Roberto de Mattei. Ar Sinodo tėvai vis dar tiki nuodėme?

Sinodo eiga patvirtina, jog egzistuoja rimtas konfliktas tarp dviejų nedidelių grupių Katalikų Bažnyčioje. Vienoje pusėje matome būrelį ...


Sinodo eiga patvirtina, jog egzistuoja rimtas konfliktas tarp dviejų nedidelių grupių Katalikų Bažnyčioje. Vienoje pusėje matome būrelį Sinodo tėvų, pasiryžusių ginti tradicinę moralę, kitoje pusėje ‒ grupę „novatorių“, regis, praradusių katalikų tikėjimą. Tarp šių dviejų nesutaikomų mažumų stovi, kaip visada, silpna ir neryžtinga dauguma, sudaryta iš tų, kurie nedrįsta nei ginti, nei pulti tiesos, ir kurių nuomonę labiau lemia asmeniniai interesai nei doktrininiai debatai.

Pirmojo etapo metu, t. y. diskutuojant apie pirmąją Sinodo darbinio dokumento „Instrumentum laboris“ dalį, novatoriškų vyskupų balsai labiausiai buvo girdimi dviejose iš 14 kalbinių darbo grupių: Circulus Angelicus C [liet. anglų kalbos grupė, C] ir Circulus Germanicus [liet. vokiečių kalbos grupė]. Trumpai pažvelkime į svarbiausią Circulus Germanicus ataskaitos fragmentą. Šios grupės atstovas yra Berlyno arkivyskupas Heineris Kochas, o moderatorius ‒ Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas.

Vokiečių vyskupai išreiškė tvirtą viltį, kad galutiniame Sinodo dokumente vyraus ne „negatyviai atskirianti ir normatyviai smerkianti (teisminė) kalba“[1], o „pozityvi, krikščionišką požiūrį išreiškianti kalba, šitaip netiesiogiai nurodanti, kas yra nesuderinama su krikščionybe“[2]. „Tai reiškia ir pasirengimą (žr. „Gaudium et Spes“) pripažinti teigiamus visuomenės pokyčius.“

Norėdami suprasti, ką norima pasakyti šiais miglotais teiginiais, turime atidžiai perskaityti kard. Christopho Schönborno interviu kun. Antonio Spadaro laikraščiui „La Civiltà Cattolica“ (rugsėjo 26 d.). Vienos arkivyskupas teigia, kad būtina „suvokti istorinį ir socialinį santuokos ir šeimos aspektą“, ir paaiškina:

„Pernelyg dažnai teologai, vyskupai, kunigai ir doktrinos sergėtojai užmiršta, kad žmogaus gyvenimas teka visuomenės primestomis sąlygomis, t. y. psichologinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis, kitaip tariant, istoriniame kontekste. Iki šiol Sinode trūko tokio supratimo. <...> Turime į įvairias gyvenimo kartu [nesusituokus] situacijas pažvelgti galvodami ne apie tai, ko jose trūksta, o apie jau esamus įsipareigojimus ‒ kas [gero] jose jau egzistuoja. <...> Tie, kurie gavo malonę ir džiaugsmą gyventi sakramentinėje santuokoje, praktikuodami tikėjimą, nusižeminimą, atlaidumą vienas kitam, pasitikėdami Dievu, kasdieną veikiančiu mūsų gyvenime, moka dviejų žmonių santykiuose, civilinėje sąjungoje, kartu gyvenančioje, bet nesusituokusioje poroje įžvelgti tikrojo heroizmo, meilės ir savitarpio atsidavimo elementus ‒ net jeigu esame priversti tarti: „Tai dar ne visiška sakramento pilnatvė.“ Vis dėlto kas mes tokie, kad galėtume teisti ir sakyti, jog tokiose porose nėra tiesos ir pašventimo elementų?

Atsižvelgdamas į tai, negaliu nuslėpti, jog mane šokiruoja, kaip vartojantys grynai formalistinį diskutavimo būdą naudoja esminio blogio (lot. intrinsice malum) sąvoką. <...> Esminio blogio manija taip nuskurdino polemiką, jog netekome daug argumentų už santuokos unikalumą, neišardomumą, atvirumą gyvybei ir žmogiškąjį Bažnyčios mokymo pagrindą. Mes nebemokame mėgautis diskusija apie šias žmogiškas realijas. Vienas pagrindinių Sinodo elementų yra krikščioniškos šeimos tikrovė, žvelgiant į ją ne uždaru ir išskiriančiu, o atviru požiūriu. <...> Pasitaiko situacijų, kai kunigas, pažįstantis savo bendruomenės žmones, gali tarti: „Jūsų padėtis tokia, kad remdamasis jūsų ir savo, kaip jūsų ganytojo, sąžine, aš matau jūsų vietą sakramentiniame Bažnyčios gyvenime.“ <...> Suprantu, kad taip kalbėdamas papiktinu kai kuriuos tikinčiuosius... Tačiau visada galima ko nors išmokti iš žmonių, kurie objektyviai gyvena netvarkingose situacijose. Popiežius Pranciškus nori mus šito pamokyti.“[3]

