Vytautas Sinica. „Paaukoti gyvybę už savo valstybę niekada nebus pilietinės visuomenės vartotojo interesas“

„Laisvosios bangos“ radijo „Pokalbiuose apie ateities Lietuvą“ Albertas Komaras ir Linas Braukyl...


„Laisvosios bangos“ radijo „Pokalbiuose apie ateities Lietuvą“ Albertas Komaras ir Linas Braukyla apie pilietiškumą, patriotizmą, jaunimo politiką ir paties jaunimo galimybes dalyvauti politikoje kalbina politologą Vytautą Sinicą.

- Vytautai, pradėkime asmeniškai. Kaip gali paaiškinti tai, kad baigei politikos mokslus, tačiau nedalyvauji politikoje arba politinių partijų veikloje?

- Priešingai, esu tikras, kad labai aktyviai dalyvauju politikoje, net ir nedalyvaudamas politinių partijų veikloje. Tai gali stebinti tik todėl, kad Lietuvoje apskritai yra susiklosčiusi labai keista situacija, kai įsivaizduojama, kad politikoje galima dalyvauti tik per partijas.

Jei pažvelgtume atgal į istorinį kontekstą, griūnant Sovietų Sąjungai, kitose kaimyninėse valstybėse buvo priešinga baisi problema: tos demokratinės jėgos, kurios norėjo sugriauti SSRS, buvo griežtai antipolitiškos. Tuomečiai sąjūdžiai už išsivadavimą ar bent jau demokratizacija nesugebėjo transformuotis į partijas ir pradėti įgyvendinti tikros politikos, kur konkuruoja interesai, vertybės, ideologijos ir t.t.

Bet Lietuvoje dabar egzistuoja priešingas kraštutinumas: įsivaizduojama, kad galima politikoje dalyvauti tik per partijas. Subrendusiose Vakarų demokratijose seniai suprantama, kad piliečiai gali veikti partijas iš šalies ir kad partijos yra vienaip ar kitaip priverstos atsižvelgti į vieningai, aktyviai reiškiamą piliečių nuomonę įvairiais klausimais. Piliečiai, tą suprasdami, ten dažnai tą daro, o visokios akcijos, mitingai, peticijos ir t.t. – vadinamasis nekonvencinis politinis dalyvavimas – yra tiesiog savaime aiškūs dalykai.

Visa tai ir aš stengiuosi skatinti daryti Lietuvoje. Starto pozicijos šitokiai veiklai Lietuvoje yra kol kas labai prastos, nes tas bendras įsivaizdavimas, kad įmanoma politiką veikti tik per partijas, labai gajus. Bet nemanau, kad mes kaip tauta esame pasmerkti taip mąstyti.

- Įvairūs Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad jaunimas yra veiklus, t.y. įsitraukęs į įvairias veiklas, būrelius, asociacijas, tačiau, pavyzdžiui, jauni žmonės politika nesidomi visai. Kaip manai, kodėl taip yra: kodėl egzistuoja toks prieštaravimas ir kodėl jaunimas nesidomi politika?

- Dėl nesidomėjimo politika esu linkęs vienareikšmiškai kaltinti Lietuvos švietimo sistemą. Sena istorija, bet pirmais metais po nepriklausomybės atkūrimo buvo labai pasistengta per Švietimo ministeriją įtvirtinti tokį apolitišką vidurinio ugdymo modelį, kur iš principo buvo sutapatintas politiškumas su partiškumu ir bet koks mokinių auklėjimas apie valstybės viešuosius reikalus, apie politinį gyvenimą buvo prilygintas partinei indoktrinacijai. Bijota ar tiesiog gąsdinta, kad mokyklose prasidės jaunuolių skatinimas prisidėti prie vienų ar kitų partijų, balsų medžioklė. Per tokį pasakojimą buvo legitimuotas siūlymas ištrinti tokius dalykus iš vidurinio ugdymo ir tas buvo padaryta. Ir jeigu sovietmetį išgyvenusių ir ten politinio ir pilietinio veikimo praktikų neturėjusių tėvų vaikai negalėjo politiškumo, politinio aktyvumo išmokti namuose, tai po tokių reformų jie negalėjo to išmokti ir mokykloje.

Situacija pakankamai nuosekli ir logiška, ar ne? Politinio dalyvavimo suvokimas negalėjo susiformuoti mūsų kartoje ir, kadangi niekas iš esmės nepasikeitė, ir dabar augančioje kartoje negali užaugti kritinė masė pilietiškai ir politiškai aktyvaus jaunimo.

