais priiminėjant Konstituciją buvo paprasčiausiai akivaizdu, kad šeima gali būti tik tarp vyro ir moters. Tada paliktas neapibrėžtumas dabar atsigręžia prieš šeimą ir Lietuvos piliečius, nes suteikia landą M. A. Pavilionienei ir kitiems Seimo nariams šeimos sampratą laisvinti ta pačia kryptimi, kaip tą padarė Konstitucinis Teismas, pasakydamas, jog bet kokie emocinio prieraišumo santykiai yra šeima. Pagal KT, net ir su meiluže galima sukurti šeimos santykius, jei tik pakankamai ilgai juos plėtoji.

Kita vertus, Seime visgi buvo užregistruotas 107 parlamentarų siūlymas sukonkretinti šeimos sampratą, apibrėžiant šeimą kaip sudaromą vyro ir moters santuokos keliu arba kylančią iš santykių tarp vaikų ir tėvų, net jei iš tėvų yra tik vienas. Šis klausimas dabar iš tiesų užstrigęs socialdemokratų rankose. Jie kaip partija, nepaisant savo katalikišku prisistatančio lyderio, yra ne prigimtinės šeimos sampratos pusėje ir linksta liberalizuoti šeimos sampratą. Dėl to šios pataisos jau daugiau nei du metus yra stabdomos tiek jiems priklausančioje Teisingumo ministerijoje, tiek apskritai Vyriausybėje. Tai viešas pasityčiojimas iš Seimo darbo ir kai kurie Seimo nariai apie tai garsiai kalba, piktinasi, tačiau Juozas Bernatonis toliau tą pataisą laiko paslėpęs ministerijos stalčiuose. 

Kitas klausimas yra, kodėl iš 107 pataisos teikėjų piktinasi tik keli. Visada projektus, kuriuos pasirašo daug parlamentarų, iš tiesų inicijuoja tik keli, kuriems iš tikrųjų nuoširdžiai rūpi aptariamas klausimas. Tokie kaip šeimos klausimai, nepaisant jų pamatinės svarbos valstybės ateičiai ir demografinei padėčiai, nėra uždirbantys rinkėjų balsus. Balsavimą Lietuvoje lemia ekonominiai klausimai ir, nors galime būti ramūs, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų yra išimtinai vyro ir moters šeimos pusėje, balsuoti jie eina pagal ekonominius klausimus. Parlamentarai tai žino ir tokiais kaip šeimos klausimais nepersidirba – padeda parašus ant projektų, bet nesivargina dėl jų kovoti. Taip ir stovime kryžkelėje ir nežinome, kuria kryptimi šeima bus kreipiama Lietuvoje. 

- Tačiau pats esi rašęs, kad šiandien „16-ąjį punktą“ iš Nepilnamečių apsaugos įstatymo siekiama pašalinti. Kas ir kaip tą daro?

- Pradėkime nuo „kas“. Iš to, ką galima atsekti viešoje erdvėje, visos gijos veda į tą pačią M. A. Pavilionienę. Bandymų ištrinti šį punktą iš įstatymų bazės pradžia buvo dar 2014 metų gegužę Seime užregistruotas siūlymas paskelbti šį punktą nebegaliojančiu. Seimas tuo klausimu iki šiol net nebalsavo, tačiau galima pastebėti, kiek daug parengiamojo darbo buvo padaryta purenant dirvą šio projekto priėmimui. 

Pirmiausiai dar pernai vasarą buvo sukelti du maži skandaliukai. Vienas jų buvo dėl knygos „Gintarinė širdis“ – pasakų vaikams rinkinio, kuriame 2 pasakos buvo apie vienalytę meilę, kuri kaip dera pasakoms, sulaužo stereotipus, nugali žmonių ir karaliaus pasipriešinimą ir triumfuoja princesei vedant princesę bei laimingai gyvenant. Turbūt kiekvienas gali įvertinti, kokį poveikį pasakas skaitančio amžiaus vaikui palieka tokie kūriniai ir ar jie jaukia, ar grynina šeimos sampratą. Tada buvo priimtas sprendimas, kad būtent pagal mūsų aptariamą 16-ą punktą, ta knyga prieštarauja įstatymams ir negali būti pardavinėjama. Jos tiražas buvo grąžintas į sandėlius, o M.A.Pavilionienė surengė spaudos konferenciją, kurioje aiškino, kaip yra pažeidžiamos žmogaus teisės Lietuvoje. 

Netrukus po to buvo sukurtas „Lietuvos gėjų lygos“ klipukas, berods, pavadintas „Keisk“, kurio aiški potekstė buvo „šeima yra šeima“, kad ir kas ja pasiskelbtų. Tai buvo labai akivaizdus prieštaravimas įstatymo siekiui išsaugoti vyro ir moters sudaromos šeimos sampratą. Ir vėl televizijos, bijodamos pažeisti įstatymą, atsisakė transliuoti šį klipą ir padarytas skandalas, kad taip esą pažeidžiamos žmogaus teisės. 

