Petras Daugintis. Siekiant socialinio teisingumo ekonomijoje (I)

Dauguma lietuvių jau yra JAV, Kanados ar kitų Vakarų kraštų piliečiai. Jaunosios kartos gi yra pi...


Dauguma lietuvių jau yra JAV, Kanados ar kitų Vakarų kraštų piliečiai. Jaunosios kartos gi yra pilnai įsijungusios į tų kraštų ūkinį, kultūrinį ir kitokį bendruomeninį gyvenimą. Lietuviai emigrantai, jų vaikai ir vaikaičiai yra neblogai ar net visai gerai įsitaisę gyvenime. Tačiau dauguma jų jaučia, kaip darbdaviai, turtingieji ir menadžeriai juos ir kitus darbininkus bei tarnautojus traktuoja be pagarbos ir su jais mažai skaitosi. Jie laikomi lyg kokia prekė, biznių, fabrikų menkas ratelis. Užtat jie nejaučia darbe dvasinio pasitenkinimo. Jie yra be nuotaikos, mato kitus be ūpo. Nejučiomis netenka domėjimosi aukštesniais dalykais ir nukrypsta į medžiaginius. Taip nejučiomis įsijungiama į konsumerizmo visuomenę, persiimama sekularistine, materialistine pasaulėžiūra. Palengva sumaterializėjama, nudvasėjama.

Tai vyksta dar stipriau bedarbiuose, mažai ar tik pusiau dirbančiuose, neturtinguosiuose, juoduosiuose, kai kurių tautų emigrantuose ir pabėgėliuose per žaliąją sieną . . .

Tie žmonės yra gera dirva kraštutinių ideologijų rasinei ir komunizmo propagandai, daug pigiai žadančiai, viliojančiai. Susidarius palankioms sąlygoms, pvz., kilus stipriai ekonominei ar politinei krizei, tos suvargusios, sukiršintos žmonių masės, vadovaujamos neskrupulingų vadovų, priešo ir komunizmo agentų, greitu laiku gali nusiaubti visą kraštą. Tai dvi grėsmes, du baisūs pavojai! Antroji grėsmė dar net didėja. Pasaulyje vis juk auga badaujančių ir iš bado mirštančių skaičius. Be to, komunizmo vilionėms dar labiau darosi prieinamos Centro Amerikos ir kitų Trečiojo pasaulio kraštų skurstančios masės. Ten "išlaisvinta" šalis po šalies krenta į komunizmo glėbį.

Mes, lietuviai, esame katalikiškos dvasios žmonės, ir patys ant savo kailio patyrę komunizmo "rojų" ir baisųjį terorą. Mūsų jaunoji karta yra prisiklausiusi iš savo senelių, tėvų ar prisiskaičiusi spaudoje iš pirmų šaltinių apie jį. Tad mes ir jie negalime į tuos dalykus tyliai žiūrėti, nieko nedaryti ir vien tik laukti, kas bus. — O kas darytina? Ką mes galime pataisyti?

Būtų galima trumpai atsakyti: teigiamai ir neigiamai veikti priešinga kryptimi. Neigiamai — kalbėti saviškiams, pažįstamiems ir kitataučiams, skelbti per spaudą ir kitas socialinio susižinojimo priemones (media) nežmonišką, baisią komunizmo vergovę it jos stiprėjančią grėsmę jiems ir visiems. Nebijoti iškelti ir kapitalistinės santvarkos vykdomų neteisybių.

Teigiamai — prisidėti prie palaikymo bei stiprinimo krikščioniškosios dvasios žmonėse bei draug su kitais rodyti daug visokeriopų pastangų, kadba pagrindinė, egzistencialinė sritis, ekonominis gyvenimas dirbančiųjų ir žemųjų visuomenės sluoksnių būtų geras, pragyvenimo lygis gana aukštas. Tai įgalintų ir savo šalies, ir Trečiojo pasaulio šalių, ir komunizmo pavergtų kraštų žmones matyti, kad laisvuose demokratiniuose kraštuose visiems mokamas geras atlyginimas už darbą, kad juose visos socialinės klasės ir sluoksniai yra maždaug vienodai traktuojami, ir visi įgalinami apsirūpinti reikiamomis medžiaginėmis gėrybėmis bei kultūrinėmis vertybėmis, būtinoms tikrai žmogiškam gyvenimui; vienu žodžiu, kad juose stengiamasi vykdyti socialinį teisingumą. Šiame straipsnyje tad ir svarstysime socialinio teisingumo sampratą, jo reikalavimus, būtinumą ir įvairius praktiškus būdus vykdyti jį ekonominiame gyvenime.