- Bet galbūt jie gali to išmokti per veikimą? Ką pats manai apie jaunimo politiką? Galbūt dabartinis jaunimo politikos vaizdas gali būti kaip auklėjimo priemonė, juk vis tiek aš ir pats esu dalyvavęs kai kuriuose jaunimo renginiuose, pavyzdžiui, LiJOT asamblėjose ir tokiuose formatuose dalyvaujantis jaunimas lyg ir mokosi domėtis, jie daug kalba apie jaunimo politiką. Galbūt tai yra bent jau šioks toks pakaitalas mokyklinio ugdymo nebuvimui?

- Greičiausiai šioks toks pakaitalas yra. Skirčiau du dalykus. Viena vertus, yra politikos procedūrų ir mechanizmų mokymasis. Tikiu, kad įvairios skėtinės jaunimo organizacijos ir įvairūs renginiai, kurių tikrai daug organizuojama, šitų dalykų išmoko. Padeda išmokti diskutuoti, derinti interesus, atstovauti, debatuoti, ginti savo pozicijas t.t. Seime vyksta visokie Seimo žaidimai moksleiviams, kur jie vienai dienai apsimeta parlamentarais, diskutuoja, nuoširdžiai įsijaučia ir tikrai kažko išmoksta apie tai, kaip veikia valdžios institucijos ir politika apskritai.

Visai kitas dalykas yra išėjus iš tų žaidimų ir žinant, kaip „daroma politika“, norėti tą daryti. Grįžti ir įsijungti naujienų portalus, ir skaityti, kas vyksta Lietuvoje. Juk tam, kad galėtum ką nors norėti veikti politikoje, poziciją kažkurią palaikyti, pradžiai turi žinoti, kokios yra pozicijos, tu turi žinoti, kokie klausimai yra svarstomi valstybėje. Ir nors nesu įsitikinęs ir nenoriu niekam „užvažiuoti“ be priežasties, bet nemanau, kad tokios organizacijos kaip LiJOT skatina domėjimąsi valstybės reikalais ir – kas būtina – rūpestį valstybės ir tautos išlikimu kaip svarbiausiu bet kokio politinio dalyvavimo tikslą.

- Bet tada panašu, kad ir dalyvavimas pusiau partinėse jaunimo organizacijose kaip Jaunųjų konservatorių lygoje arba Lietuvos liberalaus jaunimo gretose, nėra pilnutinis politiškumo ugdymas? Juolab, kad šios organizacijos yra asocijuotos su politinėmis partijomis, bet savęs su jomis oficialiai dažnai stengiasi nesieti ir vadina save nepartinėmis.

- Jų situacija apskritai savotiška. Pirmiausia keista girdėti, ką reiškia „nesieja savęs su partijomis“. Beveik visos tos organizacijos yra pasirašiusios oficialias juridiškai galiojančias sutartis, kad jos yra asocijuotos su viena ar kita partija ir ten nėra ko subjektyviai sieti ar nesieti – jos yra susijusios. Kitas dalykas, žinoma, tų organizacijų nariai pradeda domėtis politka, jie neturi šito trūkumo, kad jiems politika nerūpėtų, tačiau dažniausiai turi kitą problemą. Jie politiką beveik visada mato per konkrečius ideologinius akinius. O turėti ideologiją ir turėti konkrečias pažiūras politikoje yra visai ne tas pats.

Ideologija yra kaip savotiški akiniai. Kas galioja partijos nariams, tas galioja ir partiniam jaunimui, nes nuo to, kad tu jaunas, tu ne mažiau partijos šalininkas ir ne mažiau paveikus tam auklėjimui, kuris ateina iš partijos viršūnių. Labai dažnai partinė priklausomybė eilinius partijų narius padaro konkretaus politinio auklėjimo taikiniu. Paprastai kalbant, jeigu liberalų lyderiai ką nors šneka, eiliniai liberalų nariai gali galvoti priešingai, bet per pakankamai trumpą laiką galima jų nuomonę pakeisti. Nelabai seniai, ko gero, 2013 metų antrą pusmetį, matėme kaip Tėvynės Sąjungoje buvo labai daug narių, kurie palaikė referendumą dėl žemės pardavimo-nepardavimo užsieniečiams. Iš viršaus buvo nuleistas, nors negali sakyti, kad prievarta, „paauklėjimas“, kad tas referendumas yra valstybei žalingas dalykas. Ir žmonės išties nuoširdžiai patikėjo, nes jų lyderiai taip sako. Ypač jei sako profesorius Landsbergis (juokiasi). Dabar aš labai abejoju ar daug yra likę narių, kurie dar palaikytų tą referendumą, nepriklausomai nuo to, kaip jame būtų balsavę. Taigi taip nuleidžiamas kitoks mąstymas – toks, kokio reikia partijos viršūnėms.

