Povilas Gylys. Lyderių badas ir antipolitika Lietuvoje

Siaurovizijos žmonės ar koks nors Rimvydas Valatka periodiškai piktinasi – Lietuvos partijos neišsiaugino tikrų politinių lyderių. Todėl...


Siaurovizijos žmonės ar koks nors Rimvydas Valatka periodiškai piktinasi – Lietuvos partijos neišsiaugino tikrų politinių lyderių. Todėl turime tenkintis tuo, ką turime – Dalia Grybauskaite, Algirdu Butkevičiumi, Andriumi Kubiliumi ar Eligijumi Masiuliu. Galima pridėti – arba bejėgiškai stebėti politinės galvų transplantacijos (Valentinas Mazuronis) bei politinio klonavimo (Gabrielius Landsbergis) procedūras.

Atsakant į tokius pasipiktinimo priepuolius, tenka pastebėti bent du dalykus. Pirma, sutikti su tuo, kad mūsų šalis smarkiai kenčia dėl tikros lyderystės stygiaus. Antra, pakviesti mūsų nomenklatūros atstovus pažvelgti į save ir SAU užduoti klausimą: „O ar mes, taip vadinamas elitas, nesame prisidėję prie lyderystės krizės Lietuvoje? Ar mes esame tie dvasios aristokratai, kurie palaiko viltį teikiančius naujus žmones politikoje? Ar mes pajėgūs suformuoti teisingumu persmelktą informacinę, analitinę terpę, kurioje būtų paralyžiuoti ydingos atrankos į lyderius režimai, kai į politiką patenka per daug suskių, mulkių ir sukčių, bei palaikomi pozityvios, teisingos atrankos režimai, kai į viršų kyla gabiausi ir padoriausi?“.

Kaip žmogus, daugiau nei ketvirtį amžiaus dalyvaujantis viešajame gyvenime, galiu atsakingai ir tvirtai teigti: visa šalies nomenklatūra – elitu tų žmonių vadinti negaliu – esmingai, sąmoningai ar nesąmoningai prisideda prie ydingos atrankos politikoje ir, vadinasi, prie to, kad tikrų lyderių, tikrų valstybininkų valdžioje mažai telikę. Tame, kas vadinama politika, dominuoja nacionalinių interesų neįstengiantys ir nesistengiantys suvokti, tautos balso negirdintys socialdemokratų, krikščionių ir patriotų vardais prisidengę POLITIKOS TECHNOLOGAI. Jie yra neblogai įsisavinę tarppartinės kovos – dažnai tik ritualinės – metodus, savo reitingų palaikymo būdus ir pan. Tačiau tikrais lyderiais jų negali vadinti.

Mūsų politinių bosų silpnybė – tikėjimas, jog pakanka turėti partines struktūras, pinigų rinkiminėms ir kitoms kampanijoms, galimybes demonstruotis žiniasklaidoje kad būtum geras politikas. Jeigu tavęs nepeikia, netgi ordinus kabina, darbą „centre“ žada viršvalstybinės struktūros, esančios, pavyzdžiui, Briuselyje – save gali manyti tapus vos ne genialiu, o jei kukliau – talentingu politiku.

Nėr kalbos – politikai turi mokėti stiprinti partines struktūras, rūpintis partiniais finansais, tarptautiniu pripažinimu ir bendradarbiavimu. Tačiau to maža, kad galėtum vadintis stipriu politiku, tikru lyderiu. Pajėgiam politikui reikia tikros, autentiškos, nemanipuliacinės idėjos.

Tokia idėja visiems politikams turėtų būti BENDRASIS GĖRIS. Šalies masto politikams –nacionalinio, o vietinio masto politikams – lokalinio lygio gėris. Primenu, jog politinė valdžia reikalinga tik todėl, kad visuomenėje egzistuoja poreikiai tokioms gėrybėms, kurių negali sukurti privatūs asmenys. Tai – viešosios, bendrojo naudojimo gėrybės. Tokios kaip nacionalinis saugumas, viešasis teisingumas, viešojo informavimo sistema, nekomercinė kultūra ir t.t.

