Jefimas Fišteinas. Su idioto šypsena

Socialiniuose tinkluose plinta „Laisvės radijo“ („Radio svoboda“) tarptautinio apžvalgininko Jefimo Fišteino kalbos tekstinis variantas ...


Socialiniuose tinkluose plinta „Laisvės radijo“ („Radio svoboda“) tarptautinio apžvalgininko Jefimo Fišteino kalbos tekstinis variantas rusų kalba. Rubrika vadinasi „Autoriaus teisė“, tai reiškia, kad autoriaus nuomonė nebūtinai atspindi redakcijos požiūrį. Nepaisant to, kad laida nuskambėjo rugsėjo pabaigoje, ji leidžia tą triukšmingą reikalą pamatyti kitaip, ypač „kitaip“, nei ją pateikia humanistai kitų sąskaita.

Linas V. Medelis, vertėjas

*

Tikriausiai anksčiau niekas nesupriešino gerų žmonių taip nesutaikomai ir atšiauriai kaip pabėgėlių banga, dabar užgriuvusi Europą. Tokie idėjiniai sandūriai anksčiau buvo vadinami kultūrinias karais. Šiandien, kaip ir visada, visuomenė pasidalijo į gėrio bei šviesos stovyklą, kurios  dalyviai mano, jog vargstančiųjų nepriėmimas reikštų esminių europinių vertybių išdavystę, ir retrogradų sambūrį, manančių,  jog politikai, įsileisdami visus be atrankos, tas vertybes ir išduoda, pakeliui keldami grėsmę Europos egzistavimui.

Suprantama, pirmoje stovykloje gyventi lengva ir malonu. Ten įsijaučiama ir užjaučiama. Tokius mergos myli. O štai tiems, nykiai bandantiems skaičiuoti antplūdžio pasekmes, visada galima prikabinti homofobijos etiketę. Reikia turėti kietą mizantropo širdį, kad nepakeltum pasienio šlagbaumo, pamačius tas juodas našles su vaikeliais ant rankų. Kad nesuvirpėtų siela, išvydus tragišką vaikiškų akių išraišką. Šis žvilgsnis muša taikliai, tiksliau, negu smogiko kulka. Bet dažnai tokiu pat rezultatu. Paklauskite izraeliečių, jie papasakos.

Suprantama, yra pasakyta „Nežudyk!“, bet kovoje karys vadovaujasi priesaika, o ne Biblijos įsakymu. Jeigu jis žino, už ką kovoja. Kažkada europietis tiksliai jautė skirtumą, o jeigu nebejaučia, vadinasi, europiečiai baigėsi. Bombardavimas meile, širdingumas ir užuojauta – suprantama, dalykai dievomeilingi, tačiau tik tol, kol neužgniaužia kitų žmogiškų jausmų ir instinktų. Seniai žinoma: atviriausia, gailiai jaudinanti ir paperkanti šypsena būna idioto veide. Ji nieko neslepia,  jokios blogos minties. Beje, ir geros taip pat. Sunku jai neatliepti ir nesusišypsoti taip pat, bet idioto šypsena nėra blaivaus situacijos vertinimo pakaitalas. Kaip ir rožinės seilės pasmakrėje, jos nepakeičia racionalios politikos.

Atlapaširdžiai meilučiai ir žmogėdros niekada neabejoja: „Galų gale, tu kieno pusėje, pabėgėlių ar Putino?“ Kaip tik toks yra mūsų prarastas laikas: galima būti su pabėgėliais, o pabusti su Putinu. Tiesą sakant, taip ir nutiko mūsų politkorektiškiems Europos lyderiams. Politkorektiškumas teikia pirmenybę ne argumentams iš esmės, o balso virpuliui ir didelei krokodilo ašarai. 

