Karolina Šiaulytė. Buvau įaugęs savon tauton neatplėšiamai

Minint dr. Juozo Girniaus 100-ąsias gimimo metines, VU TSPMI buvo surengta konferencija  šio iškilaus filosofo asmenybei, gyvenimui ir p...


Minint dr. Juozo Girniaus 100-ąsias gimimo metines, VU TSPMI buvo surengta konferencija  šio iškilaus filosofo asmenybei, gyvenimui ir palikimui prisiminti. Jo nuopelnai Lietuvai yra dideli, tačiau vis dar adekvačiai neįvertinami. Juozas Girnius yra rašęs, kad „žmogus su žmogum turi susitikti“. Konferencijoje šalia pranešėjų dar teko išgirsti liudijimus iš žmonių, kuriems teko laimė sutikti šį žmogų ne tik knygose.

Juozas nuo jaunystės buvo veržlus, besiveržiantis į mokslą, nes visiškai netiko ūkio darbams. Dar būdamas gimnazijoje tapo ateitininku, pradėjo domėtis filosofija. 1932 m. pradėjo studijas teologijos-filosofijos fakultete. Juozas buvo stropus studentas – jis sėdėdavo filosofijos seminare ir skaitydavo, tik pertraukų metu išeidavo pasižmonėti. Girnius nebuvo užsidaręs vien knygų pasaulyje – įstojęs į ateitininkų korporaciją „Akvitas“, jis domėjosi Kauno darbininkų gyvenimu, lankė juos, įsijungė į diskusijas kultūriniais klausimais – drąsiai reiškė savo mintis, atkakliai gynė savo tiesas ir jomis  stipriai tikėdamas stengėsi įtikinti kitus, buvo karšto būdo. Juozas Girnius dirbo spaudoje, ir tik sovietmečiu jo plunksna tylėjo, nes nebuvo, kur rašyti. Didžiausią gyvenimo dalį Girnius skyrė dviem išeivijos užmojams – Lietuvių enciklopedijos ir „Aidų“ redagavimui 1949 m., atsidūręs Amerikoje ėmėsi rašyti įvado „Žemės“ antologijai – tai buvo pirmas didesnis jo įnašas literatūrai, kuria Juozas domėjosi nuo jaunystės iki paskutinių dienų, nors pats literatu nesijautė. Jam rūpėjo, kas dedasi Lietuvoje, ypač domėjosi Lietuvos filosofija, godžiai skaitė Sąjūdžio leidinius. Tačiau Juozas prisipažino, kad Amerikoje jaučiasi svetimas. Jis anksti pradėjo kalbėti apie ryšius su Lietuvos žmonėmis, nors politiniai veiksniai tam priešinosi. Amerikoje Juozas tapo ateitininkų federacijos vadu, tačiau po vienos kadencijos pasitraukė – nemėgo būti priekyje, bet jam patiko patarti, planuoti. Jis ir pats nepakentė tokių žmonių, kurie reikalavo garbės, nors savo darbu to nenusipelnė.

 Dėl sunkių gyvenimo sąlygų Girniui teko išmėginti ir fizinio darbo – siūti lietpalčius, šluoti grindis gamykloje. Juozas didžiausią gyvenimo dalį praleido prie rašomosios mašinėlės ir vis sielojosi, kad nespės prašyti visko, ką yra suplanavęs, kam buvo medžiagą surinkęs. Paskendęs darbuose mažai kreipdavo dėmesio į buitinius ir materialinius dalykus, palikdamas juos tvarkyti žmonai. Turėjo tris vaikus, tačiau jų nelepino ir per daug sentimentų nerodė, nes laukė daug darbų. Tačiau Juozas rimtai žiūrėjo į vaikų mokymąsi, ragino juos skaityti, aprūpindavo literatūra, ypač daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai, stengėsi juos supažindinti su menu, klasikine muzika, kurią pats labai mėgo.

