Vytautas Sinica. Ir vėl nekaltas melas prieš valstybinės kalbos vartojimą

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose ...



Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba. Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško. Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. Kita pusė objektyviai negali su tuo sutikti, remdamasi ta pačia Konstitucija, Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, tarptautine praktika ir daugumos piliečių interesu. Kadangi į šio išimtinai vidaus politikos klausimo svarstymą įsitraukė ir nuo seno globėjiškai į Lietuvą žiūrinti Lenkija, klausimą išspręsti tapo juo svarbiau geresnių dvišalių santykių labui. 

Iniciatyvinė grupė „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK) užregistravo įstatymo projektą, kuriuo numatoma, kad pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje galimi įrašai tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba gali būti rašomi paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje. Prie iniciatyvos darbu ar vieša parama prisidėti kviečiami visi piliečiai ir politinės partijos. Jei pavyks surinkti 50 000 piliečių parašų, šiuo siūlymu tikimasi pateikti Seimui kompromisą, dėl kurio galėtų sutarti skirtingų stovyklų atstovai. Būtent taip šis klausimas buvo išspręstas Latvijoje, kurioje esančią lenkų padėtį ir teises giria patys Lenkijos vadovai. 

Tačiau kiek tęsiasi diskusijos „dėl dvigubos v“ (iš tiesų dėl daugiau nei 150 nelietuviškų lotyniško pagrindo rašmenų įtraukimo į vartojimą), tiek yra kartojami tiesos neatitinantys argumentai apie tariamus standartus ir įsipareigojimus šiuo klausimu. Didelę dalį šių melų vos paskelbus apie talkos akciją aidu atkartojo istorikas Šarūnas Liekis. 

Jis teigia, kad „ES šalyse pavardžių ir net vietovardžių rašyba liberalizuota“. Sunku būti toliau nuo tiesos kalbant apie asmenvardžių rašymą. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitose didžiosiose ES šalyse, net kitus rašmenis vartojančioje Graikijoje, asmenvardžiai pasuose rašomi tik valstybine kalba. Lygiai tas pats galioja ir NATO šalyse šiapus ir už Atlanto – Norvegijoje, JAV ir Kanadoje. Kaip ir Lietuvoje, kuri šia prasme niekuo neatsilieka.

Tačiau Š.Liekis apibendrina, kad „originalių kitataučių pavardžių į asmens dokumentus neįsileidžianti Lietuva pažeidžia ES standartus“. Būtų įdomu šį ES standartą surasti, tačiau nepavyktų, nes ir vėl yra visiškai priešingai nei teigia profesorius. ES apskritai nėra priėmusi imperatyvių dokumentų tautinių bendrijų kalbinių teisių klausimais. Šioje srityje pagrindinis reguliavimo šaltinis yra Europos Tarybos dokumentai. Jos 1995 m. priimta Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija kalba apie asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba galimybę, tačiau aiškiai nurodo, kad tai negali prieštarauti šalies įstatymams ir interesams, turi būti įgyvendinta atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Tai, kaip Lietuva įgyvendina šią konvenciją, buvo ne kartą vertinta, ir nėra išvadų, kad dėl pasų įrašų ji būtų pažeista. 

Latvija ir Lietuva šiuo klausimu buvo po kartą išmėgintos ir Europos Žmogaus Teisių Teisme, kuriam buvo apskųstos, nes neleido asmenvardžių rašyti norima mažumos kalba. Ir Lietuva, ir Latvija teismo sprendimu atitiko „europinį standartą“. Buvo paaiškinta, kad tai, kokiomis kalbomis rašyti pasuose, yra išimtinai pačių valstybių apsisprendimo klausimas ir kad šis sprendimas turi būti priimamas daugumos gyventojų patogumui. Būtent tą ir yra padariusi Lietuva, kaip ir anksčiau minėtos Vakarų šalys.

