Vytautas Radžvilas. Strateginė kova dėl Eurazijos: Vidurio Rytų Europos geopolitinio tapatumo dilema

Visuotinai sutariama, kad iš pirmo žvilgsnio lokalus konfliktas dėl Ukrainos yra  gilėjančios ,,...


Visuotinai sutariama, kad iš pirmo žvilgsnio lokalus konfliktas dėl Ukrainos yra  gilėjančios ,,globalios sumaišties” valstybių tarptautiniuose santykiuose požymis. Jis liudija, kad sparčiai irsta prieš 70 metų įtvirtinta geopolitinė pasaulio tvarka. Prielaidas jai byrėti sukūrė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje įvykęs TSRS dominuojamos pasaulinės komunistinės sistemos žlugimas. Tada buvo pakirstas geopolitinę pasaulio tvarką laidavęs dvipolis jos modelis.

Tarptautinės tvarkos raidai po Šaltojo karo apibūdinti gerai tinka ,,nelauktų padarinių efekto” terminas. Užuot judėjus, kaip buvo laukiama, prie JAV dominuojamos ir laiduojamos stabilios vienpolės pasaulio tvarkos radosi vis didėjantis chaosas, kuris jau darosi nevaldomas. Visuminį ,,nelauktų padarinių” efektą galima apibrendrinti kaip trejopą: žlunga Jaltoje ir Potsdame nustatyta tarptautinė pasaulio tvarka, baigiasi ES plėtra, išsisėmė ir nebeveikia neofunkcionalistinis ES integracijos modelis, dėl ko gilėja idėjinė ir struktūrinė Sąjungos krizė.

Ukrainos krizė, o tiksliau, Vakarų valstybių elgesys jos metu, rodo, kad VRE regionui kyla nauji geopolitiniai iššūkiai ir  rimtos tapatumo dilemos, reikalaujančias adekvataus teorinio jų formulavimo ir veiksmingo sprendimo. Tačiau globalinę sumaištį tarptautinėje politikoje lydi didėjanti teorinio geopolitinio mąstymo sumaištis ir krize. Auga atotrūkis tarp laikotarpiu nuo 2000 m. susiformavusių naujų pasaulio geopolitinių realijų ir pasenusio bei neadekvataus, tačiau akademinėje literatūroje toliau vyraujančio konceptualaus jų aiškinimo. Šį aiškinimą apskritai galima vadinti fukuyamišku, nes įvairios jo versijos iš esmės yra šio politologo tezės apie ,,istorijos pabaigą” variacijos.

Geopolitinis konfliktas dėl Ukrainos taip pat interpretuojamas daugiausia remiantis fukuyamiška schema. Aiškinama, kad Ukrainos krizė kilo todėl, kad Rusija mėgina sutrukdyti ukrainiečių tautai laisvai ir savanoriškai integruotis į demokratiško Vakarų pasaulio civilizacinę ir geopolitinę erdvę. Tai reiškia, kad pradėjusi agresiją prieš šią šalį Rusija stengiasi sustabdyti ar net apgręžti fukuyamos nubrėžtą neišvengiamą pasaulio istorijos raidą galutinio jos tikslo – globalios liberalios demokratijos link. 

Tačiau šitokia interpretacija yra neadekvati – ne tik paviršutiniška, bet ir smarkiai ideologizuota ir todėl klaidinanti.  Maža to, fukuyamiška schema stebėtinai primena sovietinę marksistinę istorijos ir ją grindžiamą pasaulio geopolitinių procesų interpretaciją. Pasak jos, kapitalistinių Vakarų konfrontacijos su SSRS varomoji jėga buvo beviltiškos pastangos sulaikyti pasaulio istorijos judėjimą į galutinį tikslą – komunizmą. Taigi pamatinė interpretacijos schema ta pati, tik apversti vertinamieji tų pačių veikėjų ir įvykių ženklai, tai yra kovojančios šalys keičiasi vaidmenimis. Todėl Ukrainos konflikto interpretacijose Putinas tiesiog užima KPSS generalinių sekretorių vietą. Įsidėmėtina, kad iš vakarietiškų pozicijų aiškinant putiniškos Rusijos santvarkos prigimtį ir paties Putino veiksmus remiamasi ta pačia mechaninės inversijos logika ir plačiai naudojamas Sovietų Sąjungoje Vakarams apibūdinti ir smerkti vartotas žodynas: Putino režimas ir jo politika apibūdinami kaip ,,imperialistinė”, ,,totalitarinė”, ,,nacionalistinė”, ,,fašistinė” ir net ,,nacionalsocialistinė”. 

