Robertas Grigas. Kaip smurto ideologijos paminklai tampa vertybėmis

Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Š...


Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“ Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip, nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė... Ant amžių amžinųjų mūrytas paminklas nenorėjo pasiduoti, spyriojosi, iš apylinkių subėgo visur esantys paaugliai, lietuvių ir žydų vaikai, ir su sportiniu azartu pradėjo klykauti: „Juozai, laikykis! Josif, deržis‘!“  Tačiau galingas traktoriaus „Stalinec“ motoras truktelėjo vieną, kitą kartą, ir diktatoriaus stabas visu ūgiu tėškėsi į žemę... Visoje šioje istorijoje senelį ypač linksmino tai, kad Staliną įveikė „Stalinecas“, jo vardu pavadintas traktorius. Taikli gyvenimo simbolika taip atskleidė gilesnę tiesą – „vadą ir mokytoją“ dorojo vakarykščiai uolūs jo šlovintojai.

Panašią tiesos akimirką teko išgyventi ir mano kartai, kai vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą, Aukščiausiajai  Tarybai paskelbus atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę, parlamento rūmus supę džiūgaujantys žmonės spontaniškai nuplėšė nuo paradinių AT vartų „LSSR“ herbą – blyną su kūju ir pjautuvu, trypė jį kojomis. Tai buvo tokia natūrali reakcija, kaip būtų ilgai antrankiais surakinto žmogaus noras sutrupinti jį varžiusį, jo veikimo laisvę paneigusį įnagį.

Ir jau tada mane skaudžiai nustebino kultūros bei tam tikrų (be abejo, anksčiau su okupacinėmis struktūromis susijusių) politinių grupių žiniasklaidoje suskambę pagraudenimai – kaipgi galima šitaip, kokie mes barbarai ir nekultūringi, naikiname paminklus, simbolius (...)

Tuomet pagalvojau, kad tie menininkai, kultūrininkai ir politikai, kurie taip gailauja okupanto ideologijos paveldo, niekad turbūt neišgyveno tų mums primestų „SSR“, kūjų, pjautuvų ir žvaigždžių, tų raudonų pasų – kaip vergo įdago gyvame tautos kūne. Kaip visa tai išgyvenome ir išgyvename mes – okupacijai besipriešinusios Lietuvos žmonės.

O panašūs virkavimai nesibaigė, einant atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiams – ar svarstymai paliestų Vilniaus Žaliojo tilto stovylas, ar Kauno Aleksoto tilto bareljefus su sovietine simbolika, ar viešosiose didmiesčių erdvėse tebestovinčius paminklus žinomiems kolaborantams – tarsi objektyvų Tėvynės išdavimo faktą kompensuotų tai, kad (kai kurie iš jų) buvo dar ir daugiau mažiau gabūs literatai.

Bandant suvokti šį daugiau negu keistą reiškinį – tarsi abejojimą tautos savigynos teise ir savosios  valstybės apsaugos prasme – neateina į mintis jokio įtikinamesnio paaiškinimo, kaip tas, kad mūsų visuomenė dėl ne visai išryškintų priežasčių turi sunkumų su šiaip jau įprastu ir normaliu savo valstybingumo vertinimu, teigimu ir gynimu. Dėl šios problemos  metų metais gali vykti karštos diskusijos temomis, dėl kurių sveikomis etinėmis nuostatomis besivadovaujančioje visuomenėje apskritai neturėtų būti dviejų nuomonių. Pavyzdžiui, ar gali viešose laisvos šalies sostinės erdvėse puikuotis okupantų ideologijos melą įvaizdinantys kūriniai (Žaliasis tiltas); akivaizdų melą – nes laimingi kolūkiečiai, darbininkai, studentai ir „taiką ginantys“ kareiviai tebuvo propagandistų vaizduotės vaisiai. Arba – kiek toleruotini paminklai asmenims, vienareikšmiškai ir daug pasidarbavusiems savos valstybės laidojimo tarnyboje, nors kitose veiklos srityse jie ir būtų nuveikę teigiamų dalykų. 

Kažkokiu būdu Vakarų Europos šalyse po karo nebuvo didesnių abejonių, ar reikia saugoti nacionalsocializmo kurtojo pasaulėvaizdžio paveldą, neliko jo ir pačioje Vokietijoje (o juk Niurnberge buvo sukurtas gana įspūdingas, beveik Antikos mastų memorialas „revoliucijos didvyriams“, nepavykusio Hitlerio pučo dalyviams). Neliko ir pagarbos ženklų su naciais kolaboravusiems asmenims, nors kai kurie iš jų turėjo savo kraštams nemažesnių nuopelnų už Salomėją Nėrį ar Petrą Cvirką (ne prieš pozityviąją jų kūrybą pasisakau, o prieš neobjektyvų garbinimą). Minėtose šalyse nekyla klausimų dėl savojo valstybingumo vertės ir dėl to, kas turėtų viešai reprezentuoti valstybingumą. Mūsų šalyje tokių klausimų, deja, kyla. Todėl visuomenė ir auga su dvilype sąmone: sovietų okupacija tarsi blogai, bet jos palikti ideologizuoti paminklai – šiukštu, neliesti, paveldas; išdavystė, kolaboravimas lyg ir nelaikoma doru elgesiu, tačiau jei kolaborantai parašė lyrikos ar prozos – tokių asmenų net ir atsargus kritikavimas pasitinkamas isteriškomis priekaištų audromis.

Ar patys žinome, kas esame ir ko iš tikrųjų norime?

