Laisvūnas Šopauskas. Valdžios propagandinio karo prieš Tautą naujos tendencijos

Tuo metu, kai Lietuvos piliečiai šventė sekmadienį ar džiaugėsi savaitgalio malonumais, propagandinio fronto pirmeiviai Rimvydas Valatka ir Romas Sadauskas-Kvietkevičius uoliai skrebeno plunksnomis ir vakarop abu paskelbė po opusą ta pačia tema – apie Europą užplūdusį nekontroliuojamą migrantų srautą...

Nesunku „atspėti“, kodėl iškilieji propagandistai taip uoliai kibo į darbą – visuomenės nuomonė akivaizdžiai klostosi ne taip, kaip norėtųsi valdžiai, kuriai jau šią savaitę Briuselis, jei tikėsime nutekinta informacija, nuleis daug kartų didesnę už dabar sutartą migrantų kvotą: vietoj kelių šimtų į Lietuvą atvyks keli tūkstančiai.

Kad tokios naujienos tautiečių neužkluptų nepasirengusių ir kad nekiltų nereikalingų klausimų, kas Lietuvoje / Lietuvai / už Lietuvą priima sprendimus, stropieji R. Valatka ir R. Sadauskas-Kvietkevičius ėmėsi purenti dirvą – „Delfio“ opusuose rodyti visą nekontroliuojamos migracijos žavesį.

Padirbėta rimtai, su užmoju: pirmadienio rytą savo darbo vietose dešimtys tūkstančių internautų aplankys „Delfį“ ir sužinos viską, ką valdžia pageidauja, kad būtų žinoma ir mąstoma apie imigraciją.

Nors autoriai ir skiriasi, bet abiejų „minties“ konstravimo technika stebėtinai panaši. Pirmiausia, aktualizuojama standartinė „dviejų Lietuvų“ ideologema – išskiriamos dvi grupės: viena būtinai „atsilikusi“, kita būtinai „pažangi“. R. Valatkos tekste pirmajai priskiriami „katedraliniai nacionalistai“, „baltapūkė lituanistė su kasytėmis“, „urapatriotai“, „provincijos ponios“, „senjoros“, „patriotinis konservatorių flangas“, R. Sadausko-Kvietkevičiaus – „rajono centro gyventojai“, „lengvai suvaikėję rinkėjai“, Biržų rajono meras, žemės referendumo rėmėjai, „tautinio tyrumo sergėtojais besiskelbiantys politikai“, „ksenofobai“, „nesantaikos kurstytojai“. Kaip matome, nieko nauja, jau seniai nunešiota, nebent naujadaras „katedraliniai“ rėžia ausį. Antrajam, „pažangiųjų“, pogrupiui priklauso pats propagandistas ir visi nuo jo atsilikti nenorintys. Paskirsčius vaidmenis ir priklijavus etiketes iš „atsilikėlių“ imama visaip tyčiotis, o „pažangieji“, suprantama, pateikiami kaip išminties, šviesos ir gėrio nešėjai į „netikšų“ vis dar dominuojamą Lietuvą. Abiem atvejais vulgarybių ir prasto skonio nevengiama – matyt, jau nusistovėjo būtent tokie šio žanro kanonai.

Paprastai propagandiniuose tekstuose to lyg ir pakanka. Tačiau šį kartą „dviejų Lietuvų“ ideologema pasirodė pernelyg silpna įpiršti mintį, kad masinė kultūriškai svetimų asmenų imigracija į Europą žada Lietuvai šviesią ateitį – su televizijos reportažų vaizdais taip lengvai neparungtyniausi… Kad įtikintum „atsilikėlius“, jog viskas yra kitaip, nei jiems atrodo, prireikė kai ko daugiau nei patraukliai nupiešti būsimus kaimynus ir išjuokti „netikšas“.

Todėl abu propagandos frontų pirmeiviai leidosi ieškoti naujų įtaigavimo technikų, kurios skaitytojui padėtų susitaikyti su jam atgrasia pozicija. Ir lyg susitarę abu atrado „naują“, atrodė, seniai pamirštą „mažytės Lietuvytės“ ideologemą, itin gają sovietmečiu. Tiems, kurie viso to nepažino, nes yra tiesiog per jauni, arba jau ėmė sovietmetį primiršti, priminsime, kad būtent taip savo kolaboravimą su okupantais teisino to laikmečio nomenklatūra (dabar labiau įprastas elito terminas): Lietuva esanti tokia mažytė, tokia menkutė, jog niekaip negalinti būti nepriklausoma (jei kadaise tokia ir buvo – tai tebuvo atsitiktinumas ar nesusipratimas…) ir ji pati niekaip negalinti lemti savo likimo ar kam nors daryti įtaką, todėl vienintelė išeitis – su šia neišvengiamybe susitaikyti ir tarnauti viršesnei galiai…

Tas, žinoma, netrukdė tuo pat metu susitvarkyti ir savo reikaliukus, o vėliau rašyti memuaruose „ir tada dirbome Lietuvai“ ar kur kas patetiškiau – „apie kariautus mažuosius karus“. Beje, ši ideologema buvo gaji ir tarp „mažų žmonių“ – „per daug“ ar „ne apie tai“ klausinėjančiam tiesiog replikuodavo tuo metu populiarios dainos žodžiais „Mažas esi ir suprasti nieko negali / Mažas esi ir pakeisti nieko negali…“ (žodžiai – N.Tallat-Kelpšaitės). Bet tada jie dažniausiai skambėjo ironiškai ar net sarkastiškai, o dabar?

