Boguslavas Gruževskis. Ar galima iš alkano reikalauti moralaus pirkimo?

Ingos Juodytės nuotrauka/ BFL Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato si“ rašo, kad nėra ats...


Ingos Juodytės nuotrauka/ BFL
Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato si“ rašo, kad nėra atskirų ekologinių ir socialinių krizių, bet sudėtinga socioekologinė krizė. Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis eina dar toliau teigdamas, kad visa ko šaknis yra socialinė krizė, o ekologinės problemos – jos pasekmė. Jis komentuoja enciklikos mintis, susiedamas jas su socialinėmis problemomis Lietuvoje.

Besąlygiškas pelno siekimas pirmiausia žlugdo darbuotojus

Galiu drąsiai teigti, kad ekologinės problemos yra socialinių problemų rezultatas. Žmonės niokoja gamtą dėl besaikio godumo ir vartojimo, neatsakingai eikvodami naudinguosius išteklius, naudodami nešvarias technologijas. Tačiau neatsakinga gamtą žalojanti ekonominė veikla ir besąlygiškas pelno siekimas pirmiausia žlugdo gamybą aptarnaujantį žmogų. Jis dirba nesveikomis sąlygomis, gauna menką atlyginimą, išgyvena alinančius darbinius santykius. Dėl to palaipsniui prastėja to žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, dėl mažų pajamų kyla įtampa šeimoje, silpsta žmogaus pasitikėjimas savimi, sutrinka psichinė ir fizinė sveikata, o galiausiai nukenčia jo santykis ir su gamta. Pavyzdžiui, neturėdamas pakankamai pajamų užsisakyti šiukšlių išvežimo paslaugų, žmogus pradeda jas pilti miške. Žinoma, toks žmogus elgiasi blogai, bet reikia suprasti, kad jam neapsimoka ir per brangu naudotis paslaugomis. Grįžtame prie to paties klausimo – neišsprendus atlyginimo, socialinio aprūpinimo klausimų, nepasieksime ekologinių tikslų. Apie visa tai kalba ir popiežius.

Finansinio kapitalo diktatas

Popiežius Pranciškus įspėja, kad kol naujos galios formos, pagimdytos techninės ekonominės paradigmos, galutinai nesugriovė ne tik politikos, bet ir laisvės ir teisingumo, būtina sukurti normų sistemą, nustatančią nepažeistinas ribas ir garantuojančią ekosistemų apsaugą. (53 str.).Apie ką kalba čia taip subtiliai ir atsargiai kalba popiežius? Drįsčiau teigti, kad apie galingą tarptautinį finansinį kapitalą, kuris ir tapo naująja galios forma. Šiandien nacionalinis kapitalas yra praktiškai panaikintas, ir kapitalo savininkams nacionaliniai interesai prarado savo vertę. Pavyzdžiui, anksčiau verslas buvo suinteresuotas rūpintis jaunimo sveikata, remti šauktinių kariuomenę, nes sveikas jaunuolis buvo potencialiai sveikas karys, ginantis jo turtą. Dabar įmonės labai retai susikrauna didžiąją turto dalį savo kilmės šalyje. Nors daug žmonių dar tebėra nacionalinės prigimties, vis daugiau piliečių praranda nacionalinę tapatybę ir migruoja paskui kapitalą.

Mokesčiai turi riboti turto kaupimą

Popiežius rašo, kad krikščioniškoji tradicija teisės į privačią nuosavybę niekada nelaikė absoliučia bei neliečiama ir visada pabrėždavo bet kurios privačios nuosavybės formos socialinę funkciją. (93 str.) Manau, jog ši Pranciškaus mintis yra labai aktuali Lietuvai.

Kalbėdami apie privačią nuosavybę remiamės dviem paradigmomis: pirmiausia, privati nuosavybė neturi riboti socialinės raidos. Antra, privati nuosavybė neturi tapti našta savininkui, t. y. negalima jo bausti už tai, kad turi privačią nuosavybę. Šią pusiausvyrą sutvarko mokesčiai. Sąžiningi mokesčiai turėtų skatinti nekaupti nuosavybės, t. y. būti progresiniai, kad didesnė nuosavybė būtų labiau apmokestinama. Tai visiškai nepažeistų jokių žmogaus privačių interesų, nes progresyvumas būtų socialiai orientuotas.