Pažvelkime į įkyriai prikišamą Europos ir Amerikos palyginimą pagal naujakurių priėmimo skaičius. Jie amerikiečių naudai. Amerika sugebėjo, o europiečiai, ką, skysti? O juk dar visai neseniai politologai sugebėdavo atskirti nacionalines (tautines) valstybes nuo imigrantinių, atsirandančių plyname lauke praktiškai nuo nulio. Amerikoje imigracija – valstybės kūrimo forma, o ne paramos programa pabėgėliams. Ten nėra dominuojančio etninio bendriškumo, tačiau yra ištikimybės konstitucijai principas. Jis svarbesnis nei bet koks gentinis ar sektantiškas lojalumas. Persikėlėliai visada išlipdavo į Amerikos krantą ir atsidurdavo panašių vertybių – pvz., atsidavimo laisvei, - terpėje. Tiesa, ir į krantą išlipti būdavo ne taip jau paprasta – pereinant liustraciją ir karantiną, kartais ištisus mėnesius tekdavo praleist Elisailende. Net šiandien Valstijos įsileidžia ne bet ką, o skirstydamos pagal profesinius poreikius, ir už sunkų paveldėjimą arba abejotiną praeitį (pavydžiui, komunistinę),  kiekvienas gali būti išmestas už vartų. Net dabartinis prezidentas, visiškas Obamas, nesiryžo nugriauti penkių metrų aukščio tvoros pietiniame pasienyje ir atšaukti raitosios policijos. 

Galime šaipytis iš išstenėto amerikietiško patriotizmo, mojavimo dryžuotai žvaigždėtomis vėliavėlėmis su reikalu ir be, tačiau vertėtų pasidomėti: ar galime tokios meilės naujai tėvynei tikėtis iš Vokietijos arba Švedijos siro? Abejotina. Trečios kartos amerikietis – beveik jau pirmeivis, aristokratas, tikresnio nebūna. Trečioje kartoje giminė pavirsta dinastija, dažnai karine. Trečios kartos arabų ir Afrikos pabėgėliai yra įsitikinę, kad Europa jiems yra visiškai prasiskolinusi, grąžinusi ne visas gėrybes, ir šiaip  - juos apgavusi. Tai tie, kurie Prancūzijos stadionuose švilpimu ir trypimu užgožia Marselietę, Paryžiaus priemiesčiuose degina automobilius ir valonams bei flamandams rekomenduoja nešdintis iš Belgijos, jeigu jiems ten nepatinka. Be abejo, ne visi, toli gražu ne visi, bet – ganėtinai prekiniais kiekiais, kad pasijustų problema.

Vos prieš trejetą metų kanclerė Merkel (kartu su ja ir kiti, kuriuos tai lietė) multikultūrizmo praktiką pavadino žlugusia. Teorija buvo nuostabiai harmoninga, o štai praktika nuvylė. Ir ką? Atsirado kažkokių anksčiau nežinomų faktų, iškilo naujų aplinkybių, privertusių tuos pačius lyderius apsisukti 180 laipsnių? Gal Merkel sapne išvydo regėjimą, parodžiusį, kad plačiai atvėrus Vokietiją, atvykėlių skaičių padidinus iki 30 procentų, nauja kokybė leis bankrutavusiai teorijai pradėti veikti visa jėga? Viskas daug paprasčiau – kanclerė tokioje situacijoje pasielgė kaip visi oportunistai:  jeigu situacijos spaudimas pasirodo neįveikiamas, o procesas neišvengiamas, reikia  minuso ženklą pakeisti pliusu, procesą paskelbti aukštesne progreso stadija, ir tu vėl esi teisingoje istorijos pusėje, nugalėtojų stovykloje. O jeigu kas mano, jog tai yra istorinis pralaimėjimas ir išdavystė, tai jis yra neišmanėlis ir atsilikėlis.

Vokietijos tapsmas Šiaurės Sirija tėra laiko klausimas. Šiandien nėra būtinybės brautis pro atviras duris ir įrodinėti, kad širdingumas neveda į gera – tai aiškiai mato visi, išskyrus rusų intelektualų ir europiečių kairuolišką bomondą. Donaldas Tuskas, vis dar dirbantis „ES prezidentu“, jau skundėsi, kad dėl nesusipratimo prasidėjęs plėšymasis yra išbandymas ES suskaidymu, ir jeigu eksperimentas nebus nutrauktas, tai atstatyti bendros viešosios erdvės jau nepavyks. Vidaus reikalų ministras Tomas de Mezjeras Merkel vyriausybėje pakvietė skubiai uždaryti Šengeno erdvę, nes Europa ne guminė ir visų vargstančiųjų priimti negali. Niekas taip neatskleidžia seilėtų geradarių veidmainystės kaip šitas pavėluotas praregėjimas. Juk universalus moralinis principas todėl ir yra universalus, kad veikia bet kokiomis aplinkybėmis, o ne pasirinktinai. Jo negalima apriboti pirmu milijonu, kad būtų galima nuspręsti: paskutiniams milijonams jis jau netaikytinas. Jeigu į Europos namus pabėgėliai buvo priimti teisėtai, o ne todėl, kad atbėgo iki sienų pirmi, tai tie, artėjantys, - ne drebantys padarai, o turi teisę! Karai toliau tęsiasi geru tempu, byra apgriautos valstybės, domino kauliukai virsta, JTO duomenimis vien mūšiai prie Mosulo iš Irako gali išvaryti milijonus pabėgėlių, iš viso kelionėn susiruošė iki 10 milijonų Artimųjų Rytų gyventojų, ir tai - vien pirmame ešelone. Atsižvelgiant, kad kiekvienas oficialų statusą gavęs persikėlėlis, gauna ir teisę susijungti su šeima, o jų šeimos ne mažavaikės, šios  Vokietijos  persikūnijimas į Šiaurės Siriją tėra laiko klausimas.

