Arkiv. Sigitas Tamkevičius: Dėkoju Dievui už tarnystės metus

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje dėkojant Dievui už tarnystės metus. Šv. Jono Krikštytojo Gimim...


Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje dėkojant Dievui už tarnystės metus.

Šv. Jono Krikštytojo Gimimo šventės Mišiose yra skaitoma ištrauka iš pranašo Jeremijo knygos: „Man atėjo Viešpaties žodis: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau“ (Jer 1, 5). Šitaip pranašas Jeremijas nusako jam Dievo skiriamą misiją. Tačiau pranašas bando prieštarauti Dievui: „Ak, mano Viešpatie Dieve! Juk aš dar nemoku kalbėti: aš dar per jaunas!“ Tačiau Dievas savo plano nepakeičia: „Nesakyk: 'Esu tik vaikas!' Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1, 7–8).

Bažnyčia šiuos pranašo Jeremijo knygos žodžius skiria ir Jonui Krikštytojui. Jonas buvo pašauktas dar svarbesnei misijai – paruošti kelią pasaulio Gelbėtojui.

Evangelijoje neaprašomas net Jėzaus Motinos Marijos gimimas, o Jono Krikštytojo, panašiai kaip ir Jėzaus, gimimas aprašomas smulkmeniškai. Motina Elzbieta pradeda kūdikį gilioje senatvėje. Tėvas Zacharijas, nepaisydamas žydų tradicijos, gimusiam kūdikiui duoda Jono vardą ir pranašauja, kad jis bus Mesijo kelio tiesėjas: „Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti. Tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (Lk 1, 76).

O toliau evangelistas tik keliais žodžiais nusako tolesnį šio kūdikio gyvenimą ir pasiruošimą misijai: „Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat viešo pasirodymo“ (Lk 1, 80).

Dievas kiekvienam žmogui skiria tam tikrą misiją ir jos vertė priklauso ne nuo skiriamų atlikti darbų dydžio, bet nuo to, kaip žmogus ją atlieka ir kiek jis yra ištikimas Dievui. Net didelei misijai skirtas žmogus gali ją atlikti taip blogai, kad dėl to gali kentėti daugelis. O mažą misiją atliekantis žmogus gali būti šventasis. Bažnyčios istorijoje yra buvę blogų vyskupų, net popiežių, kurie Bažnyčiai padarė labai daug žalos. Tuo tarpu visai paprasta šeima, kaip motina Elzbieta ar tėvas Zacharijas, gali būti tiesiog palaima tautai. Mes didžiuojamės Lietuvos Nepriklausomybę apgynusiais pradžios savanoriais ir pokario partizanais, paaukojusiais gyvybę dėl Lietuvos laisvės. O kas gi išmokė juos aukos dvasios ir meilės Tėvynei, jei ne jų motinos ir tėvai, kurių vardų nerasime istorijos vadovėliuose, bet jų vardai įrašyti Dievo širdyje. Jie gerai atliko savo misiją.

Prieš penkiasdešimt trejus metus Dievas vyskupo rankų uždėjimu man pavedė atlikti kunigo misiją, prieš keturiasdešimt septynerius pakvietė į Jėzaus Draugiją, o prieš dvidešimt ketverius metus pavedė vykdyti vyskupo tarnystę. Link kunigystės buvo nuosekliai eita, bet vyskupo tarnystė ištiko nelauktai, netikėtai. Dievas dažnai elgiasi taip, kad mes, žmonės, negalime prognozuoti, kas mūsų laukia. Mes galime tik atsiliepti – jo skiriamą misiją priimti ar atmesti, atlikti ją stropiai ar aplaidžiai.

Dievas pavedė atlikti vyskupo misiją tuo metu, kai Lietuva ir Bažnyčia kėlėsi laisvam gyvenimui, kai reikėjo kurti tai, kas okupantų per pusšimtį metų buvo negailestingai griauta. Kaip Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų jokiuose kursuose niekas nemokė, kaip reikia svarbiais atvejais teisingai pasielgti – ką daryti ir ko nedaryti, panašiai ir atsikuriančioje Lietuvos Bažnyčioje daug kur reikėjo labiau pasitikėti Dievo vedimu, nei savo išmintimi ar patirtimi. Todėl šiandien labiausiai noriu padėkoti Dievui, kuriam patikėjau savo gyvenimą ir kunigiškąją, vėliau vyskupiškąją tarnystę.

Jeigu ne stropūs pagalbininkai – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, kurie atsiliepė į jiems Dievo pavestą misiją, daug kas būtų buvę nepadaryta. Todėl šiandien, pasitraukdamas nuo arkivyskupijos vairo, pirmiausia noriu daug kam padėkoti.