Progresyvumą reikėtų įvesti ne įprastam (keli hektarai žemės ir gyvenamasis namas kaime), bet normas viršijančiam turtui. Viršijus sutartą hektarų skaičių būtų mokami gerokai didesni mokesčiai. Taip būtų ribojamas betikslis kaupimas. Jeigu žemė žmogui nereikalinga, jis jos nedirba, mokesčiai skatintų parduoti ją tiems, kurie ją kultivuotų ir teiktų naudą visuomenei. Šiuo metu Lietuvoje nekilnojamojo turto apmokestinimas yra socialiai neatsakingas, nes žmonės naudoja žemę ir pastatus kaip taupykles – tiesiog superka ir laiko. Dėl to Lietuvoje yra šimtai tūkstančių hektarų neariamos žemės. Pažįstu jaunų ūkininkų iš Molėtų ir Kėdainių rajonų, kurie norėtų išsinuomoti ir dirbti žemę, bet savininkai nesutinka nuomoti už siūlomą sumą, ir žemė stovi dyka. Mokesčiai turėtų pažaboti tokį betikslį kaupimą. Taigi Lietuvai labai reikėtų pergalvoti nekilnojamojo turto mokesčių sistemą.

Svarbu ne vien turtas, bet jo socialinė paskirtis

Svarbu žiūrėti ne vien į patį turtą, bet ir į jo socialinę paskirtį. Jeigu jauna sostinėje gyvenanti šeima dar turi sodybą, kurioje samdo darbuotojus ir kultivuoja žemę, o patys dirba miestuose pagal specialybes, vadinasi, žemė yra naudojama pagal paskirtį ir galima taikyti lengvatines mokesčių sąlygas. Esant dabartinėms technologijoms diferencijuotas apmokestinimas nesudarytų problemų. Svarbiausia, kad nuosavybė, ypač žemė, tarnautų visuomeniniam interesui.

Kita vertus, jeigu tiesiamas kelias ar dujotiekis, privati nuosavybė neturėtų dominuoti prieš socialinį interesą. Nuostolių patiriantiems žmonėms turi būti atlyginta, tačiau vėlgi reikėtų atsižvelgti į konkrečią situaciją. Galbūt žmogui, kuris be to žemės lopinėlio daugiau nieko neturi, reikia kompensuoti daugiau, nei tam, kuris netenka tik mažos dalelės savo nuosavybės.

Nesureguliuotas paveldėjimas – dar viena problema

Kitas punktas būtų revoliucinis, tačiau svarbu pabrėžti, jog Lietuvoje teisiškai nesureguliuotas paveldėjimas. Norint socialiai atsakingai vystyti ekonominę sistemą, turėtume reglamentuoti paveldėjimą, kad nebūtų galima paveldėti neriboto turto, skatinančio nuosavybės kaupimą. Vadinasi, reikėtų apsibrėžti, kokios vertės negalėtų viršyti vienam žmogui skirtas palikimas. Kokio dydžio būtų ta suma, yra socialinio susitarimo reikalas.

Tai labai apribotų kaupimą, ardantį mūsų socialinius santykius. Juk didžioji problema ne ta, kad mes nesugebame pagaminti, bet kad nesugebame pasidalinti.Tokiu būdu pirmiausia sumažintume norą kaupti, nes tai nebeapsimokėtų. Didelio kapitalo savininkai žinotų, kad galės savo vaikams palikti tik nedidelę sukaupto turto dalį, o likusioji atiteks fondams ir socialinėms reikmėms. Tikėtina, kad tai skatintų juos daugiau investuoti į savo vaikų intelektinius gebėjimus.

Nedarbas tampa ne ekonomine, bet moraline problema

Popiežius rašo, kad nuo sukūrimo esame pašaukti dirbti.Šia prasme piniginė pagalba vargšams turėtų būti tik laikina priemonė spaudžiant poreikiui. Tikruoju tikslu visada laikytinas oraus gyvenimo įgalinimas per darbą. (128 str.)

