Vytautas Antanas Dambrava. Į tikrąją demokratiją

Šiandien, birželio 10 dieną, 95-ąjį jubiliejų švienčia vienas garsiausių Lietuvos teisininkų ir diplomatų Vytautas Antanas Dambrava. Sve...


Šiandien, birželio 10 dieną, 95-ąjį jubiliejų švienčia vienas garsiausių Lietuvos teisininkų ir diplomatų Vytautas Antanas Dambrava. Sveikindami su sukaktimi ir linkėdami ilgiausių metų, skaitytojams ta proga siūlome susipažinti su paties Vytauto Antano Dambravos pranešimu, skaitytu studentų ateitininkų teisininkų korporacijos „Iustitia“ atkuriamajame susirinkime 2013 metų rudenį.

Mieli Iustitia korporantai ir jų bičiuliai! 

Dėkoju už progą kalbėti profesoriui Mykolui Römeriui dedikuotoje Vilniaus universiteto Teisės fakulteto auditorijoje. Prieš tai kita proga buvau pakviestas tarti žodį ir pačiame profesoriaus Mykolo Römerio universitete. Buvau kiek nustebintas, kad tame susibūrime joks kitas kalbėtojas nė žodžio neištarė.

Šiandien aš šį momentą naudoju išreikšti profesoriaus nuomonei apie valstybę. Tai, atrodo, yra būtina.

Mykolas Römeris laikėsi tvirtos nuomonės, kad valstybė gali sėkmingai funkcionuoti tik tada, kai yra garantuojamos pagrindinės piliečių teisės. Jo, kaip teisininko, idealas buvo teisinė valstybė, pajėgianti įtvirtinti teisėtumą. Tam viena iš veiksmingiausių garantijų jis laikė tobulą administracijos organų ir valdininkų veiklos kontrolę, konkrečiai – piliečių teisę skųsti neteisėtus jų veiksmus tam tikram organui – Administraciniam teismui.

Jis kalbėjo, kad jei „iš tikrųjų mums rūpi ne policinė šios ar kitos laimėjusios partinės diktatūros Lietuva, bet teisinė Lietuva. Reikia šią problemą išspręsti įstatymiškai, nes mes dar esame persisunkę policinės valstybės tendencijomis“, o „kai kurie liūdni mūsų bendrojo teismo gyvenimo pavyzdžiai mums rodo, kaip pavojinga ir nerimta yra pasitikėti mus valdančiųjų politinių partijų nusistatymu gerbti teismą“.

Tai buvo tikrai pažangios mintys, ypač turint galvoje, kad jos buvo dėstomos autoritarinio režimo sąlygomis.

Leiskite pateikti pluoštą minčių apie nelengvą tautos kelią į tikrąją demokratiją, tautos, kurią aš laikau krikščioniška. Tautos, kuri nenori atsisakyti moralinių vertybių. Noriu pasakyti tai, kas man, stebinčiam dabartinį brolių tautiečių gyvenimą, guli ant širdies.

Viena aš žinau – labai nedėkingas yra darbas nurodinėti kieno nors ydas. Žmonės, kaip ir katės, mėgsta būti glostomi tik paplaukiui ir tuojau pasišiaušia, jeigu kas pabando kartais pabraukti jiems prieš plauką. Tokio drąsuolio adresu paprastai pasipila priekaištai – kas, girdi, jam davė teisę raustis po kitų sąžinę, geriau susirūpintų pats savimi. Tačiau jeigu mes trokštame tautai daugiau gyvybinių jėgų, jeigu norime matyti ją gajesnę ir kūrybingesnę, jeigu mes pagaliau tikime savo tautos ateitimi, turime jausti pareigą ir turėti ganėtinai drąsos iškelti savo ydas ir ieškoti būdų jomis nusikratyti. Visi tautos sūnūs ir dukros esame atsakingi už savo tautos likimą.

Gyvendami sujauktame mūsų dienų pasaulyje – ne vieno žodžiais – apokaliptinėje laikų pabaigos eroje, šiame pokalbyje bandome prognozuoti demokratinę Lietuvos ateitį paskutinių Seimo rinkimų perspektyvoje. Tai rizikingas uždavinys. Man būtų sunku prognozuoti ateitį net visų Lietuvoje vykusių prezidento ir Seimo rinkimų pagrindu. Peršasi išvada, kad visame šiame politiniame-socialiniame procese visuomenė ieško ir nesuranda žmonių, kurie sielotųsi dėl gyvybinių tautos rūpesčių. O gal visuomenė ieško pati savęs ir nesuranda?

