Monika Morkūnaitė. Ar politika turi savitą patyrimo formą?

Skelbiame sambūrio „Pro Patria“ narės Monikos Morkūnaitės esė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete ir Tarptautinių santykių ir po...

Skelbiame sambūrio „Pro Patria“ narės Monikos Morkūnaitės esė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute organizuotame filosofinės esė konkurse „Ar politika turi savitą patyrimo formą?“ laimėjusią pirmąją vietą.

***

Kas yra politika? Nėra ir turbūt negali būti banalesnio ir kartu prasmingesnio klausimo politikos mokslų studentui ar bet kuriam akademikui, besigilinančiam į discipliną, šiandieną pačia plačiausia prasme vadinamą politikos mokslais. Turint omenyje skeptišką politikos filosofų požiūrį į pozityvistines mokslininkų pretenzijas apibrėžti ir analizuoti politiką vartojant griežtai neutralias metodologines paradigmas, sunku patikėti, kad šiuo keliu derėtų pasukti kalbant apie politiką daugiau iš filosofinio rakurso, kada vertybiškumas ir metafizinė mąstysena yra ne trūkumas, o, priešingai, - esminių principų užuomazga ir fundamentalus pagrindimo reikalaujančių samprotavimų pamatas. Todėl šiuo atveju į politiką norėtųsi pažvelgti daugiau ne iš šalies, kiek „iš vidaus“, bandant įsibrauti į jos turinį, esmę ir prigimtį bei užčiuopti logiškiausias politikos, kaip unikalaus ir nepakartojamo reiškinio ir kartu nesibaigiančio vyksmo, patyrimo prielaidas.

Išaugus moderniojo mokslo įtakai vis labiau ėmė ryškėti takoskyra tarp politinės teorijos ir praktikos, o kartu - tarp filosofinio ir techninio, arba administracinio, jos interpretavimo. Aiškumo dėlei verta paminėti, jog šiame darbe į politiką bus žiūrima daugiausiai iš pirmosios perspektyvos, tačiau prieš imantis dėstymo norėtųsi atkreipti dėmesį į principinį procedūrinės mąstysenos keblumą. Visų pirma, suredukuojant politinę praktiką iki veiksmingos valdymo tvarkos įvedimo tam tikro politinio subjekto viduje ir jo santykiuose su kitais subjektais, pamirštama filosofinė politikos prigimtis ir todėl neteisingai atmetamos bet kokios transcendentalumo apraiškos bei neišvengiama politikos sąsaja su kultūriniais ir doroviniais veiksniais. Be to, akivaizdu, jog žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos, bet koks valstybės sutvarkymas negali kilti pats iš savęs - pirmiausia jam reikalingas grynai mentalinis impulsas, kuriam plečiantis ir atsiranda kolektyvinis poreikis materializuoti jo turinį per tam tikrus institucinius ir funkcinius mechnizmus. Taigi nepaisant to, jog pastarieji yra neatsiejama šiuolaikinės valstybės dalis bei svarbus politinės analizės įrankis, dėl anksčiau įvardintos priežasties politikos patyrimo paieškas kur kas tikslingiau pradėti nuo to, kas yra aprioriška ir nuo patyrimo nepriklauso, tačiau galimai jį determinuoja ir paaiškina.