Taigi, kaip ir Šaltojo karo laikais, šiandieninis Vakarų ir Rusijos geopolitinis mąstymas paklūsta cirkuliarinei logikai ir sukasi užburtu ratu pagal tą pačią ,,judėjimo istorijos pabaigos link” schema, kurioje tie patys veikėjai pakaitomis tampa Gėrio ir Blogio personifikacijomis. Norint ištrūkti iš šios cirkuliarinės schemos spąstų būtina aiškiai suprasti jos kilmę ir prigimtį. Šaltojo karo metais aršiai kovoję tarpusavyje sovietinis komunizmas ir vakarietiškas liberalizmas buvo tik dvi to paties Apšvietos projekto įgyvendinimo strategijos ir skirtingos versijos. Jų konkurencija dvipoliame Šaltojo karo epochos pasaulyje iš esmės buvo tik dviejų pasaulį užsimojusių pertvarkyti revoliucinių tradicijų – lokiškos ir marksistinės – kova dėl globalaus viešpatavimo. Tačiau spėjęs įsitvirtinti dviejų iš pažiūros nesutaikomų priešininkų – totalitarinio komunizmo ir demokratinio kapitalizmo – žūtbūtinės kovos vaizdinys iki šiol tebėra gyvybingas ir veikia kaip ideologinė skraistė ar net retorinė klišė, trukdanti suvokti tikrąjį jų priešpriešos pobūdį ir mastą. Sutelkus dėmesį tik į dviejų socialinių ir politinių sistemų konkurenciją ir kovą lengvai išleidžiamas iš akių dabartiniu metu kur kas svarbesnis kitas jų tarpusavio santykių aspektas, būtent kad toji kova pirmiausia buvo šeimyninis geopolitinis dviejų bendros kilmės saistomų ideologijų -- liberalizmo ir komunizmo – kivirčas. Kaip tik ,,šeimyninis” konflikto pobūdis gerokai jį švelnino ir, tikėtina, buvo vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių išvengti ,,karštojo” karo. Taigi  dėl pasaulinio viešpatavimo aršiai kovojusios kapitalistinės ir komunistinė sistemos buvo susaistytos neišardomu ryšiu. Jų ,,dialektinės”  tarpusavio kovos įtampa palaikė kiekvienos iš jų gyvybingumą. Tai, kas žvelgiant per ideologinius akinius atrodo esanti tik beatodairiška komunistinės ir kapitalistinės sistemų kova, iš tikrųjų buvo tos pačios globalios pasaulio tvarkos sistemos dviejų posistemių konfliktas.

Dar Šaltojo karo įkarštyje iškelta abiejų sistemų konvergencijos teorija rodo, kad jų bendra kilmė ir giminystė vis dėlto buvo žinoma ir pripažįstama. Po Šaltojo karo toji teoriškai numatyta konvergencija buvo įgyvendinta, kai vyko  ir Rusiją palietęs bei pakeitęs pokomunistinės transformacijos procesas. Atrodo, kad tokia Vakarų-Rusijos  dabartinio geopolitinio konflikto aiškinimo prielaidų rekonstrukcija padėtų ne tik išvengti vienpusiškų ir supaprastintų Rusijos santvarkos ir veiksmų aiškinimų, bet ir leistų sumažinti atotrūkį tarp šiandieninių pasaulio geopolitinių realijų ir neadekvačių ideologizuotų jų interpretacijų. Remiantis ja galima teigti, kad dabartinis konfliktas dėl Ukrainos yra liberaliųjų Vakarų ir komunistinių Rytų geopolitinės kovos tęsinys ir aidas, ideologiškai įpakuotas kaip ,,vakarietiškos demokratijos” ir ,,rusiškojo autoritarizmo” konfliktas.