Šį interviu naudinga palyginti su kito Sinodo tėvo, arkivysk. Bruno Forte‘s, ypatingojo Sinodo sekretoriaus, teiginiais. Interviu laikraščiui „Avvenire“ (2015 m. rugsėjo 19 d.) mons. Forte pasakė:

„Instrumentum laboris“ išreiškia palankumą viskam, kas yra pozityvu, net jei mes susiduriame, kaip gyvenimo kartu nesusituokus atveju, su nepilnu pozityvumu. Palankų požiūrį į kartu gyvenančią nesusituokusią porą pagrindžia jų sąjungoje egzistuojantis ištikimybės, pastovumo ir atvirumo gyvybei troškimas, taip pat suvokimas, kad šis troškimas gali būti apvainikuotas santuokos sakramentu. Antra vertus, kai bendras gyvenimas yra epizodinis, viskas atrodo daug sudėtingiau. Tuomet svarbu rasti kelią, kuris padėtų žengti žingsnį rimtesnės brandos link. <...> O kai šis bendras gyvenimas tampa tvirtas, ypač kai šioje naujoje sąjungoje gimsta vaikai, grįžti atgal reikštų nevykdyti naujų įsipareigojimų. Šie įsipareigojimai užtraukia moralinę pareigą, kuri, vadovaujantis paklusnumo dvasia, turėtų atitikti Dievo valią, liepiančią laikytis ištikimybės šiai naujai sąjungai. Esant šioms sąlygoms, galima pagalvoti ir apie didesnę [nesusituokusiųjų poros] integraciją į krikščionių bendruomenę. Iki kokio laipsnio? Mes jau esame tai išdėstę. Dabar Sinodo eilė teikti pasiūlymus, o popiežiaus ‒ padaryti sprendimą.“

Kaip akivaizdu iš pacituotų interviu, šių hierarchų požiūris į šeimos problemas yra grynai sociologinis, be jokių užuominų į istoriją peržengiančius principus. Kardinolui Schönbornui ir monsinjorui Forte‘i santuoka ir šeima nėra prigimtinės institucijos, sudariusios žmogaus gyvenimo dalį nuo pat civilizacijos aušros; institucijos, kurios, žinoma, atsirado ir egzistuoja istorijoje, tačiau, kadangi yra įsišaknijusios pačioje žmonijos prigimtyje, jos skirtos išlikti visose vietose ir visais laikais kaip fundamentali bendruomenės ląstelė. Vietoje to jie teigia, kad šeima paklūsta dialektinei istorijos evoliucijai, įgydama vis naujas formas priklausomai nuo istorinio periodo ir „pozityvių visuomenės pokyčių“.

Vokiečių kalbos darbo grupės minima „pozityvi kalba“ reiškia, kad Bažnyčia turi susilaikyti nuo bet kokių pasmerkimų ir įžvelgti teigiamus dalykus netgi blogyje ir nuodėmėje. Tiksliau tariant, šiems vyskupams nuodėmė neegzistuoja, nes bet koks blogis esąs tik netobulas gėris. Tokių paklydimų priežastis ‒ sąmoningas metafizinio ir moralinio blogio supainiojimas. Iš tiesų, filosofiniu požiūriu, Dievas, būdamas aukščiausias Gėris, nesukūrė nieko, kas būtų iš esmės bloga. Kita vertus, protingoms būtybėms buvo dovanota laisva valia, leidžianti joms moraliai nusisukti nuo Dievo. Šis protingų būtybių aversio a Deo yra blogis, kurį paprastai vadiname nuodėme. Deja, nuodėmės sąvokai nėra vietos kardinolo Schönborno požiūryje. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie ypatingąjį Sinodo sekretorių.

