Andrius Martinkus. Dvi šv. Augustino valstybės ir Lietuva (I)

Paskaita, skaityta moksleivių ateitininkų vasaros akademijoje Kintuose (rugpjūčio 26 d.). Pirmoji dalis.

Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas savo 1929 m. išleistoje knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 iki 8 milijonų žmonių. Kaip žinome, šiandien Lietuvoje gyvena 2 milijonai 900 tūkstančių žmonių. Nepriklausomybės pradžioje (1990 m.) mūsų šalyje buvo 3 mln. 700 tūkst. gyventojų (netekome 800 tūkst.). Negana to, pagal ES ekspertų prognozę (Europos Komisijos ataskaita), jeigu niekas nepasikeis, jau 2060 m. Lietuvoje gyvens tik 1 mln. 800 tūkst. žmonių. Tai labai neraminantys skaičiai, ypač turint omenyje, kad Lietuvoje gyventojų nuolat daugėjo – nepaisant visų negandų – tiek carinės Rusijos okupacijos metais, tiek nepriklausomos tarpukario Lietuvos Respublikos metais, tiek sovietinės okupacijos metais. Ir tik po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvoje gyventojų kuriam laikui sumažėdavo. Bet po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje karo nebuvo. Toks dramatiškas Lietuvos tuštėjimas verčia kelti labai nepatogų klausimą, kurį, tačiau, reikia kelti, jeigu norime žiūrėti tiesai į akis, o ne gyventi iliuzijų rūke. Manau, profesorius Stasys Šalkauskis tikrai nebijotų kelti šį klausimą. Klausimas toks. Ar lietuvių tauta vis dar ištikima Dievo priesakui, ištartam pirmiesiems žmonėms: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykitę žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28)

Deja, šiandien atrodo, kad lietuvių tauta apleidžia žemę, kurios vardas „Lietuva“. Esu įsitikinęs, kad vieną kartą reikia baigti visą kaltę dėl Lietuvos dabartinių nesėkmių versti sovietinei okupacijai. Taip pat reikia baigti kalbėti apie vadinamąjį „pereinamąjį laikotarpį“. Pirmoji Lietuvos Respublika taip pat kūrėsi po ilgų nelaisvės dešimtmečių. O kalbant apie „pereinamąjį laikotarpį“ – bijau, kad, esant dabartinėms demografinėms tendencijoms, jis gali pasibaigti tada, kai pačios Lietuvos valstybės paprasčiausiai nebeliks. Nereikia apgaudinėti savęs – jeigu lietuvių tauta nevykdys minėto Dievo priesako, jį Lietuvos teritorijoje pradės vykdyti kitos tautos. Tai bus liūdna, bet – turėkime drąsos tai pripažinti – tai bus teisinga. Kodėl taip nutiko po Nepriklausomybės atgavimo? Kodėl Antrosios Lietuvos Respublikos pasiekimai tautinės kūrybos, tautos dvasios puoselėjimo srityje, palyginti su Pirmosios Lietuvos Respublikos pasiekimais, yra, švelniai tariant, labai kuklūs? Ar ta atgautoji laisvė kažkuo skiriasi nuo tos laisvės, kurios dvasioje kūrė Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius ir daugybė kitų iškilių mūsų protų? Dar sugrįšiu prie šio klausimo.

Svarbu suprasti, kad Dievas neišgano tautų. Dievas išgano asmenis, kurių visuma sudaro Dievo Tautą, t.y. Kristaus krauju atpirktą žmoniją. Krikščionybė apskritai yra asmens religija, skirtingai nuo, pvz., didžiųjų Rytų religinių tradicijų, pvz., nuo induizmo arba budizmo. Pirmuoju Dievo įsakymu Dievas reikalauja besąlygiškos ištikimybės savo paties Asmeniui. Ketvirtuoju įsakymu Dievas įpareigoja gerbti savo tėvą ir motiną. Fariziejų paklaustas, koks įsakymas yra didžiausias, Jėzus atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Mt 22, 37–39)