Europa išprievartauta itin iškreiptu būdu. Ore aiškiai sklando Miuncheno kvapas, ir Čemberlenas, mosikuodamas portfeliuku, jau skrenda į Londoną su džiaugsminga žinia: „Aš jums atvežiau taiką!“ Išdavystė tampa geru tonu ir tarptautinių santykių norma. Vokietija ir Prancūzija išdavė Centrinę Europą įbrukdama jai būtinas pabėgėlių priėmimo kvotas, kurių niekaip neįmanoma laikytis, nes jos pažeidžia visas kitas žmogaus ir piliečio teises. Iš nė vieno, turinčio legalų statusą,  negalima ilgam atimti teisės į laisvą judėjimą ir gyvenamosios vietos pasirinkimą, nebent, uždarant į koncentracijos stovyklą. Teisė niekada neišauga iš neteisiškumo. Pasimetimas ir bejėgiškumas veda tiesiai į išdavystę. Savo ruožtu Lenkija išdavė Vyšegrado ketvertuką  vakare pasirašiusi bendrą deklaraciją apie kvotų nepriimtinumą, o kitą rytą palaikiusi tai, ką dar vakar laikė nepriimtinu. Paskutines dienas gyvuojanti Lenkijos vyriausybė staigų posūkį paaiškino tuo, kad solidarumas su migrantais jai svarbiau už solidarumą su kaimynais, net svarbesnė nei parašas dokumente – jau niekam neberūpi, kad politinė pozicija atrodytų panaši į tiesą ir būtų neprieštaringa. Čekija, nesitraukdama nuo kasos, išdavė kitas dvi Vyšegrado šalis, pažadėdama pradėti teismo procesą su Briuseliu,  ir tuoj pat išsižadėdama savo pažado. Visi kartu įvairiabalsiu sambūriu išduoda ukrainiečius, prieš pusantrų metų žuvusius Maidane po ES vėliavomis.

Nematyti, kad Europai Ukraina nerūpi, ir dar ilgai Ukraina nerūpės, - tai jau net nejuokinga. Merkel su Olandu ir pakeleiviais užvirė košę, kurios ES neišsrėbs dešimtmečius, ir, galimas daiktas, neišsrėbs niekada. Visa energija ir didžioji dalis lėšų metų metus bus išleidžiama sugerti naujus tėvynainius, gesinti Artimųjų Rytų gaisrus. Tikėtis, kad milijonai bėglių sukurs Europai naują ekonominį stebuklą, gali tik tie, kurie žvelgia į pasaulį su idioto šypsena. Sumos, kurios Ukrainai duodamos su rinkos procentais, Artimuosiuose Rytuose be pėdsako prasmegs dykumos smėlyje. Europa praleidžia unikalią galimybę tapti stipresnė, integruodama 45 milijonus ukrainiečių, įrodžiusių savo meilę laisvei ir pasirengusių priimti jos vertybes bei likimą. Europiečiai savo išdavystę keičia į abejotiną galimybę įteigti naujakuriams idėjas, kurių jie gal būt nė iš tolo neperneša.