 Petras Kimbrys, dalindamasis savo prisiminimais apie Girnių, pabrėžė, kad jį ypatingai stebino Juozo draugiškas požiūris į netikintį žmogų, bandymas suprasti ateistus ir bandyti tuo supratimu dalintis su skaitytojais. Tai išskirtinis Juozo bruožas. Juozui labai rūpėjo filosofijos padėtis Lietuvoje. Kimbrys kalbėdamas apie Girnių pamini, kad prisimena jį kaip tokį žmogų, kurio kalboje nėra tuščių žodžių. Kai Girnius kalbėdavo, matydavai, kaip smegenyse gimusi mintis iš karto per lūpas pasiekia mūsų ausis. Tai žmogus, kuris filosofuoja ir negali nefilosofuoti net buityje. Jis, kitaip nei kiti filosofai, buvo filosofas iš prigimties – ir prie rašomosios mašinėlės, ir tribūnoje, ir privačiame pokalbyje. Juozą Kimbrys laiko savo mokytoju ir nurodo būtinybę jo veikalus perskaityti naujai – ten rasime istorinų dalykų, bet svarbiausia yra tai, kad nauja šviesa jie gali nušviesti mūsų dabartį.

Juozo Girniaus sūnus Kęstutis taip pat dalijosi savo liudijimais. Nuo vaikystės jis žinojo, kad tėvas buvo filosofas – pats Juozas jam tai kartodavo. Tėvas aiškindavo, kad filosofija yra mokslų karalienė, nes iš jos išsivysto biologija, fizika, psichologija, kad filosofija kaip kunigystė – ne visiems pasiekiamas pašaukimas. Jis didžiavosi esąs filosofas. Polinkį į filosofiją Juozas pajautė būdamas 15 metų, ir jam tai buvo ne tik mokslas, bet ir gyvenimo būdas. Juozui atrodė, kad filosofas turi savo tiesą išgyventi, kad ji turi pakeisti gyvenimą. Jam nerūpėjo materialūs dalykai, nors kartais susirūpindavo, kaip teks išgyventi sentavėje, bet Kęstučio motina buvo tas žmogus, kuris rūpinasi finansais. Juozui labai patiko dėstytojauti – jo seminaruose būdavo nagrinėjami autoriai, kurie yra riboje tarp literatūros ir filosofijos – Kierkegaras, Nyčė, Dostojevskis, Ibsenas. Girniui rūpėjo literatūra, nes žmogaus poblematika sudarė jos filosofijos šerdį, o didžiųjų rašytojų darbai labiau atskleidė sielos užkaborius ir paslaptis, nei schematiški suabstraktinti filosofijos svarstymai. Pasak A. Nykos-Niliūno, dėl Girniaus minties ir žodžio seminarai tapo legenda. Juozo Girniaus santykis su literatūra nebuvo atsitiktinis – jis raše grožio, estetikos klausimais, stengėsi nustatyti lietuvių kultūros ir literatūros skiriamuosius ženklus, tapo žemininkų poetų filosofu. Ši jo kūrybinė dalis Lietuvoje liko beveik nepastebėta, kai tuo tarpu išeivijoje literatūrinis gyvenimas buvo itin aktyvus. Alfonsas Nykas-Niliūnas buvo artimiausias Juozo draugas. Vasarą jis dažnai atvažiuodavo pas Girnių šeimą atostogauti. Kęstutis kaip šventę prisimena dienas, kai jam tekdavo klausytis, kaip Nyka-Niliūnas su tėčiu kalbasi, ginčijasi. Kęstutis prisimena, kad joks filosofas, išskyrus Juozą Navicką ir Kęstutį Skrupskelį, neperžengė tėvų namų slenksčio. Apskirtai filosofai vieni kitiems nesiųsdavo savo knygų rankraščių įvertinimui. Filosofai, kaip ir poetai, kūrė vieni. Tai įdomus, savimeilę glostantis požiūris, kuris sąlygojo tai, kad klaidas, netikslumus pastebėdavo recenzentas, kai būdavo per vėlu visa tai pataisyti ir patikslinti. Juozo sprendimą atsiduoti lietuviškumui lėmė keli momentai: tėvas visada keldavo klausimą, ar mes pasitraukėme iš Lietuvos gelbėdami savo kailį, ar kad galėtume kaip nors prisidėti prie Lietuvos, kurti tai, ko Lietuvoje negalime daryti, todėl jis būdamas svetur rūpinosi lietuvybės klausimais.