Partinė priklausomybė jauną žmogų, nors ir neabėjingą politikai, paverčia šia prasme uždaru. Jis turi ne savo pažiūras, kurios ateina iš jo, iš jo išsilavinimo ir pasaulėžiūros. Priešingai, pažiūros dažniausiai prisitaiko prie to iš viršaus per partinę organizaciją primetamo mąstymo rėmo.

- Jaunimas turėtų likti anapus tokių organizacijų?

- Tai didele dalimi asmenybės klausimas. Neatmetu galimybės, yra stiprių žmonių, kurie gali priklausyti partijoms ir nepasiduoti šiam procesui. Lemia ir išsilavinimas, ir charakteris, aplinka, kurioje išaugai. Neabejoju, kad tokių atsparių partinei indoktrinacijai žmonių yra, bet dažniausiai statistinis bet kurios šalies individas tam atsparus nebus. Neabejoju, kad šitie principai veikia visose demokratinėse valstybėse. Norint turėti savo supratimą apie politiką ir apie tai, kas ten vyksta, geriau yra likti anapus partinių organizacijų ir partinės narystės. Tik žinoma, tada ir kyla pirmasis mūsų pokalbio klausimas: „kaip tada veikti?“.

- Savo straipsniuose dažnai pabrėži ne pilietiškumą, o patriotizmą. Kas yra patriotizmas ir kuo patriotizmas skiriasi nuo pilietiškumo?

- Skirtumų daug. Nežinau, ar daug mūsų kartos žmonių pastebi, bet pastarąjį dešimtmetį viešose diskusijose, viešojoje erdvėje žodį patriotizmas, kuris buvo visur gana įprastas, po truputį, subtiliai išstuminėja žodis pilietiškumas. Iš pažiūros tie žodžiai nelabai skiriasi ir atrodo, na kas čia tokio pakeisti vieną žodį kitu.. jo sinonimu. Bet jie nėra sinonimai.

Patriotizmas yra įsipareigojimas valstybei ir jos politinei bendruomenei. Čia esama tam tikro skirtumo nuo tos meilės tėvynei arba gimtajam kraštui, kaip išmokoma vaikystėje. Meilė gimtajam kraštui tavęs neįpareigoja valstybingumo projektui. Mylėdamas gimtąjį kraštą tu gali būti Antanu Sniečkum ir stengtis, kad jisai ir Tarybų Sąjungos ar kitos imperijos sudėtyje klestėtų, žmonės materialiai gerai gyventų, keliai būtų gražūs, elektros linijos nutiestos. Aiškinimas, kad patriotizmas yra meilė gimtajam kraštui, yra toks buitinis ir, sakykime taip, esmės neužčiuopia.

Patriotizmas žmogų įpareigoja mąstyti visumos kategorijoms: apie visą valstybę ir apie visą jos politinę tautą su visomis skirtingų tautybių bendrijomis.

Kas tuo tarpu yra pilietiškumas? Kalbant moksliškai, pagal vadovėlius, tai polinkis aktyviai dalyvauti svarstant viešuosius reikalus ir viešojoj erdvėj ginti savo kolektyvinius interesus. Esmė paprasta – pilietiškas žmogus rūpinasi ne vien savimi, o kažkokia platesne grupe, sakykim, namo bendrija, savo rajonu, profsąjunga ar panašia grupe. Tačiau tą darydamas jis traukia paklodę į save. Jeigu valstybė yra visuma ir patriotas rūpinasi, kad būtų geriau tai valstybei, tai pilietiškas žmogus pagal turi rūpintis kažkokia dalimi, jam artima grupe ar interesu valstybėje.

