Kun. Juozas Prunskis. Mirusiųjų meilės ugnelė

Vokietijos daly, vadinamoj Vestfalija, gyveno devynioliktame šimtmetyje klebonas, pavarde Kronen...


Vokietijos daly, vadinamoj Vestfalija, gyveno devynioliktame šimtmetyje klebonas, pavarde Kronenberg. Kai tik pradėdavo temti, jisai kas vakarą eidavo į kapines ir tenai kalbėdavo rožančių – už mirusius.

Vieną kartą jo draugai paklausė tą senelį kleboną, ko jisai taip kasdien eina į tas kapines. Senukas kunigas atsakė:

„Jau daug metų, kai aš esu šios parapijos klebonu. Kas gali žinoti, o gal dėl mano kokio apsileidimo, dėl mano silpnumo kenčia skaistykloje kurios šios parapijos sielos. Bijau, kad man po mirties nereikėtų dėl to už jas sunkiai atsakyti. Todėl kasdien einu į tą mirusiųjų buveinę ir aukoju savo rožančiaus maldą už visas tas sielas, kurios dėl mano kaltės gal kenčia skaistykloje.“

Nuolat reikia mirusiųjų sielas atsiminti, bet ypatingai Vėlinių dieną. Padėję sieloms skaistykloje, mes įsigysime nuolatinius užtarėjus ir jie pas Viešpatį mums padės laimingą amžinatvę pasiekti.

Lietuvoje buvo paprotys Vėlinių proga uždegti žvakutę ant artimo žmogaus kapo. Tai buvo ženklas, kad jo atminimas dar nėra užgesęs. Tai reiškė, kad kaip liepsnelė plevena aukštyn, taip mūsų maldos už jį aukštyn kyla.

Panašiai ir mums širdyje reikia turėti gyvą mirusiųjų meilės ugnelę, juos ypač atmenant Vėlinių proga.

Vėlinių dienos šv. mišiose Bažnyčios vardu gražiai meldžiamasi:

„Išrišk, Viešpatie, visų tikinčiųjų numirusių vėles iš visų kalčių ryšių. Ir Tavo malonei jiems padedant, tebūva jie verti išvengti teismo keršto ir džiaugtis amžinosios šviesos laime...“

O paskutinėje šv. mišių maldoje, po Komunijos, mišiole, kunigas skaito maldą:

„Viešpatie, tepagelbi tavo tarnų ir tarnaičių vėlėms nuolankiai prašančiųjų malda, kad jas iš visų nuodėmių išlaisvintum ir savo atpirkimo dalininkais padarytum...“

Šventasis Augustinas įspėjo:

„Apsivalymo vietos (skaistyklos) ugnis bus daug skausmingesnė, kaip visa kita, ką žmogus šiame pasaulyje gali iškęsti.“

Ta tiesa mus skatina iš vienos pusės patiems kiek galint tobulesnį gyvenimą vesti, kad išsisaugotume tų apsivalymo kančių, iš kitos pusės savo artimiesiems padėti malda ir jų intencija daromais gerais darbais.

Vėlinės yra priminimas mums apie mirtį. Tobulumo siekią žmonės tos minties nesibaido.

Kupiškio miestelyje gyveno altarijoje vienas kunigas. Sirgo jisai vėžio liga. Žinojo, kad mirs. Iš anksto buvo pasistatęs paminklą ant savo kapo. Prie jo su kamža ir stula net nusifotografavo.

Lietuvoje viena aukšto išsilavinimo moteris buvo padariusi karstą savo laidotuvėms. Jame buvo kiek šieno paklota. Universitete besimokąs tos moters sūnus pasakodavo, kad jo motina vasarą net pogulio į tą karstą atsiguldavo, kad ar dirbdama, ar ilsėdamasi vis prisimintų, jog baigsis viskas mirtimi.

Imperatorius Maksimilianas I ketvertą metų prieš mirtį buvo pasidirbdinęs karstą ir net kur keliaudamas įsakydavo jį vežti, kad jį matydamas būtų pasiruošęs ir nebebijotų tos valandos, kada bus į jį guldomas.

Net ir tiems, kurie perlengvą gyvenimą veda, mirties akivaizda yra didi pamoka. Taip, vargu ar kas taip aštriai yra tyčiojęsis iš Bažnyčios ir kitų šventų dalykų, kaip Volteras.

Jis net pabrėžė, kad po 20 metų nebebus nei Bažnyčios, nei kitų jos įstaigų. Tačiau praėjo 20 metų, Bažnyčia pasiliko kaip buvusi, tik Volterui iš burnos pradėjo kraujai veržtis. Pasišaukė dabar jisai vienuolyno viršininką Gauthier, kurį buvo nekartą šmeižęs, atliko išpažintį ir atšaukė savo ankstybesnes klaidas.

Tačiau tuo kartu mirtis dar jo nepasiėmė. Jis pergyveno didelę baimę prisimindamas Viešpatį, kuriam piktžodžiavo. Po kurio laiko vėl mirtinai ligon atkritęs šaukėsi kunigo, tačiau tas nebesuspėjo ateiti. Prie jo mirties buvęs jo draugas Tronchin tik pasakė:

„Reikėtų, kad kiti mūsų filosofai būtų buvę prie jo mirties lovos...“ Taip pilnas desperacijos, pilnas baisių konvulsijų buvo Voltero paskutinis gyvenimo laikotarpis.

Senovinėse kinų knygose skaitome, kad jų imperatorius Y-Yim, matydamas, jog kito imperatoriaus sūnus nukrypo nuo savo tėvų praktikuotųjų dorybių, įsakė jam trejus metus gyventi prie savo senelio kapo. Tai padarė tokį didelį įspūdį anam palaidūnui, kad nereikėjo nei trejų metų, – jis tuojau pataisė savo gyvenimą.

Garsus valdovas Kserksas, kuris užkariavęs buvo didelius plotus, vienu metu nuo kalno stebėdamas savo karius, pradėjo verkti. Užklaustas, kodėl jis susigraudino, atsakė:

„Praeis šimtas metų, ir nieko nebeliks iš tos daugybės žmonių, kurie štai dabar yra prieš mano akis.“

Nereikės nei šimto metų, o nebeliks nieko nei iš mūsų, nei iš daugelio mūsų artimiausiųjų žmonių.

Kai buvo laidojamas didysis užkariautojas Aleksandras Didysis, vienas filosofas taip prie jo kapo kalbėjo:

„Tas, kiuris buvo prispaudęs visas žinomas žemes, dabar pats yra žemės prispaustas; vakar jam nebuvo gana visos žemės, dabar užtenka mažo plotelio; vakar jis organizavo didžiules kariuomenes pasauliui užkariauti, šiandien jis išneštas kapan į mirusiųjų tarpą... Visų tas pat laukia.“

Iš kun. dr. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958)


Susiję straipsniai

Skaitiniai 8489090696021943916

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item