Putinas – ne berniukas, kurį galima pasišaukti spręsti Europos problemas tiesiog šiaip. Dabar jis diktuos bendradarbiavimo problemas. Terlindami veidą snargliais ir kažką vapėdami apie meilę žmogui, Vakarų politikai Rusijos vadui gimtadienio proga įteikė nepakartojamą dovaną. Natūriniai mainai beveik kaip anekdotas: mes jums atiduodam Siriją, o jūs mums už tai pasiimate Ukrainą! Tikėtis, kad Vakarai klastingą KGB-istą darydami  svarbiausiu žaidėju savo aikštėje išsaugos galimybę jį paveikti sankcijomis, gali tik tas kurio smegenų raumuo visiškai išdžiūvo. Kaimo kvailelių, šunuodegiaujančių prieš rytų žiurkiagaudį, fone teks kažkaip liautis kalbėjus apie agresoriaus tarptautinę izoliaciją ir apie Putino rankos nespaudžiamumą. Tai iš tiesų didelė nelaimė, nuo kurios protingais straipsneliais nebepavyks atsirašyti.  Netrukus iškils klausimas apie Europos Sąjungos šalių užsienio politikos orientyrų keitimą. Sistemoje, kurioje politikai būna rinkėjų nuotaikų įkaitai, staigūs demografinės sudėties pokyčiai nepraeina  be pasekmių. Pavyzdžiui, vokiečiai pastaraisisias metais kaltės jausmą už  karo nusikaltimus ir holokaustą savyje išlaiko tik valios pastangomis. Senaties terminas seniai baigėsi. Arabų pabėgėliai į žydų katastrofą žvelgia įvairiai: vieni mano, kad niekada jos nebuvo, kiti tiki, kad ji buvo, bet pelnyta, treti – kad ji dar tik ateityje. Nemanau, kad būsimasis Vokietijos gyventojas gebės įvertinti priklaupusį Vilį Brantą.

Prieš penkerius metus kažkokioje konferencijoje Švedijos miesto Malmės mero paklausiau: „Kodėl jūs, švedai, visuose forumuose nesidairydami balsuojate už bet kokias antiizraeliškas rezoliucijas? Nejau izraeliečiai niekada nebūna teisūs?“ Jis atsakė: „Ką jūs! Ar nežinote, kad mūsų mieste gyvena kokie 200 tūkstančių musulmonų ir tik 800 žydų? Nejaugi jūs manote, kad norėdamas būti perrinktas, aš imsiuosi aiškinti, kas iš jų teisus?“ Patys suprantate, kad per tuos metus ir paskutiniai žydai išvyko iš miesto. Bet netapo pabėgėliais.

Dabartinio arabų persikėlimo  palyginimas su žydų tautos likimu – vienas didelis šlykštus melas. Žinoma, žydai keliavo planetos paviršiumi ieškodami geresnės dalios arba saugumo, tačiau tai buvo išsisklaidymas, o ne bėgimas. Niekur darbingieji netapo išlaikytiniais iki mirties. Jau antra, o kartais ir pirma žydų karta, iš principo neatsisakydami savasties, iš vietinių perimdavo kalbą, vertybes, papročius, kultūrines tradicijas. Tapdavo pačiais tikraisiais tipiškais vokiečiais, rusais arba amerikiečiais, nesiliaudami buvę žydais. Niekada neužsiimdavo misijonieriavimu, nepiršdavo priimančioms visuomenėms nei savo papročių, nei tikėjimo, nes misijonierystė judaizme griežčiausiai draudžiama. Niekada nesivaikė kiekybės, išpažindami principą „geriau mažiau, bet geriau“. Izraeliečiai turi didesnės patirties absorbuoti įvairiaplaukius naujakurius nei visos tautos kartu paėmus, bet laiko juos  ne pabėgėliais, o sugrįžėliais, repatriantais. Priima tik tuos, kurie yra pasirengę ištverti bendrą dalią, o ne vien tikėjimą. Todėl ir pastatė sieną Sinajaus pasienyje – ne nuo palestiniečių, o kad atsitiktiniais žmonėmis nebūtų atmieštas tirštas maišalas. Nuo to laiko sudaniečiai, eritrėjiečiai laimės ieško politkorektiškoje Europoje.