Tačiau Šventajame Rašte nėra įsakymo mylėti savo tėvynę arba savo tautą. Paskaitą pradėjome nerimą keliančiomis demografinėmis lietuvių tautos tendencijomis. Iš tikrųjų, yra akivaizdus faktas, kad tautos istorijoje atsiranda ir išnyksta, gimsta ir miršta. Daugybė tautų, minimų Šventajame Rašte, seniai nugrimzdo istorijos užmarštin. Tarp jų – tokios iškilias civilizacijas sukūrusios, kaip asirai, babiloniečiai, egiptiečiai, romėnai. Tarp 21 Naujojo Testamento laiško tik 2 laiškai skirti tautoms. (Paprastai laiško adresatas yra kurio nors miesto krikščionių bendruomenė – Tesalonikų, Korinto, Romos ir pan. Arba konkretus asmuo – Timotiejus, Titas, Filemonas. Arba adresatas yra visa Bažnyčia – vadinamieji visuotiniai laiškai.) Laiškai tautoms yra Laiškas žydams ir Laiškas galatams. Kaip žinome, absoliuti dauguma žydų nepriėmė Kristaus mokymo. Galatai buvo daug atviresni Kristaus mokymui. Tačiau žydų tauta egzistuoja ir šiandien, o galatų seniai nebėra. Ir ne tik galatų. Daugybė krikščioniškų tautų išnyko, užleido vietą kitoms, dažnai net nekrikščioniškoms tautoms. Pakanka pažvelgti į dabartinę Turkiją, kurioje kriščionių šiandien yra apie 0,5 %. O kadaise tai buvo klestinčios krikščioniškosios imperijos – Bizantijos – branduolys, kur vyko pirmieji visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, buvo formuluojamos tikėjimo dogmos, ir vargu ar daug kas įsivaizdavo liūdną bizantiškosios krikščionybės ateitį. Žinoma, Bizantijos pavyzdys aktualesnis yra kalbant ne apie mažos Lietuvos, o apie visos dabartinės Europos ateitį. Kai kuriuose Vakarų Europos didmiesčiuose musulmonų bendruomenės jau beveik prilygsta krikščionių bendruomenėms – ne todėl, kad musulmonų būtų daugiau už vietinius europiečius, bet tiesiog todėl, kad vietiniai europiečiai sparčiai nukrikščionėja. O kalbant apie Lietuvą, ko gero, tiktų kuklesnis ir artimesnis mums pavyzdys. Tai būtų mums giminiškos, krikščionybę priėmusios, bet nutautėjusios ir išnykusios prūsų tautos pavyzdys.

Koks apskritai yra santykis tarp krikščionybės ir tautiškumo? Iš karto galima pasakyti, kad jis nėra vienareikšmis. Pradėkime nuo trumpos Šventojo Rašto apžvalgos šiuo aspektu. Sąvoka „tauta“ Šventajame Rašte vartojama nuo pirmos knygos iki paskutinės. (Nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui.) Įdomu pastebėti, kad pirmoji sąvoka, kuri Pradžios knygoje naudojama įvardinti žmonių bendruomenę, yra ne „tauta“, o „Žmonija“. „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija.“ (Pr 5, 1–2) Ši pirmykštė žmonija už savo nedorumą yra sunaikinama Tvano, išskyrus Nojų ir jo šeimą. (Pr 6–8)  Ir tik po Dievo Sandoros su Nojumi (Pr 9) Senasis Testamentas prabyla apie tautas. „Po tvano [...] tautos pasklido visur žemėje.“ (Pr 10, 32) Toliau eina pasakojimas apie Babelio bokštą ir kalbų sumaišymą, kurį įvykdo pats Dievas. (Pr 11, 1–9) Toliau pasakojama apie Abraomo pašaukimą, kai Dievas faktiškai įsako Abraomui emigruoti iš savo tėvynės: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą [...]“ (Pr 12, 1–2) Čia matome aiškią vertybių hierarchiją, būtent – paklusnumas Dievo valiai yra aukščiau už prisirišimą prie savo tėvynės. Kitaip tariant, Dievą reikia mylėti labiau už tėvynę.

Šioje vietoje peršokime į Naująjį Testamentą, į Laišką žydams. Laiško autorius taip rašo apie Abraomą ir kitus tikėjimo protėvius: „Jie visi mirė tvirtai tikėdami, [...] jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios.“ (Žyd 11, 13–16) Štai jau turime „dangiškosios tėvynės“ sąvoką, tėvynės, kurią reikia labiau mylėti už žemiškąją tėvynę. Ir dar žvilgsnis į Evangeliją. Šaltai savo tėviškėje sutiktas, Jėzus sako: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. (Mt 13, 57)

Pagaliau atverčiame Apreiškimo Jonui knygą ir žiūrime, koks yra tautų vaidmuo istorijos pabaigoje. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose [...], ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ežerą, kur dega žvėris ir netikras pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.“ (Apr 20, 7–10) Po to eina Paskutiniojo teismo aprašymas. O baigiama Apreiškimo Jonui knygą (ir kartu visas Šventasis Raštas) Dangaus Jeruzalės, t. y. dangiškosios tėvynės aprašymu. Ar yra tame aprašyme vietos „tautos“ sąvokai? Galima tikėtis, kad bus kalbama apie Dievo tautą. Taip ir yra. „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“ (Apr 21, 3) Bet įdomiausia tai, kad tos Dangiškosios Jeruzalės, tos dangiškosios tėvynės aprašyme kalbama ir apie „tautas“. „Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės. Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.“ (Apr 21, 22–27).