Kartais kaip „europinis standartas“ bandoma pateikti 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutartis, tačiau joje buvo aiškiai sutarta originalius piliečių vardus ir pavardes rašyti valstybine kalba pagal skambesį. Tai yra, nelietuvinti Lietuvos lenkų pavardžių (neversti Tomaševskio į Tamašauską), tačiau užrašyti jas taip, kaip jos tariamos valstybine kalba. Tai absoliučiai logiška, nes lietuvių kalbos ypatybė yra visa ko rašymas taip, kaip tariama. O sekant EŽTT išvada, kad dauguma šalies piliečių institucijose ir kitur galėtų perskaityti ar iš klausos užrašyti tokią pavardę, ji turi būti rašoma pagal tarimą valstybine kalba. Būtų įdomu sužinoti, kaip Š.Liekis arba G.Kirkilas siūlytų lenkų kalbos nemokantiems poliklinikų, policijos ar kitų Lietuvos institucijų tarnautojams telefonu užregistruoti „originalo kalba“ užrašomą pilietį Grzegorz Brzęczyszczykiewicz.

Š. Liekio įsivaizduojamo ir viešai piliečiams suklaidinti skelbiamo europinio asmenvardžių rašymo nevalstybine kalba standarto nėra. Priešingai, tiek teismų išvados, tiek valstybių praktika rodo, jog standartas yra rašymas tik valstybine kalba. Esant ypatingoms aplinkybėms ir poreikiui, ją galima papildyti įrašu kita kalba papildomų įrašų puslapyje, kas ir buvo sėkmingai padaryta Latvijoje. Lenkija, prieš kelis metus savo itin mažam kitataučių skaičiui suteikusi tokią galimybę rašyti nevalstybine kalba, yra greičiau reta išimtis iš taisyklės ir būtų pernelyg naivu nesieti šio Lenkijos sprendimo su jos Lietuvai keliamais reikalavimais.

Tačiau Šarūnas Liekis savo kritikoje žengia dar toliau labai rizikingos argumentacijos keliu. Kaip pavyzdį jis pateikia Prancūzijos ir Vokietijos kadaise ginčytinas teritorijas, kuriose dabar leidžiami viešieji užrašai ne valstybine kalba. Pirmiausiai, viešųjų užrašų klausimas yra visiškai atskiras ir neturi nieko bendra su asmenvardžių pasuose klausimu. Subtilus ėjimas vieną klausimą argumentuoti visai kito pavyzdžiais iš dalies pats savaime liudija Š.Liekio tezėms tinkamų pavyzdžių trūkumą. Tuo tarpu vietovardžių rašymo nevalstybine kalba atvejų Europoje iš tiesų galima prirankioti. Dažniausiai tokie užrašai numatomi tos šalies autochtonams – istoriškai toje vietoje nuo seno gyvenusioms kitakalbėms etninėms grupėms, kurios neturi savo atskiros valstybės ir yra istoriškai neatsiejamos nuo valstybę sukūrusios tautos. Tai velsiečiai Jungtinėje Karalystėje, latgaliai Latvijoje, bohemiečiai Čekijoje, galai Prancūzijoje ir t.t. 

Tačiau pats Š.Liekis labai taikliai pastebi, kad „Silezijos regione, iki 1945-ųjų priklausiusiame Vokietijai, irgi atkurti vokiški kaimų pavadinimai“. Būtent „atkurti“ kaimų pavadinimai iš tiesų yra puikus pavyzdys Lietuvai – ji taip pat yra atkūrusi autentiškus lietuviškus pavadinimus visoje Pietryčių Lietuvoje. Kiekvienas, besidomintis istorija, žino, kad Pietryčių Lietuva nuo seniausių laikų yra baltų ir vėliau lietuvių etninės žemės, kuriose lenkai (išskyrus savanoriškai lenkų kalbą ir kultūrą pasirinkusius bajorus, atvykusius dvasininkus ir dalį Vilniaus gyventojų) apskritai negyveno kone iki ATR padalijimų. Vėlesnis gyventojų lenkėjimo procesas plačiai nušviestas mokslinėje literatūroje, taip pat ir lenkiškoje. Pavadinimai ne lietuvių kalba šiame regione yra paprasčiausias XIX ir XX amžiaus okupacijų ir polonizacijos padarinys. Pastangos vėl rašyti juos lenkų kalba turėtų būti aiškiai įvardyti kaip bandymas įteisinti ir viešai įtvirtinti okupacijų padarinius. 