Kad tautiečiams išraiškingiau paaiškinčiau, ką čia noriu pasakyti, panaudosiu gal šiurkštoką, bet, mano supratimu, adekvatų palyginimą iš katalikiškojo Caritas veiklos sričių, kuriose teko dirbti, padedant taip pat ir prievartą patyrusioms ar į sutenerių tinklus patekusioms moterims. Jeigu prievartautojas, rodydamas savo galią ar aukos „priklausymą“ jam, atminimui įrėžtų tatuiruotę – „aš buvau tavyje“, „aš valdžiau tave“ – ir auka, atgavusi laisvę, nenorėtų tos žymos pašalinti – ką tai reikštų? Ar ne tai, kad, praradusi savigarbą, ir telaiko save tik tiek verta? Juk, pritaikant dalies mūsų paveldosaugininkų ir politikų argumentaciją – tai jos patirties, jos istorijos dalis – kaipgi dabar ją barbariškai sunaikinsi?

Galiu klysti, bet aplanko nejauki mintis, kad daliai vyresnės kartos atstovų ar atlaidų sovietmečio vertinimą perėmusių jaunesniųjų pasąmonėje okupacinio paveldo išsaugojimo-branginimo kompleksus gali palaikyti toji pati būsena, kokia kartais ištinka nuo mažumės mušamas ir niekinamas moteris: su skriaudiku blogai, o kai atvažiuoja policija gelbėti, su ašaromis puola ginti savo išnaudotojų. Juk galbūt kartais po prievartos savaičių pigių blizgučių ar kosmetikos nupirkdavo...

Iš tokios štai būsenos privalome gelbėti Lietuvos valstybinę savimonę. Jei norime atsilaikyti prieš visai realius vidaus ir išorės iššūkius.

Tiesa, čia reikėtų padaryti pelnytą skirtį – tarp Vilniaus ir Kauno laikysenos. Vis dėlto, su visa pagarba istorinei mūsų sostinei, Gedimino sapnui ir dabartiniam statusui, remiantis objektyvios tikrovės kriterijais tektų pripažinti, kad  moderniojo Lietuvos valstybingumo, savimonės ir gyvybinės jėgos centras buvo, iš dalies ir lieka, Kaunas. Nieko nepadarysi – veržlaus tarpukario augimo, čia sutelkto tautinės savivokos ugdymo, realios valstybės kūrimo patirties niekas negali atstoti, per tarptautinius seminarus to neišmokstama. Todėl neturėtų šokiruoti kalambūras, kad Vilniuje Lietuvos (kultūros, politikos, visuomenės sferose) bus tiek, kiek jame bus Kauno – plačiausia ir geriausia prasme. Jau Sąjūdyje „kauniečių“ ir „vilniečių“ Nepriklausomybės siekimo strategijos tai įtaigiai pademonstravo.

Tad neatsitiktinai ši valstybinės savivokos skirtybė simptomiškai atsispindėjo ir požiūryje į sovietinių propagandinių statinių paveldą. Kaune jau pačioje Atgimimo pradžioje ramiai, be didelio triukšmo iš viešųjų erdvių pasitraukė keturi komunarai; iš Karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines, prie poetės kapo, kaip ir dera, iškeliavo paminklas Salomėjai Nėriai; kad ir po ilgesnių trukdžių, nuo Aleksoto tilto dingo sovietinės emblemos. Vilniuje, kaip matome, reikia beprasmiško laiko švaistymo nesibaigiančioms diskusijoms, kol iš miesto centro išvežamas baigiantis rūdyti socialistinis realizmas...

„...Ilgai teriojęs priešas išsikėlė / Palikdamas tuščias kareivines už miesto
Su daugelio ir mūsų išmintingai / Garbintų stabų emblemom vartuose; be tikslo
Klaidžiojančias jam parduotas mūsų sielas;/ Nedraugiškus namus ir sudaužytus
Žaislus skurdžioj kiemų žolėj. Iš miško
Sugrįžęs Pranašas vėl šaukia: Laisvė!
Bet kaip dabar gyvensime be priešo? / Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo / Silpnybes? /.../
Galbūt
Iš tikro mes mylėjom savo priešą?“

(Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Priešas“; Baltimorė, 1992 12 12

Be abejo, retai sutinkamo talento poetas čia kalba ne apie tą priešų meilę, į kurią kiekvieną žmogų kviečia Evangelija. Kalbama apie dvasinį ištižimą, susitaikymą ir prisitaikymą prie neteisybės, nuo kurių turime išgydyti savo sielas, kad gyventų save gerbianti Lietuva.

Susiję straipsniai

Robertas Grigas 8606526262402440077

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-07-31 11:33

    Šviesus žmogus, šviesi galva.

    AtsakytiPanaikinti
  2. LABAI taikliai! Aš tik sakyčiau, pagal kai kurių politikų, apžvalgininkų, visuomenės veikėjų bei šiaip "viešųjų intelektualų" elgesį, taiklesnis būtų palyginimas su anksčiau skriausta moterimi, kiuri dabar "persikvalifikavo" į prostitutes - ir tuo patenkinta.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū, kun. Robertai, už taiklų straipsnį. Labai geras prievartautos moters įvaizdis

    AtsakytiPanaikinti
  4. O šit popiežius Pranciškus su šypsena priėmė iš E. Moraleso medinį kūjį ir pjautuvą su prie jų prikaltu Kristaus kūnu, ir nieko - jokio įsižeidimo dėl smurto ideologijos simbolių ir Kristaus išniekinimo. Ką pasakytumėt, kunigėli?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-08-02 11:11

    Labai gaila, kad sovietinė švietimo sistema per 50 okupacijos metų prigamino tiek daug "mankurtų", kurių dabar pilna ir valdžioje, ir kaimo gilumoje. Skaudu, kad tarp jų yra ir artimų žmonių. Ir Tiesos žodžiu jiems protelio neįkrėsi, tegalim melstis: " Dieve, apšviesk jų protus".

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item