Kaip reaguoti į aukštas vietas taikančių ir rinkimus laimėjusiųjų pareiškimus, jog visi kandidatai yra su „šleifais”, taigi nešvarūs – ir kaip kandidatai, ir kaip piliečiai? Arba koks kvalifikacijų apibūdinimas, jei vienas kitą tarnybon kvietė dėl to, kad kadaise abu dirbo Komunistų partijos centro komitete? Kaip vertinti aukšto ir atsakingo dabartinio vyriausybės pareigūno įsitikinimą, jog ir tarp naujai išrinktųjų per didelis skaičius tų, kurie iš pirmų dienų jau „kombinuoja“. Ne tautai, o sau. Ką reiškia Vilniaus kolumnisto (ar komunisto? Ar čia turimas omeny „redakcinės skilties“ autorius? Tai gal geriau – „žurnalisto“?) skundas: „Tik du mėnesiai valdžioje, o ką turime? Vienas ministras nevengė aferų su žemės sklypais, kitas pamynė įstatymus, trečias meluoja, ketvirtajam ministrui ir jo žmonai raminti kaimynė nuolat kviečia policiją?“

Dar ne taip seniai Europos Sąjungai paskelbus naujausius 27 Europos valstybių vertybių tyrimo duomenimis, paaiškėjo, kad kas septintas Lietuvos gyventojas mano, jog nieko savo gyvenime pakeisti negali, ir nelaukia iš ateities nieko gera. Du trečdaliai lietuvių sakosi pakantūs kyšių ėmimui. Nė ketvirtadalis žmonių nemano, kad Lietuvoje gerbiamos žmogaus teisės. Lietuviai Europoje mažiausiai pasitiki valstybės tarnautojais. Vos 26 procentai žmonių pasitiki Lietuvos policija. Net geros manieros Lietuvoje vertinamos mažiausiai iš visų Europos tautų. Ir prieš šį susibūrimą VU Teisės fakulteto prorektorius paminėjo, jog tik 18 proc. piliečių teigiamai vertina teismų darbą, o 82 proc. – neigiamai.

Kur išsiskiria lietuviai? Mažesnė pusė jų pareiškia, jog kilus karui jie eitų ginti savo krašto. Iš apklausos aiškėja, jog Lietuvai tiktų stiprus lyderis, kurio nevaržytų nei parlamentas, nei rinkimai.

Ar ir šį kartą (gal reikėtų būtąjį laiką vartoti?) visuomenė balsuodama klysta?

Paprastam darbininkui skirti trečdalį algos mokesčiams dažnai reiškia vargą ir skurdą. Niekam, atrodo, nerūpi, kaip mūsų milijonieriai turtą įsigijo. Apie Sibire kentėjusius vargšus, politinius kalinius ar partizanų vaikus arba vaikaičius aš nė nekalbu. Jie buvo ir tebėra likimo aukos. Ne vienas man skundėsi, kad ir kadrų politika tebetvarkoma taip, kad buvę komunistai ir kagėbistai kažkaip vis užsitikrina tarnybas ir „riebias“ algas, o vargstanti tautos dalis net su aukštuoju mokslu – ne.

Žvilgsnis į kaimynines Baltijos valstybes bei Vidurio ir Rytų Europos tautas optimizmo irgi nežadina. Daugelis sutinka, jog ne viename krašte demokratija grindžiama nihilizmu, taigi visiškai neigia vertybes, kurios yra vadinamos krikščioniškosiomis. Panašiai ir Lietuvoje, kur, atrodo, nė antikinės pagoniškos vertybės – lojalumas, darbštumas, patriotizmas, garbingumas – nėra įsisavintos, o ką kalbėti apie krikščioniškąsias – tikėjimą, viltį ir meilę.

