Enzo Bianchi. Ar reikia askezės?

Krikščioniška askezė tai ypač jautri tema. Šis žodis mus pasiekia pilnas praeities dviprasmybių, persistengimų ir nukrypimų, dėl kurių šiuoliaikiniai žmonės žvelgia į jį kiek įtariai. 

Gana anksti krikščionių tradicijoje askezė ėmė remtis dualistiniu antropologiniu modeliu, kuris iš esmės svetimas biblinei pasaulėžiūrai. Dėl to iškilo tokios dvasinės nuostatos kaip „pabėgimas nuo pasaulio“, contemptus mundi, arba „panieka pasauliui“, nepasitikėjimas kūno ir medžiagiška tikrove.

Šiandien, kai naujai atsigręžta į Bibliją, kai įvyko antropologinis lūžis, pasikeitė požiūris į kūną ir visus kūrinius, siūloma radikaliai permąstyti krikščionišką askezę. Viena vertus, šie nauji elementai iš tiesų siūlo galimybę išgryninti ir evangelizuoti askezę, kita vertus, kelia klausimą, ar reikalinga askezė.  Reikia pripažinti, jog pastarasis pusšimtis metų žymi krikščioniškos askezės krizę, kurią dar labiau sustiprina tai, jog krizė kyla ne bandant atsakyti į klausimą kokia turi būti askezė (kurios praktikos ar metodai priimtinos ir kurios ne), tačiau kodėl reikalinga askezė, taigi, sprendžiant apie askezės prasmę, apie jos poreikį.

Mes pamiršome kūnišką askezės pobūdį; šiandien Bažnyčia iš krikščionio laukia tik asmeninės moralinės darnos, paklusnumo visuomenės interesų įsakymams, kuris būtinas,  ir priimamas kaip savaime suprantamas. Krikščioniškas gyvenimas apsiriboja tam tikru elgesio būdu, gerų manierų kodu; jau kelis dešimtmečius neperduodama esminė krikščioniško gyvenimo šerdis, todėl ir askezės sąvoka yra gana nesuprantama. Esmė ta, kad išnyksta Dievo patirties perdavimas: o jei tai yra autentiškas Dievo pažinimas, jis neįvyksta vien intelektualinių kategorijų dėka ar remiantis tikinčių žmonių morale, tačiau jam reikia kūniško dalyvavimo, kai įsitraukia visa žmogaus esybė. Eucharistinis dalyvavimas įmanomas tik taip sekant Kristumi, kai įtraukiamas ir kūnas: kitaip ką sutinka Viešpaties kūnas? Protą, ar visą žmogų, su siela ir kūnu?

Be askezės krikščionybė liks idėjinė ir lengva, pilna gerų intencijų, susiaurinta iki judėjimo, kuris remiasi Jėzumi iš Nazareto... Ar dabartinis krikščioniško tikėjimo silpnumas (ne apaštalo Pauliaus silpnumas, kur pasireiškia Dievo stiprybė) nėra susijęs asketinės dimensijos nugrimzdimu į užmarštį?

Šią krizę gilina ir dominuojančios kultūros atmosfera, mūsų vartotojiškos visuomenės spaudimas, kuris skatina atsirasti vis naujus poreikius ir ragina juos neatidėliotinai patenkinti: tokiame kontekste akivaizdu, kad žodžiams „atsisakymas“ ar „auka“ nebėra vietos. Ką jau kalbėti apie „pasninką“ ar „budėjimą“. Negalima nepasidalinti Christo Yannaraso vertinimu: „Šiandien vyraujančioje atmosferoje daugumai krikščionių net žodis askezė yra nelabai suprantamas. Jei kas nors kalba apie pasninką, saiką ir savanoriškai apribojamus asmeninius troškimus, žino, kad jo žodžiai bus sutikti ironiškai ar atlaidžiai.“

Askezė visų pirma yra žmogiškas poreikis: kas pasirenka tikslą, numato priemones jam pasiekti, atmesdamas viską, kas trukdo siekimui ir tobulindamas tai, kas padeda. Taigi askezė, ar drausmė, ar pratybos – tai žmogiška vertybė, svarbi ir būtina. Tačiau visuomet reikia prisiminti, kad, būdama priemone, ji visuomet yra reliatyvi, nes nėra tikslas: tą visada kartojo ir dvasiniai mokytojai. 

Būtent dėl to krikščioniškoji dvasinė tradicija matė askezę kaip „grumtynes pagal taisykles“ (plg. 2 Tm 2, 5), tačiau tikslas – tai pergalė prieš Šėtoną, prieš blogį. 

