Andy Mullins. Plačiai publikuota, tragiškai klaidinga

Populiariame žurnale publikuotame tyrime teigiama, jog mokslo bendruomenė daugiau nei 20 metų sutaria dėl to, kad homoseksualų poros tėvy...

Populiariame žurnale publikuotame tyrime teigiama, jog mokslo bendruomenė daugiau nei 20 metų sutaria dėl to, kad homoseksualų poros tėvystės ar motinystės srityje nenusileidžia skirtingos lyties poroms. džimis edamsas (jimi adams, autoriaus vardas, jo pageidavimu, rašomas iš mažosios raidės, vert. past.) iš Kolorado universiteto Denveryje ir Ryanas Lightas iš Oregono universiteto akademiniame mėnraštyje „Socialinių mokslų tyrimai“ (Social Science Research) teigia egzistuojant daugybę „mokslininkų sutarimo, kad vaikai, augdami tos pačios lyties asmenų šeimose, nepatiria jokio neigiamo poveikio, įrodymų“. Anot autorių, tokia nuomonė XX a. pabaigoje galėjo būti laikoma stiprėjančiu konsensusu, o po 2000 m. ji tapo „neįveikiamu konsensusu“.

Šis tyrimas buvo plačiai pristatytas kaip „visapusiškiausia“ tos pačios lyties asmenų tėvystės ar motinystės studijų apžvalga. Kaip teigiama „ThinkProgress“ portale, „naujoji studija užčiaupia bendras nuostatas prieš tos pačios lyties asmenų tėvystę ar motinystę.“

Autoriai konstatuoja, kad „akademinė bendruomenė, nagrinėdama tos pačios lyties tėvų įtaką vaikams, pasiekė konsensusą, ir konsensusas yra tas, jog vaikai, augdami su tos pačios lyties tėvais, nepatiria trūkumų, jų pasiekimai nesiskiria nuo vaikų, kurie auga su skirtingų lyčių tėvais.“

Tačiau kaip jie „įrodė“, kad šis konsensusas egzistuoja?

edamsas bei Laitas rėmėsi 2010 m. Uri Shwedo ir Peterio Breamano sukurta metodologija, skirta įvertinti mokslininkų konsensusą apie tokius galimai susijusius dalykus kaip, pavyzdžiui, deginimasis saulėje ir odos vėžys, tabako dūmai ir kancerogenai, skiepai ir autizmas. Tokie konsensuso vertinimai privalo remtis medicinos studijomis su patikimais duomenimis. Dėl to Shwedo ir Breamano metodo taikymas naudojant socialinių mokslų duomenis, yra ganėtinai problemiškas.

Kalbant apie vėžį, skirtingai nei apie vaikų auklėjimą, nekyla nesutarimų dėl terminų apibrėžimų, dėl to, ar vėžys egzistuoja, ar ne. Norint korektiškai pritaikyti šį metodą „minkštiems“ socialinių mokslų duomenims, reikia arba atlikti įspūdingą, statistiškai sunkiai įsivaizduojamą darbą, arba nebūti visiškai sąžiningu. Trumpai tariant, tokia metodologija, kuria vadovavosi edamsas ir Lightas – netinkama jų tyrinėto klausimo kontekste.

Shwedas ir Breamanas pasiūlė ši statistinį metodą, kad būtų galima stebėti mokslinių darbų citavimo tendencijas laike. Paprastai kalbant, kuo daugiau mokslininkų cituoja straipsnį, tuo didesnė tikimybė, kad bus pasiektas mokslinis konsensusas. edamsas ir Lightas, atrodo, nepagrįstai tiki, kad ši metodologija tinka ir  jų tyrinėjamoje srityje. Pavyzdžiui, jie patys savo straipsnyje daug kartų cituoja garsių tos pačios lyties tėvystės kritikų Marko Regneruso ir Loreno Marxo 2012 m. straipsnius. Tačiau akivaizdu, kad toks citavimas neatitinka jų esą atrasto konsensuso.

Metodas „kietojo“ mokslo konsensusui aptikti

Savo 2012 m. straipsnyje Shwedas ir Breamanas užsimena, kad jų metodas yra skirtas analizuoti citavimą griežtai gamtamokslio srityje. P. Breamanas yra sociologijos profesorius, tačiau jo darbai apima klinikinių tyrimų analizę. 2014 m. pasirodžiusiame statistikos žinyne taip pat nurodoma, kad Shwedo ir Breamano metodas gali būti taikomas tik „kietojo“ mokslo srityje.

Kuomet Bruggemanas ir kt. 2012 m. sukritikavo šio metodo statistinį pagrindą dėl negebėjimo atskirti pozityvių ir negatyvių citatų, Shwedas ir Breamanas atkirto, kad jų metodas taikytinas moksliniame kontekste, o ne kontraversiškose diskusijose, taip tarsi patvirtindami, kad edamso ir Lighto straipsnyje jis taikomas netinkamai.