Šiandien demokratija rankioja žmones be įsitikinimų, be moralinių skrupulų. Jų nuomonės gali šokinėti iš vienos prasmių konsteliacijos į kitą. Vokiečiai tokiam politikui apibūdinti nukalė ir terminą – „Mann ohne Eigenschaften“ (Žmogus be savybių).

Net vakar Europos pasaulyje kai kurių akademikų samprotavimai daugelį mūsų tiesiog nupurto. Austrijoje teisės mokslų profesorius Hans Kelsen atkakliai įtikinėjo, jog tobulas demokratas istorijoje egzistuoja. Koks jo vardas? Nepatikėsite – Pontijus Pilotas. Laimė, italų profesorius Posenti ir daugelis kitų „kelia triukšmą“ prieš Kelseną.

Atsimenate Piloto klausimą Jėzui: „Kas yra tiesa?“ Iš esmės tai net nebuvo klausimas, o tik numojimas ranka į tiesą – netiesioginis patvirtinimas, jog tiesa neegzistuoja. Pilotas aiškaus atsakymo iš Kristaus nelaukė. Užuot sprendęs bylą iš esmės, jis leidosi į derybas su triukšmaujančia žydų minia, o toji savo rėksmingais reikalavimais sprendė Nekaltojo gyvybės ar mirties klausimą.

Piloto žodžiuose „kas yra tiesa“ atsispindi politiko skepticizmas. Piloto „credo“ yra netikėti nei tiesa, nei gėriu, nei teisingumu. Šitaip ji tampa „tobulu demokratu“. Jis plaunasi rankas, nes nenori būti „kaltas dėl šio teisiojo kraujo“. Vengdamas galimų sau komplikacijų, jis paaukoja tiesą, o bylos svarstymą pakeičia jam patogiais procedūriniais ėjimais. Jo nejaudina Jėzaus likimas: gerai – tai gerai, blogai – tai ką gi gali padaryti... Jam svarbu savo ėjimais užsitikrinti patogiausią išeitį. Moralė jam neegzistuoja, tik demokratinės žaidimo formos. Ir jis, ko gero, manosi visą tą nemalonų reikalą gana demokratiškai išsprendęs. Kadangi nėra tiesos ir gėrio, tik rėksminga daugumos nuomonė, tai nebėra prasmės klausti, ar Piloto sprendimai yra teisingi. Jo politinis dėsnis: ginti savo interesus, o daugiau niekuo nesirūpinti. Toks yra jo pasirinktasis paviršutiniškos demokratijos imperatyvas.

Kadangi demokratijos širdis yra laisvė, o moralinės vertybės sudaro užtvarą nežabotai laisvei, tai neretai ir dabar pilietis tampa tuščios laisvės ir tuščios, bereikšmės demokratijos artistas, statistas ar tik liudytojas.

Lietuviai nėra patenkinti savo laisvės kokybe. Pirmiausia, pilietis neturi siekti laisvės tiktai sau. Laisvė yra nedalijama: ji yra susijusi su tarnyba visai žmonijai. Kaip gali demokratija, kurios bazė yra daugumos valia, apsaugoti laisvės ir teisingumo vertybes, kuriomis dauguma netiki? Laisvė tampa tuščia sąvoka, kai ji mums tik vienu ar kitu žvilgsniu darosi tiktai įdomi, patraukli ar mums pataikaujanti. Taigi tuščia laisvė. Kai žmonės vien tiktai laukia, kai pasaulis jiems pasiūlys, ir reikalauja, ką valstybė jiems duos, tada piliečiai patys naikina ir save, ir valstybę. Žmogaus troškimas dangaus nesikryžiuoja su jo ištikimybe žemei. Patys žmonės, piliečiai privalome nešti viltį valstybei ir pasauliui.

Noriu pabrėžti, jog valstybė nėra nei tiesos, nei moralės šaltinis. Kokį pagrindą valstybė beturėtų: ideologiją, tautą, rasę, klasę ar kurį kitą dydį – ji nėra absoliutas. Lygiai taip pat valstybės tikslas nėra užtikrinti laisvę dėl laisvės, taigi laisvę be turinio. Visuomenės tarpusavio sugyvenimui užtikrinti reikia minimalaus teisybės supratimo, gėrio nuovokos, ir visa tai neturėtų būti kieno nors rankomis manipuliuojama. Kitaip, kartojant šventojo Augustino žodžius, valstybė tokiu atveju taptų piktadarių gauja, veikianti savavališkai, o ne tarnaujanti teisingumui. Bet užtenka akademinių samprotavimų. Grįžkime į Lietuvą.