Įvykių srauto, atrodytų, net labiausiai neįveikiamo, lemtingo, žydai niekada nesutikdavo nuolankiai ir paklusniai, kaip šiandieninė Europa sutinka bėglių antplūdį. Pirmoji jų mintis būdavo – iš pradžių pakovosim, o paskui  matysim. Žinote, kaip dažniausiai biblijoje apibūdinami žydai? Ne gudrūs, ne taupūs, ne savanaudžiai ir net ne protingi, o kietasprandžiai. Senojo testamento dievas juos visada įvardija tik taip – „kietasprandė gentis“. Išverčiant į šiandieninę rusų kalbą – atkali, kaprizinga, kieta.
Aktualiuose televizijos paveikslėliuose tarp nuo karo baisumų bėgančiųjų stulbina sveikų šaukiamojo amžiaus „jautukų“ gausa. Jų šimtai ir šimtai tūkstančių. Jų namuose liko šeimos, jie atsieit juos pasikvies, kai įsitvirtins. Jeigu jie savo tėvynę myli kaip dievažijasi, tai kodėl jie dabar ne mūšyje? Nebėgama nuo karo, jeigu jis vyksta tavo žemėje. Sirijoje kovoja aštuonios frakcijos ir visos jos ginkluotos iki dantų. O šitiems, ką, neatsirado ginklų? Amerikiečiai aprūpino ir apmokė 45 tūkstančius  nuosaikios opozicijos kovotojų, tačiau šiandien tų pačių amerikiečių duomenimis kovoja 5 (žodžiais - penki!) tūkstančiai žmonių. Kiti pabėgo į Europą pardavę ginklus islamistams: atseit pinigėliai pradžiai pravers. Vyrišką narsą aš įsivaizduoju kitaip/.../

Minkštaširdis, pasirengęs pabėgėliams atiduoti viską, ką turi – Europą, verkia ir  gražiai blaškosi, bet ant svetimo kapo. Tai vokiečiai – pabėgėliai, tiktai jiems tai dar nepasakyta, o patiems neatėjo į galvą. Bet ateis, tikrai.

„Taip jau žmogui lemta – klysti iki pat mirties, - šaunusis kareivis Šveikas priėmimo komisijai aiškino, kaip atrodo paprastas idiotas. - Štai kartą  atsitiko toks atsitikimas: vienas žmogus naktį rado sušalusį pasiutusį šunį, parsinešė jį namo ir pakišo žmonai po antklode. Šuva atšilo, atsigavo ir sukandžiojo visą šeimą, mažiausią lopšyje sudraskė ir surijo“.

Matyt, žmogus buvo nuostabiai geros sielos. Didelės ir jautrios širdies. Tik gaila, kad kvailys. O šiaip – tiesiog puikus.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 2050588061736486862

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-05 17:52

    Dešimt balų Fišai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sakyčiau, 90-95 proc. teisybės ir 5-10 proc demagogijos. Pvz.: a) "Jau antra, o kartais ir pirma žydų karta, iš principo neatsisakydami savasties, iš vietinių perimdavo kalbą, vertybes, papročius, kultūrines tradicijas." - priminkit, kaip ten su Lietuvos žydais buvo iki 2PK? Kiek ten jų "perėmė tradicijas" ir tapo "pačiais tikraisiais tipiškais lietuviais"? b) "Niekada nesivaikė kiekybės, išpažindami principą „geriau mažiau, bet geriau“" - nebent jeigu interpretuosim kaip "geriau mažiau banknotų, bet didesnio nominalo". :) c) "Izraeliečiai turi didesnės patirties absorbuoti įvairiaplaukius naujakurius nei visos tautos kartu paėmus, bet laiko juos ne pabėgėliais, o sugrįžėliais, repatriantais." - čia autorius "netyčia pamiršta" paminėti, kad jis kalba apie ŽYDUS, o ne bet kokius naujakurius. Į Europą plūsta toli gražu ne "europiečiai-sugrįžėliai", tad lyginti kaip ir nelabai... :) d) "Todėl ir pastatė sieną Sinajaus pasienyje – ne nuo palestiniečių, o kad atsitiktiniais žmonėmis nebūtų atmieštas tirštas maišalas." - na, Lebensraum taktiką galima ir taip apibūdinti. :)
    Kažkaip iškart prisiminiau tokio Finkelšteino knygą "Holokausto industrija", kur iš esmės viskas teisingai surašyta, bet kaip yla iš maišo išlenda esminė autoriaus pasipiktinimo priežastis - "mano mamai per mažai kompensacijos sumokėjo!". Tiek tad apie "niekada nesivaikė kiekybės". :)
    O visa kita - taip, teisinga. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-10-07 00:30

    Dešimt balų skyriau už emociją, o ne teisingumą, nes tikėtis objektyvumo savo atžvilgiu iš žydo, dirbančio amerikiečių išlaikomoje radijo stotyje, būtų per daug optimistiška :)

    Kalbant apie Finkelšteną, manau, svarbiausia, kad jis tą puikią knygą parašė, o jį skatinę motyvai yra trečiaeilis arba apskritai nereikšmingas dalykas. Beje, dėl savo knygos jis buvo išmestas iš darbo.



    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item