Labai vykęs pavyzdys šioje vietoje man atrodo Žygaičių bendruomenės pasipriešinimas skalūnų gavybai. Žygaičių bendruomenė galėjo arba priešintis dėl to, kad jų įsitikinimu tie skalūnai, ta pradėta gavyba pakenks Lietuvai, sugriaus jos ekologiją, miškus ir ekonomiką, arba galėjo – ką dauguma jų ir darė – priešintis todėl, kad tai pakenks konkrečiai jų namų ūkiams, sugriaus gamtovaizdį, laukus ar panašiai. Čia ir skirtumas. Jeigu tu rūpiniesi tuo, kaip bus tau ir negalvoji, kad galbūt Lietuvos ekonomika tiek išaugs, kad šioje vietoje belieka tik pasiaukoti, tai tu esi pilietiškas ir viskas su tavim tvarkoje, bet reikia suvokti, kad būtent tai ir yra pilietiškumas ir kad tai moraliai ir valstybės požiūriu yra daug menkesnė pozicija už patrioto.

- Kodėl pilietiškumo sąvoka taip greitai populiarėja? Vis dažniau tenka girdėti „pilietinė visuomenė“, panašius dalykus. Kam tai reikalinga?

- Patriotizmą galima sieti su tauta kaip atskaitos bendruomene, o pilietiškumą galima sieti su tokia atskaitos bendruomene – atvira pilietine visuomene. Būtent žodis „atvira“ gal ir yra esminis. Tauta, kaip bežiūrėsi, yra kultūriškai apibrėžtas vienetas. Tauta turi objektyvius bruožus, skirtingose tautose yra skirtingi tų savybių „mišiniai“. Dažnas šveicarų pavyzdys: jų nesieja kalba (turi keturias), tačiau vienija istorinis pasakojimas, ištikimybė valstybės simboliams, mitams, apie tai, kaip jų tauta suvienyta XIII amžiuje ir kita. Visas tautas kažkas tokio vienija ir jos turi, mažų mažiausiai savo pačių kolektyvinėje vaizduotėje, nors dažniausiai ir objektyviai egzistuojančias  ribas. Pats tų kultūrinių ribų įsivaizdavimas ir laikymas, jog jos saisto ir tave kaip tautos narį, dažnai ir padaro jos nariu.

Pilietiškumas nereikalauja jokių konkrečių ribų, o mąsto per konkrečias grupes ir jų interesus. Tos grupės gali būti skiringos. Vieną dieną einame atstovauti viešojoje erdvėje savo darbo kolektyvo interesus, kitą dieną – pas merą atstovauti savo namo bendrijos interesus. Visos šios grupės neturi jokių problemų su atvira visuomene, į kurią galėtų įsitraukti bet koks žmogus. Narystė jose lengvai pasirenkama ir nutraukiama, jos nėra prigimtinės, į jas neįaugama kaip į tautą. Kadangi integraciniai procesai ir globalizacija, apie kurią dabar dažnai girdime, tarsi reikalauja, kad valstybės ir jų bendruomenės turi tapti atviros laisvam kapitalo ir darbo jėgos – žmonių ir tautų – judėjimui, tai be abejo, pilietiškumas šitoje vietoje yra globaliam kapitalizmui siektina dorybė. Tačiau nereikia įsivaizduoti, kad vyksta kažkoks globalus nematomos rankos auklėjimas. Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo labai greitai atsirado apsukrių žmonių ir organizacijų, kurios supratimo šį kapitalo ir neoliberalios rinkos interesą ir jį pildant prieinamas įvairių užsienio šaltinių pajamas. Daug nevyriausybinių organizacijų ir lobizmo grupių tiesiogine prasme gyvena iš to, kad lietuvių tautą politikų ir visuomenės mąstyme kuo greičiau pakeistų pilietinė visuomenė, o patriotizmą – pilietiškumas.

- Patriotizmas pagal vaikišką vaizdinį yra tiesiog tėvynės meilė, tačiau susijęs ir su tauta. O tautą esame pratę mąstyti kaip politinį veikėją. Tad grįžtant į nepriklausomybės pradžią, nuo kada mūsų kelias pasuko labiau link pilietiškumo? Ar tas pilietiškumo diegimas yra susijęs su tautiškumo ugdymų? Gal tai buvo vienas ir tas pats, o gal ne vėlu pasiekti, kad taip būtų? Prisimenu M.Lukšienės tautinės mokyklos koncepciją ir galvoju, kad gal tai būtų buvęs žingsnis link politiškumo ugdymo? Politiškumas juk šiaip ar taip eina kartu su tautiškumu.