Prisimenu Kalėdas, kai turėjau laimę jas švęsti kartu su savo sesute ir trimis broliais, vargusiais Sibire. Apie ką bepradėtume kalbėti, visuomet baigdavome kalba apie Lietuvą.

Prisiminęs tolimą savo praeitį, pasakojau, jog man nuolat prieš akis iškyla geometrinė figūra – trikampis. Idealistinis trikampis.

Viena trikampio kraštinė – tai mano vaikystės ir jaunystės Lietuva. Mes, jaunimas, degėme, spindėjome idealizmu. Dieve, koks nuostabus buvo tasai pasaulis. Toji dvasia mane lydėjo per visą gyvenimą – ir tebelydi.

Antroji mano idealistinio trikampio kraštinė – tai prievartos kankiniai ir herojai. Lietuviai Sibire nesižudė – jie kentėjo ir kitiems padėjo kentėti, jie aukojo gyvybę, jie pirmi Sibiro taigose įkalė Fatimos pranašystės ženklą – kryžių. O ką kalbėti apie sovietinių lagerių, kalėjimų aukas, ką bekalbėti apie kelias dešimtis tūkstančių miško brolių, kurie atliko pareigą, kaip geriausiai ją suprato – atiduodami gyvybę. Visi jie buvo ir amžinai liks tėvynės garbė ir pasididžiavimas, šviesūs tautos ir mūsų Katalikų Bažnyčios idealistai.

Argi galime be ašarų kalbėti apie sugrubusiomis rankomis Sibire rašytą jaunos Adelės Dirsytės maldaknygę: „Marija, gelbėki mus“ ir suledėjusiomis lūpomis Jėzui ir dangiškajai Motinai jos siųstus meilės ir skausmo atodūsius?

Galiausiai – trečioji mano idealistinio trikampio kraštinė – tai idealistinė išeivija. Taip, išeivija. Gelbėdami gyvybę ir priversti trauktis iš savo Tėvynės, ji svetur ieškojo laikinos prieglaudos – ne turto, ne garbės ar pinigo... Daugelis savo kūryba, artimo meilės darbais įrodė esą ištikimi lietuvių šeimos nariai – idealistai. Ne vieno kūnas ar pelenai grįžta bočių žemėn. Jų gyvenimo turinys visuomet buvo Lietuva.

– Kokiai geometrinei figūrai prilygintumei mūsų Lietuvą? – klausė septyniolika metų Sibire ir lagery atpylęs brolis matematikas Kęstutis.

– Turbūt keturkampiui, – atsakiau. – Tik mano keturkampyje nėra tvarkos. Tas keturkampis tampomas į viršų ir į šonus. Į jį sumestos kelios dešimtys reikalingų, o daugiausia nereikalingų politinių partijų. Ne viena jų skersai ir išilgai suskilusi. Tame keturkampy šventieji ir prakeiktieji, mafiozai, skurdžiai, milijonieriai, garbingi žmonės ir prisitaikėliai, idealistai ir žmonės be garbės. Ten matau žmones, tarnaujančius Dievui, ir matau dvasininkiją, vienuoles, mokytojus. Bet kiek lietuvių šiandien tarnauja mamonai? Išeivijoje dauguma tarnavo Dievui ir Tėvynei, nė negalvodami apie pinigą ar honorarą. Tame keturkampy lėtai judanti ekonomika, apiplėšta energetika, nuskurdęs sodžius. Pinigų nėra, o pinigai švaistomi. Daugeliui rūpi ne sąžininga tarnyba valstybei, o greitas „prasikūrimas“, nepaisant priemonių ir pilietinio padorumo. Tokia yra mano geometrinė figūra, vaizduojanti Lietuvą. Keturkampis.

– Keturkampis nėra pastovi geometrinė figūra, – pastebėjo Kęstutis.

– Lietuvai reikia antro idealistinio trikampio – pastovios figūros. Ji turi atliepti pirmąjį mano trikampį. Sujungus abu, atsirastų ir pastovus keturkampis, – tęsiau aš.