Pirmiausia derėtų sugrįžti prie paties fundamentaliausio šio darbo klausimo: kas yra politika? Akivaizdu, jog neįmanoma rasti objektyvaus ir teisingo atsakymo. Problema glūdi tame, jog politikos, kaip ir laisvės ar teisingumo, negalime apibrėžti taip, kaip apibrėžiame stalą arba kėdę, nes šie objektai kardinaliai skiriasi savo prigimtimi. Politika didžia dalimi priklauso transcendentalumo ir dalinio pažinimo plotmei, todėl ji niekada nebus apibrėžta taip, kaip kėdė ar stalas, kuriuos galima identifikuoti ir pažinti remiantis grynai jutiminiu patyrimu. Vis dėlto politiką pagrįstai galima laikyti vienu iš tų reiškinių, kurie yra taip giliai įsišakniję į kasdienį gyvenimą ir jo viešąjį diskursą, kad žmonių sąmonėje sukuria tvirtą tikėjimo to reiškinio egzistavimu ir būtinumu pojūtį, nepaisant teorinių pretenzijų sukurti kokį nors konkretų eksplicitinį aiškinimą. Kitaip tariant, nepaprašyti apibūdinti politikos kaip kažkokios savarankiškos substancijos, žmonės mano, jog žino, kas ji yra, ir tam tikra prasme jie yra teisūs. Politika savo esme ir prigimtimi yra grynai praktinė veikla, todėl bet koks jos formalizavimas visų pirma seka iš tos natūralios ir dažnai nereflektuojamos kasdienės erdvės, kurioje ir gimsta politiniai reiškiniai. Todėl norint iš tiesų suprasti politiką bei užčiuopti jos esmę, būtina surasti relevantiškiausius jos reiškimosi principus ir požymius, išskiriančius ją iš kitų socialinio gyvenimo sferų ir liudijančius apie unikalią politikos prigimtį bei patyrimo būdą.

Vienu iš esminių politikos predikatų neabejotinai reikėtų laikyti bendruomeniškumą. Paprastai tariant, politika savo prigimtimi yra išskirtinai viešas ir kolektyvinis reikalas. Politika negali egzistuoti ten, kur yra vienas vienintelis individas. Dviejų ar keleto individų grupinė veikla daugiau ekvivalenti šeimos, kaip vienetinės visuomenės ląstelės arba sumažinto jos prototipo, sampratai. Tai, kaip šeimoje ar draugų rate pasireiškia tam tikros buitinio gyvenimo peripetijos, vis dėlto negali būti vadinama politika ta prasme, kokia ji yra suvokiama tuomet, kai kalbame apie visuomenės, tautos, valstybės ar tarptautinės bendruomenės interesus. Principinis skirtumas glūdi tame, jog šeimos konfliktinė problematika retai kada paliečia egzistencinius, metafizinius klausimus, kurių diferencijuotas suvokimas iš pagrindų skaldo žmones ten, kur atsiranda masinės sąmonės ir iš jos kylančios veiklos fenomenas. Tai nereiškia, jog žmogaus kasdieningoji būtovė yra mažiau kilni ar mažiau prasminga nei gyvenimas visuomenėje. Tačiau jeigu remiantis grynai pragmatiniu požiūriu įmanoma tvirtinti, kad šeimą galima aiškinti tik kaip valingą reprodukcinio instinkto išraišką, tai poreikis priklausyti grynai dvasinės prigimties bendruomenei kaip tauta sunkiai išsitenka fiziologizmo rėmuose. Taip atsiranda metafizinės prigimties bendruomeniškumas, prieš tai įvardintas kaip vienas esminių politikos požymių. Gyventi kartu, priklausyti bendruomenei nėra būtina išgyvenimui primityviąja prasme, tačiau tik atsiradus tam tikram holistiniam pojūčiui žmonės tampa pajėgūs realizuoti savo dvasinę ir metafizinę potenciją. Norint toliau kalbėti apie bendruomeniškumo, kaip vieno iš būtinų politikos požymių, metafizinę prigimtį, savo ruožtu tenka pereiti prie kitos esminės politikos savybės - idealizmo.

