Kristina Paulikė. Efektyvi pagalbos šeimai politika - mažiau beglobių vaikų

Reikia pripažinti, kad ketvirtis nepriklausomybės amžiaus nepadarė mūsų vaikų laimingesniais, o...

Reikia pripažinti, kad ketvirtis nepriklausomybės amžiaus nepadarė mūsų vaikų laimingesniais, o efektyvi pagalba šeimai vis dar neveikia ir yra fragmentiška. Milijoninės ES bei Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansinio mechanizmo lėšos taip pat nepagerino situacijos bei nepaskatino tarpinstitucinio, nuoseklaus ir atsakingo bendradarbiavimo.  

Iki šiol visos šakinės ministerijos veikia atskirai, bendradarbiavimas su socialiniais partneriais neturi aiškios sistemos, žinybinės problemos sprendžiamos ne bendradarbiaujant, o konkuruojant. Tai dar aiškiau pamatysime, kai prasidės ES finansavimo etapas, kurio taip laukia pinigų pasidalinimu suinteresuotos institucijos. O iš kokių lėšų globos sistema bus finansuojama pasibaigus minėtiems pinigams, kol kas niekas negali atsakyti.

Žvelgiant į visumą, štai kas neramina šioje vaikų globos institucijų pertvarkos politikoje. Pirmiausiai, aiškiai matome, kad sprendžiant sistemos problemas einama lengviausiu keliu – kovojama su pasekmėmis, ignoruojant priežastis. Pasigendama sisteminio požiūrio į šeimą ir vaiką. Ką gi daryti, kad vaikai neatsidurtų globos institucijose ir ar turime sukūrę efektyvią prevencinę sistemą? 

Su nerimu stebiu situaciją, kuri rodo, kad visos pajėgos metamos tik į globos deinstitucionalizavimą. Kur gi paraleliai skiriamas dėmesys darbui su visais tėvais, šeimomis, pozityvios tėvystės ir ruošimo šeimai programos ugdymo įstaigose, kur palanki šeimai darbo ir verslo aplinka? Kada gi bus pasirūpinta psichologais, socialiniais pedagogais, kurių taip reikia darželiuose, trūksta mokyklose. 

Taip pat būtina peržiūrėti šių specialistų ruošimo ir kvalifikacijos kėlimo programas, nes vien teorinių žinių įsisavinimas dar negarantuoja efektyvaus praktinio darbo. Vaikų psichiatrų trūkumas verčia eilėse laukti mėnesį ir daugiau, o kai kurie vaikai konsultacijos taip ir nesulaukia... 

Nauji ir papildomi šių specialistų etatai padėtų dirbti su šeimomis, mokytų pozityvios tėvystės įgūdžių, padėtų įveikti krizes šeimose ir t.t. Dabar psichologas šeimai gali skirti tik kelias nemokamas konsultacijas, kurių taip pat reikia laukti eilėje, o kas toliau? Šeima paliekama spręsti savo problemas pati su savimi ir dėmesio sulaukia tik staiga atsidūrusi rizikos grupės šeimų sąrašuose. 

Juk seniai jau mokslininkų įrodyta, kad vaikui geriausiai augti jį mylinčioje šeimoje, su biologiniais tėvais, tad ar neturėtų valstybė atsisukti į šeimos institutą, kuriam būtina sudaryti visas sąlygas tinkamai funkcionuoti, suteikti laiku reikiamą pagalbą ir galbūt tuomet sumažės vaikų globos įstaigų poreikis. 

Dar prieš dvejus metus buvo bandoma priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kuris leistų lengvai paimti vaikus iš šeimų. Pagalbos šeimai sistemos nėra, šeimos degraduoja ir lengvai „paduoda“ į rinką "prekę" – neprižiūrėtą vaiką, kurį kažkas gali pasiimti globoti. Tiesiog idealus variantas globos sistemos verslui: yra prekė - gauni pinigus. Kuo daugiau prekių, tuo daugiau pinigų (norvegiškas modelis). 

