Laurynas Kasčiūnas. Europą nuo V. Putino saugantis judėjimas pats tapo taikiniu

Ukrainos nacionalistinio judėjimo „Dešinysis sektorius“ konfliktas su oficialiąja šalies valdžia...


Ukrainos nacionalistinio judėjimo „Dešinysis sektorius“ konfliktas su oficialiąja šalies valdžia vis dar kelią daug diskusijų. Lietuvos viešojoje erdvėje vyrauja nuomonė, jog visa ši situacija yra naudinga Rusijai, o „Dešinysis sektorius“ yra būtent ta „silpnoji grandis“, kuria Kremlius ir naudojasi.

Iš tiesų, vienas iš Rusijos siekiamų scenarijų Ukrainoje – politinė suirutė, valdžios institucijų ir politinių lyderių diskreditacija, o finale – Ukrainos virsmas į „žlungančią“ valstybę, kuri be Rusijos globos tiesiog negalėtų išgyventi.

Dėl Rusijos interesų viskas aišku. Tačiau kyla klausimas – ar būtent patriotinis „Dešinysis sektorius“ yra ta „silpnoji grandis“ ir šio Rusijos taip siekiamo scenarijaus varomoji jėga?

Reikėtų pabrėžti, jog įvairūs įtarimai šią organizaciją lydi nuo pat Maidano revoliucijos pradžios. Buvo teigiama, kad Rusija gali bandyti pasinaudoti šių Ukrainos nacionalistų radikalumu ir taip mesti šešėlį visai Ukrainos orumo revoliucijai. Įtarimų ir kalbų buvo daug, o įrodymų – jokių. Juk sunku rasti Kremliaus pėdsakų tarp tų, kurie ir nuvertė Rusijos statytinį V. Janukovyčių, tad kuris laikas šie kritikai jau buvo pritilę.

Tačiau nacionalistinio judėjimo konfliktas su Ukrainos Užkarpatės srities teisėsaugos institucijomis įvyko pusantro tūkstančio kilometrų nuo fronto linijos. Šis faktas paskatino „Dešiniojo sektoriaus“ kritikus garsiai kelti klausimą – ką šio judėjimo atstovai su ginklais rankose veikė taip toli nuo karinio konflikto židinio Donbase? Galbūt organizacija pati nusprendė įsitraukti į korupcines schemas, o konfliktas kilo nepasidalijus įtakos ir grobio? Juk šis judėjimas yra pakankamai decentralizuotas, kad net ir jo lyderis Dmitro Jarošas galėtų visko nežinoti ir tokių procesų nesuvaldyti.

Į visą šią situaciją galima žvilgtelėti ir kiek kitu kampu. Besidomintys „Dešiniojo sektoriaus“ veikla gerai žino, kad jų pajėgos ne tik saugo Ukrainą nuo Rusijos remiamo separatistinio užkrato, bet ir pakankamai radikaliai veikia ten, kur oficialios valdžios nenori arba negali susitvarkyti: įvairiuose Ukrainos regionuose kovodami su organizuotais narkotikų prekeiviais, gesindami akivaizdžius korupcinius ir kleptokratinio valdymo židinius. Juk kai neveikia valstybinės institucijos, šį vakuumą užpildyti gali tik neformalūs visuomeniniai savanoriški dariniai. Būtent savanorių batalionai, kai Ukrainos kariuomenę dar kamavo lojalumo, neprofesionalumo ir korupcijos ydos, buvo pirmieji, kurie sustabdė „Novorosijos“ projekto plėtrą.

Kaltę „Dešiniajam sektoriui“ metančių kritikų dėl to paties pusantro tūkstančio kilometrų galima būtų kiek kitaip paklausti – o Jūs labai norėtumėte, kad „Dešinysis sektorius“ ir toliau stovėtų prie fronto linijos ir netrukdytų vogti iš valstybės?

Tad svarbiausia Ukrainos „silpnoji grandis“ – ne „Dešinysis sektorius“, o oligarchinė politinė sistema. Net jei Ukrainos oligarchai nėra tačiau prorusiški, tačiau pačios žaidimo taisyklės ir korupcinės schemos yra posovietinio pasaulio palikimas. Norint, kad Ukraina taptų europine erdve, reikia iš esmės keisti šias taisykles, tačiau jei to padaryti nepavyks, Rusija kažkada vis tiek sugrįš į Ukrainos politinį ir ekonominį gyvenimą. Ukrainoje dar daug kas prisimena 2004 metų „oranžinę“ revoliuciją, kai visuomenė tikėjosi esminių politinės sistemos pertvarkų, o gavo tik tiek, kad vienus oligarchus pakeitė kiti. Niekas, išskyrus Rusiją, nenori, kad visa tai pasikartotų.

Be abejo, „Dešiniojo sektoriaus“ veikla sunkiai dera su europietiškomis taisyklėmis ar Ukrainos integracija į NATO. Dar daugiau – tokių nevyriausybinių sukarintų struktūrų egzistavimas trukdo kai kurioms Vakarų valstybės apsispręsti dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Tačiau kol kas mes kalbame apie valstybę, kurioje revoliucija dar nėra pasibaigusi. Tik apribojus oligarchiją ir visas korupcines schemas galima bus kalbėti apie pasiektus Maidano revoliucijos iškeltus tikslus. Ir jau tik po to spręsti tokių organizacijų kaip „Dešinysis sektorius“ likimą.

Šiandien Europoje madinga kritikuoti nacionalistinius judėjimus, ieškoti jų sąsajų su Kremliaus interesais. Tačiau būkime nuoširdūs ir pripažinkime, kad liberali Europa turi būti dėkinga Ukrainos patriotams už tai, kad jie saugo Europą nuo stepių vilkolakio. Deja, bet neteko girdėti, kad su Rusijos apginkluotais separatistų daliniais į savanorišką kovą būtų stoję narsūs žalieji ar kitų progresyvių teisių aktyvistų batalionai. Tai buvo ukrainiečių nacionalistai. Tad visiems, kurie šiandien skelbia tautinės valstybės Europoje pabaigą reikėtų tai prisiminti ir pagaliau suvokti, kad ukrainiečių, gruzinų ir netgi baltarusių tautinių tapatybių stiprinimas – tai didžiausia kliūtis „rusiškojo pasaulio“ plėtrai.


Susiję straipsniai

Užsienio politika 7141336905400962412

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item