Arūnas Sverdiolas svarstė apie Juozą Girnių kalbėdamas tema „Tarp amžinybės ir laiko“. Žmogaus veiklą mirties akivaizdoje Girnius aprašo komentuodamas nyčiško rašytojo Tomo Vulfo ištarmes: „Didelis yra žmogaus savo kūrybine šviesa nušviečiančia jį supančią beprasmybės tamsą. Jis vienas beprasmiškos gamtos padarus paverčia kūrybiniais savo įrankiais. Jo vieno kūrybinė jėga beprasmiškus gamtos plotus perkuria prasminga žmogaus egzistencijos erdve. Jo vieno rankose jūra, apstatyta uostais ir aprūpinta laivais iš beprasmiškos vandens platybės virsta žmogui keliu ieškoti naujų žemių. Spinduliuoja žmogus savo šviesą į negyvąsias platybes iki paskutinio atodūsio savo krūtinėje, iki paskutinio savo širdies suplakimo, kol išsieikvojęs ir susidėvėjęs pats nugrimzta į tą beprasmybės tamsą, kurią apšveisti jis gyveno.“ Vulfas tvirtina, kad žemės prasmė yra žmogus, tad kyla klausimas, kokia yra žmogaus prasmė? Girnius užginčija Vulfą, klausdamas, ar gamtos naudojimas, pritaikymas tokiems tikslams suteikia prasmę. Palaikyti gyvybę nėra joks atsakymas į prasmės klausimą, nes pats gyvybės prasmės klausimas lieka. Sverdiolas apie Girnių kalbėjo kaip apie žmogų, kuris tvirtai stovi ant kojų ir laikosi savo įsitikinimų: Kaip aplinkybės besusiklostytų, visada galiu likti ištikimas tam, ką branginu. Todėl niekada negaliu būti nuviltas. Girniui svarbus imperatyvas: kokios galimybės bebūtų, kovok už tai, kas brangu, nes kova niekada nėra beviltiška ir beprasmiška dėl to, kad ji pati savyje yra vertinga. Tos prasmės, kurią žmogiškam gyvenimui teikia kova už idealus, negali sunaikinti nei neprilygstamas nesėkmės įsikūnijimas – mirtis. Kalbėdamas apie amžinybę, Sverdiolas pamini Platoną, kuris sako, kad veikti ir mąstyti žmogų skatina amžinybės troškimas. Net jei žmogus nesusieja savęs su religija, širdis daro savo – ji ilgisi, ji geidžia, net jei tas ilgesys būtų nepatenkinamas. Anot Sverdiolo, labai gerai, kad Girnius žino tai ir nepasilieka prie religinės patirties kaip prie nekvestionuojamos: Todėl  tragiška yra žmogui beprasmybė, nes žmogus negali prasmės neiešekoti, net ir žinodamas savo bergždumą. Galima savyje išblėsinti amžinybės sąmonę, bet neįmanoma iš žmogaus širdies išdildyti amžinybės ilgesį. Galime laikyti amžinybę iliuzija, bet ir šiuo atveju ji lieka tokia iliuzija, kurios siekimas yra patsai mūsų būties įstatymas, todėl kovoja dėl amžinybės net ir tie, kurie laiko šią kovą iš anksto pralaimėta.

Vytautas Ališauskas pristatė Juozui Girniui svabią problemą – meno tautiškumo klausimo supratimą. Girnius atsigręžia į Šalkauskios, Maceinos teiginį, kad kultūros tautiškumas pasireiškia tuo, kad kultūra remiasi visuotiniu turiniu ir tautine lytimi – forma. Tačiau Juozas taikliai pastebi, kad istorijos eiga šitą formulę sukompromitavo. Komunizmo laikotarpiu tautiškumą atspindinti forma tampa priedanga bet kokiam turiniui, bet kokiai pozicijai paslėpti. Girniaus įsitikinimu šita tezė neadekvačiai suvokia meno kūrinio metafiizinį statusą – tarsi būtų galima atskirti turinį ir formą. Turinys yra turinio ir formos vienybė. Kaip Girnius įvardija – turinys yra pergyvenimas, o forma – to pergyvenimo išraiška.