Neigdamas esminio blogio egzistavimą, kard. Schönbornas neigia tokias moralines tiesas kaip, pavyzdžiui: „kai kurie veiksmai savaime ir iš esmės, nepriklausomai nuo aplinkybių, yra visada labai blogi dėl savo objekto“[4]. Taip pat jis visiškai atmeta encikliką „Veritatis Splendor“ (Jonas Paulius II, 1993 m. rugpjūčio 6 d.), paskelbtą siekiant apginti absoliučios moralės egzistavimą, kurį neigė populiarėjanti „situacinė etika“. Šitaip susilpninama ne tik dieviškojo ir prigimtinio įstatymo, kaip moralinės tvarkos šaltinio ir pagrindo, sąvoka, bet ir pati žmogiškosios laisvės idėja. Juk jei prigimtinis ir dieviškasis įstatymas yra objektyvi etikos forma, valios laisvė yra pagrindinis subjektyvus moralės šaltinis. Be dieviškojo ir prigimtinio įstatymo gėris ir blogis paliauja egzistuoti, nes būtent prigimtinis įstatymas leidžia protui pažinti tiesą, o valiai ‒ mylėti gėrį. Laisvė ir įstatymas yra dvi neatskiriamos moralinės tvarkos realybės.

Nuodėmė egzistuoja todėl, kad egzistuoja absoliuti moralė. Nuodėmė yra absoliutus blogis, nes ji prieštarauja absoliučiam Gėriui. Ji yra vienintelis blogis, nes yra priešinga Dievui, vieninteliam Gėriui. Pirminis bet kokios nelaimės ar vargo žmonių gyvenime šaltinis yra ne politinio, ekonominio ar sociologinio, o moralinio pobūdžio, t. y. kylantis iš žmonių padarytos nuodėmės ‒ prigimtinės ar faktinės. Žmogus „padaro mirtiną nuodėmę, kai jis sąmoningai ir laisvai, nesvarbu dėl kokių priežasčių, pasirenka tai, kas yra itin netvarkinga“[5]. Pagal Šventąjį Raštą, kai kurios nuodėmės šaukiasi dangaus keršto, pavyzdžiui sodomijos nuodėmė (Pr 18, 20; 19, 13). Tačiau egzistuoja ir nuodėmės prieš šeštąjį Dievo įsakymą, draudžiantį bet kokius lytinius santykius už santuokos ribų. Jokia „pozityvi kalba“ neturi teisės laiminti šių santykių. Pijus XII yra pasakęs, kad „galbūt didžiausia šiandieninė nuodėmė yra ta, kad žmonės praranda nuodėmės jausmą“[6].

Tačiau kas, jei patys Bažnyčios hierarchai praranda nuodėmės jausmą, o su juo ‒ ir patį tikėjimą?

[1] Vok. „eine negativ abgrenzende und normativ verurteilende Sprache (forensischer Stil)“.
[2] Vok. „eine positive, die christliche Position entfaltende Sprache, die damit implizit zur Sprache bringt, welche Positionen christilich inkompatibel sind“.
[3] „Matrimonio e conversione pastorale“, A. Spadaro S.I. interviu su kardinolu Christophu Schönbornu, Civiltà Cattolica,  Quaderno n° 3966 del 26/09/2015, pp. 449-552.
[4] Jonas Paulius II, Apaštalinis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, n. 17.
[5] Tikėjimo doktrinos kongregacija, Deklaracija Persona humana, 1975 m. lapkričio 7 d., n. 10 par. 6.
[6] Radijo pranešimas, 1946 m. spalio 26 d.

Susiję straipsniai

Straipsniai 8674498403143023494

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-18 14:12

    "Tolerantiški" vyskupai, "torerantiškas" popiežius. Pesižegnojame ir "laukiame" tolerancijos persmelktos naujos šeimos doktrinos. Rimtai kvepia schizma.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-10-19 17:40

    autorius geriau prisimintų, kaip pati Bažnyčia iki maždaug IX amžiaus žiūrėjo į gyvenimą nesusituokus. Tada gal susigėstų savo doktrinieriškumo. Paaiškėtų, kad tikroji tradicija yra visai kaip ta, kuri dabar apšaukiama velnio sėkla :)))

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-10-20 10:12

    Nuodėmė egzistuoja todėl, kad egzistuoja absoliuti moralė. Nuodėmė yra absoliutus blogis, nes ji prieštarauja absoliučiam Gėriui. Ji yra vienintelis blogis, nes yra priešinga Dievui, vieninteliam Gėriui.

    Mokslininkai rašantys apie Dievą labai panešėja į žmones nemačiusius gyvo medžio, bet atkakliai bandančius apibūdinti mišką.

    Nuodėmės apskritai nėra. Žodis "hamartia" turi visiškai kitą prasmę - "nepataikymas į tikslą" arba tiesiog "netikslumas". Esminis skirtumas naikinantis kaltės jausmo būtinybę :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Turit gerą humoro jausmą sakydamas, kad "nuodėmės apskritai nėra". Kaži kodėl tas "netikslumas" reikalauja Dievo Sūnaus mirties?

      Panaikinti
    2. Jei nėra nuodėmės, tai nėra ir sąžinės. Anonimiškas 10.12 jos irgi neturi?

      Panaikinti

emo-but-icon

item