Deja, bendrojo gėrio sąvoka sunkia individualizmo ir rinkos fundamentalizmo forma sergančiai mūsų šalies nomenklatūrai yra svetima. Tiesa, jie negali jos visiškai nuneigti, todėl formaliai, per sukąstus dantis jie kalba ir apie valstybę, ir apie nacionalinį saugumą, ir kitus bendrojo gėrio reiškinius.

Dažniausiai tas bendrojo gėrio „pripažinimas“ vyksta nacionalinių švenčių  metu. Tuomet kalbose apstu deklaracijų, šūkių apie patriotizmą, solidarumą, būtinybę ginti Tėvynę. Tačiau tokių kalbų praktiškai nesigirdi kasdieniniame nomenklatūros naratyve ir nesijaučia jos darbuose. Na, pavyzdžiui, nacionalinio biudžeto svarstymo Seime ir Vyriausybėje metu… Nors bendrojo gėrio kūrimas kaštuoja biudžeto pinigus.

Jeigu norima didesnio kiekio viešojo gėrio, visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, reikia ieškoti būdų didinti biudžetą, jo pajamas. Nors bandymų šią priklausomybę tarp bendrųjų, viešųjų poreikių apimties ir biudžeto dydžio paaiškinti būta, nomenklatūra tų aiškinimų negirdi. Nepaisant to, kad ta priklausomybė buvo atrasta dar 19 a. pabaigoje ir ekonomikos moksle pristatoma Vagnerio dėsnio vardu. Jau tada vokiečių ekonomistas Adolfas Vagneris pastebėjo tendenciją: vykstant ekonomikos plėtrai, biudžeto dalis nacionaliniame produkte didėja.

A.Vagnerio laikais viešųjų finansų pajamų dalis nacionaliniame produkte siekė 8–10 proc. Dabar išvystytose šalyse ji yra padidėjusi iki 40–50 proc. Lietuvoje ši dalis nesiekia ir 30 proc. Tiksliau, ji sudaro apie 27 proc. BVP. O pinigų reikia ir švietimui, ir mokslui, ir kultūrai, ir viešajai tvarkai. Neužmirškime ir kariuomenės. Tačiau mūsų vadai – jie nėra lyderiai – apsimeta, kad mažiausia biudžeto dalis BVP visoje Europos Sąjungoje yra normalu… Tačiau tai nėra normalu. Tokia situacija rodo dvasinį diduomenės nuopuolį ir, galų gale, tautos skurdinimą.

Negebėjimas lyderiauti kaip yla iš maišo kyšo ir dar vienu požiūriu. Mūsų vadai mano, kad jie kaip valdžia tampa viešąja vertybe automatiškai, vos tik gauna ar iškovoja tam tikras pozicijas. Tačiau taip nėra. Tai saviapgaulė. Jie tikrais politiniais lyderiais, nacionaline vertybe tampa tik tada, kai jie tarnauja bendriesiems – nacionaliniams ar lokaliniams – interesams. Jeigu jie bendrais interesais tik prisidengia, jei jie tuos interesus paverčia savo asmeninių, šeimyninių ar partinių interesų įgyvendinimo priemone, jie tampa VIEŠĄJA BLOGYBE, ANTIPOLITIKOS nešėjais. Vadyboje tai vadinama biuropatologija. Patologiška yra aukštesnio lygio viešuosius tikslus paversti žemesnio lygio – privačių, dalinių – tikslų įgyvendinimo priemone.

O viešąjį blogį kuriantys, reprodukuojantys negali vadintis politiniais lyderiais. Politiniai lyderiai – tai žmonės, kurie aukojasi bendrojo – nacionalinio ar lokalaus – gėrio  labui, pavyzdžiui, demokratijai, teisingumui, šalies saugumui ir pan. Tačiau, pirma, tam reikia, kad jie tą bendrąjį gėrį suvoktų, kad tai būtų neatskiriama, organiška jų asmenybės dalis. Deja, individualistinę, liberalią pasaulėžiūrą turintiems tai nėra duota. Šia prasme jų asmenybės yra „amputuotos“. Jose bendrojo gėrio suvokimo arba visai nėra , arba jis tėra rudimentiniame lygmenyje.