Bažnyčios socialinis mokymas ir dorinis įpareigojimas ekonomijoje

Gera alga darbininkui, teisingas atlyginimas dirbantiesiems, žinoma, yra pirmiausia ekonominis dalykas, ūkinė kategorija. Tačiau tuo pačiu atlyginimas turi ir dorinį pobūdį. Sakome: tai teisingas atlyginimas, gera alga, neteisingas užmokestis darbininkui už darbą, tarnybą... Tikintiesiems žmonėms, katalikams autoritetas apie dorą, jos kriterijus ir normas yra Katalikų Bažnyčia, konkrečiau kalbant, jos socialinis mokslas ekonominiuose dalykuose. Tad ir šiame straipsnyje, studijuodami socialinio teisingumo įgyvendinimo klausimą ekonomijoje, daugiausia naudosimės Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis dėstomas popiežių socialinėse enciklikose ir panašiuose bažnytinės hierarchijos autoritetinguose dokumentuose.

Daug kam gali atrodyti Bažnyčios socialinį mokymą esant gana abstraktų, nieko ar mažai ką tesakantį apie ekonominį gyvenimą. Bet taip nėra, ypač mūsų laikais, kai jis stipriai pritaikomas atskiroms sociališkai ūkinio gyvenimo sritims ir paskiriems klausimams.

Bažnyčios visuomeninis mokymas yra perėjęs tris tarpsnius. Pirmame, klasikiniame periode, Bažnyčia socialiniame mokyme rėmėsi Dievo duotu Apreiškimu ir filosofiniais žmogaus prigimties svarstymais. Iš jų išvedamos pagrindinės tiesos, universalūs principai ir prigimties įstatymas. Pagal juos apsprendžiami įvairūs paskiri dalykai ir gyvenimo sritys, pvz., Leono XIII soc . enciklika "Rerum Novarum" 1891 m. Antrame periode — II Vatikano susirinkimo tarpsnyje — panaudojamas dar kurios nors srities mokslinis pažinimas pagal socialinių mokslų ekspertų duomenis, pvz., Jono XXIII soc. enciklika "Mater et Magistrą" 1961 m. Trečiame tarpsnyje — povatikaniniame periode — dar naudojamasi antroploginių ir socialinių mokslų žinovų profesionaline patirtimi. Taip rašyta Pauliaus VI soc. enciklika "Populorum progresio" (1963). Rašydamas JAV vyskupų konferencijos ganytojišką laišką "Economic Justice for all: Catholic Sočiai Teaching and the US Economy" (1986), vyskupų ad hoc komitetas informavosi ir tarėsi su visu šimtu įvairių mokslų žinovų ir sričių profesionalų. [1]

Žinoma, tie mokslininkai ir profesionalai, dalyką tyrinėdami, prieina dažnai ir prie skirtingų išvadų. Taigi atsiranda idėjų, išvadų, nuomonių, metodų ir naudotinų priemonių įvairumas, daugumas, arba pluralizmas. Išryškinant, kuri išvada tikresnė, kuri priemonė šiuo metu tinkamesnė, tenka plačiai naudoti debatus, diskusijas. Taip palengva prieinama prie consensus — sutarimo. Užtat ruošiant anksčiau minėtą JAV vyskupų konferencijos ganytojišką laišką, buvo galutinai priimta tik trečioji jo redakcija.

Apie tokių dokumentų moralinį autoritetą, įpareigojantį tikinčiuosius, Amerikos vyskupai savo ganytojiškame laiške "The Challenge of Peace — Taikos iššūkis" (1983) įsakmiai pareiškia: "Mes nenorime tvirtinti, kad kiekvienas mūsų čia mokomas dalykas turi tokį pat moralinį autoritetą, kaip mūsų nuostatai apie moralinius principus ir formalų Bažnyčios mokymą, ar kai tuos principus jau pritaikome kartais specifiniams atvejams. Suprantama, kad protingai apsvarstytuose nuosprendžiuose anie moraliniai principai yra įjungti. Tačiau tie specifiniai atvejai yra susidarę tam tikrose aplinkybėse. Jos gali pasikeisti, ir geros valios žmonių gali būti morališkai kitaip interpretuojamos. O tačiau tiems mūsų daromiems moraliniams nuosprendžiams apie ypatingus atvejus, nors sąžinės ir neįpareigojantiems, katalikai turi teikti rimtą dėmesį ir apsigalvoti, kai jie nori apsispręsti, ar jų pačių moraliniai nuosprendžiai sutinka su Evangelija ar ne" (9 - 10 n.). [2]

Anksčiau minėtame laiške "Ekonominis teisingumas visiems" JAV vyskupai rašo: "Šiame laiške svarstėme gana ribotą ekonominių dalykų skaičių. Mes tikiine, kad būtų gera ir net būtina išdiskutuoti ir rimtai morališkai įvertinti visus tuos dalykus, kurie rišasi su ekonominiu teisingumu. Tai padaryt raginame kitus. Tokia tam tikslui daroma refleksija, svarstyba apie ekonominės politikos programas ir pasirinkimus turi tapti sudedamąja mūsų sąmoningos elgsenos dalimi, kuria savo religinį tikėjimą surišome su kasdienos tikrove" (157 n., plg. 132 n.)