- Kartais atrodo, kad reikia visus mūsų aptariamus terminus susidėlioti į schemą. Išskirkime taip: yra pilietiškumas, patriotizmas, tautiškumas ir aš dar įdėčiau tokį žodį – valstybinis mąstymas. Valstybininkas, berods, Platono į politinę teoriją įvestas labai geras žodis. Manau, kad idealas, kurį reiktų ugdyti, yra ne patriotinis, ne pilietinis, ne kažkoks, o būtent valstybinis mąstymas. Pagal klasikinę reikšmę, tas žodis reiškia, kad tam žmogui, kuris turi valstybinį mąstymą, valstybės reikalai yra bent jau tiek pat svarbūs kiek ir jo paties asmeniniai. Tobuliausias piliečio santykis su savo valstybe. Patrioto sąvokoje nėra tokio griežto reikalavimo.

Tautiškumas apskritai yra kitos dimensijos kategorija. Tautiškumas yra tapatumas. Tautos narys turi unikalius bruožus, kurie padaro jį būtent tos tautos nariu. Tautiškumas yra tautinis savitumas, tų unikalių tautai bruožų turėjimas. Kad ir koks būtų asmens tautiškumas, jis gali būti pilietiškas ir gali būti patriotiškas. Tautiškumas išlieka įsisąmonintas, jeigu žmogus nenusprendžia būti pasaulio piliečiu, ką šiais laikais dalis žmonių nusprendžia ir jiems pavyksta save tuo įtikinti. Jie nėra prisirišę prie jokios šalies ir jokios tautinės bendruomenės. Tie, kas tokio neatsakingo kelio nepasirenka, neišvengiamai yra ribojami ir įpareigojami savo tautiškumo. Tai su socializacija ateinanti duotybė, nes kiekvienas užauga konkrečioje šeimoje, tautoje, bendruomenėje ir užauga jos nariu. Kiekvienas esame savo laikmečio ir savo tautos vaikai.

Šiame kontekste žmogus gali būti pilietiškas arba patriotiškas, jeigu valstybišką mąstymą laikome idealu, kurio, manykim, visi turi siekti, bet greičiausiai nepasiekia. Pilietiškumas ir patriotizmas turėtų vienas kitą papildyti, o ne pakeisti. Didžioji problema, kad patriotizmas viešajame diskurse išstumiamas ir pakeičiamas pilietiškumu. Pilietiškumas yra reikalingas, nes demokratinei valstybei reikia, kad piliečiai būtų aktyvūs, kad jie rūpintųsi, kas vyksta jų kaimynystėje, dalyvautų viešosios aplinkos tvarkymo akcijose, skųstų korupcijos ir kitokios neteisybės atvejus. Bet tai yra ne pakankama. Šalia to turi būti patriotizmas – rūpinimasis pačia valstybe, pasiryžimas, įsipareigojimas, kad tu šitą valstybę ginsi kraštutiniu atveju ir savo gyvybės kaina. Pilietiškumas jokiu būdu ir jokiu atveju neįpareigoja aukoti savo gyvybės dėl valstybės. Dėl jokios valstybės. Todėl, kad kolektyvinis interesas niekada negali būti paaukoti savo gyvybę.

- Tokiu atveju, jaunimo politika, jeigu ji tikrai būtų politika, turėtų neatstovauti jaunimo kaip kolektyvo. Veikiau turėtume siekti jaunimo dalyvavimo politikoje, diegiant jiems valstybinį mąstymą. Ir tokiu atveju jaunimo politika nebebūtų kažkas atsieta nuo Lietuvos reikalų?

- Taip, nėra ką pridurti prie jūsų išvados. Tik gal vis tiek galima tai vadinti jaunimo politika, nes jaunimas yra specifinė grupė su specifiniais poreikiais, kitokiu mąstymu negu kitos kartos ir reikalaujanti unikalių priemonių. Tą patį patriotizmą ugdyti vyresniems žmonėms reikia, tarkime, praėjusių dešimtmečių, o jaunimui – geriau M. Mikutavičiaus ar „Skylės“ dainomis. Priemones visada reikia rinkti su pedagogų pagalba, nes yra daug skirtingų sričių, kurių specialistai gali apie tai svarstyti ir kolektyviai spręsti, kaip geriausiai ugdyti jaunimo patriotinius jausmus ir įsipareigojimus. Bet pats jaunimo politikos tikslas vienareikšmiškai turėtų būti būtent toks.