Kad taptų tikru žmogumi, asmuo turi mokėti pasakyti „ne“, turi mokėti atsižadėti, pasirinkti, būti kantrus, aukotis, kentėti. Kiekvienas svarbus žmogiškas išsipildymas – kaip kad draugystė, santuoka, meilės istorija – reikalauja priimti kitą, taigi kartu ir reikia priimti apribojimus, atsisakymus, paklusimus, kuriuos atneša gyvenimas su kitu. Jei gyvenimas žmogiškoje plotmėje yra santykis, tada žmogaus askezė yra apibrėžta kito asmens, ir gyvenimo, paremto santykiais su kitu, kuris yra tikslas, ir jame glūdi gyvenimo prasmė. 

Kitais žodžiais tariant, askezė yra pašvęsta meilei, jos pasireiškimui ir jos dalijimui broliams ir Dievui. Tam, kad įgyvendintume meilę kitam, reikalinga (ne tik, bet irgi) savitvarda, savo kūno ir jausmų suvaldymas: taigi reikia mokėti pareikalauti iš savęs tokių dalykų, kurie gali būti nemalonūs, kartais varginantys ar net skausmingi; tinginystė, patogumų ieškojimas, baimė įdėti pastangas, sunkumų ir darbo vengimas visada kliudys priimti veiksmingą, tikrą ir kasdienę meilę. Pakanka elementaraus pastebėjimo: ar stengiamės sąmoningai, ar tai nutinka nesąmoningai, tačiau mūsų kūnas atspindi santykius, kuriuos palaikome ar norime užmegzti: rengiamės tam tikru stiliumi, kvėpinamės, pasirenkame tam tikrą šukuoseną. Taip ir dvasinis žmogus elgiasi su savo kūnu agapės santykio su kitais ir Dievu perspektyvoje. Dėl to apaštalas Paulius gali sakyti: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Kor 9, 27).

Pagal krikščionišką tikėjimą kitas, į kurį atsižvelgiu, yra ne tik artimas, tačiau ir Dievas, kuris apsireiškė per Jėzų Kristų ir leidžia mums dalyvauti jo gyvenime Šventosios Dvasios dėka. Iš čia gimsta ir įgauna formą krikščioniška askezė, kuri tad atsiranda ne kaip autonomiška žmogaus iniciatyva, tačiau kaip veiksmas, kylantis iš santykio su Viešpačiu ir nukreiptas į tą santykį. Galbūt dabartinė  šio matmens, kadaise tokio natūralaus ir jausto kaip neatsiejama krikščioniškos gyvensenos dalis, krizė yra susijusi su šiandiene antropologine aporija, situacija be išeities. Askezė ir jos formos pasiduoda laikmečio antropologinės kultūros kismui: šiandien išgyvename antropologinio neapibrėžtumo fazę, kurią krikščioniškoje aplinkoje palydi gili tikėjimo krizė. 

Tiek mėginimas vėl įdiegti praeityje gyvavusias askezės formas ir praktikas, tiek išsižadėjimas ir neigimas šioje kelionės fazėje būtų netinkami atsakymai. Sprendžiant šią problemą reikia įsižiūrėti, ieškoti pusiausvyros, neskubėti, nepasirinkti supaprastintų atsakymų, pasitelkti gilų tikėjimą. 

Kartoju, kad visuomet reikia prisiminti: askezė bendrame krikščionio gyvenimo plane yra priemonė, o ne tikslas: vienintelis krikščioniško gyvenimo tikslas tai meilė, ir būtent meilei askezė turi būti pašvęsta.

Faktą, kad jaučiamas jos poreikis, rodo plačiai paplitusios askezės technikos kilusios iš Rytų, jų imasi daugybė Vakarų krikščionių, dažnai net ir „dvasiniai mokytojai“. Tai psichofizinių ir kūniškų meditacijų metodai, kurie įkvėpti dvasinių filosofijų ir mokymų. Jie atsiliepia į žmogaus poreikį įtraukti asmens dvasinių nuostatų visumą. Tai tie fenomenai, kurie dažnai išsigimsta į tikrą sinkretizmą. Į tai atsižvelgdama Tikėjimo doktrinos kongregacija  paskelbė laišką su paaiškinimais Dėl kai kurių krikščioniškos meditacijos aspektų, skirtą Katalikų Bažnyčios vyskupams. 

Tad reikia apibrėžti, kas yra krikščioniška askezė, įsižiūrėti, ar ji reikalinga šiandienos tikintiesiems. Ir jei reikalinga – kokios turi būti jos formos ir pagrindinės išraiškos.  

Parengta pagal  „Dimensione speranza“