Kun. Robertas Urbonavičius. Aukštyn širdis!

I advento sekmadienis Jer 33, 14–16; Ps 24, 4bc–5ab. 8–10 ir 14; 1 Tes 3, 12–4, 2; Lk 21, 25–28...

I advento sekmadienis
Jer 33, 14–16; Ps 24, 4bc–5ab. 8–10 ir 14; 1 Tes 3, 12–4, 2; Lk 21, 25–28, 34–36


Pradedame advento kelionę. Pirmas advento sekmadienis. Kita liturginė spalva, pirmosios advento žvakės uždegimas. Per keturias savaites keliausime Senojo Testamento pranašysčių takais, kol galiausiai išvysime pranašų žadėtąjį – Emanuelį – Dievą su mumis.

Šio sekmadienio liturgijoje nuolat minima širdis. Štai Mišių introitas skelbia: „Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla, Viešpatie, viliuosi tavim, kad man neteks rausti, kad priešas dingsties neturės dėl manęs džiaugtis. Juk niekas šlovės nepraranda, kas tavim vilias“. Šis tikinčiojo troškimas pakartojamas ir psalmės priegiesmyje: „Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla: išmokyk mane takais tavo eiti.“ Antrame skaitinyje apaštalas Paulius prašo, „kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai vėl ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.“ Galiausiai Viešpats Jėzus Evangelijos ištraukoje įspėja: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.“ Biblinėje kalboje žmogaus širdis reiškia pačią žmogaus esmę, tai, kas jis yra. Širdies nuostata lemia visus žmogaus apsisprendimus, jo gyvenimo nuostatas. Todėl Šventajame Rašte daug kartų minima „užkietinta širdis“, „akmeninė širdis,“ ir žadama duoti naują, kūninę širdį – atvirą Dievui ir Jo malonei. 

Advento laikas yra puiki galimybė „širdies operacijai“ – savo nuostatų, dvasinio žvilgsnio pakeitimui. Jei supaprastinsime adventą iki laiko, skirto pasiruošti Kalėdoms, ir tarp dovanų pirkimo bei namų tvarkymo nerasime laiko išpažinčiai – tai nebus tikrai tai, ko iš mūsų nori Viešpats. O Jis nori mūsų pačių, ne to, ką jam duodame ar ką dėl Jo darome, bet mūsų pačių. Viešpats Jėzus nori gyventi su mumis ir mumyse. Visada. Ne vien sekmadieniais ar per šventes, bet visada. Esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio ir ne pasauliui. Mūsų širdis – tai yra mūsų vidinis centras – turi būti nukreipta į Viešpatį. 

Štai kodėl per kiekvienas šv. Mišias kunigas mus ragina: „aukštyn širdis!“ O mes atsakome: „keliame į Viešpatį!“ Turime visuomet žvelgti į Viešpatį, kad išliktume šio gyvenimo keliuose nesuklaidinti ir nepaklaidinti. Turime kartu su psalmininku kartoti: „Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla: išmokyk mane takais tavo eiti.“ Išmokyk, išmokyk mus Viešpatie, kasdienybėje gyventi taip, kaip tau patinka, kad mūsų širdys būtų tvirtos nepeiktino šventumo, kad jos nebūtų apsunkusios nuo buities rūpesčių ir džiaugsmų. Atraskime per šį adventą gailestingumo darbus, iš naujo išgyvenkime susitikimą su mus mylinčiu Viešpačiu skaitydami Šventąjį Raštą, išmokime atsisakyti ne vien mėsos, kavos ar saldumynų, bet ir noro teisti kitus, noro išreikšti savo nuomonę, tuščio laiko švaistymo, pagaliau apsispręskime Kalėdas pradeti švęsti Kūčių vakare, o ne tada, kai to nori prekybininkai. Nepirkime nereikalingų daiktų, geriau tuos pinigus paaukokime labdarai ar vargingai šeimai, kurią pažįstame. Ryžkimės – kaip to prašo Mišių kolekta (pradžios malda) – teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų.


Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 1850283149170347946

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-11-30 11:02

    labai gražu. jautru. šilta. atidaro širdį. ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item