Tačiau atsiribojus nuo ideologizuoto ,,demokratijos” ir ,,autoritarizmo” kovos vaizdinio matyti, kad tikrasis – geopolitinis – šios kovos turinys yra strateginis mūšis dėl dominavimo Eurazijoje. Jo auka ir tapo į šio mūšio sūkurį įtraukta Ukrainos valstybė. Trumpai primenant šio mūšio istorines ištakas ir genezę pakanka pasakyti, kad tokių mąstytojų kaip A. de Tocquille ar D. Corteso jau XIX a. pirmoje pusėje išsakytos pranašystės apie neišvengiamą Europos nuosmukį visiškai išsipildė XX a. viduryje. Po II Pasaulinio karo Europa buvo okupuota ir pasidalyta. Vakarų Europa tapo JAV, VRE – buvusios TSRS protektoratu. TSRS žlugimas ne tik leido VRE šalims atkurti valstybinį suverenumą, bet ir atvėrė naują geopolinę perspektyvą Europos integracijai. Išsiplėtusi į VRE regioną, ES įgijo galimybę pretenduoti ir į savarankiško geopolitinės galios centro vaidmenį. Tačiau netruko paaiškėti, kad ji pernelyg silpna, kad galėtų viena ir savarankiškai tapti tokiu centru. Visiškai tokioje pačioje padėtyje atsidūrė Rusija, tapusi pagrindine žlugusios TSRS teisių ir geopolitinių pretenzijų perėmėja. Greitai paaiškėjo, kad ji viena taip pat nepajėgi susigrąžinti TSRS turėtos pasaulio geopolitinio centro galios ir įtakos.

Abipusis besivienijančios Europos ir žlungančios TSRS geopolitinio silpnumo suvokimas buvo ta intelektualinė ir politinė dirva, kurioje baigiantis Šaltajam karui gimė ,,vieningos Europos nuo Lisabonos ir Vladivostoko” idėja, vėliau virtusi ,,ES ir Rusijos strateginės partnerystės” vizija. Iš pat pradžių ji buvo grindžiama neapmąstytomis, todėl aiškiai neįvardytomis prielaidomis. Tad šią viziją galima ją laikyti tipišku fukuyamiškos mąstysenos įkvėptu ideologiniu konstruktu, ignoravusiu  geopolitines realijas. Susvyravus fukuyamiškai vienpolės pasaulio tvarkos perspektyvai ši vizija nežlugo. Priešingai – įgijo naują gyvybę ir jėgą. Po 2001 rugsėjo 11 d. sparčiai didėjant ,,globalinei sumaiščiai” perspektyva paversti Euraziją vieningu ir savarankišku geopolitinės galios centru darėsi dar aktualesnė ir patrauklesnė. Tačiau kaip tik todėl ji tapo Vakarų, pirmiausia ES, ideologinio aklumo ir iš jo kylančio geopolitinio trumparegiškumo šaltiniu. 

Kiek patikslinant galima sakyti, kad utopinis civilizacinis ir geopolitinis projektas, pavadintas ES-Rusijos strateginės partnerystės vizija, iš pat pradžių buvo sąmoningo geopolitinio pragmatizmo ar veikiau cinizmo ir beveik nereflektuojamo ideologinio aklumo ar naivumo keistas lydinys. Remtasi ir iki šiol vadovaujamasi nežinia kuo grindžiamas tariamai pragmatiška, o iš tiesų iliuzine, viltimi, kad būsimojo geopolitinio Euroazijos darinio branduoliu ir centru bus ES. Tuo pat metu šis siaurai, ar veikiau iliuziškai pragmatiškas geopolitinis tikslas ilgai buvo dangstomas iš Fukuyamos arsenalo paimta ideologine iliuzija ar mitologema,  kad Rusija anksčiau ar vėliau pradės remtis vadinamosiomis ,,europinėmis vertybėmis”, t. y. bus įtraukta į Vakarų civilizacijos orbitą ir taps euroatlantinės geopolitinės erdvės dalimi. Minėtas geopolitinis interesas buvo toks stiprus, kad delsta išsižadėti šios iliuzijos net po Rusijos-Gruzijos karo.

Ukrainos krizė kaip tik ir atskleidė šios sąmoningai nesąmoningo savęs apgaudinėjimo strategijos dvilypumą – joje glūdintį prieštaravimą tarp pragmatinio Vakarų ir ypač ES intereso Rytuose ir jį dangstančios vertybinės retorikos. ES Rytų partnerystės programa yra geopolitinės plėtros projektas, o ketinta pasirašyti Asociacijos sutartis su Ukraina – konkretus šio projekto įgyvendinimo žingsnis. Rusijos agresija prieš Ukrainą yra mėginimas sustabdyti šią plėtrą ir pačiai tapti eurazinės integracijos svarbiausia veikėja. Tačiau abi konflikto šalys šito negali atvirai įvardyti. Todėl geopolitinis mūšis dėl Ukrainos neišvengiamai turi būti ideologiškai interpretuojamas vertybiniais terminais. Iš Vakarų perspektyvos jis turi būti aiškinamas kaip vakarietiškos ,,demokratijos” bei ,,europinių vertybių” ir rusiškojo ,,autoritarizmo” bei ,,rytietiškų vertybių” konfliktas.