– Pirmoji linija – Lietuvos jaunimas. Lietuvių tautai yra būtinas švarus, doras, idealistinio nusiteikimo jaunimas. Šiai misijai skubiai ir atsakingai vykdyti yra pašaukta šeima, Bažnyčia ir mokykla. Žinau problemas, bet anais laikais mano nurodytas idealistinis trikampis nebuvo tobulas. Tačiau jis tapo gana tvirtas ir pastovus.

– Antroji trikampio kraštinė – mūsų laikų savanoriai herojai. Jie tęstų darbą, kurį garbingai atliko prievartos herojai: tremtiniai, kaliniai, miško broliai. Sakoma, kad Lietuvoje būtų galima išmesti kartą tarp trisdešimties ir penkiasdešimties metų: ją sovietmetis dvasiškai sunaikino. Tai paliegusi karta: žmonės be Dievo ir Tėvynės, be meilės ir įsitikinimų, be idėjų ir idealų. Be tikslo... Jiems reikia kristoforiškos artimo meilės, reikia juos po vieną susigrąžinti. Tai šiuolaikinių herojiškų pasišventėlių uždavinys. Sunkus, labai sunkus yra šis titaniškų pastangų reikalaujantis kelias, bet visos kliūtys privalo būti nugalėtos.

– Ir galiausiai trečioji antrojo trikampio kraštinė – tai idealistinė išeivija.

Su visomis negaliomis, su visomis kūno ir dvasios silpnybėmis negalime užmiršti, jog išeivijos kilmė yra idealistinė, išeivija šiandien tebeatstovauja krikščioniškai moralei, Vakarų kultūrai ir jos įnašas Lietuvos prisikėlimui yra būtiniausias.

Liūdna, kad dabartinis į Vakarus bėgančių ir ten legaliai ir nelegaliai pasiliekančių tautiečių įvaizdis yra dažnai neigiamas. Žinoma, su išimtimis, kurios, deja, taisyklės nepakeičia. Geriausiu atveju tai pinigo ir geresnio gyvenimo medžiotojai, o kai kurie jų – ir pikti nusikaltėliai. Todėl laisvame pasauly anksčiau įsikūrusių, idealo neatsisakiusių lietuvių grįžimas, jų įnašas į materialinį, ypač dvasinį tautos atkūrimo procesą, yra neatidedama būtinybė. Ne vien mes patys, bet ir Lietuva turi apie tai rimtai galvoti. Išeivijos indėlis yra būtinas ir Vyriausybėje, ir ministerijų darbe bei diplomatijoje. Mokslą baigę lietuviai tėvynėje daug ką žino, tik Vakarų pasaulio nesupranta, nežino, kaip teoriją pritaikyti gyvenimui ir kaip save palenkti idealistinei akcijai. Dabartinė išeivija turi gauti laikiną, taigi terminuotą kontraktą, o ambasada ir konsulai – energingai padėti.

Toks mano antrasis trikampis, – improvizavau broliams. Į dabartinį keturkampį įsimetęs tautinis ir moralinis šlamštas turės būti atkariautas – turės eventualiai įsijungti į pastovųjį trikampį. Tai dabartinė visų mūsų misija.

Čia brolis Kęstutis vėl samprotavo:

– Taip, Vytautai, tu gali du trikampius suvesti į keturkampį, bet jo pastovumui užtikrinti yra viena būtina sąlyga: keturkampis bus tik tada pastovus, jei jame abu trikampius jungs bendra įstrižainė. Kokia bus toji įstrižainė?

Lyg dvasios pagautas, aš jam iškilmingai, su giliu įsitikinimu pasakiau: toji įstrižainė, jungianti abu trikampius, bus teisingumas.

Teisingumas yra kardinali mūsų tautos problema, ir į ją turi būti atkreiptas visų dėmesys. Jos nesprendžiant ar neišsprendžiant, visų mūsų idealistiniai planai virs utopija.

Teisingumo pergalė yra vienintelė taika. Didis visų mūsų uždavinys yra siekimas tautos santarvės.

Lietuva turi atsiverti teisingumui.

„Ateitis“, 2013 m., Nr. 10

Susiję straipsniai

Vytautas Antanas Dambrava 2546986841159625484

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item