Gerai, kad per didelius vargus visuomenininkams pavyko sustabdyti tokių įstatymų priėmimą, nors dabartinis įstatymo projekto variantas taip pat gerokai taisytinas, nes beveik visas dėmesys nukreiptas į problemines šeimas. Kyla klausimas, ar nesusidaro vaizdas, kad valstybė, nesirūpindama šeimos institutu, sąmoningai siekia, kad kuo daugiau šeimų atsidurtų rizikos grupės sąrašuose tam, kad vėliau galėtų klestėti globos verslas? Nerimą kelia ir tai, kad Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų plano tarpinstitucinę stebėsenos grupėje galime matyt visą būrį norvegiškos vaikų globos sistemos gynėjų, kurie iki šiol užmerkė akis prieš pačių Norvegijos politikų, ekspertų, visuomenės susirūpinimą vaikų teisių pažeidimais bei globos sistemos problemomis jų šalyje. Ko iš šių stebėtojų galime tikėtis? 

Vaikų globos pertvarka būtina, vaikai neturi augti globos fabrikuose, kurie trikdo vaikų psichinę ir emocinę raidą, tačiau kokiais principais tai bus įgyvendinama, kyla labai daug klausimų. Kas staiga panorės imti vaikus iš globos namų, jei iki šiol nenorėjo? Tenka apie tai diskutuoti su tėvais, kurie pirmiausia užduoda klausimą: ar aš pajėgsiu mylėti svetimą vaiką, kaip savo? Juk tai yra svarbiausia. Ir tik paskui mąstantys tėvai kelia klausimą: ar pinigai mane privers imtis globoti svetimą vaiką? 

Džiugu, kad turime atsidavusių ir mylinčių vaikus globėjų, tačiau tokių yra labai mažai. O ar profesionalūs globėjai staiga pamils svetimus vaikus ir išspręs visas problemas, kyla daug abejonių. Ar neperimsime turtingosios Norvegijos pavyzdį, kur atimti iš tėvų vaikai keliauja per nekompetentingų ir neatsakingų globėjų rankas? 

Be to, turime konstatuoti, kad požiūrį į globą įtakoja ir mentalitetas, ir kultūra, ir ekonominiai veiksniai, kurie šiandieną lėmė tai, jog daugiau kaip trečdalis Lietuvos suaugusių ir tiek pat vaikų gyvena ties skurdo riba. Ar gali pilnavertiškai funkcionuoti nepritekliuje gyvenančios šeimos? Atsakau – negali! Statistika rodo, kad nepalyginamai daugiau vaikų lieka be tėvų globos būtent skurdžiose šalyse, o ar su tokiu nepritekliuje gyvenančių žmonių skaičiumi Lietuva nėra skurdi šalis? 

Visgi labai norėtume, kad Lietuvos politikai neforsuotų visos vaikų globos sistemos pertvarkos ir gerai apgalvotų, pažvelgtų į ją kaip sistemą, pasitelkdami socialinius partnerius, atsakingas institucijas, mokslo sektorių, nevyriausybines organizacijas.

Susiję straipsniai

Šeimos politika 4814851615777820737

Rašyti komentarą

  1. Pridėsiu duomenų, kaip "rūpinamasi" šeima, esančia skurde. Jeigu šeima "įtelpa" į rėmus pagalbai, turi mažai turto, tada gali tikėtis piniginės paramos iki maždaug trijų šimtų lt vienam asmeniui. Jeigu šeimos pajamos viršys nors litu "lubas", tada iki 525lt gali tikėtis gauti kompensacijas už šildymą, vandeniui ir maitinimą mokykloje. Ar galima tokiais pinigais gyventi? Aišku, ne..Tada lieka arba be proto dirbti, arba vogti, arba išvažiuoti.
    Kartais pagalvoju, kad tai tyčia padaryta. Buvo kilusi mintis duoti Lietuvos valstybę į EŽT teismą, bet nesinori užsiimti, nes be išlaidų to nepadarysi..

    Dar apie vieną "rūpestį" socialinės rizikos šeimomis..Mūsų kaime iš europinių pinigų pastatė dienos centrą. Nors ir esam vargšai, bet savo vaikų ten neleidžiu. Man nepatinka, kad ten vaikai ateina ir "gauna" valgyti, naudojasi žaislais, kompiuteriu. Nepatinka tas lengvas gavimas, jis ves prie dykaduoniavimo, prie supratimo, kad "man turi duoti".. Taigi, eina keli vaikai į tą dienos centrą, dvi darbuotojos turi po etatą, vairuotojas atveža ir išveža vaikus. Tačiau mūsų šeima, kadangi ten vaikų neleidžiu, į jų dėmesį nepapuola. Jokios pagalbos, paramos, nieko.Pikta, nes daug pinigų matau išleidžiamų vėjaisVistiek neleidžiu,nes auginam ne prašytojus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item