Vydas Astas. Projektas atšaukti valstybinę lietuvių kalbą

Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gero...


Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką. Taip prieš kelis šimtmečius kalbos reikšmę suprato pirmosios lietuviškos knygos Lietuvoje autorius Mikalojus Daukša. Didžio žmogaus didi išmintis - nesenstanti, tobulai išreikšta. Tą išmintį turėtume suprasti ir atminti visi lietuviai.Ypač todėl, kad kalbame lietuviškai – seniausiąja iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri nusipelno ypatingos pagarbos. Juolab, kad ir mūsų, ją vartojančiųjų, tėra saujelė lyginant su didžiųjų tautų kalbų vartotojais. Nebėra mūsų brolių prūsų, jotvingių kalbų. Gynėm, saugojom tą savąją vienintelę per amžius, kėlėm, kai atrodė – tuoj numirs, o kai kas jau ir laikė mirusia. Priešai labai norėjo ją numarinti, siekė to jėga ir klasta. Apgynėm, išsaugojom, prikėlėm. Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba, ir tai yra vienas didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės. Pakanka pereiti gatve ir pasižiūrėti į iškabas, pasiklausyti parduotuvėje ar kitoje įstaigoje, kaip nuolankiai aptarnaujame „didžiojo brolio“ kalba prieš keliasdešimt metų su „internacionaline misija“ atvykusiuosius arba nuvažiuoti autobusu „Wilno –  „Soleczniki“ iki galutinės stotelės. Nepasakom – čia mūsų žemė, ir jeigu kam nors čia nepatinka, prašom, durys atviros. Taip, amžinai užguiti baudžiauninkų vaikai, čia mūsų žemė ir kitos žemės mes tiesiog neturim.

Taip jau yra, kad dvidešimt penkerius metus turėdami savo valstybę ir maždaug tiek pat ilgai – valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, negalime būti visai ramūs nei dėl valstybės, nei dėl kalbos. Amžinos ginties, nerimo ir nuogąstavimo būsena. Bjauriausia, kad kalbą puola ne tik svetimieji, nestinga ir savųjų.

Štai Seimui teikiamas įstatymo projektas, kuriame siūloma užsieniečių pavardes ir vardus Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose rašyti originalo rašyba, tai yra, lenkiškai, vokiškai, angliškai, suomiškai, latviškai,  ispaniškai ir t.t. Visomis lotyniško pagrindo kalbomis, o tokių yra porą dešimčių. Taigi vienoje iš daugelio kalbos vartojimo sričių siūloma įteisinti daugiakalbystę. O kaip tada su Konstitucijoje įtvirtintu valstybinės lietuvių kalbos statusu? Ar gali  kalba būti valstybinė su tam tikromis išimtimis? Pusiau valstybinės kalbos neteko girdėti. Arba ji valstybinė visose srityse, arba nevalstybinė.

Kad visi asmenvardžiai Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, ne kartą aiškino ir Konstitucinis teismas. 1999 ir 2009 metais Konstitucinis teismas  pažymėjo,  kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“. Gražiai pasakyta. Nutarimuose dar kartą pabrėžta, kad asmens dokumentuose asmenvardžiai turi būti rašomi  valstybine kalba ir lietuviškais rašmenimis, kadangi „jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Beje, 2009 metų nutarime padaryta didelė nuolaida: leista rašyti nelietuviškai antrame paso puslapyje. Atrodytų, ko dar bereikia, ir lietuvių valstybinė kalba sveika lieka, ir, kas nori, gali užsirašyti savo pavardę kitokiais, nelietuviškais rašmenimis. Vėliausiame, 2014 metų, nutarime KT iš esmės pakartojo tą patį.