Lietuviai seniai norėjo turėti savo kardinolą. Tai ypač buvo jaučiama išeivijos spaudoje. Pagaliau beveik po 400 metų ir mes susilaukėme kardinolo. Gegužės 29 d. juo buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos administratorius vysk. Vincentas Sladkevičius. Tas paskyrimas liudija popiežiaus fono Pauliaus II ypatingą dėmesį bei palankumą mūsų tautai. Šia proga didžiojoje pasaulio spaudoje vėl suskambėjo Lietuvos vardas.

Šioje nuotraukoje kard. Vincentą Sladkevičių matome dešinėje kalbantį su popiežium, kai balandžio mėnesį Lietuvos vyskupai lankėsi Vatikane. Tai jų nuotraukos centrinė detalė.

Naujasis kardinolas gimė kukliose aplinkybėse — 1920 m. rugpjūčio 20 d. Kurionių kaime, Žaslių valsčiuje. Tėvai buvo tiek neturtingi, kad negalėjo sūnaus leisti net į vidurinę mokyklą. Dievo Apvaizda ateiti į pagalbą būsimajam kardinolui paskatino Žaslių parapijos kleboną kun. Matą Cijūnaitį. Jo remiamas, Sladkevičius baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir 1939 m. jėzuitų gimnaziją Kaune. Po mokslo Kauno kunigų seminarijoje 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas kunigu. Kelis metus veikė pastoracijoje, bet turėdamas teologijos licenciato laipsnį, 1952 m. buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesorium.

Negavus valdžios leidimo, Šv. Sosto specialiu potvarkiu vysk. Teofilius Matulionis kun. Sladkevičių slapta pakonsekravo tituliniu Aboros vyskupu ir savo pagalbininku, bet valdžia jam pareigų eiti neleido ir išsiuntė gyventi į Nemunėlio Radviliškį bei Paberžę. Ten kaip altarista gyveno 23 metus. Valdyti Kaišiadorių vyskupiją jam buvo leista tik 1982 m. Kardinoliškas insignijas jis iš popiežiaus gavo Romoje š. m. birželio 28 d.

Pagal vyskupus tai galioja visiems tikintiesiems: "Mūsų dienų vyrai ir moterys yra pašaukti atsiliepti j Senojo Testamento pranašų ir Jėzaus mokymą, išvystant savyje stiprią atsakingumo sąmonę už savo tautos ekonominį gyvenimą... Tokie nagrinėjimai ir svarstymai ves juos prie atitinkamų išvadų. Jos įgalins ir pačių asmenišką pasirinkimą, ir skatins paremti viešųjų programų įgyvendinimą" (68 n.).

Turbūt tai skatins diskutuoti, svarstyti dalyką, panašiai pasirinkti ir prisidėti prie doriškai sveikų svarbių programų. Tai buvo vienas svarbiųjų motyvų vyskupams rašyti ganytojišką laišką "Ekonominis teisingumas visiems": "Tie pagrindiniai moraliniai rūpesčiai veda mus, vyskupus, jungtis į dialogą, diskusijas, sudarant viso krašto ekonominės politikos planus" (267 n., plg. 321 n.).

Išnašos
[1] Ziūr. Appendix I ir II prie Amerikos vyskupų ganytojiško laiško "Economic Justice for All: Catholic Social Teaching and US Economy — Ekonominis teisingumas visiems: katalikų social, mokymas ir JAV ekonomija"; visur cituota pagal 1-ją laiško redakciją, atspausdintą "Nat. Catholic Reporter", November 28, 1984, Kansas City. Straipsnį parašius ir vėliau gavus galutinę JAV Vyskupų konferencijos (NCCB) patvirtintą redakciją, palyginimui pridedama ir jos skyrelių numeriai šalia pirmosios redakcijos tiek pačiame straipsnio tekste, tiek išnašose, pvz.: 201 - 204 n.; plg. 183 - 184 n. Cituojama pagal atspausdintą "Chicago Catholic", Nov.l 28, 1986.

[2] The Challenge of Peace: God's Promise and Our Response, May 3, 1983, Washington, 1984; 6 edit. US Catholic Conference, 9-10 n.


Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 1618024758841392519

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item