Esminė prielaida lyderiams užderėti yra skaidrios ir teisingos informacinės terpės egzistavimas. Šia prasme labai svarbus yra žiniasklaidos vaidmuo. Atlikdama ne tik informavimo, bet ir „sarginio šuns“ (watch dog), viešojo intereso saugotojo ir gynėjo misiją, žiniasklaida galėtų apsaugoti valdžios institucijas nuo suskių, mulkių ir sukčių. Bet tam reikia, kad ji būtų nešališka, nebūtų įsivėlusi į klanines kovas, nevykdytų vidaus ir išorės jėgų užsakymų. Deja, taip nėra.

Nesu naivus. Suprantu, kad nėra nieko idealaus. Nėra idealių valdžios žmonių, nėra idealių žurnalistų bei analitikų. Tačiau gali būti geri. Gera žurnalistika ir analizė reiškia kritišką ir savikritišką požiūrį į viešąją erdvę. Geresnis savo misijos suvokimas žiniasklaidai ir analitikams leistų labiau prisidėti prie šalies valdymo kokybės gerėjimo. Kad ir neideali, bet gera žurnalistika, kad ir neideali, bet gera analizė ženkliai sustiprintų pozityvios atrankos režimus politikoje. Tuomet Lietuvoje rastųsi daugiau gerų politikų ir geros politikos.

Jei toks procesas vyktų, turėtume iš ko pasitrinkti, rinkdami politinės valdžios atstovus. Dabar dažni rinkimai yra be realaus pasirinkimo. Ne tik ideologijos, bet ir personalijų požiūriu. Tarp išrinktųjų būtų mažiau suskių, mulkių ir sukčių. Politinė valdžia savo ruožtu protingiau ir padoriau pasirinktų administratorius arba, kaip mes juos mėgstame vadinti, – biurokratus. Sisteminis to viso pagerėjimo efektas – geresnė priimamų sprendimų kokybė ir, pagaliau, aukštesnis mūsų bendro gyvenimo lygis. Pabrėžiu – gera politika reiškia geresnį mūsų gyvenimą. Antipolitika šalį veda į skurdą.

Deja, ši priklausomybių grandinė dar nėra deramai įsisąmoninta mūsų žmonių. Nelabai ją suvokia ir  mūsų nomenklatūra. Išvada: vietoj to, kad valdančiojo sluoksnio atstovai – žiniasklaida, verslas, politikai – pirštais rodytų vieni į kitus, jie turėtų sąžiningiau, skaidriau, objektyviau vertinti viešojo gyvenimo reiškinius, to viešojo gyvenimo dalyvius ir taip prisidėti prie ateities lyderių paieškos, jų ugdymo. Priešingu atveju mes nuolat jausim tikrų lyderių stygių, per rinkimus neturėsime iš ko rinktis ir periodiškai turėsime stebėti partinių galvų transplantacijos ar politinio klonavimo procedūras.

P.S. Jau daug metų įvairiose auditorijose užduodu tą patį klausimą: „Kas Jūsų manymu mūsų šalyje turi didžiausią galią: politikai, žiniasklaida ar verslas?“. Beveik visuose susibūrimuose – nuo studentiškų iki kaimo bendruomenių – žmonės praktiškai vienbalsiai sakydavo: „Žiniasklaida arba verslas“. Kai kas pridėdavo: „Kadangi žiniasklaida šiandien yra verslas, reiktų sakyti – verslas“. Uždavus šį klausimą, politikų žmonės neįvardindavo kaip dominuojančios jėgos. Taigi, žiniasklaidos bei verslo žmonių įprotis dėl šalies nesėkmių kaltinti vien politikus nėra nei teisingas, nei protingas.

Susiję straipsniai

Povilas Gylys 7145546197955852493

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item