Juozas Girnius iškelia klausimą, koks yra įsgyvenimo į tautos dvasią ir patriotizmo santykis. Anot jo, įsigyvenimas į tautos dvasią yra menininko privilegija, o patriotizmas yra asmens konkreti nuostata. Patriotiškumas menui nėra privalomas. Susiduriame su aiškiu Juozo suvokimu, kad tautos negali meno traktuoti vien kaip tradicijos: „Tauta niekada nesutampa su praeitimi. Visi idealai pajungti laiko tėkmei.“ Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad reliatyvizmas yra triumfuojantis. Girnius sako, kad dailininko darbuose reikia ieškoti tik meno. Menas čia sulyginamas su kūrybiškumu. Ten, kur nėra kūrybiškumo, ten tuščia ieškoti ir tautiškumo. Menininkas išsakydamas save, išsako ir tautą. Jis įveda naują supratimą, kad meno tautiškumas yra meno šaltinis, bet iš kitos pusės – pats meno kūrėjas yra labiau tas, kuris kuria tautą. Girnius atsisako žodžio tautiškas, kalbėdamas apie meną ir įveda tautos meno sąvoką. Tautos menui priklauso visa, kas jos narių sukurta. Taigi, tai yra tautos menas, bet ne tautiškas menas. Jis fromuoja tautą ir šia prasme yra tautinis, bet ne dėl temos, ne dė patriotizmo, ne dėl formos ar ryšio su tradicija, o dėl to, kad šitie meno kūrėjai yra šios tautos atstovai, ir taip jų sukurtas menas tampa tautos savastimi.

 Justinas Dementavičius pranešime „Laisvės greta liberalizmo“ dalinosi įžvalgomis apie Juozo Girniaus laisvės sampratą, priešpastatydamas su ja dažnai tapatinamą liberalizmą.Anot L. Donskio,  Girnius kartu su ateitininkais išvarė liberalizmą pro duris, tačiau jis grįžo pro langą moralės ir laisvės pavidalu. Kritikuodamas liberalizmą, Girnius pastebėjo, kad liberalizmas tapo jo savasties dalimi, nes jei jau kalbi apie laisvę, neišvengiamai patenki į liberalų valdas. Tuometiniame kontekste laisvės idėjos ir liberalizmo idėjos turėtų būti vertinamos dar atsargiau nei šiandien. Laisvė buvo Lietuvos valstybės ir visuomenės siekis komunistinėje aplinkoje – nebūtina būti liberalu, kad tau rupėtų, kad keltum laisvės klausimą. Laisvės ir liberalizmo sutapatinimas gali privesti prie absurdiškų išvadų. Liberalais vadinami kalbantys apie laisvę žmonės. Girniaus pastangos paaiškinti laisvę buvo kuriamos ant kitokio pagrindo, nei tai darė lietuviškieji liberalai „Santara ir šviesa“. Girniui rūpėjo pateikti filosofinį laisvės apibrėžimą, kuris skiriasi nuo sociologų ar liberalų laisvės suvokimo. Pasaulėžiūrinė laisvė apskritai, o ne kuri nors konkreti pasaulėžiūra yra tai, kuo pirmiausia turime apibrėžti liberalizmą. Liberalizmas yra laisvės išpažinimas. Abiejais atvejais laisvė yra svarbi, tačiau jei liberalizme laisvė yra ašinė sąvoka, savivokos alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, ir net teigianti laisvės dogmatizmą – kiekvienas privalo būti laisvas. Tuo tarpu Girniaus sąmonėje laisvė yra išeitinis taškas idėjoms pasiekti ir skleistis. Čia pasaulėžiūra yra principas, nusakantis santykį su tiesa, čia pasaulėžiūra lemia laisvės būtinumą, bet ne laisvė pagrindžia pasaulėžiūros prasmę. Kai liberalui yra laisvė svarbiausia vertybė, tai jis vadovaujasi nuostata, kad viskas yra pasirenkama laisvai. Girnius akcentus dėlioja kitaip – laisvė yra svarbi vertybė, bet ji savaime nesukuria, nesąlygoja gėrio. Gėris ir teisingumas yra autonimiškas laisvės atžvilgiu. „Laisvė reiškiasi kaip pašaukimas būti tobulais, kaip yra tobulas tas, kurio paveikslu žmogus sukurtas.“

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8745634190912882028

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item