Taip pat problemiškai atrodo edamso ir Lighto metodologiniai sprendimai. Nesant „galutinio konsensuso konstatavimo“, kurio reikalauja Shwedo ir Breamano metodas, edamas ir Lightas daro nepriimtinus subjektyvius pasirinkimus. Pripažindami, kad jų tiriamoje diskusijoje negali būti galutinio konsensuso konstatavimo, jie remiasi subjektyviais „orientyrais, netiesiogiai galinčiais reikšti… konsensusą“.  Tokiu orientyru tampa, pavyzdžiui, „Amerikos advokatų asociacijos“ (American Bar Association) pareiškimas, nors ši asociacija neturi nei kompetencijos, nei naujų duomenų tam, kad galėtų kažką konstatuoti apie tos pačios lyties tėvystę ar motinystę.

Klaidingas metaanalizės supratimas

Be to, abejonių kelia šios studijos, kaip metaanalizės, pagrindiniai principai. Metaanalizę atlikti korektiškai yra sudėtinga. […] Ką vienas tyrėjas laiko svarbiu dalyku, kitas atmeta, todėl bandymai metaanalize išgauti informaciją iš skirtingų tyrimų sukelia didelių sunkumų. Pasipiktinimas, kilęs dėl Marko Regneruso iš Teksaso universiteto publikacijos rodo, kaip sunku nustatyti derančius socialinių mokslų metastudijos parametrus.

Regnerusas ištyrė 15 tūkst. jaunuolių nuo 18 iki 39 metų, iš kurių 163 sakė, kad jų motinos turėjo homoseksualių santykių tam tikrame jų vaikystės etape, o 73 tai pasakė apie savo tėvus. Jo rezultatai atskleidė ne vien homoseksualių porų nestabilumą, bet ir tai, kad vaikai, užaugę su tos pačios lyties poromis, buvo labiau linkę save laikyti homoseksualiais ir teigė turėję artimų santykių su tos pačios lyties asmeniu. Aršūs Regneruso kritikai Chengas ir Powellas (2015 m.) iš esmės sutiko su šiomis išvadomis, tačiau jas atmetė dėl skirtingos interpretacijos. Kaip vienas kritiškai nusiteikęs komentatorius pažymėjo: tai, ką apie homoseksualių porų vaikus rodo Regneruso tyrimas, „neturėtų būti vertinama kaip objektyviai blogesni“ tų vaikų rezultatai. Taigi, pasak kritikų, galima sakyti, kad M. Regneruso tyrimo rezultatai nerodo neigiamo poveikio vaikams, augantiems su tos pačios lyties tėvais.

Kadangi metaanalizės duomenys yra atviri manipuliacijoms, autoriai turi būti labai tikslūs darydami išvadas. Pasak „Reuters“ naujienų agentūros, Lightas yra pasakęs: „Aš tikiuosi, kad mes teismuose ir plačiojoje visuomenėje pamatysime pritarimą gėjų santuokoms“. Nesakau, kad Lightas sąmoningai klastojo duomenis, tačiau yra pakankamai įrodymų, kad autoriaus šališkumas gali iškreipti tyrimo objekto vertinimą; todėl reikia kelti klausimą, ar toks numanomas šališkumas galėjo prisidėti prie prielaidų, kuriomis grindžiamas edamso ir Lightas tyrimas.

Pervertintas mokslas

Stebina, galbūt klaidingai, o gal tyčia edamso ir Lightas straipsnyje 50 kartų paminėtas žodis „mokslinis“. Palyginimui, Regnerusas savo didelėje statistinėje analizėje šio žodžio nevartoja nė karto. Pastarojo meto literatūroje straipsniai, teigiamai vertinantys tos pačios lyties asmenų vaikų auklėjimą, minėtą žodį vartoja daugybę kartų. Pasak Lightas: „Mes tikimės, kad šios priemonės padės teisėjams ir teisininkams teismuose gerai apsvarstyti sprendimą moksliniais pagrindais“.

Taigi kalbame apie straipsnį, kuriuo siekiama daryti poveikį.

Tikėkimės, kad šis probleminis tyrimas neturėjo įtakos JAV Aukščiausiojo Teismo birželio pabaigoje priimtam sprendimui (įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, vert. past.). Kaip bebūtų, tas sprendimas susiejo tos pačios lyties santuokos ir vaikų auklėjimo klausimus. Aukščiausiojo teismo teisėjas Anthony Kennedy  savo sprendimą motyvavo, beje, taip: „Be pripažinimo ir stabilumo – to, ką suteikia santuoka, vaikai kenčia nuo stigmos, žinodami, kad jų šeimos šiek tiek kitokios… Šiuo metu galiojantis santuokos apibrėžimas kenkia tos pačios lyties porų vaikams ir juos žemina.“

Ar tik nebuvo teisėjas Kennedy apžavėtas „neįveikiamo konsensuso“ apie vaikų auklėjimą tos pačios lyties asmenų šeimoje? Net jeigu ir buvo, tie patys Shwedas ir Breamanas atkreipia dėmesį, kad „konsensusas, žinoma, neturi nieko bendro su tiesa“.

Dr. Andy Mullinsas yra knygos „Auklėjimas ugdant charakterį“ (Parenting for Character) autorius, rašo internetiniam žurnalui MercantorNet. Šiuo metu dirba Melburne, taip pat yra Australijos Notre Dame universiteto dėstytojas.

Susiję straipsniai

Šeimos politika 4506947818043262348

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item