Laurynas Kasčiūnas. Vokietijos politika: daugiau jokių sandorių su Rusija?

Vokietijos dujų kompanijos E.ON birželio mėnesį pasirašytas ketinimų protokolas su Rusijos „Gazprom“ dėl dviejų papildomų „Šiaurės Europos“ dujotiekio gijų tiesimo per Baltijos jūrą sukėlė daug diskusijų. Ir ne tik dėl to, kad tokie susitarimai prieštarauja Europos Sąjungos taikomų sankcijų Putino režimui dvasiai ir leidžia Kremliui vis labiau energetiškai izoliuoti Ukrainą, bet ir dėl Vokietijos politikos Rusijos atžvilgiu apskritai.

Kyla klausimas – ar Berlynas vėl grįžta prie įprastinių G. Schroderio laikais subrandintų santykių su Maskva, kai susitarimai su Rusija užgoždavo Rytų partnerystės, o kartais net ir Baltijos šalių, saugumo interesus?

Tokius įtarimus stiprina ir Vokietijos pozicija prieš gegužę Rygoje vykusį ES Rytų partnerystės susitikimą. Vokiečiai nenorėjo, kad baigiamajame susitikimo dokumente būtų įvardyta narystės Europos Sąjungoje perspektyva Rytų partnerystės šalims, siūlė į Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimų įgyvendinimą įtraukti ir Rusiją bei ėmė vis dažniau kalbėti apie ekonominę erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, apie idėją, kurią iškėlęs yra tas pats V. Putinas. Šie ženklai Vokietijos Rytų politikoje ne vieną apžvalgininką privertė spėlioti, ar nėra taip, kad Berlynas mainais į paliaubas Ukrainoje nusprendė pristabdyti Rytų partnerystės politiką, taip palikdamas Moldovą, Gruziją ir tą pačią Ukrainą savotiškoje buferinėje zonoje? Norint suprasti Vokietijos „sugyvenimo“ su Rusija tradiciją, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių: šiuolaikinės Vokietijos visuomenės polinkį į pacifizmą, dėkingumą Maskvai už Vokietijos suvienijimą ir istorines pamokas. Vokiečiai gerai prisimena savo istorinę patirtį po Pirmojo pasaulinio karo, kai politiškai izoliuota ir ekonomiškai nubausta šalis tapo valstybe revanšiste, siekiančia sugriauti tuometinę Europos tvarką. Būtent todėl po Sovietų Sąjungos žlugimo Berlynas niekada nekalbėdavo apie Rusijos „sulaikymo“ politiką, o akcentuodavo bendradarbiavimą ir Rusijos įtraukimą. Berlynas tradiciškai siekė sukurti tokią situaciją, kurioje Rusijos politinės galios augimas ir elgesys nesikirstų su tarptautine teise ir negriautų Europos saugumo architektūros.

 Ką tokia politika reiškė praktikoje? Vokietija visada rėmė ES ir Rusijos energetinį dialogą, skatino Rusiją jungtis į Pasaulio prekybos organizaciją, rėmė Rusijos prisijungimą prie G7 didžiųjų valstybių klubo, siūlė Rusijai judėti bevizio režimo su Europos Sąjunga link, statė bendrus infrastruktūros projektus ir tikėjosi, kad visa tai savotiškai susaistys Rusiją su Europa ir neleis jai virsti revizionistine valstybe. Tačiau sulig Rusijos įvykdyta Krymo aneksija visos šios iliuzijos subliuško. Kremlius pamynė visas įmanomas tarptautinės teisės normas. O taisyklės ir jų laikymasis yra būtent tai, ko vokiečiai visada labiausiai siekia. Tad toks V. Putino akibrokštas privertė beveik visą Vokietijos politinį elitą nuo A. Merkel krikščionių demokratų iki socialdemokratų permąstyti valstybės Rytų politiką. Po Krymo aneksijos Kremlius tikėjosi, kad Vakarai patriukšmaus, paprotestuos, bet ilgainiui tokių draugiškų šalių, kaip Vokietija pagalba, santykiai su Europos Sąjunga sugrįš į įprastas vėžes, o Krymo okupacija užsimirš. Ir čia Putinas apsiskaičiavo, nes Berlynas pasirodė daug mažiau prorusiškas, nei Kremliaus strategai įsivaizdavo. Tai viena didžiausių Putino strateginių klaidų, nes jis ne tik atstūmė Vokietiją nuo Rusijos, bet ir savo veiksmais paskatino glaudesnius Vokietijos ryšius su Vašingtonu. O juk būtent transatlantinės vienybės skaldymas visada buvo vienas svarbiausių Rusijos interesų.

A. Merkel pavyko įtikinti beveik visą Rusijoje interesų turintį stambųjį Vokietijos verslą, kad Kremlius peržengė visas įmanomas „raudonąsias linijas“, todėl sankcijos Rusijai yra būtinybė. Dar daugiau – A. Merkel sugebėjo suderinti skirtingus ES valstybių narių interesus. Ir jeigu ne A. Merkel lyderystė, labai tikėtina, kad šiandieninės ES sankcijos Rusijai būtų daug silpnesnės arba jų jau nebūtų apskritai. Įdomu, kuriame Ukrainos mieste šiandien būtų Rusijos karinės pajėgos, jeigu ne tokia principinga Vokietijos pozicija? Tad galima daryti išvadą, jog ilgus metus po Sovietų Sąjungos žlugimo Vokietijos vykdytą Rusijos įtraukimo politiką šiandien keičia „dvieismė strategija“: politinio ir ekonominio spaudimo Rusijai palaikymas, tačiau kartu visada paliekant erdvę dialogui. Ar šis „gerojo“ ir „blogojo“ policininko žaidimas pavyks – parodys laikas. Tiesa, situaciją apsunkinti gali Vokietijos verslo bandymai ieškoti kelių, kaip apeiti sankcijas. Kaip ir šiuo „Šiaurės Europos“ dujotiekio ar susitarimo dėl „Siemens“ pagamintų dujų turbinų tiekimo Rusijai atvejais.