Nedarbas Lietuvoje dabar stipriai sumažėjo ir yra panašus į Europos Sąjungos vidurkį. Turėtume akcentuoti, kad XXI amžiaus žmogui pats darbas jau nebėra vertybė. Žmonės pirmiausia vertina ne darbą, o pajamas. Todėl dažnai Lietuvoje kyla klausimas dėl socialinės paramos gavėjų, kurie neskuba imtis siūlomų darbų. Jis registruojasi darbo biržoje, gauna socialines išmokas, o darbdaviai negali prisišaukti žmonių. Socialinės išmokos užtikrina jiems pakankamas pajamas, vadinasi, vien pajamų nepakanka. Dabartiniam Vakarų kultūros žmogui darbas ir pajamos jau nebėra taip svarbu kaip pasitenkinimas darbe: santykiai, sąlygos, turinys. Lietuvoje pasitenkinimo darbu rodiklis yra labai žemas ir stipriai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio. Taigi dažnai nedarbas yra siūlomų sąlygų pasekmė. Per apklausas 60 proc. vyrų ir 40 proc. moterų atsakė nedirbantys, nes buvo siūlomas per mažas atlyginimas. Kitos priežastys buvo nepatogi darbo vieta ar kvalifikacijos neatitinkančios pareigos.

Lietuviai tikrai turi pagrindo būti nepatenkinti. Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui, mes lenkiame Estiją, Lenkiją, o ką jau kalbėti apie Latviją. Tačiau pagal vidutinį metinį darbo užmokestį Lenkija mus lenkia tūkstančiu eurų, Estija – net dviem tūkstančiais. Pagal šį rodiklį mus lenkia net Latvija. Vadinasi, pagamindami gerokai mažiau, latviai sugeba savo darbuotojams mokėti daugiau. Negana to, Lietuvoje yra vienas didžiausių skirtumų tarp įmonės direktoriaus ir administracijos darbuotojų atlyginimų. Natūralu, kad žmonės nepatenkinti.

Gerovės valstybėje, kai galime tiek daug pagaminti ir turime perteklinio turto, nedarbas tampa nebe ekonomine, o moraline ir dorovine problema. Didelė dalis pajamų ir finansinių išteklių, kurie gali būti skirti didinti atlyginimus ir kurti naujas darbo vietas, būna panaudojami privačiam vartojimui bei kaupimui.

Daugėja nenorinčiųjų mokytis ir dirbti

Nors nedarbas Lietuvoje mažėja, iš 153 tūkstančių liepą registruotų bedarbių – net 60 tūkstančių yra ilgalaikiai bedarbiai, nedirbantys jau metus ir ilgiau. Kita svarbi problema, kad apie 40 proc. šių bedarbių ir 43 proc. nedirbančio jaunimo (iki 25 m. amžiaus) neturi jokio profesinio pasirengimo. Darbui reikia vis daugiau kvalifikacijos, ir tampa vis sunkiau surasti darbą žmogui be aiškios kvalifikacijos. Šie skaičiai kelia didelį nerimą.

Taigi jau šiandien galime kalbėti apie skurdo kultūros paplitimą Lietuvoje. Jai priklauso žmonės, kuriems piniginė parama yra pagrindinis pajamų šaltinis. Formuojasi visa kultūra, kaip tuos pinigus paimti, kaip apeiti sistemą, visiškai negalvojant apie įsidarbinimą. Labiausiai gąsdinantis klausimas yra NEET (Not in Education, Employment, or Training – nesimokantis, nedirbantis ir profesinio pasirengimo nesiekiantis) jaunimas. Šiandien Lietuvoje yra apie 50 tūkstančių 14–29 metų nedirbančių jaunuolių, kurių tik 26 tūkstančiai užsiregistravę darbo biržoje, o likusieji 23 nėra net neužsiregistravę, kažkaip verčiasi iš tėvų gaunamos socialinės paramos arba yra išvykę į užsienį.

NEET jaunimo problema atkeliavo iš JAV. Ten XX a. pabaigoje buvo pastebėta, kad apie pusę skurdžioms šeimoms priklausančio jaunimo nebaigia vidurinės mokyklos. Anksčiau buvo manyta, kad tai JAV gyvenančių afroamerikiečių ir lotynų amerikiečių problema, tačiau dabar ši tendencija jau būdinga visoms Europos Sąjungos šalims, taip pat ir Lietuvai. Europoje yra milijonai žmonių, kurie nesimoko, nedirba ir nesiekia įgyti profesijos.

