Sigitas Tamkevičius. Jėzau, pasigailėk manęs!

Evangelijoje pagal Morkų vienas po kito seka du pasakojimai apie žmones, kurie kreipėsi į Jėzų su...

Evangelijoje pagal Morkų vienas po kito seka du pasakojimai apie žmones, kurie kreipėsi į Jėzų su jiems svarbiais prašymais. Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas prašė privilegijos sėdėti Mesijo dešinėje ir kairėje, o aklas elgeta maldavo tik jo pasigailėti. Pirmiesiems Jėzus pasakė: „Patys nežinote, ko prašote“, o elgetai tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Ir aklasis praregėjo. 

Nors Jokūbas ir Jonas vaikščiojo su Jėzumi, bet puoselėjo širdyje nesveikas idėjas -  jiems rūpėjo garbė ir saugus gyvenimas būsimo Mesijo pašonėje. Aklasis Bartimiejus buvo toli nuo Jėzaus, be to, dar neregys, gyvenantis iš žmonių išmaldos, todėl jis meldė tik pasigailėjimo: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Koks nuolankus prašymas! Aklasis net nedrįsta prašyti regėjimo malonės, prašo tik jo pasigailėti. Tik Jėzaus paklaustas, ko norėtų, atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ (Mk 10,50).

Ar tai nėra Šventojo Rašto nuoroda, kokia turi būti mūsų prašomoji malda? Juk dažnai tikinčiojo žmogaus didžiąją dalį maldų sudaro įvairūs prašymai. Ne dėkojimas, ne Dievo šlovinimas, bet prašymai. Prašome sveikatos, pasisekimo, meldžiamės už vaikus, tėvus ir kt. mums svarbius reikalus. Tačiau prašomosios maldos esmė turėtų būti ne mūsų išsakomi konkretūs prašymai, tarsi Dievas nežinotų, ko mums reikia, bet nuolankus prašymas, kad Dievas mūsų pasigailėtų ir suteiktų tai, kas mums reikalingiausia. Ne mes Dievui turime primesti savo valią, bet maldoje nuolankiai prašyti, kad mūsų gyvenime įvyktų tai, ko Dievas iš mūsų nori.  Kūrinys kreipiasi į Kūrėją, todėl nediktuoja jam savo valios, bet tik nuolankiai prašo pažvelgti į jo silpnumą, neišmanymą ir suteikti tai, kas jam reikalingiausia.

Dievo akyse yra labai brangi nuolanki žmogaus malda. Jėzus šitai užtvirtino palyginime apie šventykloje besimeldžiančius fariziejų ir muitininką. Fariziejus maldoje klojo Dievui, kaip tobulai jis  viską vykdo. Muitininkas gi neaiškino Dievui, koks jis esąs geras, tik nuolankiai maldavo: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18,13). Jėzus apie jį pasakė: „Šitas nuėjo į namus nuteisintas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18,14).

Pranašo Ezekielio knygoje skaitome tokius Viešpaties žodžius: „Jie turi akis matyti, bet nemato, turi ausis girdėti, bet negirdi, nes yra maištingi namai.“ (Ez 12,1). Šie žodžiai buvo taikomi išdidžiai, maištaujančiai ir dvasiškai aklai tautai. Šie žodžiai tinka visiems, kurie, matydami šį nuostabų pasaulį, nemato jo Kūrėjo, ypač tinka tiems, kurie nuodėmėmis ar išdidumu užkietina savo širdis ir tampa dvasiškai akli. 

Mes taip pat būtume dvasiškai akli, jei nepastebėtume savo puikybės, egoizmo, savanaudiškumo, meilės žmonėms stokos.

Palyginkime akląjį elgetą, kuris be savo suplyšusio apsiausto nieko daugiau neturėjo, su turtingu vyru, kuris kreipėsi į Jėzų, klausdamas apie amžinąjį gyvenimą. Vyras buvo turtingas ir, kaip geras izraelitas, laikėsi Įstatymo. Nepaisant to, jis liko aklas ir nepaklausė Jėzaus raginimo tapti jo mokiniu, nes jis per daug buvo įsimylėjęs turimas gėrybes.  Medžiaginės gėrybės sukliudė vyrui Jėzaus asmenyje išvysti  Dievo Sūnų. Aklasis Bartimiejus turėjo tik elgetos apsiaustą ir nuolankią širdį ir jis nusekė paskui Jėzų. Štai esminė Evangelijos pamoka: už viską labiau vertinti Dievą ir šalinti iš kelio visas kliūtis, kurios kliudytų gyventi taip, kaip nori Dievas. Šią pamoką reikia išmokti taip gerai, kaip Tėve mūsų maldą, nes jos neišmokę rizikuotume visą gyvenimą likti akli.