Mano didelė pagarba ir dėkingumas prieš mane arkivyskupijai vadovavusiam kardinolui Vincentui, kuris dar seminarijos laikais buvo mano mokytojas; taip pat su manimi tarnavusiems vyskupams augziliarams – vyskupui Rimantui, vyskupui Jonui ir vyskupui Kęstučiui. Iš jų mokiausi mylėti Bažnyčią ir jų pavyzdys bei išmintingas žodis padėdavo priimti reikiamus sprendimus.

Mano nuoširdi pagarba drauge su manimi tarnavusiems kunigams. Širdis džiaugėsi, kai mačiau kunigus, besirūpinančius ne savo patogumais ir pinigais, bet gyvosios Bažnyčios statyba. Mačiau juos uoliai katechizuojančius vaikus, patarnaujančius jaunimo stovyklose, uoliai lankančius ligonis. Jei ne šie kunigai, neturėtume „Marijos radijo“, nebūtų įvykęs Kauno arkivyskupijos II sinodas, nebūtų pradėtas nuolatinis diakonatas, nebūtų ministrantų stovyklų, maldos grupių. Daug ko nebūtų. Tačiau buvo atvejų, kai širdis verkė, nes gerai suvokiau, kad bet kokia kunigo klaida neša nesuskaičiuojamus nuostolius.

Su dideliu dėkingumu ir meile menu vyrus ir moteris, paaukojusius savo gyvenimą Dievui. Ten, kur reikėjo didelės atsakomybės ir pasitikėjimo, pakviesdavau juos kaip dvasios vadus arba kaip ištikimas pagalbininkes, ir jie niekada nenuvylė.

Kunigai ir vienuoliai, nors ir kaip svarbūs, vieni patys niekuomet nebūtų atlikę to, ką reikėjo nuveikti. Jų buvo per maža. Didžiulį darbą arkivyskupijoje atliko pasauliečiai. Jie projektavo Šiluvą, naujam gyvenimui prikėlė nacionalizuotus pastatus, jie dėstė tikybą, katechizavo; jie ruošė jaunavedžius ir rūpinosi vargšais. Daug kur jie tarnavo kaip savanoriai. Pasauliečių komandos, kurią turėjau šalia savęs, galėtų pavydėti bet kuri verslo ar valdžios institucija. Svarbiausia, kad pasauliečiai ištikimai ir uoliai tarnavo, gaudami kuklų atlygį, nes Bažnyčia Lietuvoje neturėjo ir neturi didelių finansinių galimybių, apie ką kalba jos oponentai.

Esu labai dėkingas visiems, kurie formavo mane kaip kunigą ir vienuolį. Jie išmokė, kad žmogaus laimė ne piniguose ar patogiame, be rūpesčių gyvenime. Todėl niekas negalės padaryti intrigos nei dėl vyskupo namų, nei automobilių ar sąskaitų bankuose. Viskas, kas atėjo, nuėjo gyvosios Bažnyčios statybai.

Dėkoju valdžios žmonėms ir politikams, kuriems rimtai rūpėjo Lietuvos reikalai, kurie gynė šeimą, gyvybę ir kurie iš Bažnyčios tikėjosi ne potencialių rinkėjų, bet bendradarbiavimo, kad žmonėms Lietuva būtų saugūs namai, kurių niekas nenorėtų palikti.

Dėkoju visiems žinomiems ir nežinomiems oponentams; kai kurių priešiškumo dažnai negalėjau net suprasti. Atrodo, pats faktas, kad buvai aukštose pareigose, leido kai kam įtarti tave visomis galimomis nuodėmėmis. Iš jų patyriau smūgių ir nepelnytų pažeminimų. Manau, kad daug ką jie darė ne iš blogos valios, bet dėl to, kad klydo ar buvo suklaidinti.

Šiandien ramia širdimi palieku vyskupo tarnystę. Tačiau visada būsiu šalia ir kaip sugebėdamas remsiu visus gerus darbus, kurie ateityje bus vykdomi arkivyskupijoje ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad daugelis iš jūsų savo malda palydėsite tolesnę mano gyvenimo kelionę.

Baigdamas noriu atsiprašyti visų, kuriuos kuo nors nuvyliau ar įskaudinau, kai paliesdavo nelengvi mano sprendimai. Deja, tokių sprendimų buvo ne vienas.

Mano didžiausias noras, kad arkivyskupija, susidedanti iš dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių, ateityje išliktų kaip tvirta, vieninga šeima, spinduliuojanti meile ir nuolat ieškanti tų, kurie dar nesuradę Evangelijos kelio.


Susiję straipsniai

Religija 4369862951518109411

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item