Būtent ši „mažytės Lietuvytės“ ideologema leido R.Valatkai ir R.Sadauskui-Kvietkevičiui apie migraciją kalbėti taip, tarsi tai būtų kokia gamtos stichija, visiškai nepavaldi „mažytei Lietuvytei“, o tuo labiau – „mažam žmogui“: neva milžiniški migrantų srautai bet kokiu atveju sklis po visą Europos žemyną ieškodami duonos ir vandens ir neišvengiamai dideli jų skaičiai įsikurs pustuštėje Lietuvoje – jei jau didelės šalys nesusitvarko su plūste plūstančiais migrantais, ką čia gali padaryti „mažytė Lietuvytė“? Be abejo, nieko… Tik susitaikyti su likimu ir nuolankiai laukti, kol ištuštėjusius nuo „atsilikėlių“ Lietuvos plotus apgyvendins ateiviai iš arabiškų šalių ir Afrikos, kol miestuose ims dominuoti minaretai ir lietuviai savo šalyje taps mažuma…

R. Sadauskas-Kvietkevičius net išvysta viziją – po 15–20 metų Lietuvoje gyvens 4–5 milijonai gyventojų... Tam pasipriešinti daugintis nustojusi „mažytė Lietuvytė“ juk vis tiek negali, todėl pats laikas tiesiog… pakeisti savo mąstymą. Juk gerai pagalvojus, tas migrantų antplūdis – joks blogis, atvirkščiai: musulmonai negeria alkoholio, todėl turėtų patikti daugeliui nuotakų; tarp jų yra ir darbščių žmonių, jie apgyvendins tuščius butus ir namus – kažkas juk turės pasenusiai Lietuvai uždirbti nors kokią pensiją? Ir visa tai taip neišvengiama, jog net diskutuoti apie tai – tai tik laiką gaišti: juk negalime jų nei sustabdyti, nei šiaip ką nors pakeisti.

Valdžią aptarnaujančių propagandistų siūlomas mąstymo keitimas yra tikrai radikalus. Propaganda šiuose dviejuose opusuose turinio požiūriu pereina į visiškai naują kokybę. Opozicijos publicistai yra pastebėję, jog valdančio elito atstovai nieku gyvu nesutinka atsakyti į klausimą „Ar yra kokios nors integracijos į Europos Sąjungą ribos, kurias pasiekusi Lietuvos Respublika atsisakytų toliau riboti savo suverenumą?“ Panašu, kad prasidėjus šiam tautų kraustymosi vajui valdžia per tokius štai opusus testuoja visuomenės reakciją į seniai subrandintą, bet visuomenei dar iki galo neatskleistą elito poziciją esminiu klausimu: jokių integracijos ribų nėra, o valstybės galutinė likvidacija ir Tautos išnykimas šalies politiniam elitui yra visiškai priimtina perspektyva, su kuria jau susitaikyta. Kaip rašo Valatka: „Koks pasirinkimas lieka Europai ir Lietuvai, kaip Europos daliai? Būti Europa iki galo.“ Taigi elitas jau pasirinko „būti Europa“ iki Europos ir Lietuvos galo. Tai yra nepalyginamai atviresnis kalbėjimas negu vyriausybės priimtoje „Globalios Lietuvos“ programoje, kur ateities Lietuva piešiama kaip virtualių ryšių tinklas, jungiantis pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius. Ten valstybingumo likvidaciją ir Tautos išnykimą galima buvo išskaityti tarp eilučių. Dabar R. Valatka ir R.Sadauskas-Kvietkevičius tokią perspektyvą apdainuoja pašlovindami, o linkusiems nutautėti lietuviams žarsto pagyras. Anot Sadausko-Kvietkevičiaus: „Jau dabar esame svetingų, draugiškų ir atvirų naujoms patirtims žmonių šalis, todėl kultūrų, kalbų ir religijų įvairovė sukels gerokai mažiau nesusipratimų, negu mums bando pavaizduoti nesantaikos kurstytojai. [...] XX a. lietuviai labai greitai sugebėdavo prisitaikyti prie vienas kitą keitusių okupantų prievarta brukamų papročių, o atsidūrę emigracijoje pademonstravo išskirtinius sugebėjimus integruotis. Todėl ir čia, Lietuvoje, atėjus metui, kai tapsime mažuma, pirmiausiai didžiuosiuose miestuose, o paskui ir visoje šalyje, mums nebus sunku su tuo susitaikyti.“

Propagandos frontų pirmeiviams, suprantama, pasirodė visiškai nereikšminga, kad kai kurios kitos Europos Sąjungai priklausančios valstybės kažkodėl neketina „būti Europa iki galo“ ir susitaikyti su titulinių tautų išnykimu. Štai Višehrado grupės šalys (Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija) ką tik surengė pasitarimą ir pareiškė su migrantų kvotomis nesutinkančios. Kam čia tokią smulkmeną minėti? Dar kas susivoks, jog, tarkim, Slovakija ne daug didesnė už „mažytę Lietuvytę“.

Toks „mažytės Lietuvytės“ ideologemos „atgimimas“ Lietuvos viešajame diskurse trenkia sovietmečiu. Reiškinys, be abejo, neatsitiktinis. Ir ne migracijos tema, tokia nepatogi propagandistams, tą pamėklę atgaivino. Kol Lietuvos elitas elgsis ne kaip politinės tautos lyderiai, o veikiau kaip čiabuvių genties vadukai, bendradarbiaujantys su kolonizatoriais, tol tokios pozicijos laikysis ir ją aptarnaujanti sisteminė žiniasklaida. Tad nujaučiu, kad apie „mažytę Lietuvytę“ išgirsime dar ne kartą ir vis kitokių problemų kontekste.

www.tiesos.lt