Sekite autorių Facebook


Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 1645062452369387893

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-06 08:51

    Naudingas, šviečiantis straipsnis, dar kartą padedantis sudėti "taškus ant i".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Manau, kad autorius labai jau subjektyvus, apibrėždamas pilietiškumą ir jo santykį su kitomis gretimomis sąvokomis. Ypač, kad visiškai atvirai nori iš piliečio sąvokos atminti politinę dedamąją, nužeminti iki buitinių-bendruomeninių klausimų sprendimo. Tai tiesiog elementari klaida - pilietiškumas yra absoliučiai tiesmukai susijęs su valstybe ir su vidaus bei užsienio politika. Pilietis pagal graikus yra miesto- valstybės narys, turintis apibrėžtas teises ir pareigas - ir jos būtent kad ir yra daugiausiai susijusios su valstybės gynimu ir rūpinimųsi jos bendrojo gėrio gausinimu. Ne kitokia ir moderni piliečio sąvoka - juk ne patriotai, o piliečiai dalyvauja rinkimuose! O autorius piliečio kompetenciją kažkodėl nužemina iki buitinių klausimų kaimynų būrelyje sprendimo... Galbūt aiškiau būtų piliečius skirstyti į kokias nors etniškai patriotines (filotopines pagal Šliogerį) ir etniškai globalistines kategorijas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-12 19:06

      Mano nuomone autorius rašo apie Lietuvos realybę, komentatorius apie teoriją. Smulkmena, bet esminė.

      Panaikinti
    2. Sąvokų turinys nepriklauso nuo geografijos. Bet netgi ir imant Lietuvos realybę, pilietis yra absoliučiai objektyvi ir fundamentali politinė kategorija. Kitas dalykas yra jo sub-politinė subjektyvioji orientacija. Tai yra abėcėlė, kurią privalu žinoti. Tiesa, anonimams tai negalioja...:-)

      Panaikinti
    3. Mano galva, autorius dar ir persistengė - pas mus diegiamą "piklietiškumą" galima trumpai apibūdinti "gerai elkis, laikykis įstatymų ir eik balsuoti". "Pilietiškam" individui, skirtingai negu patriotui, Tėvynės (Patria) nė velnio nereikia, todėl jis lygiai taip pat patogiai jausis ir bus "pilietiškas" senąjame bolševikiniame sajūze, nepriklausomoje Lietuvoje, dabartiniame neobolševikiniame sajūze, ar net Rusijos okupacijos sąlygomis. Beje, įdomus faktelis, jei jau apie sajūzus prakalbome - aname, sovietiniame sajūze, pilietiškumas irgi buvo labai skatinamas (buvo netgi sąvoka "kovingas pilietiškumas") - o štai už patriotizmą ir kalėjiman galėjai patekti. Kaip ten sako - laiko spiralė?.. ;)

      Panaikinti
    4. Nežinau, iš kurTamsta ėmei tą "kovingą pilietiškumą" (nepamenu jokio rusiško atitikmens, o vat "dobro s kulakami" - toks buvo), bet visokių "sovetskije patrioti", "sovetskij patriotizm" "patriotičeskoje čuvstvo" ir kitokių sovietinių patriotizmų tikrai netrūko ano meto leksikoje. Bet kuri ir bet kokia valstybė skatina savo piliečių patriotizmą "iš viršaus", tiesiog kitaip ji negali ir kitaip nedaro. Kaip ir visi kiti: visuomeniniai judėjimai, partijos, atskiri veikėjai ir entuziastai. Štai, pvz., Lietuvoje labiausiai patriotizmą demonsrtuoja, visokiomis trispalvėmis narsiai mojuoja iš esmės savo veiklos esme globalistinis Liberalų sąjūdis. Tai tik rodo, kad kiekvienas šią abstrakčią sąvoką įkrauna vis kitokiomis, sau naudingomis prasmėmis...

      Panaikinti
    5. Kalbėdamas apie patriotizmą, turėjau omenyje tikrą, o ne iškreiptą jo formą. Tiek sovietinių, tiek liberastinių veikėjų "patriotizmas" iš esmės yra toks pats - t.y. sajūzinis. Tik sajūzas nėra "patria", todėl tai nė velnio ne patriotizmas, o tas pats "pilietiškumas". Kaip gali būti patriotu vadinamas veikėjas, kuriam "adres ne dom i ne ulica, a sovetskij/evro sajūz"? O kad senieji/naujieji globalistiniai raudonieji sąvokas iškreipinėja - visiškai nieko nei naujo, nei keisto - užtenka pasižiūrėti, kokias mutacijas šiais laikais patyrė tokios sąvokos, kaip "žodžio laisvė", "tolerancija", "lygybė", "šeima", ar pan.

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item