Kas yra itin akivaizdu vietovardžių atveju, ne taip akivaizdžiai galioja ir asmenvardžiams. Ne vienas kalbininkas, tačiau išsamiausiai garsusis akademikas Zigmas Zinkevičius yra plačiai išnagrinėjęs Pietryčių Lietuvos gyventojų pavardžių kilmę iš lietuviškų vardų ir bendrinių žodžių („Vilnijos lenkakalbių pavardės“, 2002 metai). Siūlymas Lietuvos valstybėje pačių lietuvių rankomis įteisinti ir vietoje valstybinės kalbos oficialiai rašyti ir duomenų bazėse vartoti okupacijų pasėkoje susiformavusias lietuviškos kilmės, tačiau lenkiškos formos pavardes skamba mažų mažiausiai ironiškai. 

Visa tai suprasdami, turime pripažinti, kad nei tarptautinė teisė, nei kitų šalių praktika, nei visuomenės bendrojo intereso argumentai nesuteikia pagrindo įteisinti asmenvardžių rašybą „originalo kalba“ vietoje įrašų valstybine kalba, kurie visus piliečius šia prasme padaro lygius prieš įstatymą. Vienintelis argumentas – pačių gyventojų, o daug dažniau tiesiog jų atstovais pasiskelbusių politikų eskaluojamas subjektyvus noras matyti savo vardus ir pavardes pase įrašytus ne lietuvių kalba. Visų šalių gyventojai turi įvairiausių norų ir pageidavimų valstybei, tačiau kai juos grindžia tik pats noras, neturėtų būti skubama jų išpildyti valstybinės kalbos oficialaus vartojimo ribų siaurinimo ir likusių piliečių patogumo sąskaita. 

Ieškodami kompromiso ir greitesnio sprendimo kitakalbiams Lietuvos piliečiams galime pasiūlyti įrašą jų norima kalba paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje. Tokiu atveju, jis būtų ne vietoje valstybinės kalbos, o kaip papildoma informacija, viešai liudijanti paties piliečio deklaruojamą savo tautybę ir didžiavimąsi ja. Jei kitakalbių piliečių tikslas yra ne siaurinti valstybinės kalbos vartojimą ir statusu jai prilyginti kitas kalbas, turėtume sutarti dėl tokio kompromiso ir baigti Rusijai naudingus ginčus, kurių nutraukti kol kas neleidžia kategoriški reikalavimai, kurių objektyviai negalima išpildyti. 

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 1968264121022551718

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-08-21 16:08

    // Valstybinė kalba - lietuvių. O antras ar kitas paso lapas yra lygus pirmajam paso lapui? Jei taip, tada gautųsi, kad yra daugiau valstybinių kalbų Lietuvoje, jei ne, tada būtų koks prierašas, kad „originalus“ asmenvardis nėra lygus „lietuviškam“ ar kažkas panašaus. Lietuvos kitataučių problema, jei jie nemoka ar nenori mokytis lietuvių kalbos. Aš už tai, kad Lietuva „nesilankstytų“ Lenkijai ir Rusijai su tų pavardžių rašymu. Jokių nuolaidų. Manau, kad vis tiek tie priešiškai nusiteikę lenkai, tuteišiai ir rusai nenurims, suras kokią kitą dingstį. Tokia mano nuomonė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Berods, tas nelietuviškas užrašymas būtų lape "Kiti įrašai", tad jis nebūtų lygiavertis lietuviškam - tiesiog tai būtų tam tikras kompromisas, kartu parodantis, kad tie užrašai tikrai nėra pagrindinis "liankų" šovinistų siekis (nes jie tokiam variantui priešinosi ir priešinsis). Ir taip, esate teisus, sakydamas, kad ta fauna "nenurims, suras kokią kitą dingstį" - jie nenurimtų netgi LEIDUS pažeisti Konstituciją ir įvesti nelietuviškus asmenvardžius vietoj lietuviškų. Tada ateitų eilė vietovardžiams, po to - "regioninei kalbai", tada - "kultūrinei autonomijai" - o paskui jau ir politinei. Neojedinstva niekada savo pirmtakų, "senosios" jedinstvos, tikslų neatsisakė - netgi atvirkščiai. O kokiais motyvais vadovaujasi jų "advokatai" lietuviai? Netikiu, kad jie TIEK buki, kad nesuvoktų, ko iš tikrųjų ta tomaševskininkų šutvė siekia. O jei suvokia, bet vis tiek veikia prieš savo valstybę, tada...?

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item