Nyksta solidariausia vidurinioji klasė

Popiežius Pranciškus kviečia pagalvoti apie šiandienius vargšus, kurių gyvenimas šioje žemėje trumpas ir kurie negali laukti. Todėl neapsiribojant sąžiningu solidarumu tarp kartų, būtina pabrėžti primygtinį moralinį poreikį atnaujinti solidarumą kartoje. (162 str.).

Solidarumas skatinamas jau seniai, tačiau problema ta, kad labiausiai solidarumas pasireiškia tarp neturinčiųjų nieko ir turinčiųjų šiek tiek daugiau, o labiausiai trūksta solidarumo tarp vargšų ir turinčiųjų labai daug. Skirtumai tarp vargšų ir turtuolių vis auga, skurstančios šalys vis labiau skursta, o turtingosios vis labiau turtėja. Ypač pavojinga tai, kad turtingose šalyse vis labiau auga dalis tų, kurie turi viską, ir tų, kurie turi labai mažai. Kitaip tariant, sparčiai nyksta vidurinioji klasė, aktyviausiai remianti vargšus ir prisidedanti prie įvairių akcijų. Ne kas kitas, o „vidutiniokai“ Lietuvoje daugiausia aukoja Ukrainos žmonėms.

Vilniaus senamiesčio seniūnijoje prieš dešimt metų darėme tyrimą, kuriame apklausėme žmones, ar jie sutiktų dirbti neapmokamą savanorišką darbą. Gyventojus pagal pajamas paskirstėme į penkias grupes nuo visiškai skurstančių iki turtingų. Devyni procentai respondentų atsakė, jog sutiktų dirbti neapmokamą darbą. Daugiausia jų buvo iš pačių skurdžiausių sluoksnių – reguliariai kenčiančių nepriteklių. Tie, kurie turėjo labai daug arba pakankamai, visiškai nenorėjo dirbti nemokamai. Atrodo paradoksalu, kad stokojantys žmonės sutiktų dirbti nemokamai, tačiau tai normali reakcija – baisiau nei nepriteklius yra nereikalingumo jausmas. Taigi vargingesnės visuomenės grupės labiau reaguoja į kylančius iššūkius ir yra pasiryžusios prisidėti neatlygintinais gerais darbais.

Ar galima iš alkano reikalauti moralaus pirkimo?

Šventasis Tėvas rašo, kad gyvensenos pakeitimas galėtų sąlygoti sveiką spaudimą tiems, kurie turi politinę, ekonominę ir socialinę galią. Taip elgiasi vartotojų sąjūdžiai boikotuodami tam tikrus produktus ir per tai įstengdami pakeisti įmonės elgesį, priversdami ją atsižvelgti į poveikį aplinkai ir gamybos modelius. (206 str.)

Sutinku, kad būtina ugdyti sąmoningą ir atsakingą vartojimą, tačiau ar galima iš alkano reikalauti moralaus pirkimo? Štai kur yra klausimas. Liepiame žmogui pirkti atsakingai, bet kaip jis gali pirkti atsakingai, jeigu turi pinigų įsigyt tik tai, ko negalima pirkti, ieško pigiausios prekės. Šiuo metu vis mažiau žmonių gali pasirinkti, ar pirkti artimiausioje parduotuvėje, ar nuvažiuoti 15 minučių toliau. Tad pirmiausia turėtume susirūpinti tuo, kad yra vis mažiau žmonių, galinčių pasirinkti.

Lietuvoje 32 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad atsisakytų dalies socialinių garantijų dėl didesnio atlyginimo. Nepriteklių kenčiantys žmonės pirmiausia taupo savo sveikatos ir išsilavinimo sąskaita. Tad pirmiau kovokime už sąlygas, kad žmonės galėtų pasirinkti, o tada jau kalbėsime apie sąmoningą ir socialiai atsakingą vartojimą. Taigi vėl grįžtame į pokalbio pradžią: neišsprendus atlyginimo, socialinio aprūpinimo klausimų, nepasieksime ekologinių tikslų.

Susiję straipsniai

Ekonomika 5277487386212809544

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item