Dvasinio aklumo pavojus yra aktualus visiems žmonėms, neišskiriant tikinčiųjų, tame tarpe ir dvasiškių. Todėl Jėzus dažnai savo meto tautos dvasinius vadus kaltino aklumu. Kiek daug dvasinio aklumo yra mūsų dienose! Visi esame gundomi matyti tik kitų klaidas, o apie save mąstyti tik gerai ar labai gerai. Būtų didelė bėda, jei pasiduodame šiai pagundai, nes taptume išdidūs, pikti ir negailestingi kritikai. Šios rūšies žmonės nesugeba nieko pozityvaus sukurti. Laimingas žmogus, sugebantis nuolankiai žvelgti į save, nes jis pelno Dievo gailestingumą.

Pasakojimas apie akląjį moko, kad yra išganinga šauktis Jėzaus vardo. Aklasis šaukė: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Šauktis Jėzaus vardo reiškia maldauti Dievo gailestingumo. Šventasis Raštas ne vienoje vietoje kalba: „Kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Apd 2,21; Jl 3,5).

Susiję straipsniai

Sigitas Tamkevičius 5081300039804521087

Rašyti komentarą

  1. Balsas iš aukštybių2015-10-27 07:55

    Sūnau mano! Eik, tavo nuodėmės atleistos. Tik nepritark svetimaujančių komunijai, neieškok gėrio ten, kur paleistuvaujama ir nesigailima šito! Saugok Bažnyčios mokymą ir neklaidink savo avelių!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Drebantis ir išsigandęs balselis2015-10-27 13:47

    Tai aš čia apsimečiau Galingu Balsu, atleiskite. Bet labai piktina Sinodo nutarimai, Jūs pats suprantate viską, todėl netylėkite. Jei tylėsite Jūs, ganytojai, tuomet akmenys šauks, kaip sakė Kristus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-27 18:16

      netylėsiu... tik nesuprantu kuris sinodo nutarimas patį piktina?

      Panaikinti
  3. Įsidrąsinęs2015-10-28 10:45

    Iš tikrųjų, labai sąžiningas klausimas! Tiesą sakant, aš irgi nesuprantu, o tai ir yra blogiausia. Nes tai, ką mes išgirstame pro rakto skylutę, yra 'tarsi taip, tarsi ne". Aš tai sakyčiau, jei taip, tai taip, jei ne, tai ne. Pvz., nieku būdu netikiu, kad gerb. S. Tamkevičius imtų ieškoti gėrio tarp nuodėmingai gyvenančių homoseksualų. Jų "gėris" yra nukreiptas blogam tikslui, ir nei aš, nei kas nors kitas jokio gėrio tokiame gyvenime neturėtų ieškoti, išskyrus norą atsisakyti nuodėmės. O argi Bažnyčia juos iki šiol diskriminavo?

    Toliau - manau, tikintieji nebesupras, kur ieškoti Šventojo Tėvo, jeigu jis dabar ima skelbti, jog yra "ne virš Bažnyčios", bet pačioje Bažnyčioje ar net išvis apačioje. Jei Šventasis Tėvas skelbiasi esąs "tarnų tarnas", tai pačiu tokiu savo tarnavimu, pačia Kristaus meile jis išsiskiria iš kitų ir tokiu būdu yra "virš Bažnyčios" (ir, savaime suprantama, joje, tad kam skaldyti supratimą?).

    Kalbama apie sielovados gailestingumą, o argi Kristaus ir Bažnyčios mokymas nėra gailestingas, o drauge ir juo besiremianti sielovada? Juk šit straipsnyje rašote, kad "ne mes Dievui turime primesti savo valią, o kad vyktų tai, ko Dievas iš mūsų nori". Gėrio ieškojimas nuodėmėje, manau, ir yra pastangos primesti Dievui savo valią. Juk Jūs tam nepritariate?

    Paskaičius mūsų gerb. kardinolo. A.J. Bačkio nuomonę Sinodo klausimu, susidaro įspūdis, kad Bažnyčia 2000 metų nerodė ar mažai rodė gailestingumo, ir kad toks "tarsi taip, tarsi ne" yra, kardinolo žodžiais, tik "kelio pradžia". Nors Pijaus X brolija, su kuria bendrauti Jo Šventenybė maloningai leido visus Gailestingumo metus, tvirtina, kad tai jau yra pabaiga? Tai gal "pabaigos pradžia"?

    Nuodugnesniam apibendrinimui gal vis dėto reiktų palaukti Popiežiaus baigiamojo dokumento.

    Jei kalbėtume apie Popiežiaus leidimą eiti sakramentų pas Brolijos kunigus, tuomet paaiškinkite žmonėms, su kokiom nuostatom tai reikia daryti? Mesti ekumeninę praktiką, kitaip vertinti tarpreliginį bendravimą, nebelaikyti žydų išrinktąja tauta (ir tai būtų visiškai teisinga, argi ne?), iš esmės persiorientuoti visiškai kitaip daugeliu atžvilgių. O po metų vėl viską "padėti į vietą" ar kaip?

    Žmonės, manau, būtų labai dėkingi, jei ganytojai nieko nenutylėdami viską paaiškintų.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-03-18 23:01

    koktu skaityti jo pasakaiciu, isimkite ta sukta veida, pykina nuo jo

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item