Dabartiniai įstatymo projekto stūmėjai mėgina užtušuoti įstatymo antikonstitucinę esmę, pateikdami jį kaip tam tikras rašybos pakeitimo taisykles ir tam pasitelkia vienintelį ekspertą – Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Žinom, kad šiais laikais su samdomų „ekspertų“ pagalba galima įrodyti ką tik nori. Taigi komisija, kuri sudaryta  toli gražu ne iš geriausių kalbos specialistų, surašo stūmėjams palankią išvadą, nepaisydama žymių kalbininkų, iškilių mokslininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų nuomonės. Dešimtys tūkstančių  žmonių pasirašė peticiją, protestuodami prieš planus įvesti nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose, jų tarpe net 1000 moterų, ištekėjusių už užsieniečių. Komisija, kaip pažymėjo Konstitucinis teismas, gali teikti lietuvių kalbos rašybos pakeitimus. Bet šį kartą tai ne kokios nosinės ar kablelio klausimas, o kur kas daugiau. Ar komisija neperžengė savo kompetencijos ribų, atsakydama į klausimą:  likti ar nelikti lietuvių kalbai valstybine? Ar komisijos kompetencijoje siūlyti vienu ypu sugriauti pamatines lietuvių kalbos taisykles? Kad ir šią: lietuviai kaip taria, taip ir rašo, ir  atvirkščiai, kaip rašo, taip ir taria. Tai pagrindų pagrindas.

Yra daug kalbų, naudojančių lotyniško pagrindo raidyną, ir beveik visos jos turi papildomas raides ir diakritinius ženklus, t.y. nosines, taškelius, brūkšnelius, paukštukus. Iš viso tų raidžių ir ženklų būtų apie 100. Taigi lietuvišką 32 raidžių abėcėlę tektų papildyti trimis raidėmis ir dešimtimis diakritinių  ženklų. Net jei laikinai neįsileistume nelietuviškų diakritinių ženklų (o tai ilgai netvertų, nes koks nors Möller ar Müller paduotų į teismą, reikalaudamas rašyti jo pavardę su visais taškučiais), vis tiek tektų įvesti naujas raides: x, q, w. Jos dubliuotų esamas ks, kv ir v.  Tuos pačius vardus rašytume dvejopai: Maksas ir Maxas, Vaida ir Waida, Vilkas ir Wilkas, Kvintas ir Qint. Garsus, išreikštus raidėmis č, š, ž, galima bus užrašyti raidėmis ch, cz, sh, sz, zs. Tiktai, kas pasakys, kada rašyti Šulcas, o kada Shulcas ar Szulcas? Kada Čaika, o kada Czaika ar Chaika? Kas išmokys užrašyti Žaką kaip Jacques, o Fransuą kaip Francois? Tarsime Maiklas, o rašyti turėsime Michael. Rašysime Julija, o tarsime gal Džiulija. Panelė Giulietta pasirodys esanti Džiuljeta. 

Jei telefonu  pareikalaus sąskaitos don Kichotas, tai administratorė ilgokai vargs, kol išsiaiškins, kad to pono reikia ieškoti sąrašuose užrašyto kaip don Quijote. O Sesilija, pasirodo, sąrašuose užrašyta kaip Cecilija. Kas išmokys teisingai perskaityti pavardes Schachtschneider, Saenger, Kohl, Rousseu? Arba kas jas užrašys,  jei išgirs ištartas?  Net Šekspyrą užrašyti originalo kalba nedaug kas galės. Kalboje atsiras nepažįstami dvibalsiai ou, ea, ae, oe, ao,eu ir kiti. Raidė c galės būti skaitoma kaip k, s, c. Raidė s kartais bus skaitoma kaip z. Atsiras dvigubos raidės: Ana ir Anna, Aneli ir Anelli, Gabriela ir Gabiella, Penti ir Pentti, kurių rašybos iš klausos neatspėsi.  Bus Tomas ir Thomas, bus Janė ir Jane, bus Audra ir Audrey, bus Katia ir Kate, bus Arturas ir Arthuras, Georgas ir Gheorge, Leonardas ir Leonhardas, Lukas ir Lucas, Erika ir Erica, Kristina ir Krystyna. Maurice pasirodys besąs Morisas. Saenger galės būti tiek vyras, tiek moteris, pavardės galūnė nerodys jos savininko lyties. Apie linksniavimą nebus šnekos: perskaitę policijos pranešimą „Kozlowski trenkė Lehman“, nesuprasime, kuris kuriam trenkė.