Idealizmas politikoje pasireiškia tuo, kad bet koks politinis elgesys ar politinis mąstymas kyla iš siekio pakeisti, reformuoti esamą situaciją į aukštesnį, prasmingesnį, dorovingesnį ar tiesiog komfortabilesnį būvį. Hannah Arendt veikale „Totalitarizmo ištakos“ kritikavo vaizduotę kaip socialinių inžinerijų ir ideologijų priežastį, leidusią atsirasti šiurpiausiems XX a. politiniams nusikaltimams bei katastrofoms.  Tačiau vaizduotė yra neatsiejama nuo politikos, nes be vaizduotės negalėtų atsirasti jokie idealistiniai užmojai. Politinių ideologijų radimasis anaiptol nėra vienintelis idealizmo konsekventas, šis mentalinis užmojis reiškiasi net pačiose primityviausiose politinėse diskusijose, kada reikia išsakyti nuomonę ar apginti savo pažiūras. Kai kalbame apie šį reiškinį makro lygmeniu, akivaizdu, jog pavojingų ir radikalių ideologijų grėsmė yra natūrali ir neišvengiama, nes netgi „mažoji“ politika negali rastis be kokio nors tikslo, pirmiausiai egzistuojančio tik kaip nematerialus proto konstruktas. Jį žūtbūt norima perkelti į tikrovę siekiant bent minimaliai priartinti ją prie tos idealios projekcijos netgi žinant, jog realybėje tokia jos versija iš principo negalima. Poetiškai kalbant, šiuo atžvilgiu politika tampa nelaimingos sielos šauksmu arba nepasotinamu tobulumo ilgesiu, kurį žmonės atkakliai bando įdiegti savo netobuloje tikrovėje net ir suvokdami savo visapusišką ribotumą. Toks politinis idealizmas - tai tarsi tobula Platono idėja, kurią netobuli šio pasaulio daiktai mums nuolat primena ir žadina troškimą perkelti į jį savo fikcinę siekiamybę. Tikrovė niekada netenkina politinio gyvenimo dalyvių tiesiog tokia, kokia ji yra. Net ir patys didžiausi konservatizmo šalininkai, prieštaraudami politinėms reformoms, siekia pakeisti kažkieno troškimą tas reformas įdiegti. Pasaulis pilnas įvairiausių trūkumų, ir pats populiariausias įrankis juos ištaisyti yra politika.

Nepaisant to, jog yra labai svarbus, patyrimas negali tapti idealizmui ekvivalenčiu politikos pagrindu. Tai paaiškėja išnarpliojus vieną keblų klausimą, t.y. kas yra pirmesnis: vizija ar patyrimas? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog būtent patyrimas, konkretūs gyvenimo įvykiai bei patirtys lemia tai, kokias politines pažiūras ar idėjas individas susiformuos bėgant laikui. Tačiau kita vertus, tokia versija negali būti laikoma neginčijama tiesa, nes čia patenkame į rimtą filosofinį ir teologinį ginčą: kiek laisvas yra žmogaus protas ir ar jis pajėgus determinuoti valią? Juk gali būti taip, jog būtent mąstymas formuoja patyrimą, ir kuo refleksyvesnis jis yra, tuo didesnė tikimybė, jog būtent mentalinė žmogaus galia darys įtaką jo fiziniam patyrimui, o ne atvirkščiai. Mat tarę, jog patyrimas yra arba turėtų būtų vienintelis politikos determinantas, kartu nepelnytai marginalizuojame nematerialiuosius politiką inspiruojančius faktorius, t.y. kultūrinę, dvasinę veiklą, moralines perspektyvas bei racionalumo poreikį, kurie visuomet eina dar prieš jutiminį patyrimą. Šiuo atveju politiką galima prilyginti menui, kuris siekia išsiveržti iš jutiminės tikrovės į naują esmių pasaulį. Tačiau didysis skirtumas yra tas, jog menas pačia savo būtimi yra deklaratyvus racionalumo palaidojimas, nors vis dar stengiantis atrasti prasmę, tuo tarpu politikoje (nepaisant postmodernistinių politinio mąstymo krypčių) racionalumo atsisakymas yra sunkiai įsivaizduojamas, nes tikėjimas prigimtine žmogaus proto galia yra vienintelė viltis patenkinti minėtus idealistinius užmojus. Vadinasi, nepaisant to, jog fizinio patyrimo įtaka politikai yra neginčijama, kartu akivaizdu ir tai, kad mąstymas bei iš jo kylančios vizijos paprastai esti pirmesnės už materialiosios dimensijos patirtis ir taip pagrindžia būtiną politikos sąsają su žmonių idealistinėmis pretenzijomis.