Tų pačių metų lapkritį, Psichiatrų asociacijos vienas iš komitetų paskelbė nuomonę, kad būtent šis šeimos ir santuokos konstitucinei sampratai prieštaraujančios informacijos draudimas žaloja nepilnamečius. Tai itin gudrus propagandinis ir ideologinis viešųjų ryšių ėjimas, klaidinančiai vaizduojant patį įstatymą. Psichiatrai nepagrįstai interpretavo, jog šis įstatymas draudžia viešai kalbėti apie pačius homoseksualius potraukius. Jis buvo prilygintas Rusijoje galiojantiems įstatymams, pagal kuriuos vienas vyras kitam negali niekaip viešai parodyti savo potraukio. Iš tiesų Rusijos įstatymai iš esmės skiriasi nuo galiojančio Lietuvoje, nes Lietuvoje viso labo draudžiama viešai agituoti už kitokią nei esama santuokos ir šeimos sudarymo sampratą. Esminis skirtumas tarp pačių homoseksualių santykių ir jų pripažinimo teisiškai ir moraliai lygiaverčiais vyro ir moters santykiams turėtų būti akivaizdus ne tik visiems piliečiams, bet ir išsilavinusiems ir bent minimaliai politiškai raštingiems psichiatrams. 

Tačiau jie apsimeta, kad šio skirtumo nemato, ir argumentuoja, kad mūsų aptariamas punktas yra žalingas neva todėl, kad Lietuvoje yra daug paauglių, kurie blogai jaučiasi, pergyvena, kartais netgi save žaloja dėl savo homoseksualios orientacijos. Esą toks punktas, draudžiantis viešąją informaciją, kuri prilygintų jų orientaciją vyro ir moters šeimai, skatina juos save žaloti ir blogai jaustis. Taip sąmoningai kuriama painiava, kurią būtina išnarplioti. Be abejo, su patyčiomis, kurios egzistuoja Lietuvos mokyklose, būtina ir reikia kovoti. Tačiau šis mūsų aptariamo įstatymo 16-tas punktas su tuo neturi nieko bendro. Tą pačią klaidą kaip ir psichiatrai pakartojo dar vienas M. A. Pavilionienės pasitelktas veikėjas - Europos Komisija. Europos Komisijoje vienas iš komitetų, vadovaujamas skandalingomis rezoliucijomis pagarsėjusios austrų europarlamentarės Ulrikes Lunacek, irgi pareiškė nuomonę, kad šis punktas prieštarauja ES teisei ir pažeidžia seksualinių mažumų pilietines teises. Nors tai tebuvo nuomonė, o ne oficialus Europos Komisijos sprendimas, ji turi svorio Lietuvoje ir ja bus mėginama remtis diskusijose Seime. Nors ir šiuo atveju klaidinama, kad Lietuvoje galiojančiu įstatymu yra ribojama homoseksualų teisė viešai rodyti savo emocijas, potraukius. Ignoruojamas faktas, kad šis punktas draudžia tik viešai sakyti, kad jų santykiai yra lygūs vyro ir moters šeimai. 

Tokiais gudriai suplanuotais etapais yra formuojamas norimas informacinis laukas. Galima manyti, kad prieš šią rudens sesiją tai daryta siekiant, kad būtų galima argumentuoti tokio įstatymo punkto nereikalingumą. 

- „Tarp eilučių“ lyg ir buvo galima įskaityti, kodėl siekiama pakeisti šį įstatymą. Jis riboja LGBT bendruomenės veiklą, sukuria papildomą stabdį jų politiniams reikalavimams. Kaip pats įvardini priežastis, kodėl siekiama pašalinti punkto teikiamą apsaugą?

- Visiškai teisingai. Manau, kad vienos europarlamentarės pasisakymas galėtų simboliškai, bet taikliai paaiškinti, kodėl šis punktas taip trukdo ir jį reikia pašalinti. Cituoju: „Manau, kad kiekvienas turi galėti sau apsibrėžti, kas yra šeima, taip, kaip jis nori“. Šis Lietuvos įstatymuose galiojantis punktas būtent to padaryti neleidžia. Akivaizdu, kad Lietuvos visuomenė laikosi prigimtinės šeimos sampratos, t.y. šeimą laiko galima tik tarp vyro ir moters. Egzistuoja siekis tokią sampratą pakeisti. Demokratinėje visuomenėje negalima priimti politinių sprendimų prieš tai nepakeitus visuomenės nuomonės taip, kad ji pritartų norimiems sprendimams. Galima išskirti bent tris būdus, kaip bandoma pakeisti visuomenės nuomonę šeimos sampratos klausimu, ir visiems tiems būdams taikyti labai trukdo „16-tas punktas“. 