Todėl vykstant mūšiui dėl Ukrainos pasikeitė Vakarų pragmatinio intereso raiškos būdai ir vertybinės retorikos akcentai. Vis dar rusenančios viltys įgyvendinti Eurazijos geopolitinį projektą lemia nenuoseklią ir prieštaringą Vakarų šalių poziciją dėl Ukrainos konflikto. Šios pozicijos esmė --  didžiųjų ES valstybių pragmatiškas ir net ciniškas nuolaidžiavimas Rusijai, kurio naujausiu simboliu tampa Ukrainos ir VRE šalių interesus paminantis Šiaurės srauto-2 projektas.

Antra vertus, šio pragmatizmo nebeįmanoma pateisinti ideologiškai toliau palaikant ,,demokratėjančios” ir ,,vakarėjančios” Rusijos, kaip ,,vertybiškai artimos” ES strateginės partnerės  vaizdinį. Tačiau jį mėginama propagandiškai nuslėpti puolant į kitą kraštutinumą viešojoje erdvėje skleidžiant jau minėtas ideologizuotas, taigi neadekvačias Rusijos ir Putino režimo interpretacijas bei vertinimus.  Rusija propagandiškai pradėta vaizduoti kaip griežta Vakarų pasaulio antipodė ir priešininkė. Šitaip ignoruojamas faktas, kad po Šaltojo karo ji tapo Vakarų dominuojamos neoliberalios pasaulio tvarkos dalimi. Iš tikrųjų jos konfliktas su Vakarais yra toks pat šeimyninis ginčas dėl dominavimo Eurazijos erdvėje, koks buvo globalus liberalizmo ir komunizmo konfliktas dėl viešpatavimo pasaulyje  arba komunistinių SSRS ir Kinijos varžybos dėl vadovavimo pasauliniam komunistiniam judėjimui. Lygiai taip pat nėra ir negali būti neperžengiamos vertybinės takoskyros tarp Rusijos ir Vakarų, nes Rusija yra seniai ir giliai europeizuota šalis. Juk TSRS vykdytas komunizmo kūrimo eksperimentas buvo grynai europinės kilmės marksistinis šalies revoliucinio pertvarkymo, taigi jos ,,vesternizavimo” ir ,,europeizavimo”, projektas. Rusijos santvarkos ir režimo apibūdinimai kaip ,,nacionalistinio” ar net ,,fašistinio” yra netikslūs, nes jos užsienio politika grindžiama eurazizmo ideologija. Pastaroji tikrai nėra nacionalistinė ir šiuo atžvilgiu iš esmės nesiskiria paneuropeizmo ideologijos, kuria grindžiama ES plėtra.

Taigi prasidėjus atviram geopolitiniam Vakarų ir Rusijos mūšiui dėl dominavimo Eurazijoje VRE geopolitiniam tapatumui yra iškilę du pagrindiniai iššūkiai ir jų kuriamos dilemos. Teorinėje plotmėje reikia arba toliau vadovautis fukuyamiška istorinio ir geopolitinio mąstymo schema arba vaduotis iš tokio ideologizuoto mąstymo, mėginančio įprasminti vykstančius fundamentalius tarptautinės pasaulio tvarkos pokyčius neadekvačiomis ,,demokratijos” ir ,,autoritarizmo” priešpriešos terminais. Praktinėje plotmėje VRE regionio šalys turi apsispręsti, ar nori toliau būti dviejų kvaziimperinių darinių – ES ir Rusijos – geopolitinių kovų, žaidimų ir slaptų sandėrių objektais, ar jos vis dėlto sieks išlikti tarptautinėje edvėje kaip savarankiški ir savo tautinius bei valstybinius interesus gebantys artikuliuotai reikšti  ir valingai ginti geopolitiniai subjektai.

Pranešimas, skaitytas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2015 09 25-26 vykusioje XX Vidurio Europos politikos mokslų konferencijoje ,,Saugumo architektūra Vidurio ir Rytų Europoje: dabarties grėsmės ir bendradarbiavimo perspektyvos”.

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 5905069422770117648

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-09-30 13:59

    Amžina kova tarp pliuso ir minuso ir joks fukujama kitaip neras, ieškot aišku galima.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item