Ir visgi ką reiškia tai, jog politika, kurios metafiziniai požymiai - bendruomeniškumas bei idealizmas - pati yra transcendentinės, viršjuslinės prigimties? Kaip tuomet apskritai įmanomas autentiškas politikos patyrimas ir ar teisinga vadinti ją praktine žmonių veikla? Pirmiausia svarbu pabrėžti tai, kad nagrinėjant filosofinę antropologiją iš transcendentinės refleksijos perspektyvos, matyti, kad visų žmonių siela esti vienoda. Ji, kaip būties šaltinis, negali įeiti į jokią klasifikacinę sistemą ar būti kaip nors diversifikuojama, nes tokiu atveju būtų priskiriama materialiajai fizinei dimensijai, kuri loginės subordinacijos būdu gali sekti tik atsiradus būties apraiškai. Siela, kaip dvasinių idėjų generatorius, turi nepajudinamus visuotinius principus: tai jau minėtas patyrimo atžvilgiu aprioriškas mąstymas, tikėjimo bei pažinimo poreikis, be kurių neįsivaizduojama žmogiškoji egzistencija. Vadinasi, neaprėpiamoje fizinio pasaulio skirtybėje randame pastovų universalų ryšį ir bendrą esaties tašką - sielą, kaip dvasinės ir metafizinės energijos užuomazgą.

Dabar, tarus, jog žmonių siela yra vienoda, vertėtų sugrįžti prie politikos prigimties klausimo. Kaip apskritai atsiranda politika? Minėtas idealizmo principas ir tobulų vizijų kūrimas, net ir būdamas bendra žmones vienijančia savybe, sukuria skirtingas pasaulio matymo perspektyvas. Taip yra todėl, kad žmonių mąstyme egzistuoja neišvengiami, kartais netgi labai kardinalūs skirtumai. Tačiau tie skirtumai yra galimi tik fizinėje dimensijoje, priešingai nei sieloje, kuri yra metafizinės esaties taškas. Todėl politika, pati būdama transcendentalumo apraiška jutiminėje tikrovėje, fiziniame pasaulyje pirmiausiai realizuojama per mūsų fiziologinę skirtybę. Gali kilti klausimas, kuriai iš minėtų dviejų dimensijų derėtų priskirti mąstymą, jeigu prieš tai įvardijus jį kaip vieną iš esminių sielos požymių, dabar tenka aiškinti, jog skirtumai mąstyme yra apibūdintini kaip fiziologinė diferenciacija? Akivaizdu, jog mąstymas savo esme yra metafizinė savybė. Nepaisant to, jog kai kurie filosofai, ypač įvykus XX a. linvgistiniam perversmui, buvo linkę tapatinti mąstymą su kalba ar netgi teigti, jog pastaroji determinuoja mąstymą, net ir tokiu atveju nerandame prieštaros tame, jog mąstymas, kaip savybė, kyla ne iš jutiminės plotmės. Kitaip tariant, net jei mąstymas yra tam tikra dalimi arba visiškai subordinuojamas kalbos, ji pati yra metafizinė apraiška žmonijos egzistavime. Kad ir kiek besistengtume, mes esame nepajėgūs paaiškinti kalbos atsiradimo, lygiai kaip ir viso pasaulio bei jame vykstančių reiškinių pradžios. Žmogus nesugalvojo paties poreikio kalbai, vadinasi, jis buvo įdiegtas grynai metafiziškai. Tačiau mąstymas, kaip transcendentalumo apraiška, fiziniame pasaulyje neišvengiamai įgyja skirtingas formas, leidžiančias atsirasti kardinaliai priešingoms suvokimo perspektyvoms bei vizijoms.