Pirmas būdas yra M. A. Pavilionienės užregistruotas Lytinio švietimo įstatymo projektas, kuriuo remiantis lytinis švietimas Lietuvoje turėtų būti vykdomas pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos standartus. Jie yra skandalingi, o vienas iš jų numato, kad 9-12 metų vaikai jau turėtų būti supažindinti su tuo, kad visos šeimos formos yra lygiavertės ir vienodai normalios. Tas įstatymas tiesiogiai prieštarautų nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui. 

Kitas būdas yra jau aptarti projektai viešojoje erdvėje. Visuomenės nuomonę norinčios formuoti organizacijos labai pageidauja, kad būtų sudarytos galimybės viešumoje skleistą informaciją renginiais, knygomis, vaizdo įrašais, konferencijomis, aiškinant, kad visokios šeimos, įskaitant vienalytes, išplėstines, translytes ir kitokias, yra lygiavertės vyro ir moters šeimai. „16-tas punktas“ sustabdo nuo tokių akcijų viešinimo žiniasklaidoje. 

Trečias aspektas yra Lietuvoje kas tris metus vykstantys ir ažiotažą sukeliantys vadinamieji seksualinių mažumų „pasididžiavimo paradai“. Juose, jeigu pasiklausytumėte kalbų, šūkių, perskaitytumėte transparantų tekstus, nedrįstama agituoti už kitokios šeimos sampratos įteisinimą. Dažniausiai yra apsiribojama abstrakčiais lozungais apie pažeidžiamas žmogaus teises, nors homoseksualams yra suteiktos visos tos pačios žmogaus teisės, išskyrus teisę tuoktis, nes tokia teisė apskritai neegzistuoja. Šeima yra socialinis institutas, o ne teisė. Manau, kad organizatoriai sąmoningai neleidžia tokių įžūlių reikalavimų kaip kad reikalavimas pakeisti šeimos sampratą būtent todėl, kad tai prieštarautų įstatymui ir galėtų pakenkti pačiam paradų organizavimui. Šie paradai aptariamo įstatymo punkto tokiu būdu yra šiek tiek suvaržomi. Jo panaikinimas, ko siekia M. A. Pavilionienė ir jai pritariantys Seime, atvertų duris visiems šiems projektas, iš kurių, be abejo, pats svarbiausias yra lytinis švietimas, kuris galėtų daryti masinį poveikį Lietuvos visuomenės jaunajai kartai.

- Pabaigai, ko norėtum palinkėti mūsų skaitytojams?

- Man atrodo, kad yra labai svarbu patiems suprasti ir kitiems sakyti, kad moralės tiesa mūsų laikais, moralinio reliatyvizmo sąlygomis, pati apsiginti negali. Kai nuomonę turėti gali kiekvienas ir tiesa nebėra savaime aiški, ją reikia ginti. Labai dažnai būname pasyvūs galvodami, kad mūsų pusėje yra objektyvi tiesa ir to pakanka. Taip nėra. Todėl tėvams reikia rūpintis tiek tuo, kokia informacija pasiekia jų vaikus, tiek ir tuo, kokios iniciatyvos nacionaliniu mastu per valstybės parlamentą yra organizuojamos prieš jų vaikų moralinį auklėjimą pagal tėvų įsitikinimus. 

Kalbino Jolanta Ramonienė

Interviu skelbtas žurnalo „Ateitis“ 2015 metų 7 numeryje 


Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 6214909469015788413

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-11-26 09:05

    Nu čia dabar? Kas čia per "vieno teisingo gyvenimo būdo" propagavimas dabar? Gyvenu kaip noriu ir eik jūs su tom savo "vieno teisingo gyvenimo būdo"normom toli toli.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne "vienas teisingas", bet NORMALUS gyvenimo būdas. ;) Jei tamstelė nori užsiimti iškrypimais - tamstelės teisė, niekas nedraudžia. Vis dėlto, ko taip purkštaujate, kad nuo iškrypėliškos propagandos norima apsaugoti VAIKUS? Jaučiatės asmeniškai suinteresuotas - ir todėl "užkabintas" tuo klausimu? ;)

      Panaikinti
  2. Na, tai niekas ir netrukdo ponui Anonimui gyventi taip, kaip jis nori. Pvz., ponas Anonimas visai laisvai gali gerti alkoholį iki žemės graibymo, rūkyti cigaretes (pypkes ar dar ką nors kitą rūkomą), lakstyti paskui mergas, ir nieko ponui Anonimui už tai tikrai nebus. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-11-26 23:45

    Įdomu, kokią naudą (visuomenei, o ne šeimos priešams) teikia už mūsų pinigus gatvėse kabinama "socialinė" (greičiau asociali) reklama, kur matome sudaužytą moterį ir šunį šalia. Suprask, iš normalios šeimos nieko gero...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lyčių lygybės dėlei reiktų greta kabinti reklamą su prislėgtu vyru ir kale šalia. :D
      Šiaip, tos reklamos - puikus pavyzdys, kas būna, kai debilai gauna pinigus ir neribotą saviraiškos laisvę.

      Panaikinti

emo-but-icon

item