Šioje vietoje, apibendrinant mūsų pateiktas Šventojo Rašto citatas, galima padaryti bent tris svarbias išvadas:

1. Paklusnumas Dievo valiai yra aukščiau už prisirišimą prie savo tėvynės. Kitaip tariant, Dievą, savo dangiškąją tėvynę reikia mylėti labiau už savo žemiškąją tėvynę. Istorija žino nemažai tokios ištikimybės dangiškajai tėvynei pavyzdžių. Pakanka prisiminti puritonų emigraciją iš Anglijos, kuri davė pradžią dabartinėms JAV. (Čia neliečiame klausimo dėl puritonų teologinių įsitikinimų teisingumo.)

2. Nuo tam tikro žmonijos (Homo sapiens rūšies) istorijos momento žmonijos susiskirstymas tautomis, taip pat kalbų įvairovė yra Dievo norimi dalykai, todėl teisingai suprastas patriotizmas, savo kalbos ir nacionalinės kultūros puoselėjimas yra visiškoje dermėje su Dievo valia. Negana to, sprendžiant iš Dangaus Jeruzalės aprašymo, galima daryti prielaidą, kad teisingai suprastas patriotizmas, savo žemiškosios tėvynės puoselėjimas prisideda prie dangiškosios tėvynės praturtinimo. Teisingai suprastas patriotizmas – toks, kai meilė ir pareigos savo žemiškajai tėvynei neužgožia meilės ir pareigų savo dangiškajai tėvynei. Pvz., jeigu aš, vykdydamas savo žemiškosios tėvynės valdovų įsakymus, imsiu prieštarauti dangiškosios tėvynės Valdovo valiai (tiems patiems 10 Dievo įsakymams), tai jau bus prasilenkimas su šiuo principu. Kaip pavyzdžius, galima prisiminti Romos kareivius krikščionis, kurie tapdavo kankiniais atsisakydami pareikšti dievišką pagarbą Romos imperatoriui. Arba šv. Tomas Moras, kuris buvo tikras Anglijos patriotas, tačiau kuris negalėjo pritarti Anglijos karaliaus pasiskelbimui Anglijos Bažnyčios galva. Paskutiniai jo žodžiai ant ešafoto prieš mirtį buvo: „Esu ištikimas karaliaus tarnas, bet visų pirma Dievo tarnas“.

3. Bet kokios sąmoningos pastangos naikinti tautiškumą kaip žmonijos organizavimosi principą laikytinos pasikėsinimu į Dievo norimą pasaulio tvarką. Ši trečioji išvada yra ypač aktuali mums, lietuviams, kaip, beje, ir kitoms tautoms, patyrusioms komunistinį eksperimentą. Oficiali SSRS ideologija buvo marksizmas, kuriame patriotizmas (kaip ir religija) laikomas kenksmingu ir šalintinu dalyku, nes atitraukia engiamus žmones (proletariatą) nuo kovos su engėjais. Kaip ir religija, patriotizmas marksizme laikomas kliūtimi proletarinei revoliucijai, turinčiai atverti kelią visuomenės be išnaudojimo (komunizmo) kūrimui. SSRS buvo kuriamas vadinamasis „tarybinis žmogus“, žmogus be religijos ir be tėvynės. Buvo populiari daina, kurioje buvo dainuojama „mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Tarybų Sąjunga“.

Kai kurių tyrinėtojų nuomone, kažkas panašaus vyksta ir dabar Europos Sąjungoje (Lietuvoje bene žymiausias šios nuomonės atstovas yra prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs filosofas Vytautas Radžvilas). Esama labai aukštų ES pareigūnų pasisakymų, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ yra skelbiamos atgyvenusiomis ir nebetinkamomis šiuolaikinėje besivienijančioje Europoje. Kitais žodžiais tariant, panašiai kaip Tarybų Sąjungoje buvo kuriamas „tarybinis žmogus“, dabar ES yra bandoma kurti „europietį“, kurio „adresas“ būtų ne konkreti nacionalinė valstybė kaip „tautos namai“, bet kurio „adresas“ būtų pati Europos Sąjunga. Būtina pažymėti, kad pirminė ES vizija, prie kurios ištakų stovėjo iškylūs pokario Europos katalikų politikai (Konradas Adenaueris, Roberas Šumanas, Alčide de Gasperis), buvo kitokia. Tai turėjo būti tautų ir tėvynių Europa, o ne Europos supervalstybė, ne Europos imperija. Ir tai turėjo būti Europa, kuri nesigėdija savo krikščioniškų šaknų. Kai kas labai piktinasi SSRS ir dabartinės ES sugretinimu. Tačiau iš tikrųjų tiek žlugusi SSRS, tiek dabartinė ES yra milžiniški socialiniai eksperimentai, kurių tikslas – sukurti naują žmogų, suteikiant jam naują tapatybę vietoje „pasenusių“ ir „nepažangių“ religinės ir tautinės tapatybių. Beje, kai kuriose naujo žmogaus kūrimo srityse ES net pralenkė SSRS. Viena tokių sričių – tradicinės šeimos ir santuokos sampratų griovimas, kurį popiežius Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“.

(Bus daugiau)