Sunku bus susirašyti, dar sunkiau – susikalbėti. Neišvengiamos klaidos, painiava, sutrikdysianti įstaigų, įmonių darbą, kadangi iš asmens dokumentų tos nelietuviškai užrašytos pavardės būtinai persikels į visus kitus raštus: ataskaitas, sutartis, sąskaitas, laiškus, spaudą, knygas, telefonų abonentų sąrašus ir t.t. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikės gaišti laiko sužvejojant kompiuteryje visus reikiamus diakritinius ženklus. To negana, norint pasikalbėti su minėtų dokumentų savininkais telefonu, kreiptis į juos žodžiu susirinkime ar kitaip bendraujant, perskaityti jų pavardes per radiją - visais atvejais reikės mokėti ištarti tas pavardes. Lygiai taip pat reikės mokėti užrašyti tas pavardes iš klausos. Kad mokėtum, reikės mokytis – daugybės kalbų! Asmenvardžių vartojime įsigalės baisus chaosas, kaip atsitiko Babelio bokšto statytojams nebegalint susikalbėti tarpusavyje.

Lietuvoje daug pavardžių yra nuo seno sulenkintos, nors šiuo metu ir užrašytos lietuviškais rašmenimis. Gaidžiūnas virtęs Gojdziun ar Gojdz, Augulis – Avgul, Avižonis - Avižen, Vytautas – Vitold, Dainys – Dainovič, Dainorovič, Širmulis - Širmul, Balsys – Balsevič, Radvila – Radzivilov, Giedraitis – Giedrojc. Šiais atvejais mergaičių ir moterų pavardės nebeturi lietuviškų galūnių. Jeigu imtume ir atkurtume dar ir lenkiškąją rašybą – Gojdziun, Awgul, Awizen, Witold, Dainorowicz, Szirmul, Balsewicz, Radziwilow, – antrą kartą sulenkintume savo tautiečius.

Daug mūsų pavardžių buvo suvokietinta. Jeigu atsirastų norinčiųjų, pagal pateiktą projektą turėtume išduoti jiems asmens dokumentus, rašydami vietoj Paršaičio – Parschat, vietoj Bajoras – Bajohrs, vietoj Stašys – Staschies, vietoj Antanas – Anthun. Iš latvių atėjusį Kalninį ir Beržinį vėl užrašytume latviškai – Kalninš, Berzinš dar su nosinėmis po n raide.

Nemažai mūsų bendrapiliečių yra gyvenę užsieniuose ir ten gavę pasus, išrašytus tos šalies rašyba, latviškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai. Pavyzdžiui, Balkevičius - Balkevichius, Raišutis – Raisutis ar Raishutis, Žiogas – Ziogas. Tai nejaugi sugrįžusiems į tėvynę išduosime lietuviškus pasus pagal iškraipytas pavardes?

Kol kas teikiamame projekte kalbama tik apie papildomus lotyniškus rašmenis, bet galima spėti, kad vos tik bus padaryta išimtis lotyniškiems rašmenims, tuoj pasigirs šūksniai dėl kitų tautų ir jų rašmenų diskriminacijos, bus reikalaujama ir siūloma įvesti ir nelotyniškus, pavyzdžiui, slaviškus, armėniškus ar turkiškus. Kaip matome, galima iš degtuko priskaldyti vežimą, iš mažos problemos pasidaryti daug didžiulių.

Įsileidus daugiakalbystę į vieną sritį, neišvengiamai ji plis ir į kitas. Jau matome, kaip Pietryčių Lietuvoje, net pažeidžiant įstatymus, rašomi gatvių, vietovių pavadinimai. Tai pavojinga ir pragaištinga. Ir šį pragaištingą procesą vėliau sustabdyti bus labai sunku, gal nė neįmanoma, kaip išleidus pasakų džiną iš butelio.

Neteko girdėti apie kokią kitą šalį, taikančią asmens dokumentuose ne savo rašybą. Kartais minima Lenkija, bet įsigilinus paaiškėja, kad tai daugiau propagandinis Lenkijos triukas: nelenkiškais rašmenimis užrašytas asmenvardis neperkeliamas į jokius gyventojų registrus. Taigi Lietuva būtų pirmoji pasaulyje su savo klaikiu eksperimentu.

Teikiamas projektas - aiškus Konstitucijos pažeidimas, tikra lietuvių kalbos išdavystė. Kaip pasityčiojimą iš teisingumo jį siūlo teisingumo ministras. 

Susiję straipsniai

Vydas Astas 2193875169212469202

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item