Politikos patyrimas skleidžiasi per mūsų fizinę skirtybę. Būtent šiuo būdu metafizinės prigimties politika sugeba įgyti materialiąją formą ir galų gale transformuotis į tai, ką kasdieniame gyvenime esame įpratę vadinti politiniais reiškiniais. Idealistiniai sąmonių mūšiai verčia mus kovoti tarpusavyje bandant apginti savąją tobulumo viziją, tačiau tai darydami siekiame vieno ir to paties tikslo - grąžinti savo fizinei būtovei tobulumą, kurio idėją remiantis René Descartes klasifikacija reikėtų laikyti įgimta. Niekur pasaulyje tobulumo nerasime, tačiau vis vien nepaliaujamai stengiamės jį sukurti. Suvaržyti savo fizinių išteklių galime regėti ir kurti tobulumą tik subjektyviai, kas išsyk parodo, jog bet kokie bandymai gali tapti daugių daugiausia selektyviomis tobulumo interpretacijomis. Vokiečių filosofas Carl Schmitt apibūdino politiškumą kaip draugo ir priešo perskyrą, iš kurios ir kylanti didžioji politika. Būtent toji fizinė diversifikacija skatina rastis bendraminčių bei oponentų stovyklas veikiant jau aptartai bendruomeniškumo savybei, kada žmonės siekia vienytis su tais, kurių mąstysena bei pasaulėjauta yra artimiausia jų vidiniams principams. Užtenka įsivaizduoti visiškai vienamatę ir unifikuotą žmoniją, ir bet kokia mintis apie politiką tampa neįmanoma.

Priklausydama transcendentalumo dimensijai, politika įkvepia žmonėms tokią stiprią jos pajautą, kad politines idėjas bandoma įgyvendinti net ir neturint tam reikiamų išteklių (verta priminti, jog apie politiką šiuo atveju yra kalbama kaip apie dvasinės prigimties idėją, o ne politinių strategijų materializavimą valstybių viduje ar tarptautiniuose santykiuose). Šią mintį lengviausia iliustruoti referuojant į paralelę su Dievo idėja. Politikos ir tobulumo ilgesio santykis tampa analogiškas santykiui, kurį galima nubrėžti tarp religijos ir tikėjimo. Tikėjimas tobulos substancijos - Dievo - egzistavimu yra tarsi mentalinis užraktas žmogaus sąmonėje: nepaisant to, jog ši idėja yra mąstoma, žmogaus kognityviniai ir lingvistiniai resursai yra nepajėgūs aprėpti ir išreikšti šio pojūčio. Tačiau religinės praktikos veikia kaip netobulas šios idėjos pakaitalas, arba atkaklus mėginimas realizuoti bent dalį transcenduojančio mąstymo dalies ribotoje fizinėje tikrovėje. Lygiai taip pat žmogaus sąmonėje glūdintį tobulumo ilgesį materialiajame pasaulyje atkartoja politinė teorija ir praktika, kurios dėl minėtos fizinės skirtybės sukuria nesibaigiančią pažiūrų ir interesų konfrontaciją.

Atsakant į šios esė klausimą belieka reziumuoti, jog politika neabejotinai turi savo unikalią patyrimo formą, nulemtą tobulos metafizinės pajautos ir riboto fizinio pavidalo susidūrimo. Tai reiškia, jog politiką patiriame visuomet, kada mėgindami pakeisti šį pasaulį ir kartu priartinti jį prie tobulumo, susiduriame tiek su savo pačių ribotumu, tiek su aplinkinių nenoru mums pritarti. Kartais atrodo, jog politinis idealizmas mirė ir šiandieną politika apsiriboja tik susistemintomis funkcinėmis operacijomis, tačiau taip teigti reikštų matyti tik nedidelę ledkalnio viršūnę. Pirmiausiai politika pasireiškia kaip permanentinė metafizinė atvyka trapioje žmogiškoje būtyje arba introspektyvi dvasinė idėja, kurią žūtbūt norima įdiegti savo netobuloje realybėje, nes siekti to, kas neįmanoma, ir yra esminis „politinio gyvūno“ atributas. 


Susiję

Skaitiniai 249724467807022271
item